Norvegijoje doktorantūrą studijuojantis Džiugas Baltrūnas su „Bernardinai.lt“ skaitytojais dalijasi savo pranešimu, skaitytu Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungos organizuotame Kovo 11-osios minėjime LR ambasadoje Osle.

1969 metų gegužės 9-10 d. Universiteto turistų (dabar – VU žygeivių) klubas kartu su aviatoriais, architektais ir kitais bendražygiais legendiniam Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą atminti netoli Judrėnų miestelio esančiose Dariškėse (buv. Rubiškėse), S. Dariaus gimtinėje per vieną dieną kastuvais, neštuvais, kibirais bei brezento atraižomis supylė 3 metrų aukščio pilkapį. Pastatytas paminklinis akmuo ir akmens aukuras, įkastas keturių metrų aukščio meniškas stulpas su užrašu „1933-1969“, pilkapyje įkastame vamzdyje iškilmingai palaidota iš muziejaus gauta lėktuvo „Lituanica“ nuolauža, o vakare uždegtas aukuras, skambėjo kanklių muzika, lietuviškos dainos, poezija, kalbos. Kitą dieną įvykiai persikėlė į S. Girėno tėviškę Vytogalą, kur buvo pastatytas paminklinis akmuo, dalytasi prisiminimais, aikštėje vyko skaidrių iš lakūnų gyvenimo peržiūra.

Gegužės 9 d. diena buvo pasirinktina neatsitiktinai – norint suorganizuoti renginį, reikėjo gauti Vilniaus universiteto komjaunimo komiteto ir tuometinio prorektoriaus pritarimą. Tai neišvengiamai pakoregavo oficialią renginio interpretaciją – Pergalės dienos proga prisiminti hitlerinės Vokietijos nacių pašautus lakūnus. Nepaisant to, kad žygeiviai gavo rektorato leidimą ir susitarė dėl autobusų į Klaipėdos ir Šilalės rajonus, kelionės į Dariškes išvakarėse tuometinis žygeivių klubo pirmininkas, mano tėtis Valentinas Baltrūnas buvo kviestas pas prorektorių. „Išvykimo dieną man pranešė, kad skambino iš rektorato ir prašė skubiai prisistatyti. Įtaręs kažką negero, nukūriau prie universiteto garažų M. K. Čiurlionio gatvėje, kur jau lūkuriavo dalis bendražygių. „Autobusų nebus, kelionė uždrausta“, – taip mums buvo pranešta. Nusprendėm – pirmyn!“ – prisimena tėtis. Žygeiviai Dariškes pasiekė aplinkiniais keliais savomis jėgomis, autostopu ir traukiniais (iki Kauno).

Rengiantis renginio vakarinėms iškilmėms, į palapinę, kur vyko organizatorių pasitarimas, įsmuko Klaipėdos rajono partijos komiteto darbuotoju prisistatęs asmuo, ir pasiūlė skirstytis, kol neįvyko provokacijos ar kas nors neiškėlė trispalvės. Skulptoriaus ir poetas Vytauto Mačiuikos dėka pavyko „svečią“ išprašyti lauk ir pasitarimas buvo tęsiamas. Sąlyginai ramiai reagavo universiteto vadovybė žygeiviams jau sugrįžus į sostinę, įpareigodama studentus pratęsti „misiją“ ir panašų pilkapį kitąmet supilti tarybiniams partizanams. 1970 metų pavasarį toks pilkapis ir iškilo Švenčionių rajone, prie Peršaukščio ežero, tiesa, ne per vieną dieną, o per kelis mėnesius trukusius studentų karinio parengimo užsiėmimus, panaudojant techniką.

Nors į 1969 metais organizuotą renginį buvo kviesti žurnalistai iš „Komjaunimo tiesos“ ir „Sparnų“ leidinių redakcijų, jie neatvyko, o įvykį išsamiau aprašė tik Šilalės rajono laikraštis „Artojas“. Džiugu, kad nepaprastai drąsi to meto jaunimo akcija tebėra iki šiol gyva mūsų prisiminimuose, o šiuo metu Gražinos Sviderskytės vykdomas „Lituanicos“ tyrimas atskleidžia naujas šios Lietuvai svarbios istorijos detales. Įdomu ir tai, jog prieš tai ne kartą pergabenti ir perlaidoti lakūnų palaikai vėl buvo atkasti 1968 metais, likus vos metams iki minėtų įvykių.

Visuomet, artėjant Kovo 11-ąjai, prisimenu gražią saulėtą dieną prie LR Seimo, kur mane, 7-erių metų vaiką iš Vievio, kur tuo metu gyvenome, atsivežė tėtis. Prieš akis iškyla barikados aplink Seimą, o į atsikišusias vinis prismaigstyti rubliai, Virgis Stakėnas su dryžuotais kaip zebras akiniais, vėjo malūnėliai ir trispalvės. Tiesa, daug vėliau supratau, tai buvo ne 1990, o 1991 metų Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto priėmimo metinės, bet šventė vis vien buvo išgyventa širdimi. Į Vilniaus Lazdynų mikrorajoną persikėlėm gyventi 1992 metų sausio pradžioje. Nežinau, ar todėl, kad namai buvo netoli televizijos bokšto, bet sausio 12-osios vakarą tėtis prie jo nusivedė. Prisimenu tuomet dar bokštą juosusią spygliuotą tvorą, gausybę susirinkusių žmonių ir liepsnojančius laužus. Pastarieji vaikystės prisiminimai lėmė, kad bene 20 metų kiekvienos sausio 13-osios išvakarėse vėl nueidavau prie bokšto. Iš pradžių vaikas, o vėliau paauglys bandžiau suvokti, kodėl kasmet ten susirenka vis mažiau žmonių.

Pamažu suprantu, kad pati brangiausia istorija yra ta, kuri perduodama ir išgyvenama. Tegu ir vaiko akimis, tegu ir praėjus metams po tikrųjų įvykių. Istorija visam gyvenimui. Istorija, kuri įpareigoja. Šiandien gyvename laisvoje šalyje. Laisvės kelias nebuvo ir tebėra nelengvas, tačiau už jokį supiltą pilkapį nebegresia pašalinimas iš universiteto ar žymė byloje. Tik ar norim, ar turim drąsos ir ryžto šiandien tą pilkapį pilti? Ar neužmigome belaukdami geresnių laikų Lietuvoje ar būdami išvykę iš jos? O gal lietuvio patrioto etiketę sau klijuojame vos tik pasroviui pažygiavę siaurose Vilniaus gatvėse tarpų kitų niekaip neįsitenkančioje margaspalvėje eisenoje? Istoriją kuriame patys, neleiskime, kad ją už mus kurtų kiti.