Gimdymo namuose tema aktuali ir jau daug kartų analizuota įvairiais aspektais žiniasklaidoje. Norėtųsi pakalbėti apie teisėkūrą (ir ne tik).

Pradėti reikėtų nuo teisinio reglamentavimo, tiksliau, jo nebuvimo. Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) galioje esantys teisės aktai[1], sukėlę šią koliziją, nustato, kad gimdymai Lietuvoje gali būti priimami tik gimdymo stacionare (ligoninėje), tai reiškia, kad jie nenumato ir nereglamentuoja medicininės pagalbos namie gimdančios moterims. Dar 2012 m. balandį septynių nevyriausybinių visuomeninių organizacijų iniciatyva buvo parengtas ir Sveikatos apsaugos ministrui adresuotas bendras prašymas sudaryti darbo grupę, kuri apsvarstytų reikalingus teises aktus, siūlyta atsižvelgti į kaimyninių šalių, taip pat Europos šalių patirtį ir teisinę bazę – ten kur gimdymas namuose, natūralaus gimdymo centruose yra įprastas reiškinys, teisiškai pripažinta ir reglamentuota alternatyva gimdymui ligoninėje.

Situacija kaip ir aiški – visuomeniniai santykiai yra dinamiškas reiškinys, ir įstatymas dažnai nespėja koja kojon su gyvenimu. Tokiu atveju turėtų pradėti dirbti valstybės teisėkūros organai, atsakingi už aktualių teisės aktų parengimą ir priėmimą. Teisėje yra specialus terminas, įvardinantis tokią situaciją,   – teisės spraga. Deja, SAM atsakymas šiuo atveju buvo kategoriškas atsisakymas net pradėti svarstyti, diskutuoti šia tema darbo grupės lygmenyje: oficialiai pareikšta, kad gimdymas ligoninėje moterims vienintelis tinkamas variantas. Taigi, vietoje įstatymų kūrimo pasirinktas variantas „pritaikyti“ patį gyvenimą prie įstatymo – vaizdžiai tariant, tai bandymas visas būsimas motinas suguldyti į Prokrusto lovą.

Tokią poziciją ginančiais argumentais nurodomas mažiausias Lietuvos kūdikių mirtingumas tarp visų Europos šalių ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) uždeda pareigą (imperatyvą) valstybei rūpintis jos piliečių sveikata.

Kalbant apie statistiką, kyla logiškas klausimas: jeigu dvidešimt metų nepriklausomoje Lietuvoje vykę gimdymai namuose „nesugadino“ statistikos, tai kodėl baiminamasi, kad, sutvarkius teisinę bazę ir įteisinus medicininės pagalbos suteikimą moterims, gimdančioms namuose, situacija turėtų pablogėti? Šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad gimdymai namuose šios liūdnos statistikos niekaip neiškraipo ir neegzistuoja jokie šešėliniai skaičiai. Prisiminkite nėštumo atostogas ir socialines pašalpas nėščiosioms – kūdikio mirties atveju valstybės civilinės metrikacijos registre negali būti baltos dėmės – arba gimimo, arba mirties liudijimas, trečio kelio nėra. Ne veltui sakoma „nėštumo nenuslėpsi“. Net jei motina ir nedirbanti, po 9 mėnesių „niekuo“ pasibaigęs nėštumas būtinai sukels aplinkinių dėmesį, o toliau teisėsauga tyrimą vykdo greitai ir operatyviai.

Kas dėl konstitucinio reguliavimo, kažkodėl pamirštamas vadinamasis sisteminis teisės normos aiškinimas ir taikymas, t. y. teisės norma turi būti aiškinama bendrame viso teisės akto kontekste. Suabsoliutinant valstybės pareigą rūpintis piliečių sveikatos apsauga, pamirštama, kad toje pačioje Konstitucijoje nurodyta, jog valstybė garantuoja žmogui teisę turėti savo įsitikinimus, juos laisvai reikšti, nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (turėti pasirinkimo laisvę), ginti žmogaus privatų gyvenimą (Konstitucijos 22, 25 str.). Taigi sveikatos apsaugos užtikrinimas (Konstitucijos 53 str.) šiuo atveju turėtų būti suprantamas ir aiškinamas per žmogaus pasirinkimo laisvės prizmę – ne kaip vienintelio galimo varianto  (ligoninės) pripažinimas, bet kaip alternatyvų (gimdymo namuose, gimdymo centrų) įteisinimas ir sureguliavimas. Priešingu atveju, valstybei pretenduojant į tiesos monopolį, analogiškai reikėtų pripažinti, kad neegzistuoja žmogaus pasirinkimo laisvė švietimo srityje, privačioje ūkinėje veikloje ar pasirenkant darbą.

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) 2010 m. gruodžio 14 d. sprendime Ternovszky prieš Vengriją, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  (toliau – Konvencija) 8 str. 1 dalyje įtvirtintą privataus gyvenimo sampratą, pažymėjo, kad „privatus gyvenimas“ yra plati sąvoka, apimanti ir teisę pasirinkti aplinkybes, kaip tapti tėvais. Šiame sprendime EŽTT konstatavo, kad pasirinkimas gimdyti namuose įprastai suponuoja sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimą. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį specialistai negali teikti reikiamos pagalbos gimdyvei, pažeidžiama būsimos motinos teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Taigi, pagal EŽTT formuojamą žmogaus teisių doktriną, teisė pasirinkti gimdymo vietą (gimdyti namuose) yra žmogaus teisė, saugoma Konvencijos. Teisine terminologija šis EŽTT sprendimas yra teisminis precedentas, į kurį kiekviena valstybė ES narė (Lietuva taip pat) privalo atsižvelgti, t. y. užtikrinti ir gerbti šią žmogaus teisę.

Nacionalinių teisės aktų neatitikimas tarptautiniams teisės aktams bei iš praeities paveldėtos teisinio reglamentavimo spragos dėl gimdymo namuose yra dažna posovietinio bloko valstybių problema. Čia vis dar gajus mąstymas, kad valstybė geriausiai žino, ko žmogui reikia, t. y. žmogaus pasirinkimo laisvė suprantama tik kaip deklaracija. Šiuo metu tokios „baltos varnos“, be Lietuvos, yra likusios Bulgarija, Čekija ir Kroatija. Kaip ir Lietuvos, taip ir šių valstybių piliečiai yra pateikę ieškinius prieš valstybę EŽTT dėl to, kad šiose šalyse neužtikrinamos su gimdymu susijusios žmogaus teisės.

Mėgstantiems skaičius ir daugumos principą – Europos šalių įteisinusių gimdymą namuose arba jau sprendžiančių šį klausimą, rengiant reikalingus teisės aktus, sąrašas ilgesnis: Austrija, Belgija, Danija, Estija, Latvija, Italija, Jungtinė karalystė, Lenkija, Norvegija, Nyderlandai, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija. Visose jose galioja arba yra rengiami teisės aktai, įteisinantys medicininės pagalbos suteikimą namuose gimdančioms moterims. Juose taip pat aptariamos tėvų ir specialistų atsakomybės ribos, finansavimo klausimas, apibrėžiama, kokiomis aplinkybėmis gimdymas namuose yra galimas, o  kokiomis – ne. Taip pat numatomos kitos sąlygos, kurių pagrindu teisiškai įvertinamas ir minimizuojamas gimdymo namuose rizikos laipsnis. Įdomi kaimyninės Latvijos patirtis: čia, 2006 metais kilus viešumoje diskusijai dėl gimdymo namuose (tada paaiškėjo, kad jau keleri metai tokie gimdymai namuose priiminėjami, nors teisės aktais šie veiksmai nereglamentuojami), tuometinis premjeras Einaras Repšė inicijavo darbo grupės sudarymą. Ši grupė paruošė reikalingus teisės aktus (įteisinta, kad akušerė gali priimti gimdymą ir ne ligoninėje; patvirtintas sąrašas, ką akušerė privalo turėti su savimi, kai dirba ne ligoninėje; nustatyta, kad gimdymas gali vykti vietoje, kuri yra nutolusi ne daugiau kaip per tam tikrą atstumą nuo gimdymo stacionaro ir pan.), kurie tais pačiais metais buvo priimti.

Taigi, bendra tendencija šiandienos Europoje vis tik yra įteisinti, o ne drausti gimdymus namuose. Kuo išskirtinė Lietuva, kad bet kokia kaina siekiama dar kartą būti paskutiniais pagoniais, kurstančiais neapykantos laužus kitaminčiams? 

Teisinis neapibrėžtumas, arba situacija, kada gimdymai namuose yra „pusiau legalūs“ (gimdyti namuose leidžiama, tačiau specialistams suteikti medicininę pagalbą namie gimdančioms motinoms draudžiama), sukelia sunkumų tiems patiems teisėsaugos pareigūnams kvalifikuotai ir kompetentingai atlikti tyrimą ir įvertinti, kurios gi iš veikų iš tiesų yra kriminalinės, o kurios – teisinio reglamentavimo spragų padarinys.  Teisėsaugos pareigūnams „sukuriama“ papildomo darbo: tenka įvertinti baudžiamosios teisės aspektu beveik du dešimtmečius vykusius įvykius, jų akiratyje atsiduria niekuo dėtos šeimos, per tuos metus namie pagimdžiusios ir neretai jau užauginusios vaikus. Paprastas klausimas:  jeigu teisinė bazė būtų savo laiku sukurta, ar tų 400 šeimų nariai būtų šiandien kviečiami į apklausas? O gal, vengiant priimti reikalingus teisės aktus, po kelerių metų turėsime dar vieną rezonansinį tyrimą, tik tada į apklausas kulniuos naujų šeimų, gimdžiusių namuose, nariai? Teigiančiųjų, kad pirmiausia reikia sulaukti ikiteisminio tyrimo pabaigos, o tik paskui imtis reikalingų teisės aktų, norėtųsi paklausti: ar ir vaikų gimdymą atidėti dvidešimčiai metų?

Teisėsaugos pareigūnai yra įstatymo raidės įkaitai. Deja, tai ne tik teisės sargų, bet ir savimonės, mąstymo ir, kaip jau minėta, pirmiausia įstatymų leidėjų, arba politinės valios, problema.

Pabaigai trumpas istorinis ekskursas. Prisiminkime, kas yra politika ir iš kur šis reiškinys atsirado. Naujienų portalo Bernardinai.lt vyr. redaktorius A. Navickas knygoje „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“ (leidėjas VšĮ „Bernardinai.lt“, 2011) primena, kad „politika yra Vakarų kultūros kūdikis, gimęs senovės Graikijoje. Antikinė agora (turgaus aikštė), kurioje gimė politika, nebuvo tik nuomonių turgus – tai buvo diskusijų, ieškant geriausio sprendimo, vieta. Tai buvo alternatyva principui – stipresnis visada teisus. Politika atsirado iš įsitikinimo: jei mes nenorime, kad politinė valdžia bendruomenę valdytų kaip savo nuosavybę, nepaisydama skirtingų piliečių interesų, būtina, kad piliečiai turėtų galimybę dalyvauti aptariant bendrus reikalus, siūlytų savo sprendimus ir kartu ieškotų būdų siekti bendrojo gėrio.

Politika pirmiausia buvo suvokiama kaip diskusija, kurioje nugalėtoju tapdavo tas, kuriam pavykdavo įtikinti, kad jo siūlomas sprendimas geriausiai atitinka visos politinės bendruomenės poreikius. Politika buvo suvokiama kaip bendrų reikalų svarstymas. Tiesa, ilgainiui istoriškai susiformavo vadinamasis valdantysis elitas, pradėtas vadinti „politikais“. Tačiau išliko nuostata, kad tie, kuriems tenka valdyti valstybę, privalo rūpintis visos bendruomenės nauda. Graikijoje būtinos politiko savybės vadintos išmintimi ir drąsa. Išmintis būtina tam, kad sudėtingoje situacijoje būtų atrastas geriausias sprendimas – politinių sprendimų priėmimas buvo suvokiamas ne kaip abstrakčių principų taikymas, bet kaip jų priderinimas konkrečioje situacijoje, kiekvieną kartą apmąstant, kaip sudėlioti akcentus. Drąsa politikoje buvo reikalinga įveikti polinkį elgtis savanaudiškai ir priimti reikalingą, nors ir nepatogų ar nepopuliarų sprendimą“.

Norėtųsi, kad pastarieji žodžiai taptų politikų leitmotyvu jų darbe, kad jie pagaliau atrastų savyje drąsos ir išminties konstruktyviai ir diskutuojant spręsti gimdymo namuose klausimą, o ne mojuojant kumščiais ir ignoruojant oponento nuomonę – nors tai yra dažno stipriojo pagunda ir silpnybė.

[1] Sveikatos apsaugos ministro 1999-03-15 įsakymu Nr. 117 patvirtinta Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka, SAM ministro 2008-03-04 įsakymu Nr. V-170 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 64:2008 „Gydytojas akušeris ginekologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ ir 2006-04-03 įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“.