Apaštalinis nuncijuis Lietuvai arkivyskupas Luigi Bonazzi Bernardinai.lt skaitytojams sutiko pakomentuoti naujai išrinktojo popiežiaus Pranciškaus asmenybę ir sielovadinį rūpestį. „Brolystė, solidarumas, bendradarbiavimas“ – tai leitmotyvas, anot Nuncijaus, nuspalvinantis būsimojo poopiežiaus tarnystę visuotinei Katalikų Bažnyčiai. Popiežius kvies „gražų bendrystės principą“ paversti realiu gyvenimu.

Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai ir komentarai, išrinkus naująjį Katalikų Bažnyčios vadovą?

Dar kartą Šventoji Dvasia, kuri lydi ir veda Bažnyčią, nustebino mus, atskleisdama Dievo fantaziją, gebėjimą žvelgti toliau, nei žmogus, ir davė Bažnyčiai popiežių. Popiežius Pranciškus iškart palietė, pradžiugino visą pasaulį. Kardinolas Jorge Mario Bergoglio atvyksta iš Lotynų Amerikos, kurią popiežius Paulius VI yra pavadinęs „Vilties kontinentu“.

Savo asmeniu jis atneša šviežumo, tikrumo - autentiškumo troškimą, brolystės, teisingumo, dėmesio vargšams, stokojantiems troškimą. Visi gerai prisimena jį pėsčiomis einantį Buenos Airių gatvėmis  į metro. Jo asmenybei labai dera pasirinktas vardas – Pranciškus. Lig šiol nei vienas popiežius taip nesivadino. Žinoma, šis vardas iškart mums primena didžią šv. Pranciškaus Asyžiečio figūrą: neturtą, brolystę, meilę – visa tai atskleidžia šventojo tikėjimą, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, tad vienas kito broliai.

Bet, be abejo, tai primena ir jėzuitą šv. Pranciškų Ksaverą , kuris buvo didis moderniųjų laikų misionierius. Būdamas jėzuitas, popiežius Bergoglio, negalėjo neturėti omenyje ir šio savo brolio. Tad naujasis popiežius atneša dimensiją, kuri neišvengiamai tampa liudijimu: tikėjimo liudijimu, nes tas, kas tiki Dievo meile, pats myli ir tampa kitų broliu. Manau, kad visi iškart tai pajuto.

Po to, akivaizdu, kad jis stipriai jaučia esantis dalis Bažnyčios šeimos, kurioje yra įvairios tarnystės, bet joje visi yra nariai, net ir popiežius yra Bažnyčios narys, jos dalis. Visus giliai sujaudino jo gestas paprašyti žmonių palaiminimo prieš suteikiant savąjį.  Man prieš akis iškilo didi šv. Augustino figūra, kuris kartodavo: „jums esu popiežius, bet kartu su jumis esu krikščionis“.

Šis maldos prašymas, išsakytas  su dideliu nuolankumu, bet ir ryžtu, nulenkta galva ir visos aikštės tyla buvo išties be galo stipri akimirka. Šis gestas tai – svarbi žinia: „su jumis, kartu“.

Jei galėčiau įsivaiduoti popiežiaus Pranciškaus pontifikato programą, manau, jis trokšta būti pranašu, mokytoju, kuris interpetuoja, kviečia Bažnyčią įsiklausyti į Dievo balsą ir juo sekti.

Kita funkcija – ganytojo, vadovo. Ji, manau, bus skirta vis labiau atskleisti Bažnyčios pašaukimą bendrystei. Manau, jis kvies Bažnyčią visose srityse, pradedant, žinoma, nuo vyskupų kolegialumo tarnystės, kurią vykdo Romos kurija, labiau parodyti, kad dirbama kartu. Kvies „išversti“ tą gražų bendrystės ir kolegialumo principą į konkrečią laikyseną, veikimo stilių, bendradarbiavimą. Tai rimtas iššūkis, juk visi, tiek  šeimos tėvas ar motina, tiek mokytojas mokykloje, politikas parlamente, kunigas parapijoje ar  vyskupas diocezijoje, visi esame kviečiami galvoti ir suprasti, kaip būti Bažnyčia. Tai yra šeima, Dievo tauta, kur pirmiausia vienas yra dovana kitam, kiekvienas tarnauja kitam. Kiekvienas padeda vienas kitam. Šiame bendrame veikime kiekvienas, žinoma, vykdo savo charizmą, savo tarnystę, užduotį, kurią yra gavęs. Manau, kad jėzuitai pasaulyje yra ypač laimingi, bet tai yra taip pat ir įpareigojimas.

Negalima nepastėbėti fakto, kad pirmą kartą kreipdamasis į žmones iškart po išrinkimo, naujasis šv. Petro įpėdinis nei karto nepaminėjo žodžio „popiežius“ –prisitatė kaip Romos vyskupas.

Išties, nauja, kad prisistatė, kaip Romos vyskupas, ir kad pirmas, jo, kaip Romos vyskupo, gestas – kvietimas melstis už emeritą Romos vyskupą – Benediktą XVI.

Tai rodo, kad jis pabrėžia vyskupo tarnystę ugdyti vietinę bendruomenę, vyskupijos bendruomenę. Kaip Romos vyskupas, dėl to, kad yra Romos vyskupas, yra pašauktas vadovauti  meilėje ir vienybėje  visai Bažnyčiai. Tai labai svarbu pabrėžti. Atlikdamas savo, kaip vyskupo, vaidmenį ir bendrystėje su visais pasaulio vyskupais, jis kartu vykdo ir vienybės bei meilės funkciją visos Bažnyčios mastu.

Vakar vakarą netrūko reformos nuojautų, tačiau  atliktų tarnystės dvasioje. Tikriausiai galime laukti rimtų pokyčių?

Reformos, atsinaujinimo poreikis yra labai gyvas Bažnyčioje, kaip kvietimas, kuris –neatsiejama Bažnyčios gyvenimo dalis. Bažnyčia kasdien meldžiasi psalmės žodžiais: „O kad išgristumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja, tegul jūsų širdys nebūna storžievės“ ir „ Šiandien yra palankus metas, šiandien išganymo diena“. Prašome Šventosios Dvasios, kad atnaujintų Bažnyčią – vadinasi, kad padarytų mus autentiškais Dievo vaikais, kaip Dievas to nori.

Be abejo, atsinaujinimas su šiuo popiežiumi tikrai įgauna naują pagreitį, semiantis įkvėpimo iš tokios asmenybės kaip šv. Pranciškus Asyžietis, kuris rimtai priėmė Kristaus žodžius: „Eik ir atstatyk mano Bažnyčią“.  Žinoma, popiežius tai padarys konkrečiai, su mylinčiu konkretumu, juk meilė nėra jausmas; meilė yra dėmesys, tarnystė kitam, tačiau pateikta ne su jėga, ne kaip valdžia ar galia.

Atrodo, kad ir tikinčioji liaudis šiandien yra geriau pasirengusi tokiam žingsniui –gyventi bendrystės gyvenimą?

Be abejo, tarp žmonių tikrai yra troškimas eiti šio tikslo link. Tai troškimas ir įsipareigojimas, kurį Jonas Paulius II patikėjo Bažnyčiai III tūkstantmečio pradžioje, baigdamas Jubiliejinius metus. Jis pabrėžė, kad norint atsiliepti į laikų ženklus, laikmečio iššūkius, reikia parodyti Bažnyčią kaip „bendrystės namus ir mokyklą“. Kad Bažnyčia būtų bendrystės namai ir mokykla, reikalingas centras – ir tai yra Dievas, kuris pats yra Bendrystė, ir mus kviečia gyventi bendrystėje.

Todėl ir visas Benedikto  XVI pontifikatas buvo skirtas įspausti į šiandieninio žmogaus protą ir veikimą šią fundamentalią tiesą, kad Dievas yra meilė, kad meilė yra pagrindinis žmogiškosios pažangos variklis. Tai ir Bažnyčios pašaukimas, realizuoti jį – tai būti bendrystės namais ir mokykla.

Be abejo, dabar popiežius Pranciškus duos savo indėlį – šviesos, idėjų, naujų iniciatyvų, kad pratęstume šią kelionę.

Teigiama, kad buvęs kard. Bergoglio buvo artimas vienam iš svarbių bažnytinių judėjimų – „Comunione e Liberazione“. Turint omenyje popiežiaus  Jono Pauliaus II rūpestį naujųjų bažnytinių judėjimų ir bendruomenių augimu, tarsi peršasi mintis, jog naujasis popiežius yra dar vienas šio „Bažnyčios pavasario“ vaisių.

Kad  kardinolas J. Bergoglio artimai bendravo su jūsų minėtu judėjimu, aš nežinojau, tačiau popiežius Pranciškus, kaip jėzuitas, taip pat yra didžios Bažnyčios charizmos atstovas. Šv. Ignacijus buvo didis misionierius, svariai palaikęs Romos vyskupo – popiežiaus misiją.

Šiandien matome, kaip popiežiaus Pranciškaus asmenyje aiškiai išryškėja, kad Bažnyčios gyvenime charizmos, visos charizmos užima pamatinę vietą. To nori Šv. Dvasia. Ypač tos charizmos, kurios yra šiek tiek ir Vatikano II susirinkimo pasekmė – turiu omenyje naujuosius bažnytinius judėjimus.

Kalbino Saulena Žiugždaitė