EPA nuotrauka

Popiežiaus Benedikto malda neliko be atsako. Naujojo pontifiko vardas – Pranciškus. Vardas Popiežiui – Biblijinė tikrovė, tikrovė, reiškianti asmens esmę. Pasišventimo būdą, tiesog laikyseną. Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje – Popiežius iš kito žemyno. Pirmą kartą per ilgus ilgus šimtmečius nepasirinktas kurio nors buvusio Popiežiaus, o tiesiog – šventojo, Asyžiaus Neturtėlio vardas. Vardas, kuris reiškia atvirumą žmogui, pasauliui, Dievui. Jėzus atėjo, kad pasaulis būtų per Jį išgelbėtas. „Antrasis Kristus“ – šv. Asyžiaus Neturtėlis – atėjo, jog mums visiems tai primintų savo gyvenimo tikrumu: paprastumu, atvirumu, pakanta; jei norite – tolerancija, iškentėjimu dėl kito ir kitam; kiekvienam ir kiekvienai – turtuoliui, vargšui, kitatikiui, nusidėjėliui liudijama Evangelija. Taika ir gėriu – Pax et Bonum. Šv. Pranciškus keitė Bažnyčios veidą, atnaujino misiją ir taip keitė pasaulį. Šta tokį vardą ir tokį būdą prisiėmė mūsų Popiežius.

Benedikto XVI-ojo šauksmas – „grąžinkite pasauliui Dievą“ – neliko be atsako. Netikėtai Šventoji Dvasia įsiveržė į mūsų tikrovę, kad sujauktų mintis ir skaičiavimus, prognozes ir lažybas. Pakvietė Pranciškų. Klusnumas, skaistumas, neturtas – ir yra priėmimas, paprastumas, atvirumas. Ne blogiui, ne nuodėmei, bet tam ir tai, kurie prasmegę blogyje. Dievas jau nuo XX-ojo amžiaus mums siunčia gailestingumo lietų. Nesislėpkime po savų iliuzijų skėčiais. Gavėnios dykumai gavome Pranciškų – vesk mus, Šventasis Tėve, į tą Pažadėtąją žemę, kurios dangaus trokštame, kurios atnaujinanti jėga keičia mūsų gyvenimus.

Popiežiaus Benedikto apsisprendimas buvo vaisingas. Mes gavome dar kartą Gerąją Naujieną. Kaip iššūkį ir užduotį būti su Kristumi, kad galėtume atnaujinti Žemės pavidalą. Tai iššūkis ir užduotis pirmiausia mums, pranciškonams. Ar būsime verti savo Ordino įkūrėjo? Ar būsime verti Popiežiaus, prisiėmusio niekam netikėtą vardą ir likimą, drąsos? Ar liudysim dar kartą pasauliui Kristų Pranciškaus pavyzdžiu? Ar padėsime Pranciškaus kelionei per mūsų dykumas? Ar atskleisime, atrasime, ar gyvensime tuo, ką supratome ir ką kiekvieną dieną švenčiame – klusnumu, neturtu, skaistumu? Kad tik nesidižiuotume tuo vardu, kad tik neišpuiktume... Kad nuo šiandien iš naujo, iš širdies dar kartą pasišvęstume Šventojo Tėvo Pranciškaus vedamai Bažnyčiai. Linkiu to pirmiausiai sau ir mums visiems. Ne tik pranciškonams, nes Asyžiaus žmogui nei vieno svetimo nebuvo.
Tikėjimo metuose Šventoji Dvasia mums dovanoja tikėjimo laiką. Metas pasitikėti.