Prieš penkerius metus kovo 14 d. į Dangų iškeliavo viena žymiausių 20 amžiaus Bažnyčios ir visuomenės asmenybių – Chiara Lubich. Jos įkurtas bažnytinis judėjimas, liaudiškai vadinamas Fokoliarų (iš italų k. „Židinys”) vardu, oficialiai Bažnyčioje 1961 metais buvo įregistruotas kaip Opera di Maria, tai yra „Marijos veikimas“. Visame pasaulyje Lubich metines mini ne vien jos dvasinės šeimos nariai, bet ir plačioji visuomenė. Išties per savo intensyvų gyvenimą Chiara užmezgė ryšius ne tik su daugybe Katalikų Bažnyčios ar kitų krikščioniškųjų konfesijų atstovų, bet ir su kitų religijų dvasiniais lyderiais, religinių įsitikinimų neturinčiais žmonėmis. Fokoliarų judėjimas, įkvėptas Jėzaus testamentinių žodžių, kuriais prieš mirtį kreipiasi į Tėvą „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21), jau beveik 70 metų patraukia įvairių socialinių kategorijų ir amžiaus žmones 182 šalyse.

Lietuvą Chiaros Lubich idealas  pasiekė dar gūdžiais tarybiniais metais, 7-jame dešimtmetyje, o fokoliarų centrai įsikūrė iškart atgavus nepriklausomybę, 1991-siais. Kovo 14 d. Vilniuje ir Kaune rengiami minėjimai, į kuriuos kviečiami visi besidomintys judėjimo skleidžiamomis idėjomis.

Italas medikas Giuseppe di Giacomo, ne kartą lankęsis mūsų šalyje, beveik pusę amžiaus pažįstantis judėjimo gyvenimą, ne vienerius metus artimai bendradarbiavo su Chiara Lubich. Jis „Bernardinai.lt“ skaitytojams sutiko trumpai pasidalinti savo patirtimi.

Kas jus asmeniškai patraukė įsijungti į Fokoliarų judėjimą? Remdamasis savo patirtimi, kaip galėtumėte apibūdinti Chiaros žinios branduolį?

Būdamas dvidešimtmetis Perudžoje (Italijoje), savo parapijoje, kuriai vadovavo benediktinų kunigai, susipažinau su žmonėmis atvykusiais iš Triento. Tėvai benediktinai pakvietė juos papasakoti apie judėjimą mums, Katalikų akcijos jaunimui. Šių jaunų žmonių gyvenimo patirtys, jų liudijimas mane iškart labai stipriai paveikė. Galiu pasakyti, kad po to susitikimo pradėjau geriau gyventi krikščionio gyvenimą. Žinoma, aš ir prieš tai tikėjau Dievą, tačiau man jis buvo tolimas, ir maniau, kad sutiksiu jį tik Anapusiniame gyvenime. Čia pirmą kartą susitikau su gyvu ir mylinčiu Dievu, dėliojančiu visas mano gyvenimo aplinkybes į Jam vienam žinomą meilės planą.

Tad prisijungti prie judėjimo man buvo logiška pasekmė. Jo žmonės perdavė man savo idealą – Evangeliją, kuria norėjome gyventi taip, kaip gyveno pirmoji krikščionių bendruomenė Jeruzalėje. Tai reiškė pirmiausiai labai „mažus“ dalykus, pavyzdžiui, pradėjau daryti artimo meilės darbus savo šeimoje, universitete – nustojau galvoti vien apie save...

Tai pamatas, siekiant įgyvendinti Chiaros Lubich idealą – gyventi vardan žmonijos šeimos vienybės. O vienybė įmanoma tik Dievuje.

Asmeniškai Chiarą pirmą kartą sutikau 1954 metų vasarą Italijos Dolomitų kalnuose, kur gerą dešimtį metų iš eilės vasaros metu susirinkdavo „atostogauti“ kuo įvairiausi žmonės iš įvairių kraštų. To meto Italijoje buvo neįprasta vienoje vietoje matyti kaip lygius su lygiais bendraujančius politikus, rašytojus ir studentus, eilinius piliečius, vaikus ir jaunimą. Išties vyko vadinamasis Marijapolis, pažodžui, Marijos miestas, kurio pagrindinis įstatymas – tarpusavio meilė. Man padarė įspūdį faktas, kad, bendraudamas su Chiara, kiekvienas jautėsi mylimas, priimtas, kaip namuose. 

Intensyvus Chiaros ir jos įkurto judėjimo veikimas paliko gilų pėdsdaką pasaulyje: užtenka pagalvoti apie daugiau nei 30 liudijimo miestelių visame pasaulyje, šimtus Bendrystės ekonomikos projekte dalyvaujančių įmonių, judėjimo kultūrinę mintį plėtojantį Universitetinį institutą „Sophia“ ir t.t. Paprasta mokytoja Chiara buvo apdovanota daugybe garbės daktaro vardų, gavo UNESCO ir Tempeltono apdovanojimus. Prabėgus penkeriems metams po jos mirties, kaip būtų galima apibūdinti jos įtaką Bažnyčiai ir pasauliui?

Chiaros palikimas pasauliui išties yra nepaprastas (užtenka prisiminti, kad jos įkurtas judėjimas per 70 metų pasklido daugiau nei 185 šalyse) ir nėra lengva trumpai jį apibūdinti. Galėčiau tik pasakyti, kad Chiara visada jautėsi esanti Dievo įrankis, skirtas padėti įveikti savo laikmečio iššūkius. Kaip šv. Pranciškus Dievo buvo siųstas padėti Bažnyčiai sugrįžti prie evangelinio neturto ir meilės idealo, taip Chiaros Lubich vienybės charizma skirta padėti Bažnyčiai, visiems krikščionims, įvairioms religijoms ir visiems geros valios žmonėms atrasti kelią į vienybę. Manau, tai – svarbiausias mūsų laikų poreikis.

Prabėgus 5 metams po jos mirties, jos įkurtas judėjimas tęsia savo misiją su tuo pačiu gyvybingumu. Štai, pavyzdžiui, rugsėjo pradžioje  Budapešte vyko dviejų dienų šventė, į kurią iš viso pasaulio susirinko 12 tūkstančių jaunų žmonių. Jie, tarsi naujai gimstančio pasaulio „pranašai“, ėmėsi plataus masto projekto, pavadinto „United World project“. Jaunimas renka parašus, kad Jungtinėse tautose būtų įkurtas stebėsenos institutas, registruojantis brolystės ir solidarumo apraiškas pasaulyje ir skatinantis šias vertybes ten, kur jų labiausiai trūksta.

Per savo gyvenimą Chiara lankėsi visuose kontinentuose, bendravo su įvairių kultūrų, religijų atstovais, valstybių vadovais, popiežiais, dvasiniais mokytojais, turtuoliais ir vargšais. Ji sugebėjo  patraukti paskui save daugybę žmonių. Kur jos paslaptis?

Manau, kad jos paslaptis buvo evangelinis meilės menas, kurį ji skleidė ir kuriuo pirmiausiai pati gyveno. Tai menas, kviečiantis mylėti visus, nedarant jokių – tautinių, religinių, kultūrinių ar socialinių – skirtumų; mylėti pirmiems – nelaukiant kol kitas ims mylėti; matyti Jėzų kitame, juk Jis sakė „Ką padarėte vienam mažiausiųjų...man padarėte“;  tapti viena su kitu, tai yra tapti visiems viskuo, kaip sakė apaštalas Paulius.

Šiandien kaip niekada anksčiau jaučiame būtinybę užmegzti ir puoselėti autentišką dialogą tarp skirtingų socialinių grupių žmonių, tačiau atrodo, kad bet kokios pastangos lieka bergždžios ir nesugebame taikiai suderinti skirtumų. Kaip šiame kontekste galėtume vertinti vienybės charizmos pasiūlymą? Kas rodo, kad Chiaros suvienyto pasaulio idėja nėra utopinis pasiūlymas naiviems idealistams?

Gyvename globalizacijos eroje, kurioje daugybė lig šiol vienos kitoms tolimų tautų ir kultūrų susirudia dėl pačių įvairiausių priežasčių. Tad būtina vis labiau vienus kitiems pažinti, atpažinti vienas kito turtus.  Kitas yra kitoks nei aš ir dėl to dovana man. Reikia siekti visuotinės brolystės.

Dėl to judėjimo jaunimas, visada gyvenęs savo aplinkoje šiomis mintims,  kaip minėjau, neseniai Budapešte pateikė suvienyto pasulio projektą, kuriuo norėtų šias idėjas paskleisti platesniu mastu, nes laikas pribrendęs.

Išties, pasaulio vienybės projektas galėtų pasirodyti utopiškas, jeigu nebūtų realizuota daugybė mažų ir didelių iniciatyvų, jeigu nežinotume apie besitęsiančius stambaus mąsto projektus (pavyzdžiui, artima draugystė su afro-amerikiečių musulmonų judėjimu JAV, bendravimas su budistų judėjimais Tailande ir Japonijoje, ryšiai su Gandhi įkvėptu Shanti Ashram judėjimu Indijoje). Turiu omenyje ne vien judėjimo terpę, juk šia linkme nors ir netobulai juda ir Jungtinių Tautų organizacija, Europos Sąjungos projektas, nekalbant jau apie krikšičonių vienijimosi pastangas. Akivaizdu, kad pasaulis reikalauja vienybės, yra tapęs „kaimu“, anot sociologų, kur bendradarbiavimas yra būtinas. Gebėjimas sugyventi yra gyvybiškai svarbus.

Jonas Paulius II ir Chiara Lubich, 1998 m. CSC Audiovisivi nuotrauka

Manau, kad žmogui utopijos gerąja prasme yra reikalingos norint išgyventi. Tačiau asiraitoti rankoves darbui, kad „visi būtų viena“, yra ir tikėjimo dalykas. Juk jeigu Jėzus šito meldė Tėvą, vadinasi tai išsipildys, tai tikra viltis, tai ateitis!

O pasišventimas vardan kažko didelio pripildo gyvenimą džiaugsmo, sužadina energiją, leidžia jaustis išties realizuotiems.

Vatikano II susirinkimas troško Bažnyčiai sugrąžinti bendrystės veidą, sekant pirmosios krikščionių bendruomenės pavyzdžiu. Bažnytiniai judėjimai, dažniausiai pasauliečių įkvėpti, buvo matomi kaip viena iš pozityvių jėgų, laiduojančių šį atsinaujinimą. 1998 Chiara Lubich buvo viena judėjimų bendrystės skatintojų Katalikų bažnyčios viduje, vėliau ši banga pasiekė ir kitų konfesijų pasauliečių judėjimus. Kaip toliau plėtojama ši iniciatyva?

1998-siais Sekminių vigilijoje, į kurią popiežius Jonas Paulius II sukvietė visus bažnytinius katalikų judėjimus ir naujas bendruomenes, kurių sužydėjimą 20 amžiaus antrojoje pusėje jis pavadino „naujosiomis Sekminėmis“, „Bažnyčios pavasariu“.

Chiara, gerai žinodama popiežiaus troškimą matyti darnesnį visų pasauliečių veikimą Bažnyčios ir visuomenės labui, Šv. Petro aikštėje popiežiaus akivaizdoje pažadėjo aktyviai prisidėti prie bendrystės tarp judėjimų skatinimo. Nuo to meto buvo išnaudota ne viena proga artimiau susipažinti, padėti vieni kitiems konkrečiai, buvo vykdomos bendros iniciatyvos daugelyje pasaulio vyskupijų. Pavyzdžiui, ne vienas judėjimas parėmė Šv. Egidijaus bendruomenės iniciatyvą surinkti milijoną parašų JTO, siekiant  mirties bausmės panaikinimo pasaulyje ir pan.

2004 Štutgarte įvyko pirmasis jau ekumeninis judėjimų susitikimas, kurio metu buvo paliudyta neįkainojama krikščionių pasauliečių organizacijų įtaka visuomeni, pavyzdžiui, išsaugant gyvybę, puoselėjant šeimą, perkeičiant darbo aplinką ir t.t. Nuostabu, kad prie iniciatyvos prisjungė protestantų, anglikonų, ortodoksų bažnyčių judėjimai. Turime pripažinti, jog krikščionys yra rimta jėga Europoje.

Paskutinis susitikimas įvyko pernai Briuselyje, kai tuo pat metu šimtuose Europos miestų vyko paraleliniai renginiai, įtraukę ne vien jaunimą, bet ir paauglius. Vilniuje, kiek žinau, vyko paauglių bėgimas „Run4unity”, kuriame dalyvavo ir lenkų bei rusų ortodoksų jaunimo grupės, neįgalūs žmonės. Visų renginių tikslas – suteikti šiai mūsų Europai krikščionišką sielą, padėti mums visiems iš naujo atrasti savo krikščioniškas šaknis!

Kalbino Saulena Žiugždaitė