2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

„Naujasis Židinys-Aidai“. Trumpa naujo numerio apžvalga

2013-03-14
Rubrikose: Visuomenė » Žiniasklaida  Kultūra » Informacija 

Trumpa religijos, kultūros ir visuomenės žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ naujo numerio (2013/1) tekstų apžvalga.

Algimantas Kasparavičius tekste Lietuva ir Klaipėda: apie interpretacijų ribas svarsto Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos klausimą, imdamas domėn platų įvykio geopolitinį, politinį, ekonominį, kultūrinį ir civilizacinį kontekstą. „Lietuvių grįžimas į Klaipėdą po 500 metų pertraukos civilizacine prasme Lietuvai reiškė maždaug tą patį, ką Berlynui reiškė Vokietijos suvienijimas (…) arba Rusijai – Švedijos sumušimas ir Sankt Peterburgo įkūrimas“, – teigia istorikas.

Kętutis K. Girnius nagrinėja pilietinio tautiškumo ir etninio tautiškumo problematiką (Persipynę tautiškumai). Jo manymu, pilietinis ir etninis tautiškumas yra atribojami pernelyg griežtai, „Nėra nei grynai pilietinio-politinio, nei gryno etnokultūrinio tautiškumo. Pilietinis tautiškumas neegzistuoja vakuume, jis neapsieina be etninio, kultūrinio momento“. Anot autoriaus, nėra ir negali būti nei grynai etninių valstybių.

Hanso Urso von Balthasaro esė Kriterijai: Apie dvasių skyrimą, originaliai publikuotos nedidelėje 10 tekstų knygelėje „Zur Pruefung der Geister (1971) tema – žmonių iš Dievo gaunama Dvasia. Kaip įmanu pastverti šią laisvai dvelkiančią, nesuvaldomą Dvasią, kaip ją atskirti? „Ne mes stveriam Dvasią, bet Dvasia stveria mus. Ir nusileidžia ji ten, kur randa erdvę, pasirengimą priimti, gebėjimą klausytis, leisti jai veikti, atsisakant pasipriešinimo, gatavų schemų, kategorinių principų ir galutinių planų."

Kitame tekste Kęstutis K. Grinius tiria XX-XXI sandūroje pakitusį karo pobūdį, konkrečiai, Tikslinius nužudymus, šiuo metu plačiai vykdomus Jungtinių Valstijų ir Izraelio, aptaria teisinius bei dorovinius jų aspektus. „Šaltąjį karą ir galimą branduolinį armagedoną jau pakeitė karas su teroru, o su tuo susiję bepiločiai lėktuvai ir vadinamieji tiksliniai nužudymai (targeted killings)“, – pastebi autorius, o „Bepiločiai lėktuvai tokie patogūs jų valdytojams, kad beveik neišvengiamai jais piktnaudžiaujama“.

Tomo Daugirdo esė Istorinė kančios kultūra keliamas kančios sureikšminimo, netgi fetišizavimo Lietuvoje fenomenas, kurį signalizuoja tokie reiškiniai (tik du iš daugelio) kaip daugiau nei dažnas Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ rodymas per Lietuvos televiziją ar nemąžtantis „Bėdų turgaus“ populiarumas. „Kančios kultūra“, anot autoriaus, tai tokia kultūra, kai kentėjimas pats savaime įgauna aukščiausią vertę, didžiausią prasmę, į antrą planą išstumdamas tiesą, teisingumą ir gėrį“.

Antroje Maskvos dienoraščio dalyje Sigitas Jegelevičius prisimena savo studijas Maskvos universitete 1960 metais. Šių dienų hipotetinis studentas (ir ne tik) tekste aptiks daugybę pikantiškais galinčių pasirodyti dalykų („Kambaryje tik šešios lovos. Rojus, palyginus su pernykščiu gyvenimu devyniese (...)“; „Kartojasi periodinės bado krizės, neskaitant periodinės mano batų krizės“), tiksliai atskleidžiančių „atšilimo“ laikmetį, aplinką ir jauno Lietuvos kaime užaugusio vaiko ilgesį.

Audrius Dambrauskas prikelia primirštą prieškario Lietuvos kino kultūros istoriją (Smetoniški kino prioritetai. Kino propaganda ir cenzūra prieškario Lietuvoje), atkreipdamas dėmesį ne tik į tai, kas vyko ekranuose, bet ir už jų. Autorius atsako į klausimus, „kaip tautininkų režimui sekėsi pasitelkti kiną Lietuvos visuomenei auklėti (žiūrint iš vidaus) ar ideologijai skleisti (vertinant iš išorės) ir kaip jiems sekėsi tvarkytis su nepageidaujama totalitarinių užsienio šalių produkcija“.

Juodųjų gulbių šokiai – taip pavadintas Egidijaus Vareikio tekstas apie netikėtus, neplanuotus ir radikalias istorines pasekmes sukeliančius reiškinius: gamtinius kataklizmus, finansinių sistemų griūtis, nelogiškas socialines revoliucijas ir keistas asmenybes. „Protingos būtybės nuoširdžiai norėjo, kad XXI a. taptų podiktatūrine gerovės, taikos ir teisingumo epocha, bet tokia bent jau kol kas tikrai netapo (...)", – rašo autorius, ieškodamas juodųjų gulbių siausme pasimetusios Lietuvos bei jos kaimynių.

Guoda Azgurdienė nagrinėja vieną pamatinių laisvosios rinkos sudedamųjų dalių – laisvą kokurenciją (Apie tobuliausią „netobulą“ konkurenciją). Tekste klausiama, ką konkurencija „gamina“ iš tikrųjų ir kaip ji reaguoja į kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kaip ji veikia nemonopolinėse ir mažiausiai reguliuojamose rinkose. Autorės teigimu, tobulos konkurencijos, dėl kurios galvą suka ekonomistai ir valdžia, būti negali, nes netobuli yra žmonės: verslininkams kyla pagunda susikurti pranašumą pažeidžiant žaidimo taisykles, o vartotojai – „laisvi vartoti kvailai ir neatsakingai“.

Kitame tekste Neišsipildžiuisi svajonių geopolitika. Toliau nei Klaipėda... Egidijus Vareikis kalba apie geopolitinių svajonių ir įtampų lauką, kuriame veikia kiekviena šalis ir klausia, kokių geopolitinių svajonių turi Lietuva, kadaise turėjusi jų ne vieną (viena žymiausių – „Vytauto laikų Lietuva – didelė ir labai garbinga šalis). „Pasižiūrėję į Lietuvos žemėlapį, galime paklausti savęs ir kitų, ar tas žemės lopinėlio vaizdas popieriuje ir yra mūsų svajonių Lietuva? Ar tai tik politikos pokštas, (ne)laimingas atsitiktinumas (...)?"

Daugiau pačių naujausių ir archyvinių „Naujojo Židinio-Aidų“ tekstų rasite čia

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Daudimai

Pripažinti autoritetą, reiškia pripažinti tam tikrą prigimtinės teisės pavidalą, įsitikinimą, kad pasaulis turi vidinę logiką. Šią logiką mums padeda atskleisti protas. Tačiau pro akis prasprūsta daugybė detalių...

Palestina

Tai, kas šiuo metu vyksta Gazoje, aš pavadinčiau „collective punishment“ arba kitaip -civilių gyventojų, kurie neturi pasirinkimo – veltis į šį konfliktą ar ne – žudymu.

Dainius Pavalkis

Dėkoju už diskusijos iniciatyvą. Džiaugiuosi, kad švietimo reikalai rūpi vis didesnei mūsų visuomenės daliai. Mėginsiu ne tiek polemizuoti, kiek atsakyti į svarstomus klausimus.

Caritas, benamiai gyvoji biblioteka „Benamystė iš arti“.

Mano vardas Solveiga. Man 30 metų. Mamai, kai ji mirė, buvo vos 23-eji, o man 2 metukai. Savo mamos neprisimenu. Brolis ir sesuo pasakojo, kad ji buvusi labai gera, bet gėrė. Kai laukėsi manęs, dažnai išgerdavo. 

Linas Kukuraitis

Paslaugos vargstantiems dažnai yra šaltos, anonimiškos, jos neguodžia. Mes svajojame apie buvimą kartu, apie artumą. Svajojame, kad tai taptų žmonių vis didesnio įgalinimo erdvė. 

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar