El Eskorialio ansamblis – idealus Europos katalikiškojo valdovo rezidencijos modelis.

Kas yra keliaujantis dvaras ir kokios buvo svarbiausios Ispanijos karalių rezidencijos? Ką apie valdovų gyvenimo būdą gali atskleisti rezidencijos ir jų erdvinė struktūra? Kokios ceremonijos anuomet vyko Ispanijos karališkosiose rezidencijose? Kokių karališkojo protokolo taisyklių buvo laikomasi Ispanijoje?

Į šiuos ir daugelį kitų klausimų kovo 14 d., ketvirtadienį, 17.00-18.30 LDM Taikomosios dailės muziejuje vyksiančiame renginyje atsakys žinomas jaunosios kartos ispanų meno istorikas Fernandas Viljasenjoras-Sebastianas.

Jo pranešimo „Protokolas, papročiai ir ceremonialas Ispanijos monarchijos karališkuosiuose rūmuose XV–XVI a.“ neabejotinai sukels daug minčių apie Ispanijos ir Lietuvos valdovų dvarų tradicijų raidos paraleles, bendrąsias Europos valdovų rūmų ceremonialo nuostatas.

Renginyje dalyvaus:  Ispanijos Karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Miguel Arias Estevez, Dr. Vydas Dolinskas (Valdovų rūmų muziejus)
Daiva Mitrulevičiūtė (Valdovų rūmų muziejus).

Muzikinę programą išilgine fleita ir gotikine arfa atliks Ieva Baublytė (Valdovų rūmų muziejus)

Ispanijos karalių pilys ir rūmai

Šimtmečius menančios Ispanijos karališkosios rezidencijos (pilys, tvirtovės ir rūmai), liudijančios šalį valdžiusių monarchų didybę, galią ir įvairių kultūrinių bei meninių tradicijų įtaką, jau XV–XVI a. stebino ir iki šiol tebestebina savo gausumu ir prabanga.

XV a. Ispanijos karaliai neturėjo nuolatinės būstinės. Ispanijos valdovų dvaras vis dar keliavo po šalį, siekdamas palaikyti valstybės integralumą, demonstruoti galią, užtikrinti administracines funkcijas ir garantuoti karalių bei jų aplinkos išlaikymą. Vadinamieji katalikiškieji karaliai – Ferdinandas Aragonietis ir Izabelė Kastilietė – tęsė ir užbaigė rekonkistą, t. y. iš musulmonų atkovojo paskutines žemes Pirėnų pusiasalyje. Tai taip pat skatino dvaro mobilumą. Ilgainiui susiformavusi ir visame krašte išplėtota karališkųjų rezidencijų sistema yra unikalus bei itin įdomus Ispanijos viduramžiškos architektūros raidos bruožas, būdingas ir vėlesniems laikams. Keliaujančio dvaro karališkieji apartamentai būdavo įrengiami ne tik svarbiausių miestų pilyse arba neįtvirtintuose rūmuose (dažnai priklausiusiuose didikams), bet ir kaimiškuose medžioklės arba poilsio dvaruose, vienuolynuose, sunkiai prieinamose tvirtovėse. Atsirado pareigūnai, prižiūrėję tokius apartamentus, nusistovėjo apartamentų struktūra. Svarbiausios šio periodo rezidencijos buvo Sevilijos karališkieji rūmai, Saragosos, Segovijos, Toledo, Kordobos pilys ir Granados rezidencinis ansamblis.

XVI a. ispanų monarchai iš Habsburgų dinastijos – Karolis I (labiau žinomas imperatoriaus Karolio V vardu) ir Pilypas II – pamažu perėmė nuolatinio rezidavimo vienoje vietoje tradicijas ir galop 1561 m. įsikūrė Madride. Jie pradėjo, o vėlesni Ispanijos valdovai tęsė ištaigingų karališkųjų rezidencinių ansamblių, sudarytų iš kelių skirtingą funkcinę paskirtį turinčių pastatų, statybas. Tokių kompleksų privalomi struktūriniai komponentai buvo vadinamieji Karališkieji apartamentai, Karališkoji menė, Karališkosios arklidės ir Karališkoji koplyčia. Šiuos padalinius prižiūrėjo specialūs pareigūnai. Miestų rūmai su sodais, pramogoms ir medžioklėms skirtos pilys suformavo ištisą valdovų žinioje esančių rezidencijų tinklą, kuris tankiausias buvo XIX amžiuje. Šios rezidencijos kelis šimtus metų buvo rekonstruojamos, modernizuojamos, puošiamos. Visi reprezentaciniai statiniai buvo ir yra geriausiai matoma vizuali, architektūrinė Ispanijos monarchijos ir bemaž sudievinto valdovo galios išraiška, kurią išryškino ir karališkojo ceremonialo ritualai. Ispaniškojo ceremonialo raida ir pagal jo reikalavimus komponuotos rezidencijų patalpos akivaizdžiai liudija, kad Ispanijos karalius, kaip ir daugelis kitų Europos monarchų, pamažu tolo nuo savo dvariškių ir tautos. Žymiausios ir monumentaliausios Naujųjų laikų Ispanijos karalių rezidencijos yra Madrido karališkieji rūmai, Šv. Ildefonso karališkoji rezidencija netoli Segovijos. Išskirtinę vietą užima monumentalus karališkasis Šv. Lauryno vienuolynas El Eskorialyje, kuris buvo statomas pagal iš anksto gerai apmąstytą planą ir turėjo atitikti visus ceremonialo reikalavimus, tapti idealiu valdovo kataliko rezidencijos modeliu.

Ispanijos karališkųjų rūmų ceremonialas

Politinės, socialinės, kultūrinės ir meninės valstybės raidos aplinkybės darė įtaką tiek valdovo dvaro struktūrai, tiek diplomatiniam protokolui ir reprezentacijos tradicijoms. Vieši monarchų pasirodymai pavaldiniams ir visuomenei, įvairiomis progomis rengiami priėmimai, šventės ir pokyliai, kurių forma ir turinys buvo nulemti ilgamečių tradicijų, derinti su architektūrinėmis erdvėmis, stilistinėmis aplinkos naujovėmis.

Iki XVI a. pabaigos Ispanija buvo politiškai ir kultūriškai nevienalytė šalis, kurią sudarė keletas savitą istorinę ir kultūrinę tradiciją turėjusių regionų (karalysčių, kunigaikštysčių), suvienytų po vieno valdovo skeptru. Karaliaus dvare vyravo vadinamasis kastilietiškasis protokolas, nes Kastilija buvo visos Ispanijos suvienijimo branduolys. Tačiau tam tikri ceremonialo elementai, renginių formos, patalpų struktūra ir salių dekoro motyvai buvo perimti iš kitų regionų, didelę įtaką turėjo ir maurų tradicijos, kurios liko gyvybingos iš jų perimtose ir taip pat reprezentaciniams tikslams naudotose daugiausia pietinės Ispanijos rezidencijose.

XVI a. nusistovėjo nuolatinės valdovo rezidavimo vietos Madride tradicija. Ispanijos karalius Pilypas II apsisprendė nuo kastilietiškojo, daug įvairių įtakų patyrusio protokolo nuostatų, pereiti prie griežto burgundiškojo ceremonialo. Šie ritualai ir protokolo supratimo būdai dar labiau praturtino istorinę bei meninę Ispanijos karališkųjų rūmų funkcionavimo tradiciją ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Taip susiformavusi ispaniškoji karališkųjų rūmų etiketo ir ceremonijų tradicija tapo populiariomis ceremonialo taisyklėmis daugelyje Europos monarchijų. Jos įtaka buvo jaučiama ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bei Lenkijos karalių dvaruose.

Monarcho rūmų ceremonialo reikalavimų pažinimas atskleidžia pačios valstybės istorijos, tradicijų, valdymo ir dvaro gyvenimo subtilybes, leidžia adekvačiau įvertinti visuomenės kultūrines nuostatas, suvokti rezidencijų ir jų struktūrinių dalių istorinę paskirtį, stilistinius sprendimus, atskleidžia švenčių, ceremonijų bei kasdienybės esminius bruožus.

Fernandas Viljasenjoras-Sebastianas Lietuvoje svečiuojasi Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus kvietimu. Jo vieša paskaita ir kultūros vakaras suorganizuotas bendradarbiaujant su Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Lietuvos dailės muziejumi.

Parengta pagal Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų informaciją