Jeruzalė: Miesto biografija“ – taip vadinasi naujausia garsaus istoriko Simono Sebago Montefiore’s knyga (lietuviškai ją neseniai išleido „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys). Lietuvių skaitytojams istorikas ir rašytojas pažįstamas kaip knygų „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“, „Stalino jaunystė“ autorius. Iš viso britas yra parašęs devynias knygas, tarp jų „Potemkin: Catherine the Great’s Imperial Partner“ „Speeches that Changed the World: The Stories and Transcripts of the Moments that Made History“. S.S. Montefiore yra ir trijų grožinių knygų autorius.

Naujausioje savo knygoje atskleisdamas Jeruzalėje gyvenusių žmonių gyvenimus, Simonas Sebagas Montefiore pasakoja dramatišką ir kruviną Amžinojo miesto istoriją.

Jeruzalė: miesto biografija“ – tai epinė 3000 metų tikėjimo, žudynių, fanatizmo ir bendrabūvio istorija. Knygoje atskleidžiama, kaip Jeruzalė iš mažo miestuko tapo Šventuoju miestu, pasaulio centru, o šiais laikais – raktu į taiką Artimuosiuose Rytuose. „The Economist“ šį veikalą išrinko 2011-ųjų Metų knyga, o „Jewish Book Council“ jai skyrė geriausios žydų knygos premiją.

Šiuo metu Simonas Sebagas Montefiore gyvena Kensingtone (Londono rajonas), iš tėvo paveldėtame name. Jis rašo romano „Sashenka“ tęsinį ir renka medžiagą knygai apie Romanovų dinastiją.

Naujausia jūsų knyga vadinasi „Jeruzalė: miesto biografija“. Esate kilęs iš garsios žydų giminės, ar nebijojote ortodoksų ir akademikų kritikos?

Jaučiau, kad parašyti šią knygą – mano likimas. Nebijojau kritikos, juk mano paties išsilavinimas akademinis – studijavau istoriją Kembridžo universitete. Nematau ypatingo skirtumo tarp istorikų akademikų ir kitų istorikų. O be to, juk niekas iki šiol nėra parašęs visapusės šio miesto istorijos. Yra knygų apie Palestiną ir Izraelį, bet nė vienos apie Jeruzalę.

Kaip jautėtės rašydamas knygą apie Jeruzalę?

Tai buvo sekinantis, bet kartu ir jaudinantis procesas – tikras išbandymas. Tikra tiesa, kad vieno miesto biografijoje sukoncentruota viso pasaulio istorija – kiekvienas istorikas sutiks, jog ši knyga – ambicingas projektas. Tai didžiausias iššūkis, kokio esu kada nors ėmęsis. Dėkui Dievui, knyga parašyta ir išleista. Mėnesių mėnesius negalėjau normaliai išsimiegoti! Knygoje daug informacijos apie Rusiją, Didžiąją Britaniją ir daugelį kitų šalių. Ji pakankamai trumpa (daugiau nei 600 psl. - red.), kad ją galėtų perskaityti paprastas skaitytojas, bet ją rašydamas panaudojau daug mokslinės medžiagos. Prie „Jeruzalės“ dirbau beveik trejus metus. Pirminė koncepcija liko nepakitusi – nuo pat pradžių planavau parašyti knygą apie žmones, kurie kūrė Jeruzalę. Norėjau, kad ją būtų lengva skaityti, todėl padalijau į nedidelius skyrelius – kiekvienas jų pasakoja apie kokią nors asmenybę. Todėl knygos pavadinime yra žodis „biografija“.

„Jeruzalę“ galima skaityti kaip įdomią sagą apie poetus, karalius, šventikus, pranašus, arba kaip imperijų, religijų, šventumo istoriją. Ir ši istorija liudija, kad abi konfliktuojančios šalys turi pagrįstų pretenzijų, todėl turi viena kitą gerbti.

Jums buvo tik dvylika metų, kai pradėjote domėtis Stalinu. Kaip Rusijos istorija ir Stalinas išvis galėjo sudominti tokio amžiaus vaiką?

Buvau keistas, neįprastas vaikas. Stalinas visada mane žavėjo. Augdamas svajojau, kad kada nors parašysiu apie jį knygą. Dirbdamas žurnalistu praleidau daug laiko Rusijoje. Lankiausi Kaukaze, buvau Ostankino pastate, kai jį šturmavo B. Jelcinas, buvau Grozne, Karabache, Suchumyje. Rusijoje patyriau daug nuotykių...

Kodėl nusprendėte rašyti knygą apie Potiomkiną?

Pastebėjau, kad nėra nė vienos jo biografijos. Tai neįprasta, kad per ištisą šimtmetį apie tokį įtakingą valstybės veikėją nebuvo parašyta nė viena knyga. Jis – tobulas tyrimų objektas. Knygoje nagrinėjama politinė Jekaterinos Didžiosios ir Potiomkino partnerystė. Parašiau ją, norėdamas juos šiek tiek reabilituoti. Dažnai sakoma, kad Jekaterina buvo nimfomanė, o Potiomkinas laikomas kažkuo panašiu į sutenerį. O iš tikrųjų jie buvo pernelyg stiprios asmenybės, kad galima būtų viską taip nupiginti. Manau, jie buvo didingiausi visų laikų Rusijos valdovai – intelektualūs, humaniški, liberalūs. Iš esmės, mano knyga – jų politinės veiklos studija, ją rašydamas naudojausi archyvais, kurių iki manęs niekas nelietė. Juos nagrinėti buvo labai įdomu.

Ar sunku buvo skaityti archyvinius dokumentus?

Tam teko pramokti rusų kalbos. Prireikus kreipdavausi pagalbos į specialistus – ypač renkant medžiagą apie stalinistinį laikotarpį. Nagrinėjant Stalino rankraščius man taip pat prireikė pagalbos. Užtat buvo nesunku perskaityti dokumentus, susijusius su porevoliuciniu periodu – visi jie buvo atspausdinti ir parašyti neįmantria rusų kalba. Daugumą archyvinių dokumentų perskaityti nebuvo sudėtinga. Ar kada skaitėte jų memorandumus? Politbiure tikrai nebuvo Puškinų... Tad galėjau daug ką suprasti ir atsirinkti svarbiausius dokumentus, kuriuos buvo verta išversti. O Jekaterinos laikų dokumentus suprasti buvo sunkiau...

Jums labai pasisekė, kad galėjote tyrinėti Rusijos ir Gruzijos archyvus – jie buvo atviri labai trumpai. Dabar jie vėl beveik neprieinami.

Man tikrai pasisekė. Kai Putinas 2006 m. atėjo į valdžią, aš buvau ką tik parašęs knygą apie Potiomkiną. Paaiškėjo, kad daugumai naujosios vyriausybės narių mano knyga labai patiko, todėl man buvo leista dirbti su archyvais. Viskas tiesiog laimingai sutapo. Iki tol niekas Potiomkino popieriais ypatingai nesižavėjo, o štai Stalino dokumentai XX a. istorikams buvo vertingas laimikis. Taip gimė knyga „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ – Stalino aplinkos anatomija. Tiesiog nuostabu, kad galėjau pasinaudoti tais archyvais.

Stalinas apskritai kiekvienam istorikui yra puikus objektas knygai – su juo niekada nenuobodu, jis ne herojus, bet ir ne eilinis žmogus. Jis tiesiog įdomus. Nors Stalino kompanijoje praleidau daug laiko, jis vis dar žadina man vaizduotę.

Kaip Rusijos istorikai reagavo į jūsų knygas apie Staliną?

Maniškė Stalino analizė sutampa su Olego Chlevniuko, garsiausio šios srities specialisto, nuomone. Mūsų požiūriai labai panašūs. Nė vienas jo darbus skaitęs žmogus manęs nekritikavo. Mūsų knygos paremtos tais pačiais dokumentais, taigi ir išvadas padarėme tokias pačias.

Jūs nesutinkate, kad revoliucijos metu Stalinas buvo antraeilis veikėjas?

Dokumentuose yra visa informacija, bet daugybė žmonių iki šiol remiasi mitais ir klišėmis. Savo tyrimus pradėjau neturėdamas jokio preliminaraus plano. „Stalino jaunystėje“ paneigiau vieną tokių klišių – esą Stalinas per revoliuciją buvo nereikšminga, šešėlinė figūra. Tai – opozicijos paskleistas gandas.

Rašant apie šalį reikia perprasti jos sielą. Tačiau jos neįmanoma perprasti vien nagrinėjant dokumentus. Daug ką lemia tautos mentalitetas.

Turi pats tai išsiaiškinti. Žinoma, skaitau daug literatūros. Be to, praleidau daug laiko Rusijoje. Vis dėlto, reikia ne tik suprasti tautos mentalitetą, ne mažiau svarbu pajusti laiko dvasią.

Manau, mano knygos gan neblogai atskleidžia Rusijos sielą. Neįmanoma jos atskleisti tobulai. Gaunu daug laiškų iš žmonių, kurių tėvai patyrė Stalino represijas. Daugelis jų rašo, kad mano knygose apie Staliną įvykiai nupasakoti labai tiksliai. Taip pat skaitytojai rašo man facebooke. Žinoma, daugelį dalykų teko išsiaiškinti pačiam, padaryti išvadas, juk manęs ten nebuvo. Kalbėjausi su partijos vadovų anūkais, pateikiau jiems klausimų, kurių niekas iki tol jiems nepateikdavo.

Ar buvote susitikęs ir su Stalino dukra Svetlana Alilujeva?

Deja, ne. Tikrai norėjau su ja susipažinti, bet kai rašiau knygas, ji jau buvo truputį... pamišusi ir pavargusi kalbėti apie Staliną, be to, kentėjo nuo paranojos. Ji daug žinojo. Bet, ko gero, niekas jai nepateikdavo tinkamų klausimų. O aš tiksliai žinojau, ko būtent jos reikia klausti, ir gaila, kad negalėjau to padaryti.

Ką rašote šiuo metu?

Renku medžiagą knygai apie didžiąją Romanovų dinastiją – kartu tai bus studija apie Rusijos valdžią ir jos galią. Planuoju Romanovų istoriją susieti su Aleksandro Kerenskio asmenybe ir atsekti valdžios kelią iki pat Putino. Taip pat rašau romano „Sashenka“ tęsinį. Tiesą sakant, man tai itin jaudinantis projektas. Jei atvirai, labiau mėgstu rašyti grožinę literatūrą, o ne istorinius veikalus...

Tekstas anglų kalba pasirodė žurnale „New Style“ (Russian European Magazine). Vertė Jūratė Dzermeikaitė