Daug kas pirmomis popiežiaus Pranciškaus išrinkimo valandomis klausė, kam naujasis Petro įpėdinis skirs didžiausią dėmesį dvasinėje ir pastoracinėje plotmėje, kaip ganytojiška patirtis, įgyta vadovaujant vienos iš Lotynų Amerikos šalių Vyskupų konferencijai, padės atrasti atsinaujinimo būdų vakarietiškai krikščionybei. Siūlome keletą ištraukų iš kiek anksčiau įvairiose žiniasklaidose priemonėse publikuotų interviu, kuriuose kardinolas J. M. Bergoglio kalba apie evangelizaciją, katechezę, Tikėjimo metus.

Tikėjimas – ne nuosavybė, o misija

J. M. Bergoglio, prieš kurį laiką komentavęs leidiniui „Vatican insider“ Romoje ką tik vykusios konsistorijos darbus, atsakė ir į keletą klausimų apie naująją evangelizaciją bei tikėjimo metų viziją. Pasak jo, kaip vieną iš tikėjimo metų prioritetų popiežius Benediktas XVI nurodė tikėjimo atnaujinimą, apibūdindamas tikėjimą kaip dovaną, kuria reikia dalintis, dovanoti. Tai ne nuosavybė, o misija. Tikėjimo metai mums padeda prisiminti apie gautą dovaną, kurią palaiko trys kolonos: tai priminimas, kad mus išsirinko, priminimas apie mums duotą pažadą ir apie Dievo sandorą su mumis. Esame kviečiami atnaujinti sandorą, mūsų priklausymą Dievui ištikimai tautai.

Kitas europiečius itin dominantis klausimas – ką reiškia evangelizacija Lotynų Amerikos kontekste. 2007 m. Aparesidoje vykęs Lotynų Amerikos vyskupų susitikimas paskatino ganytojus misijai žemyno mastu. Parengtos ir teberengiamos įvairios programos, tačiau ypač svarbus vienas aspektas: į visą įprastą Bažnyčios veiklą pažvelgti kaip į misiją. Tai sukelia įtampą tarp centro ir periferijos, parapijos ir kvartalo. Tam reikalinga išeiti iš įprastų savų erdvių, eiti į pakraščius. Reikia vengti dvasinės ligos, kai Bažnyčia žvelgia tik į save: kai taip nutinka, Bažnyčia suserga. Tiesa, jog išėjus į viešą erdvę, gali įvykti koks nelauktas atsitikimas, kaip kartais nutinka kiekvienam žmogui. Tačiau jei Bažnyčia lieka užsidariusi savyje, ji pasensta. O jei reikėtų rinktis tarp Bažnyčios, išėjusios į gatves ir galbūt nukentėjusios nuo nelaimingo atsitikimo, ir Bažnyčios, susirgusios savimyla, be abejonių rinkčiausi pirmąją, sakė tuometinis kardinolas J. M. Bergoglio.

Dėmesys katechezei

Dar būdamas Buenos Airių arkivyskupas, kardinolas J. M. Bergoglio ne kartą kreipdamasis į kunigus, katechetus ir pašauktojo gyvenimo asmenis, kalbėjo apie katechizacijos svarbą, kaip svarbu rimtai įsipareigoti katecheto tarnystei. Tai pabrėžė ir vienoje iš savo paskutinių kalbų kaip Argentinos Vyskupų konferencijos prezidentas. Kitą kartą, arkivyskupijos mastu minint katechetų dieną, J. M. Bergoglio sakė, kad „pastoracinį ir katechetinį atsinaujinimą paskatins vyrai ir moterys, kurie įgyvendins tradiciją ir imsis naujovių, kaip Jėzaus Kristaus mokiniai ir jo Karalystės misionieriai; to neatliks jokios didžiulės programos ar struktūros“.

Viename laiškų, skirtų katechetams, jis rašė: „Mums skirtoje evangelizacinėje misijoje Dievas mūsų prašo lydėti žmones, einančius tikėjimo keliu“. Šiame kelyje, norėdamas išlikti su Dievu, kiekvienas turi sugebėti peržengti save, atsigręžti į kitą: „Negalime likti ištikimi raidei, kaip tradicionalistai ir fundamentalistai. Tikėjimas – tai nuolatinė kaita, augimas, žydėjimas“, – prieš keletą metų duotame interviu sakė tuometinis kardinolas J. M. Bergoglio.

Taigi girdime kvietimą atsinaujinti, išeiti iš mums patogios „zonos“, nesibaiminti, dalintis tikėjimu – tik taip ir patys augsime, bręsime. Leiskimės į tą kelionę, kurią pradėti popiežius kvietė pirmą kartą kreipdamasis į Dievo tautą: brolybės, meilės, tarpusavio pasitikėjimo kelionę.

Parengė Dalia Žemaitytė