„Katalikų balsas turi nuskambėti viešojoje erdvėje, kad visuomenė galėtų pasinaudoti mūsų bendruomenės sukauptomis įžvalgomis ir išmintimi“, – teigė Austenas Ivereighas, pasauliečių iniciatyvos „Kataliko balsas“ pradininkas Jungtinėje Karalystėje. Svečias lankėsi Vilniaus knygų mugėje, kur buvo pristatyta lietuviškai parengta knyga „Katalikų balsas: kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją“, - A. Ivereighas yra vienas iš pagrindinių jos sudarytojų. Kaip tik šiomis dienomis Kaune ir Vilniuje vyksta „Kataliko balso“ rengiami geros komunikacijos kursai, ruošiantys žmones aiškiai ir pozityviai išsakyti Katalikų Bažnyčios poziciją įvairiais klausimais.

„Išsakydami savo poziciją, nepretenduojame į kokią nors valdžią, remiamės vien liudijimo ir patirties autoritetu“, – pabrėžė pašnekovas. Anot jo, neturėtume pamiršti, kad katalikų bendruomenė yra didžiausia piliečių santalka pasaulyje, antra pagal dydį „plėtros institucija“, veikianti net skurdžiausiose šalyse, yra atstovaujama svarbiausiose tarptautinėse institucijose, tad ir katalikai kaip individai – pavyzdžiui, Lietuvių katalikai piliečiai, – privalo daryti įtaką savo šalies kultūrai. „Ne todėl, kad taip sako Bažnyčia, bet todėl, kad norime kurti teisingesnę ir žmogiškesnę visuomenę" – dalijosi mintimis svečias, sutikęs „Bernardinai.lt“ skaitytojams plačiau pakomentuoti šiandienį katalikų santykį su sekuliaria visuomene.

Kalbate apie tai, kad „Kataliko balso“ iniciatyva siekia aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją įvairiais klausimais. Koks šios komunikacijos tikslas? Noras įtikinti kitus savo tiesa ir gerumu? Ištraukti klystantį iš klaidos?

Sakyčiau, jod mes norime nuvalyti langą, kad kiti matytų, kas už jo yra. Mes atstovaujame Bažnyčios reikalui, kai aiškiname jos poziciją. Norime, kad žmonės suprastų, ką Bažnyčia brangina, kodėl ji moko to, ko moko. Ką paskui žmonės daro su ta informacija – ne mūsų valioje. Mūsų, kaip komunikacijos projekto, tikslas yra komunikuoti veiksmingai, gerai ir žmogiškai. Komunikuoti šiuolaikinės žiniasklaidos kontekste, kuris yra labai spartus, greitai besikeičiantis, dažnai labai tikslus, priešiškas ir daug reikalaujantis. Mes tikime komunikacijos šiame kontekste būtinumu – būtent šito reikia mūsų visuomenei.

Kodėl mes susitelkiame prie moralinių temų? Todėl, kad būtent jos sunkiausiai suprantamos žmonėms, būtent šiame taške Bažnyčia dažniausiai sukelia žmonių pasipiktinimą – visuomenė mums, kaip katalikams, nuolat prikiša: „Kaip jūs galite tuo tikėti?“ Šiame klausime ir slypi proga.

Savo knygojekalbate apie tai, kad bet kurioje kontroversijoje reikia ieškoti vertybės, kurią gina oponentas. Tačiau neretai taip nelengva tą vertybę aptikti.

Taip. Mūsų patirtis rodo, kad kartais reikia gerokai pasistengti, kad ją suprastum. Pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santuokos atveju. Mes peržvelgėme užrašus ant homoseksualų santuokų lobistų plakatų. Jie visi kalbėjo apie meilę, lygybę, toleranciją, priėmimą, kitoniškumą. Ar mes esame prieš tokius dalykus? Žinoma, ne – mes remiame šiuos dalykus. Svarbu, kad diskutuodami nejučia neatsidurtume padėtyje, kai  patys imame kovoti prieš krikščioniškas vertybes.

Manau, jog daugelio aktyvių katalikų problema ta, kad kartais jie užima fariziejų, besiginčijančių su Jėzumi, poziciją. Ironiška, tačiau mūsų visuomenėje juntamą priešiškumą krikščionybei neretai skatina kokia nors krikščioniška vertybė, pasipiktinimas dėl jos pamynimo. Todėl taip svarbu suprasti, kokia vertybė glūdi po šiuo pasipiktinimu, nepaisant to, kad neretai ji gal būna perdėta ar ištraukta iš konteksto.

Ironiška, tačiau mūsų visuomenėje juntamą priešiškumą krikščionybei neretai skatina kokia nors krikščioniška vertybė, pasipiktinimas dėl jos pamynimo.

Pavyzdžiui, per pastaruosius 20–30 metų vyko judėjimas emancipuoti homoseksualus, kurie lig tol kentė diskriminaciją, pašaipą, kylančius iš išankstinio neigiamo nusistatymo. Aš didžiuojuosi, kad Bažnyčia labai realiai daugeliu atvejų pirmoji užstojo šiuos žmones, prieštaraudama diskriminacijai. Kai mes diskutuojame apie gėjų santuokas, turime būti tikri, kad argumentuojame ne prieš homoseksualius žmones arba jų meilę: „Ten, kur meilė, ten yra Dievas“. Mes niekada negalime eiti prieš meilę. Akivaizdu, lytiniai santykiai yra skirti santuokai, tačiau jeigu du žmonės sako, kad myli vienas kitą, arba brolis ir sesuo myli vienas kitą, ar du draugai myli vienas kitą – meilė visada yra meilė, kad ir ką ji jungtų.

Manau, jog mūsų metodas leidžia mums visada suvokti, kur glūdi vertybė ir padeda mums susitapatinti su ta vertybe jau pokalbio pradžioje. Tad diskusija gali vykti jau kaip tarp dviejų žmonių, kuriuos vienija pamatinė vertybė. Tai, mano galva, padeda atsikratyti gynybiškos pozicijos ir agresyvumo. Kodėl žmonės kartais užima gynybišką poziciją? Manau, todėl, kad mano, jog yra puolama tai, ką jie labai vertina. Jeigu jūs užtikrinate pašnekovą, kad ir jūs tikite tomis vertybėmis, kurias jis gina, jis tikrai gerokai nurimsta.

Mes ne kartą dalyvavome televizijos studijose ir matėme, kaip mūsų oponentai būdavo maloniai nustebinti, sužinoję, jog ir mes branginame tą pačią vertybę, tai radikaliai pakeičia visą diskusiją.

Tačiau kartais tenka susidurti su blogomis žiniasklaidos užmačiomis Bažnyčios atžvilgiu.

Aš netikiu, kad žiniasklaida turi blogų intencijų Bažnyčios atžvilgiu. Netikiu, kad žiniasklaida yra priešiška Bažnyčiai. Manau, kad žiniasklaida tiesiog atspindi vyraujančią kultūrą, o vyraujančioje kultūroje dominuoja autonominė etika. Kai žiniasklaida atrodo esanti priešiška Bažnyčiai, dažniausiai ji suteikia žodį tai etikai.

Mano patirtis rodo, kad žiniasklaida labai mielai sutinka katalikus, kurie nori paaiškinti savo požiūrį, suteikia jiems erdvės, duoda laiko. Iki popiežiaus atvykimo 2010 metais į Jungtinę Karalystę mes paklausėme „Kataliko balso“ komandą sudariusių 25 žmonių, ar žiniasklaida yra priešiška Bažnyčiai? Jie visi atsakė teigiamai. Vėliau į tą patį klausimą jie atsakė neigiamai, nes sutiko daugybę žurnalistų, aplankė daugybę studijų, jiems buvo suteikta daugybė laiko paaiškinti ir išsisakyti. Jie žinojo, kad penkios minutės TV platformoje yra fantastiška galimybė, kurią verta išnaudoti. Manau, vyksta svarbus pokytis.

Žinoma, žiniasklaida yra industrija ir kaip visos industrijos gali būti daugiau ar mažiau etiška, tačiau pagrindinis jos veikėjas yra žmonės, kuo įvairiausi, ir aš manau, kad būtų labai neteisinga kalbėti apie esminį priešiškumą Bažnyčiai.

„Katalikų balsas“ pradėjo ruošti žmones tikinčius, kad žiniasklaida turi teisę tikėtis Bažnyčios atsakomybės. Mes manome, kad Bažnyčia yra atsakinga žiniasklaidai, kuri turi teisę užduoti tuos sunkius klausimus, o mes turime teisę rinktis – atsakyti į juos ar ne. Mes esame institucija ir nesame jokia išimtis.

Įprasta ir visai suprantama saugoti savo Bažnyčios vidinį gyvenimą ir viešumoje nekalbėti apie klaidas, nesėkmes ar net nusikaltimus.

Aš manau, tai turės pasikeisti ir jau pasikeitė. Turiu omenyje, dvasininkų lytinio išnaudojimo sukeltą krizę. Tai privertė pasikeisti ypač Š. Ameriką ir Europą, manau, kad šis pokytis yra labai sveikas pačiai Bažnyčiai. Mes judame nuo, pavadinkime taip, nuo kontrreformacinės katalikybės  naujo katalikybės modelio link, kuris yra labiau evangelinis.

Kai žiniasklaida atrodo esanti priešiška Bažnyčiai, dažniausiai ji suteikia žodį autonominei etikai.

Mes nebesame institucija, turinti specialių teisių ar valstybinių privilegijų. Turime kalbėti pasiremdami liudijimo ir asmeninės patirties autoritetu. Mes privalome pripažinti savo klaidas ir pasikeisti. Manau, kad lytinio piktnaudžiavimo krizė parodė, jog nors žiniasklaida perdėjo ir iškraipė šią krizę, tačiau ji nukreipė šviesą į tamsų kampą, kur šviesos būtinai reikėjo, ir Bažnyčia turėtų būti žiniasklaidai dėkinga už tai.

Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvos katalikai jaučiasi tarsi tam tikra stovykla, ginanti savo pozicijas nuo priešiškos stovyklos, tampa savos rūšies ideologija greta kitų. Kitu atveju – siekiama evangelizuoti aplinką, mėginant įtikinti kitus. Tačiau su kokia nuostata derėtų artintis prie kito žmogaus?

Manau, kad mes galime pradėti nuo idėjos, jog esame visuomeninis darinys, tarnaujantis savo visuomenei, mylintis visuomenę ir niekada neturėtume laikyti savęs tvirtove.

Išties esame labai stipri piliečių santalka, organizacija, kurią jungia be galo stiprūs pasitikėjimo ir meilės saitai. Ypač pabrėžčiau pasitikėjimą, kuris yra pagrindinis pilietinės visuomenės ingredientas. Be abejo, mums reikalingos ribos, mūsų tapatybę apsaugančios sienos, tačiau turime būti ir kiek įmanoma labiau atviri.

Šiuolaikinė visuomenė sunkiai priima institucijas. Institucijos yra laikomos savanaudiškomis ir visada pridaro aukų: jeigu yra institucija, automatiškai kažkas nuo jos turi nukentėti. Bažnyčia dažnai pristatoma kaip institucija, kurią palaiko hierarchija. Ir tai tiesa. Tačiau mes, katalikai pasauliečiai, privalome perteikti visą Bažnyčios tikrovę. Juk dauguma žmonių su Bažnyčia susiduria parapijose, labdaros centruose, mokyklose ir visur kitur, kur Bažnyčia veikia visuomenės labui. Neturime supainioti Bažnyčios su jos vadovybe ir neturime supainioti parapijos su kunigu. Kunigas yra būtinas, vyskupas yra būtinas, bet visas kūnas yra daug didesnis nei jie. Manau, privalome daug geriau apie tai kalbėti. Tai yra vienas iš mano rūpesčių, kad katalikai sugebėtų gerai perteikti Bažnyčios vertę visuomenei. Juk koks didžiulis kapitalas yra Bažnyčios narius jungiantis pasitikėjimas.

Pavyzdžiui, tarkime, jog Lietuvoje sekmadienio Mišiose reguliariai lankosi apie 15–20 % katalikų – gal apie pusę milijono žmonių. Jie kas savaitę susirenka į savo bažnyčias visoje šalyje, nes pasitiki kunigu, jo klauso, pažįsta vienas kitą, aukoja pinigus, jie daro dalykus, kurių yra prašomi. Turime išmokti kalbėti apie šį dalyką, šią tikrovę – dėkingumo, pasitikėjimo jėgą. Individualistinėje visuomenėje tai yra didžiulis dalykas, kurio kiekvienas trokšta – priklausyti kažkam. Juk sakoma, kad Bažnyčia yra gal vienas didžiausių socialinės integracijos mechanizmų visuomenėje. Net jeigu žmonės nesupranta Bažnyčios paskirties, jos tikėjimo, manau, jie gali gerai suprasti jos nešamą naudą visuomenei.

Žmonės dažniausiai supranta vaisius, bet ne šaknis.

Beje, svarbu suprasti, kad vaisiai neįmanomi be šaknų. Pavyzdžiui, katalikai tampa gerais piliečiais iš dėkingumo Dievui ir vienas kitam. Mes turime mokytis sujungti šiuos dalykus, nes žmonės dažniausiai supranta vaisius, bet ne šaknis.

Kokia, Jūsų manymu, yra katalikiškos žiniasklaidos funkcija dabartinėje situacijoje?

Manau, kad katalikų žiniasklaida yra vieta, leidžianti savo šalies katalikams susijungti su platesne Bažnyčia – tiek su Roma, tiek ir su kitais kraštais. Be to, manau, kad vis labiau katalikų žiniasklaida turės puikią funkciją - skleisti žinią apie Bažnyčią už jos ribų.

Mes vis labiau tampame globalizuota Bažnyčia – kas vyksta kitos šalies bendruomenėje turėtų mus labiau paliesti, nei tai yra lig šiol. Mes vis dar per daug užsidarę ir izoliuoti. Kiek pastebiu, paprastai katalikų žiniasklaidoje vyrauja dviejų rūšių informacija: žinios iš Romos ir vietinės. Manau, kad turėtume plačiau nušviesti, kas vyksta Europoje, kitose pasaulio šalyse.

Dauguma katalikų apie Bažnyčią sužino, ko gero, ne iš katalikiškos žiniasklaidos, o iš sekuliarios. Tačiau katalikiškos žiniasklaidos funkcija, mano galva, yra ne vien žinių perdavimas, o katalikų ugdymas ir formavimas. Jos vaidmuo naujosios evangelizacijos baruose yra be galo svarbus, ypač ruošiant katalikus bendrauti su kultūra, kuri vis mažiau remia Bažnyčią.

Su Jūsų vardu yra siejama rezonansinė šmeižto byla, kurią jūs galiausiai laimėjote prieš dienraštį „Daily mail“. Ar galite papasakoti apie tai plačiau?

Tai buvo dvejus metus trukęs mūšis prieš dienraštį „Daily Mail“, kuris publikavo straipsnį, kad aš prieš 20 metų neva priverčiau moterį pasidaryti abortą, – bet tai nebuvo tiesa. Ir minima moteris teisme patvirtino, kad tai nebuvo tiesa. Straipsnio prireikė todėl, jog aš tuo metu labai aktyviai atstovavau Bažnyčios pozicijai abortų klausimu, kviesdamas keisti teisinę sistemą. Asmeniškai patyriau geležinių spaudos gniaužtų jėgą. Sakiau, kad žiniasklaida nėra nusistačiusi prieš Bažnyčią, tačiau tai nereiškia, kad aš manau, jog ji veikia tik sąžiningai.

Ką jie padarė: pirmiausia sukūrė istoriją, nufotografavo mane prieš man sužinant, kad ta istorija yra padaryta, straipsnį publikavo manęs neįspėję, visiškai ignoravo tai, ką aš jiems sakiau ir t. t.

Aš nusprendžiau atsistatydinti, nors buvo labai sunku žengti šį žingsnį. Supratau, jog ta istorija buvo tik nukreipti dėmesį, juk buvau Bažnyčios atstovas spaudai, kuris niekada negali būti „dėmesio nukreipimo“ objektu.

Katalikiškos žiniasklaidos vaidmuo be galo svarbus, ypač ruošiant katalikus bendrauti su kultūra, kuri vis mažiau remia Bažnyčią.

Tada išvykau į Šventąją Žemę, į 10 dienų maldingą kelionę – tai buvo labai stipri asmeninė patirtis. Ten labai stipriai pajutau, kad turiu sugrįžti ir susigrąžinti savo gerą vardą. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl to, kad galėčiau toliau būti Jėzaus mokiniu. Tikėk manim, tikrai ne dėl savęs tai dariau, aš verčiau norėjau pasilaidoti, bet jaučiau Jėzaus raginimą: esi mano mokinys, grįžk ir padaryk tai. Taigi grįžau, žinodamas, kad tai bus ne pats lengviausias dalykas – taip ir buvo. Jis truko du aukščiausiojo teismo procesus.

Žinoma, kai jie baigė su manimi, mano reputacija buvo dar labiau sugadinta. Bet aš nesigailiu tai padaręs. „Daily Mail“ byla kainavo 3 milijonus svarų, nors tokio dydžio korporacijai tai yra poros savaičių pelnas.

Susigrąžinau savo gerą vardą, nors tai buvo be galo skausminga. Jaučiau, kad turiu tai padaryti, nes be šito nebūčiau galėjęs toliau veikti viešumoje.

Daugybė žmonių, kuriuos kažkada buvo sutrypusi spauda, vėliau man parašė, skambino ir sakė: „Ačiū tau, mes nesugebėjome to padaryti.“ Aš galėjau to imtis, nes tuo metu dar neturėjau šeimos, gyvenau vienas, vienintelė mano nuosavybė buvo butas. Žinojau, kad jeigu pralaimėsiu, viską prarasiu, bet į gatvę manęs neišmes.

Beje, „Daily Mail“ neseniai buvo atliktas teisinis tyrimas, kuris vertina bulvarinės spaudos moralumą ir etiką, nes tai, ką jie padarė man, yra padarę ir daugeliui kitų žmonių. Faktai iškilo į viešumą. Ši industrija remiasi žmonių etiketavimu, privatumo pažeidimu, ir žinoma, turi didžiulį biudžetą. Nemanau, jog mano byla pakeitė spaudos industriją, bet bent kažkiek prisidėjo prie to, kad joje atsirastų bent trupinėliu daugiau teisingumo ir tiesos.

Kalbino Saulena Žiugždaitė