Būtent tokiu apibūdinimu Valentinas Masalskis pristatė naujo teatro festivalio Klaipėdoje užgimimą. Kovo 7–9 dienomis praūžė „Jaunojo teatro festivalis“ – trys dienos, trys jauni teatrai. Tokiu moto buvo pasitiktas dviejų miestų susitikimas, kuriame žiūrovai galėjo dalyvauti ne tik interaktyviose paskaitose su užsienio režisieriais – prancūzu Bobu Dantonel‘iu bei britu Michael‘u Woodwood‘u, bet ir išvysti V.Masalskio studentų premjerą bei senesnius darbus: du „Atviro rato“ spektaklius ir kelis „No theatre“ pasirodymus. Intensyvi trijų dienų programa neleido atsikvėpti, o gausiu turiniu įkrovė energijos ir kūrybinių emocijų dar ilgam, tad nusivilti neteko ir tiems, kas į Klaipėdą iš kitų miestų atvyko vedini įkvėpimo ieškojimo.

Šio festivalio idėjinis lygmuo rėmėsi studentų iniciatyva – svarbu buvo kūrybiškai surengti šventę ne vien sau, bet ir kitiems. Pasak neseniai įsikūrusio Klaipėdos jaunimo teatro vadovo Valentino Masalskio, kitas svarbus aspektas – kad festivalis rengiamas pačių studentų. Tai leido jauniems atlikėjams skleistis, neužsidaryti nuomonių ar įvaizdžių rėmuose. Kiekvienas galėjo juokauti, kalbėti, reikšti nuomonę taip laisvai, kaip jaunas teatras tegali. Turbūt tai ir tapo didžia nuostaba – gera atmosfera ir energija, kuria stebėjosi patys No theatre trupės nariai. Vidas Bareikis nuoširdžiai dėkojo Klaipėdos studentams už kompaniją ir entuziastingumą, negailėjo profesinių patarimų ar tiesiog paprastos draugystės. Tai jauniems atlikėjams tapo itin gera paspirtimi. Festivalis netilpo į „teatrinio forumo“ rėmus ir tapo reikšmingu susitikimu, pažadinančiu ne tik Klaipėdą, bet ir rimtas kūrybines ambicijas.

Be Menų fakulteto erdvių, didelę reikšmę turėjo ir muzikinio baro „Kaštonas“ scena, įtraukta ne į vieną pasirodymo programą. Vieta, kuri neįpareigojo jaustis oficialiai, išties leido neformalų bendravimą vėliau perkelti ir į fakulteto koridorius, diskusijų disputą, workshop‘us ar aptarimus. Būtent taip visi greitai tapo draugais: čia prie stalo galėjai pakalbinti ne tik bendraamžius kolegas, bet ir dėstytojus, profesorius, užsienio režisierius, išklausyti profesinių patarimų ar gyvenimo patirčių. Gerai, kad baras nebuvo toks tipiškas, mat savo meniška dvasia labai įsipaišė į visą teatrinę kompaniją – nuo aptarnaujančio personalo iki muzikos.

Tad kas yra tas jaunas vynas? Sakoma, kad jaunas vynas turi jam būdingo gėlių, aviečių, vyšnių aromato, vaisių ir prieskonių skonio bei lengvumo. Tai ypač tinka festivalio koloritiniam apibūdinimui: šie aromatai išties asocijuojasi su energija ir žaidybiškumu, kurie tarsi sklido iš Menų fakulteto koridorių, scenos, diskusijų ar tiesiog jaunuolių bendravimo. „Festivalis gimė kaip idėja išmokyti jus bendrauti, pasirūpinti atvykusiais. Svarbiausia, kad tai darote patys. Norėčiau, kad festivalis skatintų tą žingeidumą, kurio turėjo, tarkim, J. Miltinio teatro aktoriai. Jie man iki šiol išliko žingeidumo pavyzdžiu. Kartu tai ir bandymas užsiauginti publiką, norime, kad atsirastų ryšys tarp „mūsų“ ir „publikos.“, – per atidarymą kalbėjo V. Masalskis.

Ir pati pradžia buvo tokia – garsiai triukšminga. Po įžanginių žodžių į sceną pabirę Klaipėdos jaunimo teatro studentai, spausdami tarp kojų tuščius plastikinius vandens butelius, pradėjo festivalį ugningais ritmais, primenančiais Brazilijos gatvės karnavalus. Žinoma, viskas kiek lietuviškai pajuodinta (juoda, personalumą naikinanti apranga), kas skiriasi nuo pietietiškos fiestos, bet staiga supranti, kad pietietiškų spalvų pliūpsniu tampa pačių atlikėjų veidai – kupini entuziazmo, švytėjimo, džiaugsmo, be ko muzikiniai ritmai ir netektų galios. O galios buvo tiek daug, kad žiūrovai pakilo iš vietų! Atrodo, jau ir mūsuose fiestos laukiamos.

Šios dienos atskleidė dabarties teatrinį įvairumą – „No theatre“ su „No concert“ išsiskyrė absurdiško, sujaukto pasaulio įvaizdžiu, per „beprotiškas“ detales, nelogiškus veiksmus, judesio niuansus jie itin savitai išjuokė akimirkos, kai visi susirinkome pažiūrėti jų pasirodymo, momentą. Primenantys oberiutus trumpi aktoriniai numeriai, sujungti į vieną pasirodymą, ištraukė iš kasdienybės ir gan sarkastiškai ją sujaukė.

Atviras ratas pristatė du tarpusavyje skirtingus spektaklius – „Pra.“ bei „Brangioji mokytoja“. Justo Tertelio „Pra. Arba vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas“ tiko lyg stiprus jauno aktoriaus pradžiamokslio pavyzdys, kuris dėl puikaus atlikimo tądien peraugo į labai jautrius aktorinius tarpusavio pasikalbėjimus, kėlusius ovacijų bangas. Tai buvo vertinga pamoka, o tokio publikos jautrumo, matyt, ir pats J. Tertelis galėjo sulaukti tik iš teatro žmonių, giliai suprantančių stipriai paruoštą jo darbą.

„Brangioji Mokytoja“, režisuota Ievos Stundžytės, išsiskyrė artimumu klasikiniam vaidybos modeliui bei paauglių socialinių santykių analize ir problematika.
Klaipėdos jaunimo teatras parengė tris pasirodymus, o vienas iš jų – „Batai“ – buvo premjerinis. Pastarasis savo užbaigtumu, dinamiškumu ir energetika išties leidžia kalbėti apie V. Masalskio vadovaujamos trupės veiklą kaip apie reiškinį, ateinantį į Lietuvą – šokio, muzikos ir ritmo pavidalu. Tai pagavu ir patrauklu.

Spektaklis „Batai“ į priekį išstumia jauną žmogų, griausmingą, žaidžiantį, išgyvenantį, ieškantį, susiduriantį su sunkumais. Sunku nusakyti siužetą, nes veikiama ne pagal konkrečią literatūrinę pjesę, o muzikines, ritmines, judesio kompozicijas, o tai dažnai nenusakomai abstraktu. Dramaturgija gali būt atsekama pagal atlikėjų nuotaikas ir įvykius scenoje, kurioje keliaujama ne tik per kultūras, pasaulio patirtis, istorinius laikus, bet ir socialinius santykius – gatvės šokius, keičia vaikystės žaidimų aikštelės erdvė ir fantazija, vėliau persikeliama kažkur į pietus su flamenko aistromis, o pabaigai – absurdiškas cecho darbuotojų vaizdinys, su jau mašinomis tapusiais žmonėmis. Šaltų, metalinių kibirų garsu ir ritmika, batams keliaujant konvejeriu, sukuriamas muzikalus kasdienybės atspindys. Gražu stebėti tuos garsų išgavimo būdus, ritmikos niuansus, balsų dermes ir jų gausumą, jaunuolių grupės energetiką ir dvasią. Tai juntama ir atėjusiems. Tekstiniame „Paukštyno bendrabučio“ spektaklyje, apeliuoti į žiūrovą yra sunkiau , mat žodiniam dialogui reikia daugiau jėgos atlaikyti tą tylą „iš anapus“ , vedant tolimesnį dialogą, negu kartu paskleisti „masinės“ jėgos turinčius muzikinius užtaisus. Ir tai teatras-terapija, sujungiantis visus į bendrą išgyvenimų ir jausmų dermę.

Nauja jėga, sklindanti iš Klaipėdos, ją daro traukos centru. Toks susitikimas ypač sveikintina iniciatyva teatriniam Lietuvos gyvenimui, kur vis atsiranda vietos ir erdvės jaunam balsui, energijai ir jėgai. Nes kaip uždarymo metu kalbėjo V. Masalskis, „Jauno teatro dienos – nebūtinai įsivaizduokite, kad tai yra amžius; tai gali būti ir pensininkas – žmogus, kuris domisi, kada jam yra įdomu iki pat mirties, kada jis yra žingeidus, nebijantis suklysti, nebijantis apsijuokti, nebijantis nusišnekėti, nebijantis kvailai atrodyti. Toks yra jaunas teatras ir jaunas žmogus. Tada kai jis gyvas, tada, kai jis domisi, kai jis ieško, kai jis kalba, kai beldžiasi vienas į kitą, kai jis užsiima meninėm problemom, o ne socialinėm: ar ten man batai ne tie, ar pinigų mažai turiu... Ne tas.“. Akivaizdu, kad kalbama ne vien apie jaunus studentus, kurie yra ugdomi aukštosiose menų mokyklose, bet ir apie pačius ugdytojus ar profesionalius atlikėjus – ar jie vis dar gali, nepriklausomai nuo amžiaus, būti tas jaunas teatras, ar jiems vis dar įdomu belstis vienam į kitą? Tapdama tokia jaunumo idėjininke ir pavyzdžiu, Klaipėda žengė žingsnį priekin.

Nuotraukos  Monikos Treikauskaitės