Prancūzų dirigentas Alainas Pâris. Nuotr. autorius – Jean-Baptiste Millot

Prancūzų kompozitorių muzika, kurioje originaliai plėtojami antikiniai, fantastiniai siužetai ir realūs menininkų potyriai – tai laukia klausytojų šį šeštadienį, kovo 16 d., 19 val. koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Originalią simfoninės muzikos programą „Antikos mitai XIX a. Prancūzų muzikoje“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė bene žymiausia nūdienos lietuvių pianistė Mūza Rubackytė ir prancūzų dirigentas Alainas Pâris.

Programoje „Antikos mitai XIX a. prancūzų muzikoje“ skambės kompozitorių Jules’o Massenet, Camille’o Saint-Saënso, Césaro Francko ir Paulo Dukas kūriniai, muzikos garsais pasakojantys apie graikų deives, burtininko pameistrio nuotykius ir pačių autorių įspūdžius, patirtus tokiose egzotiškose šalyse kaip Egiptas. Išgirsime J. Massenet uvertiūrą „Fedra“, C. Saint-Saënso „Egiptietiškąjį“, penktąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, C. Francko simfoninę poemą „Psichė“ chorui ir orkestrui bei P. Dukas simfoninį skerco „Burtininko mokinys“.

Dramatiška J. Massenet uvertiūra „Fedra“ (Phèdre) sukurta 1876 m. pagal J. Racine’o to paties pavadinimo tragedijos (1677) siužetą. Literatūrinis Racine’o kūrinys buvo pagrįstas antikiniu mitu apie graikų deivę, Kretos karaliaus Mino dukterį Fedrą, ištekėjusią už Tesėjo, ir jos nelaimingą meilę posūniui Hipolitui. Pasitelkęs Neptūno jėgą, pavydus ir kerštingas Tesėjas nužudo Hipolitą. Sumanusis Eskulapas (Asklepijas) jaunuolį atgaivina ir šis laimingai gyvena Italijoje, globojamas žavios nimfos Egerijos. Šis siužetas nuosekliai atkuriamas muzikinėje medžiagoje.

C. Saint-Saënso Penktasis, paskutinis, koncertas fortepijonui ir orkestrui (1896 m.) buvo rašomas per žiemos atostogas, kai autorius lankėsi Egipte ir gėrėjosi šios šalies kraštovaizdžiu bei Luksoro šventyklų didingumu. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios koncertas vadinamas „Egiptietiškuoju“ (Égyptien); muzikologai nurodo ir kitą – Javos, Vidurio Rytų tautų folkloro įtaką kompozitoriaus kūrybai. Egipto atmosfera itin jaučiama antroje Koncerto dalyje: girdėti Nilo svirplių čirpimas, cituojama nubietiška meilės daina (teigiama, kad plaukdamas Nilu kompozitorius ją išgirdo dainuojant egiptietį irkluotoją).

C. Francko simfoninė poema „Psichė“ (Psyché) chorui ir orkestrui, M. 47, buvo kuriama 1887–1888 m. ir pasakoja apie graikų mitologinę deivę Psichę, simbolizuojančią sielos įsikūnijimą. Legenda byloja ją buvus gražesnę net už Afroditę. Antikinio mito siužetą perteikia poemą sudarančios aštuonios dalys.

Seno burtininko pameistrio nuotykiai, aprašyti J. W. Goethe’s baladėje „Der Zauberlehrling“ („Burtininko mokinys“), įkvėpė kompozitorių P. Dukas, pripažintą instrumentuotės meistrą, sukurti simfoninę poemą, dar vadinamą simfoniniu skerco „Burtininko mokinys“ (L’Apprenti sorcier, 1897 m.). Temperamentas ir išraiškos priemonių įvairovė, muzikinių vaizdų sodrumas, puiki orkestruotė šį kūrinį labai išpopuliarino. Programinis skerco perteikia baladės siužetą, kuriame pasakojama apie seno burtininko mokinį, kuris, likęs vienas namuose, nusprendžia šluotą paversti savo tarnu ir liepia nešioti vandenį. Tačiau užmiršęs burtažodį, jis nebegali sustabdyti plušančios šluotos. Nevykėlis perlaužia šluotą pusiau, bet ir tai negelbsti: vandenį jau tempia abi pusės ir namą baigia semti vanduo. Ūmai parsiradęs senasis burtininkas nuramdo įsisiautėjusias jėgas. Dukas meistriškai perteikia šiuos siužeto vingius, bet „Burtininko mokinio“ jokiu būdu nepavadinsi iliustratyviu natūralistiniu kūriniu. Baladės turinys ne šiaip sau „įgarsinamas“, jo muzikiniai vaizdai pasižymi ypatingu plastiškumu.

Koncerto partneriai: Bru Zane fondas, Prancūzijos institutas Vilniuje.

LNF inf.