Vatikano radijas

Penktojo Gavėnios sekmadienio Mišios Vatikano Šv. Onos parapijos tikintiesiems buvo nepaprastos. Jas aukojo popiežius Pranciškus, palydimas dviejų kardinolų. Homiliją pasakė Popiežius, paaiškindamas Mišių Evangelijos pasakojimą apie Jėzaus gailestingumą, paliudytą moteriai, kurią šventyklos fariziejai apkaltino svetimaujant. Popiežiaus homilija buvo trumpa, todėl ją visą ir perduosime:

„Tai gražu. Pirmiausiai Jėzus yra vienas, ant kalno meldžiasi. Jis meldėsi vienas. Paskui vėl nuėjo į šventyklą ir visi žmonės rinkosi prie jo. Jėzus tarp žmonių. Paskui, jį paliko vieną su moterimi. Jėzaus vienas, tačiau toji vienatvė vaisinga: malda su Tėvu ir gailestingumas, paliudytas moteriai. Tai ypatingai gražu, nes gailestingumas yra Bažnyčios nūdienos žinia. Tačiau ne visi žmonės vienodo nusistatymo. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tai buvo žmonės, kurie norėjo klausytis Jėzaus žodžių. Tai atviros širdies žmonės, trokštantys Dievo žodžio. Buvo kitų, kurie buvo šalti viskam, jų širdys buvo užkietėjusios. Ir buvo tie, kurie svetimavo su moterimi. „Klausyk mokytojau, ji yra šiokia ir tokia... Turime įvykdyti tai, ką Mozė yra liepęs daryti su tokiomis moterimis“. Manau, kad ir mes esame tokie žmonės, kurie iš vienos pusės norime klausytis Jėzaus, tačiau iš kitos - mums patiks kitus pliekti, ar ne taip?, kitus smerkti. Jėzaus žinia būtent ir yra: gailestingumas. Man, ir tai sakau nuolankiai, tai yra pati stipriausia Viešpaties žinia: gailestingumas. Jis pats tai pasakė: „neatėjau dėl teisiųjų, teisieji patys pasiteisina. Brangusis Viešpatie, jei tu tai gali, aš negaliu. Tačiau jie mano, kad gali. Aš atėjau dėl nusidėjėlių“. Prisiminkite apkalbas po Mato pašaukimo: „Bet jis susidėjo su nusidėjėliais!“ Ir tikrai jis atėjo dėl mūsų, kai atpažįstame, jog esame nusidėjėliai. Tačiau jei esame kaip anas fariziejus prie altoriaus: „Dėkoju tau Viešpatie, nes nesu kaip visi kiti, ir visai ne kaip tasai muitininkas prie durų...“, nepažįstame Viešpaties širdies ir niekuomet negalėsime džiaugtis jo gailestingumu. Ne taip jau paprasta pasitikėti Dievo gailestingumu. Tai nesuvokiama gelmė. Tačiau turime taip daryti! „Klausyk tėve, jei žinotum koks mano gyvenimas, šitaip nekalbėtum“. „Kodėl?, ką padarei?“. „Aš, ypatingai daug prisidirbau!“ „Dar geriau! Eik pas Jėzų, Jam patinka jei jam išsikalbi šituos dalykus“. Jis juos užmiršta: Jis ypatingu būdu sugeba užmiršti. Jis užmiršta, tave pabučiuoja, apkabina ir pasako: „Ir aš tavęs nepasmerksiu. Eik, daugiau nebenusidėk. Tai vienintelis jo patarimas tau“. Po mėnesio, vėl esame panašioje situacijoje... grįžtame pas Viešpatį . Tačiau Viešpats niekuomet nepailsta atleisti, niekuomet! Tai mes, kurie pailstame prašyti Jo atleidimo. Todėl prašykime malonės, kad nepailstume prašyti atleidimo, nes Jis niekuomet nepailsta atleisti. Prašykime šios malonės.“ 

Po Mišių popiežių pasveikino šv. Onos parapijos klebonas ir paties popiežiaus vikaras Vatikane, kardinolas Comastri, kuris pasidalijo konklavos kardinolų įspūdžiais, kaip jie nustebo pirmą kartą išgirdę naujojo popiežius pasirinktą vardą Pranciškus, taip pat įspūdžiais iš balkono, kai popiežius Pranciškus prisistatė žmonėms šv. Petro aikštėje. Nuo balkonų, kuriuose stovėjo kardinolai, garsiakalbiai buvo nukreipti į žmonių pusę, todėl jie negirdėjo ir nesuprato kas įvyko, kad minia vienu metu staiga nuščiuvo, nežinojo, kad popiežius Pranciškus paprašė susirinkusiųjų, kad jie melstų Dievą jį laimini ir kad tada jis savo ruožtu galėtų visus palaiminti.

Galop į Vatikano šv. Onos parapijos bendruomenę kreipėsi ir popiežius Pranciškus, kuris visiems pristatė Mišiose dalyvavusį kunigą, Urugvajuje jau daug metų globojantį gatvės vaikus, taip pat ir narkomanus. Baigę jo įsteigtą mokyklą jaunimas įgijo diplomus, susirado darbus, tiki ir myli Jėzų, kalbėjo popiežius, drauge visų paprašė už kunigą pasimelsti.