Lygiai prieš savaitę, kovo 12 dieną, prasidėjo konklava, penktuoju balsavimu išrinkusi 266-tąjį popiežių. Naujuoju pontifiku pirmą kartą istorijoje buvo išrinktas Pietų Amerikoje gimęs katalikas Jorge Bergoglio. Jis taip pat tapo pirmuoju Jėzaus draugijos nariu popiežiumi ir, kas ne mažiau svarbu, pirmuoju popiežiumi, kuris kunigo šventimus priėmė jau po Antrojo Vatikano Susirinkimo.

Šią puokštę naujovių gražiai užbaigė vardo pasirinkimas. Iki šiol popiežiai vengė rinktis žymiausių šventųjų vardus, nes tai atrodytų pretenzingai, kita vertus, tai galėtų tapti per sunkiu įsipareigojimų kryžiumi. Šv. Pranciškus iš Asyžiaus yra neabejotinai populiariausias šventasis, kurio vardas mums skelbia radikalų sekimą paskui Jėzų Kristų, didį nuolankumą ir paprastumą, kuris kartu žavi ir kiek gąsdina, nes jo akivaizdoje negali likti, koks buvęs.

„Šv. Pranciškus prie erškėčių“, 2004. Elenos Kniūkštaitės darbas

Kardinolas Jorge Bergoglio, pasirinkdamas Pranciškaus vardą, skelbia, jog yra pasiryžęs žengti nuolatinio atsivertimo ir atsinaujinimo keliu ir visiškai pasitiki Dievo malone. Regis, argentinietis kardinolas rimčiau nei bet kuris kitas įsiklausė į popiežiaus emerito Benedikto XVI raginimą, kad šiandien pasauliui labiausiai reikia šventumo. Skirtingai nei šių laikų pasaulyje dažnai manoma, šventumas nereiškia kokių nors ypatingų žmogiškų sugebėjimų ar šventeiviško teisuoliškumo, bet yra drąsa priimti savo prigimtinį silpnumą ir sužeistumą, leidžiant Viešpačiui gydyti žaizdas ir auginti savąją svajonę.

Šiandien, per Šv. Juozapo iškilmę, kovo 19 dieną, Vatikane švenčiamos iškilmingos popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžios Mišios, kurios yra paskutinis naujojo pontifikato pradžios akordas. Tačiau jau per tą laiką, kai išgirdome džiaugsmingą žinią, jog išrinktas naujasis popiežius, iki jo inauguracijos iškilmių įvyko daug dalykų, išgirdome svarbių įžvalgų, į kurias verta įdėmiau įsiklausyti.

Habemus papam – konklavos dovana

Trečiadienio vakare, kiek po 20 valandos Lietuvos laiku, iš Siksto koplyčios kamino pasirodė dūmai. Pradžioje jie atrodė pilki, tačiau netrukus tapo akivaizdu, kad kyla balti dūmai, ir tai reiškia, jog konklava atliko savo misiją – mes turime naują popiežių. Ne tik Šv. Petro aikštėje susirinkusius, bet, tikiu, visų kontinentų katalikus ar net abejojančius užliejo džiaugsmo banga.

Po kiek daugiau nei valandos išgirdome ilgai lauktą „habemus papam“. Šis šūksnis tiek tą vakarą, tiek dar keletą dienų buvo kartojamas dažnai. Tas džiaugsmas, su kuriuo jis buvo tariamas, – dar vienas patvirtinimas, kad popiežiaus rinkimai nėra tik dar viena biurokratinė procedūra, bet veikiau dovana, pažado, jog Šventoji Dvasia mūsų nepaliks, išsipildymas.

Tiek popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas, tiek kardinolų Generalinės kongregacijos ir pati konklava tapo puikia katechizacija visiems mums. Dar kartą buvo priminta, kad Dievas sukūrė žmogų, o ne mes turime nusilipdyti mums patogiausią Dievo stabą, ir kiekvienas esame sau padovanotas, ir mūsų laisvė yra gaivinama įsiklausymo į tai, kokią svajonę, kokį kelią mums Kūrėjas dovanoja. Turėjome puikią progą atgaivinti Bažnyčios katalikiškumo (visuotinumo) išgyvenimą ir džiaugsmingai stebėtis, kokią skirtybių įvairovę į bendrą melodiją sugeba sujungti Bažnyčia.

Popiežiaus Pranciškaus ištartame „accepto“ (sutinku), priimant pontifiko tarnystės kryžių, ataidėjo prieš du tūkstančius metų ištartas Marijos „taip“. Nuo pat pirmos akimirkos naujasis popiežius parodė, kad labai rimtai priima krikščionišką tarnaujančios lyderystės sampratą. Tikrasis ganytojas yra tas, kuriam kiti svarbesni nei jis pats, kuris pasiruošęs už tuos, kurie jam patikėti, viską atiduoti.

Iš karto po popiežiaus išrinkimo socialiniuose tinkluose pasirodė gražus plakatas, su pastarųjų trijų popiežių nuotraukomis. Kiekvienas jų buvo susietas su viena iš dangiškųjų dorybių: Jonas Paulius II su „spe“ (viltimi), Benediktas XVI su „fide“ (tikėjimu), o Pranciškus su „caritas“ (meile). Visos dorybės neatsiejamai susijusios, tačiau šis palyginimas gana taikliai sudėlioja akcentus.

Trys popiežiai, trys liudytojai.

EPA nuotrauka

Euforija ir dykuma

Jei palygintume žiniasklaidos reakciją dabar ir prieš aštuonerius metus, kai popiežiumi buvo išrinktas Benediktas XVI, popiežius Pranciškus stebėtinai greitai sugebėjo užkariauti žmonių širdis. Tiesa, tyla Šv. Petro aikštėje, pranešus naujojo popiežiaus vardą, geriausias paliudijimas, jog konklavos pasirinkimas tikrai buvo netikėtas, tačiau jau netrukus giedra Pranciškaus šypsena, švelnus „labas vakaras“ paskelbė – štai popiežius, kurio tiek laukėme, ir akivaizdu, jog būtent jo šiandien reikia.

Argentinietis kardinolas J. Bergoglio prieš konklavą jautėsi ramus, planavo darbus sugrįžus namo, ir net buvo nusipirkęs atgalinį bilietą į Bueno Aires.

EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus nuo pat pirmos akimirkos patraukė žmones paprastumu ir nuoširdumu.

EPA nuotrauka

Šiai euforijai, beje, pasidavė net ir sekuliari žiniasklaida, net ir tie žurnalistai, kuriems Bažnyčios kritika ir tikrų bei tariamų dėmių ieškojimas yra kasdienė duona... Popiežius Pranciškus potencialius kritikus nuginklavo paprastumu ir dvasine šiluma, tapo tikrąja Gerąja Naujiena ir savo laikysena pademonstravo, ką reiškia naujoji evangelizacija.

Neabejoju, euforiją keis dykumos laikotarpis. Neveltui sakoma, kuo mielesnis Dievui žmogus, tuo Piktasis jį pikčiau puola ir labiau gundo. Tad popiežiui Pranciškui tikrai reikės mūsų maldos ir palaikymo. Šis jo prašymas pirmosios kalbos metu nebuvo vien tik mandagumo gestas.

Beje, bent jau Lietuvoje tuo įsitikinome labai greitai, nes jau penktadienį „Lietuvos rytas“ grįžo prie jam įprasto kalbėjimo apie tikėjimą ir Bažnyčią tono ir paskelbė tekstą „Už baltų dūmų – tamsi praeitis“. Parinktas teksto pavadinimas puikiai atskleidžia leidinio poziciją, nes turi mažai ką bendra su tekste perteiktais svarstymais ar abejonėmis – ar, dar būdamas jėzuitų provinciolu Argentinoje, būsimasis popiežius visada principingai kovojo prieš jo gimtinę valdžiusią karinę chuntą.

Tiesa, dėl tokio puolimo reikėtų ne tiek pergyventi, kiek juo džiaugtis. Tai dar vienas įrodymas, kad išrinktas popiežius trukdo galios ir manipuliacijų voratinkliui, apraizgiusiam pasaulį.

Popiežius Pranciškus tikrai nebus patogus popiežius, todėl, neturiu abejonių, prieš jį pakils stiprios kritikos ir pagundų vėtros. Jos bus drauge išbandymas ir mums visiems, kiek mes praktiškai norime priimti Bažnyčios kolegialumą ir solidarumą, apie kurių svarbą taip dažnai kalbame.

Popiežius Pranciškus tvirtina, kad be kryžiaus mes pasiklystame.

EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus nuvils visus, kurie nori krikščionybės be kryžiaus, pigios malonės. Jau per Mišias Siksto koplyčioje naujasis popiežius tvirtai pareiškė: „Kai mes einame be kryžiaus, statome be kryžiaus, liudijame be kryžiaus – nesame Kristaus mokiniai.“ Pabrėžtinis paprastumas ir žmogiškumas, kurį popiežius Pranciškus liudija kiekvienu savo gestu, jokiu būdu nereiškia krikščionybės nuskurdinimo ar Dievo sumenkinimo. Tai veikiau drąsa atsisakyti visko, kas mūsų gyvenime čia ir dabar trukdo švytėti Viešpačiui. Tai, kad popiežius ir toliau avi senus juodus batus, važinėja ne limuzinu ir be eskorto, nėra populistinis „suartėjimas su liaudimi“, tai veikiau „išprotėjęs“ veržimasis paskui Dievą.

Popiežiaus prašymas tėvynainiams, perduotas per nuncijų Argentinai, nevykti į inauguracines iškilmes, bet verčiau tuos pinigus, kurie būtų išleisti kelionei, išdalinti vargšams, jokiu būdu nėra krikščionybės suvedimas į skurdo mažinimo programą, bet veikiau priminimas, kad kiekviename žmoguje, ar jis būtų popiežius, ar suvargęs benamis, švyti Dievo paveikslas ir nesunaikinama orumo dovana. Elementarūs dalykai, kuriuos pamiršome.

Kita vertus, tie, kurie tikisi „galvų kirtimo“ ir radikalios institucinės reformos Bažnyčioje, pirmiausia, Vatikano Kurijoje, spėju, taip pat nusivils, nes popiežius Pranciškus mums primena, kad tikroji revoliucija prasideda širdyje, o ne institucijų pertvarkos dekretuose, ir šio eiliškumo nevalia supainioti. Taip, institucijas svarbu pertvarkyti, tačiau tokia pertvarka negali būti savitikslė. Nevalia pamiršti, kad dažniau žmonės sugadina institucijas, nei atvirkščiai.

Bažnyčia priklauso Dievui

Jau nuo pat pirmos akimirkos popiežius Pranciškus labai daug dėmesio skiria ekleziologijai, Bažnyčios sampratos ryškinimui. Prisiminkime, kad jis pabrėžtinai save vadino pirmiausia Romos vyskupu ir melstis ragino už emeritą Romos vyskupą Benediktą XVI. Tai svarbus simbolinis gestas, primenantis, kad popiežius yra vienas iš vyskupų ir kiti vyskupai yra broliai ir bendražygiai Kristuje.

Kitas popiežiaus žingsnis – prieš pasimelsdamas už visus tikinčiuosius, jis paprašė visų jų maldos. Dar vienas priminimas apie tai, kad Bažnyčia yra Kristaus surinkta Dievo Tauta, o ne „karvedžio“ popiežiaus muštruojama kariuomenė.

Popiežius Pranciškus itin vertina pamaldumą Marijai.

EPA nuotrauka

Taip pat ir kitą rytą, po konklavos pabaigos, popiežius pirmiausia išsiruošė į Didžiąją Švč. Mergelės Marijos baziliką, kur meldėsi prieš senovinę Salus Populi Romani (Romos gyventojų globėjos) ikoną. Toks pasirinkimas, viena vertus, dar kartą patvirtino maldos svarbą naujajame pontifikate, kita vertus, tai, kad popiežius apie įsipareigojimą Romos vyskupijai kalbėjo labai rimtai ir pasiryžęs būti tikru ganytoju.

Pastarųjų dienų popiežiaus homilijos bei kalbos susitikimuose taip pat žaižaravo ekleziologinėmis įžvalgomis. Svarbiausia žinia: Bažnyčia yra mistinis Dievo Kūnas, o ne paprasta nevyriausybinė organizacija. Jos pirmutinis rūpestis turi būti vargšai, tačiau būtų nesąžininga dalintis su jais tik medžiaginiais savo turtais ir nesidalinti Gerąja Naujiena, kuri yra svarbiau nei kas kita. Kita vertus, netiesa, kad galima mylėti Dievą, kurio nematome, jei nemylime Jo paveikslo kiekviename sutiktame žmoguje. Meilė nėra abstrakti, ji yra kasdienė praktika.

Tad neapsigaukime, popiežius Pranciškus pasiryžęs ne „nuleisti kartelę“ krikščioniškam gyvenimui, bet paliudyti, kad kiekvienas esame pašauktas šventumui. Popiežius radikalus. Pasak jo, jei mes neliudijame Dievo, mes liudijame Šėtoną. Patogaus drungo „viduriuko“, komfortiškos krikščionybės zonos paprasčiausiai nėra.

Pirmosios popiežiaus Pranciškaus Mišios.

EPA nuotrauka

Bažnyčioje nėra vietos nevilčiai

Švęsdamas Mišias Šv. Onos parapijoje, popiežius Pranciškus kelis kartus pakartojo, kad Viešpats nepailsta atleisti, tik turim prašyti ir tokšti to atleidimo. Šie žodžiai gražiai pratęsė penktadienį sakytus kardinolams, apie tai, kad, nepaisant visų problemų, su kuriomis susiduriame, nepaisant visų krizių, kurias išgyvename, turime nepasiduoti pesimizmui – tam kartėliui, kurį mums velnias siūlo kiekvieną dieną.

Taip, esame silpni, nusidėjėliai, puikiai griauname savo gyvenimus, tačiau visada šalia yra Dangiškasis Tėvas, kuris gailestingai atleidžia, nes myli ir nori mūsų laimės. Gyvenimas be sunkumų yra pavojinga iliuzija, tačiau Viešpats siunčia mums sunkumus iš meilės, mus tobulindamas ir augindamas, todėl turime džiaugtis ir dėkoti. Kaip sakė popiežius Pranciškus: „Krikščioniškoji tiesa yra patraukli ir įtikinanti, nes atsiliepia į giliausius žmogaus troškimus, įtikinamai skelbia, kad Kristus yra vienintelis viso žmogaus ir visų žmonių Gelbėtojas. Ši žinia galioja šiandien, kaip ir galiojo krikščionybės pradžioje, kai prasidėjo pirma misionieriška Evangelijos plėtra.“

Nors kartais popiežius laiko rankose lapą su užrašais, tačiau kol kas jis renkasi kalbėti spontaniškai ir improvizuodamas.

Ne mažiau svarbus buvo ir naujojo popiežiaus pasisakymas apie senatvę, kaip išminties sostą. Nors formaliai tai tarsi buvo atsakymas tiems kritikams, kurie stebėjosi, kad konklava pasirinko 76-erių metų pontifiką, tačiau prisiminkime ir tai, jog apie krikščionišką Tradiciją kartais sakoma, kad ji pernelyg sena ir esą mažai ką galinti pasakyti šių dienų pasauliui.

Popiežiaus Pranciškaus atsakymas subtilus ir gilus: „Seni žmonės išmintį sukaupia savo gyvenimo kelionėje, kaip senelis Simeonas šventykloje ar Ona. Šios išminties dėka jie atpažino Jėzų. Šią išmintį dovanokime jaunimui. Duokime jaunimui šitą gyvenimo išmintį, kaip gerą vyną, kuris sendamas vis geresnis. „Atsimenu, ką vienas vokiečių poetas rašė apie senatvę“, – sakė popiežius ir pacitavo Friedrich Hoelderlino eilutę: „Es ist ruhig, das Alter, und fromm“ – senatvė – tai ramybės ir maldos metas. Ir šitą išmintį reikia perduoti jaunimui.“


Dieve, arčiau Tavęs

Sakoma, kad iš mažos gilės išauga didžiulis ąžuolas. Jau per tas kelias dienas iki inauguracijos Mišių popiežius Pranciškus pabėrė bent kelias saujas naujo pontifikato pavidalo gilių, ir šiandien nėra paprasta atsakyti, kas iš jų išaugs.

Popiežius Pranciškus nebijo rizikuoti ir ieškoti naujų kelių. Tačiau šios paieškos neatsiejamos nuo įdėmaus įsiklausymo į Dievo valią.

Jau kovo 23 dieną naujasis popiežius keliaus pas emeritą pokalbiui. Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad, nepaisant jau dabar išryškėjusių išorinių skirtumų tarp dviejų pontifikatų, jie glaudžiai susiję tarpusavyje. Popiežius Pranciškus atėjo ne koreguoti Benedikto XVI pontifikato gairių, bet drąsiai žengti toliau.Kai popiežius Benediktas XVI paskelbė apie atsistatydinimą, daug kalbėta, kaip reikės spręsti „dviejų popežių“ problemą. Net kelis kartus viešai pareikšta, kad popiežius emeritas vengs daryti bet kokią įtaką konklavos ar naujo popiežiaus sprendimams ir sieks būti visiškai „nematomas“. Tačiau popiežius Pranciškus iš karto po konklavos paskambino Benediktui XVI ir išreiškė jam pagarbą.

Galima sakyti, kad Jonas Paulius II paruošė kelią Benediktui XVI, o pastarasis paruošė kelią Pranciškui. Bažnyčia turėjo permąstyti savo tapatybę ir įdėmiau įsižiūrėti į tikėjimo lobyną, idant įgautų drąsos žengti į pasaulio tirštumą, kur pasiryžęs vesti popiežius Pranciškus.

Popiežius Pranciškus pabrėžtinai atsisako bet kokios prabangos ir privilegijų. Jis net nuvyko į viešbutį, kuriame gyveno prieš konklavą, ir pats apmokėjo sąskaitą. Kaip teigė popiežius, taip jis nori parodyti pavyzdį ir kitiems broliams vyskupams bei kardinolams neužsidaryti elitiniuose bokštuose ir nepasiduoti iliuzijai, kad yra kuo nors geresni, vertesni nei kiti.

Popiežius Pranciškus apmoka viešbučio sąskaitą.

Jau dabar galima teigti, kad popiežius Pranciškus taps rimtu iššūkiu kitiems Vatikano gyventojams. Šalia asketiško ir paprasto popiežiaus ir kiti privalės keistis. Ilgą laiką kartojome, kad turtas, kurį turime, yra svarbus mūsų laisvės garantas, o puošnumas institucinės Bažnyčios gyvenime – tai neatsiejama Dievo garbinimo dalis. Popiežius Pranciškus mums primena, kad turtas yra naudingas tarnas, bet negailestingas šeimininkas. Tad labai svarbu neperžengti ribos, kai ne jis mums, o mes jam tarnaujame.

Taip, visa tai, kas gražiausia, turime atiduoti Dievui, tačiau didžiausia tragedija, jei per visus blizgučius, ornamentus, įmantrius svarstymus prasilenktume su pačiu Jėzumi Kristumi, neatpažintume jo šalia esančiame žmoguje, kuriam pagalbos reikia čia ir dabar.

EPA nuotrauka

Kiekviena kelionė prasideda pirmuoju žingsniu. Popiežius Pranciškus įspūdingai pradėjo savąją. Lengva su šiuo popiežiumi nebus niekam, tačiau mums, sergantiems nuodėmėmis, reikalingas ne lengvas, bet tikras gydymas.