Anksčiau vaikų mokymas namuose buvo įprasta praktika, tik vėliau, pramonės perversmui pasireiškus visa savo galia, gamykloms atvėrus plačiuosius vartus ir kviečiant potencialius darbuotojus, kilo klausimas: „o ką daryti su vaikais?“

Viena iš mokyklos radimosi interpretacijų pasakoja, kad fabrikams ir gamykloms reikėjo darbuotojų, paklusniai vykdančių bei neklausiančių, ką reikia daryti, nekritikuojančių. Taigi mokykla tapo vieta, kur vaikai leidžia savo laiką, vieta, kurioje diegiamas „teisingo“ mąstymo  modelis, kurioje įskiepijamos viešajai tvarkai bei santvarkai „patogios“ vertybės.

Tačiau randasi žmonių, bandančių grįžti prie mokyklos šaknų bei vaiko ugdytojo vaidmenį grąžinti šeimai. „Dabartinis mokymo namuose judėjimas ir bandymas atsitolinti nuo vyraujančios unifikuotos mokymo sistemos verčia atsigręžti į praeitį ir viską įvertinti iš naujo: galbūt tai – ženklas besikeičiančios visuomenės, kuriai jau nebepakanka vykdytojų ir kurios nariai nori matyti savo vaikus kitokius“, - sakė Erika – dviejų mergaičių mama, šiuo metu siekianti, jog Lietuvoje vaikus mokyti būtų įmanoma ir namuose.

Praėjusiais metais birželį šios galimybės mokyklomis nepatenkintiems tėvams buvo atimtos, pastebėjus, jog mokyklos kai kuriais atvejais sukčiauja ir į klasių sąrašus įtraukia ne tik namuose besimokančius vaikus, bet ir emigrantų vaikus, kurie neva mokosi namuose.

Ši koncepcija – probleminė, mat klausimų kyla ne tik dėl jos įgyvendinimo Lietuvoje, bet ir dėl pačios  koncepcijos. Yra daug šalininkų, o priešinkų – gal net daugiau, tačiau norėdami bent kiek prartėti prie tiesos, argumentais kalbėjomės su p. Erika. 

Kokioms šeimoms, kokius vaikus auginančioms, šis mokymas aktualus?

Vaikai ir tėvai yra tarsi nedaloma ląstelė, taigi sąmoningas tėvas visada žino, kada jo vaikui palankiau mokytis vienam, o kada eiti į darželį. Jis žino, kas nepadarys vaikui žalos.

Nusprendusios vaikus mokyti namuose, šeimos gali turėti skirtingus motyvus, kuriuos grubiai galima suskirstyti į subjektyvius ir objektyvius. Objektyvios priežastys susijusios su aplinka: tėvų kartais netenkina mokyklos aplinka, kuri nesaugi vaikui fizine, emocine ar vertybine prasmėmis. Subjektyvūs kriterijai yra susiję su pasaulėžiūra.  

Kokios konkrečios priežastys lemia tokį tėvų sprendimą?    

Viena dažniausiai minimų priežasčių – programos bei mokymosi proceso pritaikymas konkrečiam vaikui. Tai yra dalykas, tiesiogiai priklausantis nuo valstybės. Tarkime, gilesnes tradicijas turinčiose šalyse tėvai paprastai turi didelę laisvę rinktis, gali daryti įtaką ir programai, ir mokymosi procesui. O tokiose valstybėse kaip Rusija, vyrauja kontrolė: būtina pagal nekeičiamą programą periodiškai atsiskaitinėti. Ką daryti, kai programa netenkina?

Čia norėčiau paminėti ir visiškai radikalią namų mokymo (iš angl. homeschooling) kryptį, kai tėvai visai nemoko savo vaiko ir jam pačiam palieka atsakomybę išsemti domėjimosi sritis (iš. angl. k. unschooling). Teko skaityti blogą, kuriame aprašoma, kaip vaikui, susidomėjusiam kompiuteriniais žaidimais, tėvai leido be jokių ribų ir taisyklių išsemti žaidimų aruodą: jis visąlaik žaisdavo, eidavo miegoti, kada nori, pramogų centre išbandė visus žaidimus. Galų gale po kelių savaičių vaikas išsisėmė ir pradėjo domėtis kitais dalykais. Tai – pasitikėjimo vaiku ir vaiko gebėjimu rinktis grįstas mokymas, tačiau, pabrėžiu, yra itin radikalus. Europoje apie tokius konkrečius atvejus neteko girdėti. 

Namų mokymasis renkamasis ir dėl geresnių akademinių rezultatų. Tarkime, tuo užsiima gana daug Japonijos tėvų. Šiai rytų šalies kultūrai įprastas perfekcionizmas, taigi tėvai atsisako darbo tam, kad galėtų ugdyti vaikus namie. Jie sąžiningai ir atidžiai seka vaiko rezultatus, kurie dažnai būna įspūdingi. Teko skaityti, kad šie vaikai be problemų įstoja į Amerikos universitetus, yra labai gerai išauklėti.

Kitas argumentas – stiprių šeimos santykių išlaikymas. Rusijoje atliktas tyrimas parodė, kad įprastinė mokykla blogina tėvų ir vaikų santykius. Gali būti, kad tai lemia ne tik subjektyvios priežastys, tokios kaip mažiau laiko, praleidžiamo su tėvais, broliais ar sesėmis, kitais šeimos nariais, bet ir objektyvios: mokyklos politika, ribojanti tėvų dalyvavimą auklėjimo procese. Be to, jei mokykloje vaikas auklėjamas kitaip nei namuose, natūralu, jog kyla prieštarų ir konfliktų. 

Dar vienas argumentas – galimybė įgyti įvairių socialinių patirčių ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, nors namų mokymo priešininkai tai įvardija kaip didžiausią minusą. Jie tikina, kad vaiką mokant namuose, nevystomi jo socialiniai gebėjimai. Aš tam prieštaraučiau: mokant vaiką mokykloje, jis 12 metų pririštas prie konkrečios socialinės grupės. Mokant vaiką namuose, jam yra daugiau galimybių bendrauti su įvairesniais žmonėmis. Be to, įprasta, jog namuose mokomi vaikai lanko daug būrelių, taigi bendrauja su daug didesniu skaičiumi žmonių.  Netgi esu radusi svarstymų, kuriuose klausiama, kokie socialiniai įgūdžiai gali būti vaiko, kuris bendrauja tik su tokio pat amžiaus vaikais. Socialiniai įgūdžiai vystomi bendraujant su daug ir įvairaus amžiaus žmonių. 

Tarp priežasčių galima paminėti ir saugesnės aplinkos vaikui kūrimą, apsaugant jį nuo fizinės ar psichinės prievartos, kvaišalų, taip pat užtikrinant šeimos vertybių bei pasaulėžiūros perteikimą, kas yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijoje: tėvai turi teisę ugdyti savo vaikus, kaip jiems atrodo teisinga.

Be to, tai yra patogus ir natūralus sprendimas daugiavaikėms šeimoms: turint daug vaikų, patogiau juos mokyti namuose, nei vežioti į mokyklą. Aišku, čia svarbus ir atstumo nuo pageidaujamos mokyklos klausimas: viena vaiką namuose mokiusi šeima pasakojo, kad norėtų leisti vaiką į Valdorfo mokyklą, tačiau jų rajone tokios galimybės nėra, o kadangi vartotojiška kultūra jiems nepriimtina, tai jie buvo nusprendę ugdyti vaikus namuose. Deja, dabar jiems ši galimybė atimta.

Kitas dalykas, gana paradoksalus, yra mokamas netradicinis mokymasis. Tėvai, norintys vaiką leisti į alternatyvią mokyklą, kur puoselėjamos pagarbos žmogui, gamtai, pasauliui vertybės, turi mokėti didelius pinigus. Mano galva, ir tėvams, ir vaikams čia gali kilti vidinis konfliktas, juk norint uždirbti tuos didelius pinigus, patys tėvai turi gyventi ne pagal vaikams diegiamas vertybes.

Ir tikriausiai paskutinis aspektas, šiuo metu  itin aktualus JAV, yra mokyklų kaip stiprios kontrolės institucijų mada. JAV mokyklose diegiamos vaikų sekimo sistemos su mikroschemomis, įranga, kas 15 sekundžių siunčianti duomenis į mokyklos kompiuterį apie vaikų buvimo vietą, kameros, sekančios vaikus. Taigi mokyklą dabar galima prilyginti kalėjimui... Lietuvoje tokių utopinių kontrolės mechanizmų kol kas nėra, nors yra tekę girdėti apie svarstymus, kad patekimas ar išėjimas iš mokyklos turėtų būtų ribojamas.   

Visi motyvai tarsi išdėsto mokymo namuose privalumus ir rodo klasikinės ugdymo sistemos trūkumus.

Gal nėra visai korektiška priešinti šiuos du reiškinius, nes lygindami įsivaizduojame du kraštutinius atvejus – arba labai gerą namų mokymo patirtį ir labai prastą policinę – konvejerinę mokyklą, arba prastą namų mokymo modelį bei puikiai veikiančią, augančią mokyklą.

Bandant išvengti demagogijų, pagrindinis argumentas turėtų išlikti moksliniai tyrimai. JAV ir Kanadoje, kur namų mokymas turi gilias tradicijas, imties ir istorijos tyrimams jau pakanka.  Atlikti vaikų pradinėse klasėse, taip pat jų, baigusių universitetus, testai, apėmę ir socialinius, emocinius gebėjimus, pasirengimą gyvenimui. Mokymosi rezultatų vertinimai yra įspūdingi: JAV namuose mokyti vaikai nuo 15 iki 30 proc. gavo geresnius egzaminų testų rezultatus. Aukštosios mokyklos „medžioja“ tokius mokinius ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl asmeninių savybių. Aukštosiose mokyklose tokių mokinių rezultatai taip pat geresni: jie turi daugiau žinių, geresnius socialinius gebėjimus, yra brandesni emociškai bei psichologiškai, gerai save vertina, yra orūs, saugo darnius šeimos santykius. 

Mokslinių tyrimų, pagrindžiančių namų mokymo priešininkų argumentus, neteko aptikti. Aišku, reikėtų kelti klausimą, ar namų mokymas yra pats savaime gėris, ar įprastų mokyklų metodai yra netinkami. Gali būti, kad netinkamas mokymo būdo parinkimas ir sąlygoja atotrūkį, verčia ieškoti alternatyvų sistemai. 

Vienas pagrindinių priešininkų argumentų, berods, būtų vaikų  prisitaikymas prie aplinkos. Ar negali lemti atskirtis nuo mokyklos, kaip tam tikros visuomeninės praktikos stoka, neprisitaikymo prie visuomenėje veikiančios sistemos ir jos keliamų reikalavimų?

Tai – pagrindinis namų mokymo priešininkų argumentas, ir, deja, radęs kelią ir į Europos žmogaus teisių teismų praktiką. Nepalankiai šiame kontekste skamba, tačiau byloje Konrad and Others v. Germany, no. 35504/03, 2006 valstybei pripažinta teisė nustatyti namų mokymo teisinio reglamentavimo ribas, atsižvelgiant į valstybės interesą stiprinti visuomenės homogeniškumą.

Manyčiau, kad šiuo atveju reikėtų įvertinti ir Vokietijos situaciją. Joje yra gausių, prie vakarietiškos pasaulėžiūros nepritampančių, religinių bendruomenių, kurias Vokietija siekia sukontroliuoti. Vokietija yra viena iš nedaugelio valstybių Europoje, uždraudusi namų mokymą. Joje pripažinta valstybės teisė kurti vientisą homogenišką visuomenę.

Čia reikėtų paminėti ir istorinį Vokietijos kontekstą, kuris irgi nėra labai palankus. Vokietija – seniausia visos mokyklų institucinės sistemos šalininkė: Prūsijoje pirmosios mokyklos įsteigtos 1717 metais. Hitlerinėje Vokietijoje toks reikalavimas buvo natūralus, mat totalitarinei valstybei reikėjo auklėti paklusnius ir klausimų nekeliančius vykdytojus.     

Šiandien Vokietija yra bene aršiausia namų mokymo priešininkė, kur vaikas gali būti priverstinai paimamas iš tėvų, jeigu jie nusprendžia jį mokyti namie. Argumentas – vaiko ir visuomenės interesų gynimas. Teko skaityti apie atvejį, kai Vokietijoje gyvenusi bei namų mokymą norėjusi praktikuoti šeima gavo pabėgelių statusą JAV dėl prasidėjusio persekiojimo.

Bandant įvertinti prisitaikymo prie aplinkos argumentą be perteklinių emocinių, politinių, moralinių spekuliacijų, paminėtini du  moksliniai tyrimai, kurių išvados džiugina vaikus namie mokančius tėvus, siekiančius padėti augti socialiai bei brandžiai vaiko asmenybei.

Legalaus namų mokymo apsaugos asociacijos užsakytoje studijoje, atliktoje 2003  m. ir pavadintoje „Homeschooling Grows Up“, aiškintasi, kaip namuose mokyti vaikai gyveno užaugę. Visose gyvenimo srityse, pradedant įsidarbinimu, baigiant dalyvavimu bendruomenės gyvenime, balsavimu, namuose mokyti vaikai buvo daug aktyvesni ir daugiau įsitraukę į bendruomeninį gyvenimą nei mokyklas lankę vaikai. 

Naujoje longituidinėje studijoje, inicijuotoje Namų mokymo centro Kanadoje, pavadintoje „Fifteen Years Later: Home-Educated Canadian Adults” apklausti jau užaugę namuose mokyti vaikai. Iš jos matyti, kokie yra namuose besimokę vaikai ir jų bendraamžiai. Lyginant su likusiais kanadiečiais, namuose mokyti vaikai dažniau įsitraukdavo į socialinę veiklą, jų pajamų vidurkis buvo aukštesnis ir jiems rečiau prireikdavo socialinės paramos. Be to, jie dažniau apibūdindavo save kaip laimingus ir beveik visi tikino, kad mokymasis namuose juos parengė gyvenimui. 

Norėtųsi iškelti ir tėvų laiko bei kompetencijos klausimus. Įsivaizduojant daugelį šeimų, ne tiek daug jų gali didžiąją laiko dalį skirti vaiko mokymui. Be to, mokyti vaiką namuose apsiimantis tėtis ar mama, mano galva, užsikrauna didelę atsakomybę ant pečių: juk mokymas namuose reikalauja ne tik lietuvių kalbos, istorijos, bet ir specifinių fizikos ar chemijos žinių. Reikia labai stipriai pasitikėti savimi ir savo jėgomis.

Šiuo atveju tai labiau ne laiko, o tėvų dėmesio, prioritetų klausimas: vaikas gali mokytis tėvams atliekant įprastinius darbus: pavyzdžiui, su vyresnėle skaičiuojame šeimos narių rankas prie pietų stalo arba iškastas morkas, trupmenas galime išmokti valgant blyną ar picą.  

Kalbant apie vyresnių vaikų ugdymą, pridurčiau, jog yra alternatyvių mokyklų, kuriose nėra fizikos ar kitų specifinių žinių mokytojų. Tas žinias vaikai susirenka patys ir perteikia kitiems vaikams. Manau, kad sutelkus pakankamą kiekį namuose vaikus mokančių šeimų, šią problemą būtų galima išspręsti. Kita vertus, pagrindinėse klasėse žinios yra gana paprastos, o, vaikui augant, tą informaciją jis gali susirasti pats, panašiai kaip tai daro suaugusieji, pritrūkę žinių ar ko nemokėdami.

Norėtųsi paminėti, kad  JAV atliktuose moksliniuose tyrimuose nenustatyta ryšio tarp tėvų išsilavinimo bei vaikų mokslo rezultatų mokantis namuose. Taigi tėvų kompetencijos klausimas nėra esminis.

Kalbant apie pradines mokyklas, turėčiau pastebėti, kad greta mokykloje vykstančių pamokų, daugelis mano pažįstamų tėvų moko vaikus ir namuose, mat mokyklos programos pasunkėjusios ir mokytojai gana dažnai nusižengia taisyklei pradinukams neužduoti namų darbų. Viena pažįstama mama po tokios patirties nusprendė, kad jai būtų patogiau ne vežioti vaiką į mokyklą ir pasiėmus jį ruošti namų darbus drauge, o iškart atsisėsti ir mokyti, nes vien kelionei prarandamos dvi – trys valandos. 

Lietuvoje mokymas namuose yra nepageidaujamas. Ar yra teisinės prielaidos jį uždrausti? 

Konstitucijoje rašoma, kad mokslas yra privalomas, tačiau ji nenurodo, jog mokytis būtina mokykloje, taigi prielaidos ugdyti vaikus namie yra. Žemesnės galios Švietimo įstatymas vėlgi privalomumo mokytis mokykloje nenurodo. Nustatyta, kad valstybė gali imtis priemonių, kad kiekvienas vaikas Lietuvoje mokytųsi pagal programas.

Vienintelė kliūtis –  Švietimo ir mokslo ministerijos poįstatyminiai aktai. Praėjusių metų birželio pabaigoje jais buvo apribotos savarankiško mokymosi galimybės. Iki tol Lietuvoje galiojo savarankiško mokymosi tvarka, pagal ją ir buvo galima mokyti vaikus namuose. 

Tokia padėtis susiklostė dėl mokyklų piktnaudžiavimo mokinio krepšeliu: nesimokantys ir, tarkime, į užsienį su tėvais iškeliavę vaikai būdavo įtraukiami į mokinių sąrašus, taigi kai kurios mokyklos gaudavo mokinio krepšelį, nors vaikai jose ir nesimokė. Švietimo ir mokslo ministerija, bandydama keisti padėtį, sugadino viską. 

Kokių veiksmų planuojate imtis? O gal jau ėmėtės?

Rugsėjo mėnesį buvome susitikę su Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnais. Iškėlėme problemą ir mums buvo pažadėta, kad problema bus išspręsta. Taigi dabar vaikams suteikta galimybė mokytis mokyklose nuotoliniu būdu. Vaikai yra likę namuose, tačiau yra susieti su, tarkime, viena Vilniaus mokykla.

Mes norėtume grąžinti senąją tvarką, kai sudarius sutartį su mokykla vaikas būtų mokomas namuose pagal sutartyje nustatytą tvarką, atsiskaitant mokykloje. 

Sąmoningai apsisprendėme neteikti konkrečių pasiūlymų ministerijai, nes tikime socialinio dialogo prasme ir rezultatais. Manau, kad tik diskusijos metu išsigrynins pagrindiniai klausimai ir rasime priimtiną sprendimą.  

Dar vienas aspektas – darbo grupės sudarymas.  Norėtume, kad tos šeimos, kurios mokė savo vaikus namuose iki mokymo namuose uždraudimo, turėtų galimybę tai daryti ir toliau. Sieksime, kad jiems ši galimybė būtų grąžinta, o mokykloms būtų apribotos galimybės piktnaudžiauti mokinio krepšeliu. 

Kaip leidžiate suprasti, jūs nesate vienintelė, kuriai šis klausimas aktualus. 

Kol kas žmonių, kuriems tai itin aktualu, nėra itin daug. Yra tik kelios šeimos, kurios yra mokiusios savo vaikus namuose. Su jomis buvome surengę keletą susitikimų, dalijomės patirtimi, taip pat svarstėme mums aktualius teisinius klausimus, dėliojomės ateityje laukiančius darbus bei skirstėmės pareigas.

Pradėjome burti žmones socialiniame tinkle „Facebook“. Prie kuriamos grupės prisijungė apie penki šimtai žmonių, tačiau nežinau, ar kiekvienas joje esantis svarsto apie galimybę ugdyti vaikus namuose. Gali būti, kad kas nors šioje temoje patraukia dėmesį ar koks nors jos aspektas yra svarbus. Kol kas, kol nėra teisinių prielaidų bendrystei rastis, tol negaliu daryti apibendrinimų. 

Evgenios Levin nuotrauka

Kristina Urbaitytė