Tapdamas vyskupu prieš du dešimtmečius popiežius Pranciškus pasirinko savo moto, šūkį, kuris idealiai nusako ir išreiškia jo žvilgsnį į Bažnyčią, į pasaulį, į gyvenimo užduotis, į savo pašaukimą. Savo vyskupišką moto popiežius išlaikė ir savo popiežiškajame herbe, informuoja Vatikano radijas. 

Jo šūkis skamba taip: „Miserando atque eligendo“. Kaip Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose primena žymus italų teologas Inos Biffi, šie žodžiai tuo pat metu yra paimti iš Evangelijos pagal Matą ir šventojo Bedos Garbingojo, VII amžiaus antroje ir VIII amžiaus pirmoje pusėje gyvenusio Bažnyčios Tėvo homilijos.

Evangelijoje pagal Matą devintajame skyriuje pasakojama, kaip daugelis sutaria, apie paties evangelisto pašaukimą: „Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį“.

Beda Garbingasis komentuoja, jog Jėzus Matą pamatė ne kūno, bet vidinio gerumo akimis. Pamatė muitininką, meiliai į jį pažvelgė ir pasirinko, sakydamas „sek paskui mane“. Sekti paskui jį, tai reiškia imituoti. Sekti ne kojų judėjimu, bet gyvenimo praktika. „Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“, primena Beda eilutę iš apaštalo Jono pirmojo laiško.

Lotyniškasis išsireiškimas „Miserando atque eligendo“, ne visai tiksliai, čia išverstas kaip „meiliai į jį pažvelgė ir pasirinko“. Pasak Inoso Biffi, lotyniško išsireiškimo prasmę būtų galima perteikti tokiais žodžiais: „išsirinkdamas pažvelgė į jį su gailestinga meile“. 

Beda Garbingasis savo homilijoje paaiškino mokinystės ir Jėzaus sekimo prasmę: netrokšti žemiškų dalykų, nesivaikyti laikinų uždarbių, vengti nedoros garbės, mielai vardan dangiškos šlovės priimti pasaulio panieką, būti visų džiaugsmu, priimti ir kantriai išklausyti keiksmus ir pačiam nei vieno nekeikti, ieškoti Kūrėjo šlovės, o ne savo. Tokių ir panašių dalykų praktikavimas yra sekimas Kristumi. 

Panaši buvo ir Pranciškaus Asyžiečio programa. Iš popiežiaus Pranciškaus moto galime nujausti kokia bus jo, kaip Romos vyskupo ir visuotinės Bažnyčios ganytojo programa.

Paskelbus popiežiaus Pranciškaus herbą, taip pat patikslinta, kad šis šūkis yra susijęs su asmeniniu popiežiaus Bergoglio gyvenimo įvykiu. 1953 metais, per evangelisto Mato šventę, kada skaitoma minėta ištrauka ir Bedos komentaras, tuo metu septyniolikmetis jaunuolis, po išpažinties, pajuto didelį Dievo meilės prisilietimą. Tada ir pasirinko jėzuito kelią. 

Popiežiškasis Pranciškaus herbas turi daug panašumų į vyskupišką. Mėlyną skydą supa popiežiaus simboliai, kokius juos buvo paprašęs pavaizduoti jo pirmtakas Benediktas XVI: mitra, du sukryžiuoti raktai, raudonos mitros juostos. Skyde taip pat matome saulę, kurioje įrašyta IHS, Kristaus monograma. Tai Jėzaus Draugijos simbolis, primenantis, kad popiežius Pranciškus yra jėzuitas.

Skydo apačioje kairėje matome žvaigždę, kuri, pagal seną tradicija, vaizduoja Mergelę Mariją, Kristaus ir Bažnyčios Motiną. Apačioje dešinėje regime nardo augalo šakelę, kuris simbolizuoja šv. Juozapą, visuotinės Bažnyčios globėją. Ispaniškoje ikonografijoje Juozapas yra vaizduojamas su nardo šakele rankoje. Žvaigždės ir nardo simboliai išreiškia popiežiaus pamaldumą šv. Mergelei ir šv. Juozapui.