Kol kas žiniasklaidos bendros žinios apie popiežių Pranciškų neatrodo įspūdingos. (tekstas paskelbtas Daily Telegraph kovo 15 dieną, tačiau nemaža dalimi ši pastaba tiksli ir dabartinei situacijai - red.) Mums, visuomenei, buvo pranešta, kad jis mėgsta naudotis visuomeniniu transportu, kad Argentinos karinių diktatūrų metais jo vaidmuo tarp kolegų jėzuitų buvęs nevienareikšmis, ir kad jis „yra konservatyvus, bet rūpinasi vargšais“ (tas „bet“ geriausiai atskleidžia paties bažnytiškiausio iki šiol paskelbto reportažo autorių nuostatas). Tai ir tiek.

Akimirka, kai iš Siksto koplyčio kamino paisordė balti dūmai, skelbiantys, kad turime naują popiežių.

EPA nuotrauka

Autorius yra įtakingas britų žurnalistas, ilgą laiką redagavęs Daily Telegraph, taip pat parašė biografinę knygą apie vieną žymiausių XX amžiaus politikių M. Thatcher. Beje, ji pati autorizavo šią biografiją.

Žinau, kad Romos Katalikų Bažnyčia yra didžiulė, visą pasaulį aprėpianti organizacija, taigi daugelis kardinolų, įskaitant ir popiežių Pranciškų, turi drąsos atvykti iš keistų, tolimų vietovių. Vis dėlto galima nujausti, kad jeigu Jorge Bergoglio būtų Argentinos futbolininkas, o ne arkivyskupas, daugybė ekspertų tuoj pat mums apie jį suteiktų išsamią naudingą informaciją. Tačiau religijos klausimais mūsų žiniasklaida yra labai provinciali. Į religiją projektuojame savąsias vakarietiškas obsesijas, kurios daugiausia būna lytinio pobūdžio. Mus baugina jos plotis ir jos gelmė.

Žinoma, didžiausias Bažnyčios priešas dažnai yra ji pati. Jos politika gali būti vingri, jos biurokratija paini tarsi labirintas, jos darbas nuolat kompromituojamas silpnybių ir bandymų šias nuslėpti – kaip tais lytinio išnaudojimo atvejais. Būtų galima kalbėti apie daugybę skandalų. Vis dėlto norėčiau išsakyti radikalią mintį, kad popiežius yra religinis lyderis ir būtent tai, kalbant apie jį, yra svarbiausia. Taip pat pridurčiau, kad šis popiežius savo pontifikatą pradeda tokiu metu, kai beveik nepastebimai krikščionybę ištiko didžiulis ir geras pokytis.

Šiuolaikiniame pasaulyje labiau nei kada anksčiau esame susipažinę su mankštinimosi sistemomis. Bėgiojame, lankome sporto sales, laikomės dietos, stengiamės stiprinti savo raumenis. Esame vis labiau mokomi tokias pratybas laikyti ne išimtinai gabių sportininkų priederme, o viena esminių žmogaus pareigų, nuo kurių priklauso mūsų fizinė sveikata ir gerovė. 

Šv. Ignacas Lojola - Jėzaus draugijos kūrėjas.

Naujasis popiežius taip pat mėgsta mankštintis. Tačiau jo mankšta – dvasinė. Pranciškus yra jėzuitas, o jo ilgas ir daug jėgų reikalaujantis dvasininko formavimosi kelias buvo paremtas šv. Ignaco „Dvasinėmis pratybomis“.  Ignacas Lojola buvo kilmingas, išvaizdus ir galbūt net narciziškas karys, kovęsis su Ispanijos priešais. Po to, kai 1521 m. Pamplonos mūšyje buvo sunkiai sužeistas į kojas ir ilgai negalavo, jis pasikeitė. Ignacas užsiliepsnojo troškimu atmesti visą pasaulio šlovės meilę ir pakeisti ją visišku tarnavimu Jėzui. Savąją tarnystę jis dažnai apibūdindavo kariškai, kaip buvo įpratęs: Jėzus buvo jo karalius, o jis buvo Jo dvasinis karys.

Taip radosi pratybos. Jos nurodo, kaip laikantis trisdešimties dienų režimo (yra ir sutrumpintų jo variantų, pritaikytų įprastam kasdieniam gyvenimui) pasitikrinti savo dvasinę sveikatą, pažinti ir sekti Jėzų, bei numato, kaip atpažinti gerą ir piktą dvasią. Pratybos taip pat didelį dėmesį skiria tam, ką šiandien pavadintume emociniu raštingumu. Ignacas moko, jog norint įsigauti į Jėzaus gyvenimą ir kentėjimą, būtina pasitelkti faktinę ir moralinę vaizduotę. Būtina išmokti dėl savo nuodėmių jausti stiprų sielvartą „su gausiu raudojimu“.

Po šio ignaciškojo parengimo kontrreformacijos dvasinės specialiosios pajėgos pasiųstos į visą pasaulį. Kai kurios iš jų, vadovaujamos Pranciškaus Ksavero, pradėjo Indijos ir Tolimųjų Rytų atvertimą. Po kurio laiko jėzuito vardas, bent jau priešiškos propagandos, imtas vartoti tarsi priežodis, kuriuo nusakomas manipuliavimas galia. O ne taip seniai, po Vatikano Antrojo Susirinkimo, radosi ir kitokio pobūdžio galios manipuliatorių. Priėmę marksizmą ir susisieję su revoliuciniais judėjimais, jie pasiskelbė „išsilaisvinimo teologais“. Šią ereziją pastebėjo ir jai pasipriešino Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir žmogus, kuris ką tik tapo popiežiumi. Kaip organizacija, jėzuitai ramybės neturėjo ne vieną dešimtmetį.

Tačiau pirminė esmė išliko. Ekumeninėje aplinkoje, kuri yra vienas geriausių Vatikano II Susirinkimo padarinių, ignaciškoji praktika tapo pačių įvairiausių krikščionių svarbiausia dvasine disciplina. Ji tapo pagrindu nesuskaičiuojamų „nuošalių iškylų“ ir kursų, per kuriuos žmonės mokosi ištirti save ir melstis. Po to jie sugrįžta į šiuolaikinį pasaulį dvasiškai atsigavę. Tarsi fizkultūrininkai, praktikuojantys Pilateso mankštinimosi sistemą, tik lavinantys sielą, o ne kūną, sustiprinę savo dvasinius raumenis.

Naujas Kenterberio arkivyskupas, Anglijos Bažnyčios vadovas J. Welby

EPA nuotrauka

 Pavyzdžiui, praeitą savaitgalį Chemin Neuf  („Naujojo kelio“) bendruomenė Šveicarijoje sušaukė konferenciją „Šventosios Dvasios krikštas“. Pagrindinis konferencijos pranešėjas buvo jėzuitas, kuris yra šios bendruomenės vadovas. Pranešimą skaitė ir vienas žmogus, konferencijos programėlėje įvardytas „monsinjoru Justinu Welby“. Kitą savaitę jis bus inauguruotas Kenterberio arkivyskupu.

Dar prieš pusę amžiaus vien mintis, kad Anglijos Bažnyčios primas galėtų vykti į katalikų organizuojamą konferenciją ir joje būtų pavadintas (tegu ir netiksliai) popiežininkų titulu bei kalbėtų drauge su jėzuitu, prieš pat atsisėsdamas į Augustino sostą, būtų sukėlusi nacionalinį skandalą.

O čia mūsų dabar minimas žmogus yra ne koks pusiaukelėje į Romą esantis anglo-katalikas, bet žemosios bažnyčios protestantas, kurio religinės šaknys glūdi Bromptono Šventosios Trejybės bažnyčioje, įžymiausioje Anglijos evangelinėje bažnyčioje, kuri tvirtai laikosi Biblijos mokymo.

Šis milžiniškas pokytis rodo, kad nelaimingas krikščionybės pasidalijimas, egzistavęs apie penkis šimtus metų, baigiasi. Galima būtų tarti, kad katalikai tapo protestantiškesni (pavyzdžiui, požiūriu į Bibliją), o protestantai – katalikiškesni (pavyzdžiui, požiūriu į Eucharistiją). Ir tikrai galima pasakyti, kad požiūriu vieni į kitus ir vieni, ir kiti tapo krikščioniškesni.

Šių permainų nauda dar tik pradeda aiškėti. Vargu ar bus perdėta tarti, jog krikščionijos susiskaldymas šitiek ilgai krikščionis blaškė ir diskreditavo. Ne vieną amžių savo dorybes matavome tuo, kaip gerai sugebame sukirsti kitą grupuotę – kartais žodžiais, o kartais ir tikrais ginklais. Vis dėlto pagaliau krikščioniškas gyvenimas ima atsigauti.

Šiam atsigavimui būdingi ir organizaciniai aspektai, tačiau jo pagrindas – malda. Malda yra pirmoji, paskutinioji ir stipriausioji tikėjimo kalba. Kai meldžiamasi drauge, o ypač pasiremiant struktūrą maldai suteikiančiomis pratybomis, kaip tos, kurias išplėtojo Ignacas, malda besimeldžiantiesiems suteikia galią. Žinomas posakis byloja: „Šeima, kuri kartu meldžiasi, išlieka tvirta“. Tą patį galima pasakyti ir apie pasaulinę krikščionių šeimą.

Malda, bažnyčia Dažnai linkstama maldą sieti su nusišalinimu ir abejojama, ką bendro ji turi su tikru daugelio žmonių gyvenimu. Tačiau ignaciškojoje tradicijoje, kuria remiasi tiek popiežius Pranciškus, tiek arkivyskupas Welby, yra kitaip. Malda yra ne gyvenimo pasaulyje vengimas, bet rengimasis gyvenimui. Kiekvienas žmogus turi stengtis būti kuo panašesnis į Jėzų. Jėzus buvo žmogus, taip mylėjęs pasaulį, kad mirė už jame gyvenančius žmones. Tad tai, ką vienas jėzuitas rašytojas pavadino „dabarties akimirkos sakramentu“, yra šventa. Pareiga artimui, visuomenei, vargšams neišvengiamai kyla iš pareigos Jėzui. Ignacas teigia, jog kiekvienas krikščionis privalo imtis veiklos, vadovaujamas savo aukščiausiojo vado, tikrojo kapitono. Šios veiklos laukas yra pasaulis.

Suvokus randantis šią naują vienybę, įprastas bažnyčios narių pasidalijimas į liberalus ir konservatorius pasirodo visiškai atgyvenęs. Liberalai pralaimėjo, nes prisiėmę daugybę nereliginių idėjų susilpnino savo tikėjimą ir šitaip užkirto kelią jo atnaujinimui. Bet pralaimėjo ir konservatoriai, jei „konservatoriais“ vadinsime senuosius kontrreformacijos karius. O laimi tie žmonės, kurie nori išvien skleisti Jėzaus pasakojimą iki, – kaip savo pirmajame kreipimesi iš šv. Petro balkono pavadino popiežius Pranciškus, – „žemės pakraščių“. Apie tai jis tikrai nusimano, juk pats yra būtent iš ten.

„The Daily Telegraph“, 2013 03 15, vertė  Kęstutis  Pulokas