Nuo 2007 metų Kauno Kameriniame Teatre dirbanti aktorė Edita Niciūtė užsiima gana plačia kūrybine veikla. Vaidmuo Ramūno Abukevičiaus spektaklyje „Hiroshima, mon amour“, koncertai su muzikos profesionalais, kūrybiniai vakarai, performansai... Apie teatro, muzikos ir gamtos sąsajas su menininke kalbasi Joana Gimberytė–Juronė.

Vaidybą studijavai Klaipėdoje, pas Povilą Gaidį ir Eleną Savukynaitę. Ką P. Gaidys davė kaip režisierius ir pedagogas, koks tavo santykis su juo?

P. Gaidys visada mums kartodavo, kad svarbiausia likti žmonėmis. Jis – labai humaniškas režisierius. Man patiko, kad į teatrą žiūrėjo sąlyginai kaip į žaidimą. Kone kasdien mus kuo nors nustebindavo, papokštaudavo – tarkime, ateidavo su ilgiausiu odiniu paltu ar, protestuodamas prieš universiteto biurokratiją, neidavo į paskaitą, o pasistatydavo priešais katedrą stalą, ant jo – gėlę, puodelį ir tylėdamas gerdavo kavą. Visame kame matė daug žaismės. Ryškėjo kaip komediantas. Rasdavo, kaip sceniškai pašiepti tuometinės politikos aktualijas ar televizines klišes. Būtent tuo jo principu rėmėsi vienas mūsų diplominių spektaklių „Šypsenos“. Visas reikalingas dramatizmas – juokas ir ašaros – atsirasdavo per komediją. P. Gaidys visada į viską žiūrėjo vaiko akimis ir iš aktorių reikalavo visiško naivumo.

Atsimenu, kai stojau į aktorinį, atėjau labai atsipalaidavusi, nes iš viso neįsivaizdavau, kaip vyksta stojamieji. Jei dabar man reikėtų stoti iš naujo, nežinau, ar įstočiau. Įsitempčiau, nes suprasčiau, kada tikrina mano plastiką, kada balsą, kada ritmiką... O tada visiškai nesuvokiau, ko iš manęs nori ir ką čia tikrina. Aš atėjau ir tiesiai šviesiai pasakiau: „Nežinau, kas yra etiudas. Žinau, ką tai reiškia muzikoje, o ką teatre – ne“. Išėjau po pirmo turo ir maniau, kad tų stojamųjų nė nebuvo. Visi manęs klausinėjo: „Kas ten, kaip ten, ką reikėjo daryt?“ Sakiau, kad tikriausiai netikau, nes komisija su manimi tiesiog kalbėjosi. Pasakiau, jog gyvenau bendrabutyje, užsiminiau, kad turėjom griežtą bendrabučio auklėtoją. P. Gaidys paprašė papasakoti apie ją smulkiau. Kalbu apie jos kietai surištą kuodą, aukštus kulniukus, ir galvoju: „Turbūt komisija pažįsta tą mano auklėtoją, todėl ir klausia“. Ir vis laukiau, kol bus tie stojamieji – kada jau reikės ką nors vaidinti. Viena stojančioji koridoriuje stovėjo su vienuolės rūbais ir kryžium, sakė, scenoje ant kryžiaus užskris musė, ta musė bus „juodasis filosofinis pradas“, ji užmuš tą musę, užlips ant kėdės, liks tik su apatiniais ir išsilaisvins... Galvoju, „Viešpatie, ar bus gana, jei aš tik obuolius nuo obels purtysiu ir rinksiu į pintinę?“. Manau, kad stojant pas P. Gaidį mano kaimiškas naivumas ir padėjo.

Su kompozitoriumi Raimundu Eimontu esate surengę ne vieną kūrybinį vakarą, performansą. Kaip prasidėjo jūsų pažintis ir bendradarbiavimas?

Pažintis įvyko dar tada, kai buvau tik ką baigusi aktorinį. Turėjau abejonių dėl tolesnės savo veiklos, talento, nepasitikėjau savimi... Ir man užteko vieno Raimio sakinio: „Edita, talentas yra drąsa“. Paskui jis pakvietė drauge kurti improvizacinius performansus. Visąlaik drąsino: „Nebijok, jei darysim kreivai, šleivai, patiks žmonėm ar nepatiks – tai yra praktika“. Niekada neskaičiavau, kiek darbų drauge esame padarę, tačiau tai nebuvo masiniai projektai. Kartais pasirodymus sąmoningai organizuodavom dešimčiai – penkiolikai žmonių. Muziejuose, eksperimentinės muzikos klubuose... Kartą organizavome lietuviškų sutartinių dainavimą su eksperimentine muzika. Dažnai skaitydavau jo paties poeziją – jis improvizuodavo, su grupe ar vienas...

„Hiroshima, mon amour“ – spektaklis, sklidinas intymumo, o jame nagrinėjama tema itin jautri. Kokios aktorinės specifikos tai reikalauja? Kokie jūsų tolimesni kūrybiniai planai?

Šiuo metu tie planai migloti. Viskas dažniausiai įvyksta labai spontaniškai: būna, paskambina, sako: „Edita, darom?“, „Darom“, – atsakau. Ir viskas. Paskutinis mūsų darbas kartu – spektakliui „Hiroshima, mon amour“ (rež. R. Abukevičius) Raimundas parašė muziką.

Pirmą kartą šį spektaklį vaidinome „Užupio teatre“. Dabar šis spektaklis „gyvena“ naujoje erdvėje – „Ramūno Ateljė“. Manau, dabar vykstantis procesas – įdomesnis. Erdvė kamerinė ir labai intymi, nuo nieko nepasislėpsi – maža patalpa, trylika žmonių, tad vaidyba reikalauja kino organikos. Ramūnas (rež. Ramūnas Abukevičius) visąlaik sako: „Edita, jeigu jauti, kad kažkurią vietą sumeluosi, nebijok spektaklio metu rasti laiko nusisukti į sieną ir „surinkti“ save.“ Jis skatina nebijoti mažos erdvės. Kiti gal pasakytų: „Tai ne teatras! Kur scenoje, o kur mažame kambarėlyje vaidinama!“, todėl cituoju Miltinio žodžius: „Pasiklojai kilimėlį, vaidini, ir j a u teatras“. Visas „Hiroshima, mon amour“ vyksta būtent ant japoniško kilimėlio: viena vienintelė mūsų naktis, mūsų santykiai ir meilė, kuri yra negalima.

Ramūno Ateljė nuotrauka
Ramūno Ateljė nuotrauka

Esi dirbusi ir su garsiu gitaristu Valdemaru Mikuckiu.

Taip. Jaučiuosi pagerbta, kad Valdemaras Mikuckis pakvietė mane kartu rengti klasikinės muzikos ir lietuvių poezijos sintezės vakarą. Išėjo gražus, įdomus kūrybinis derinys. Muzika jokiu būdu tiesiogiai neiliustruoja tekstų – tai lygiavertis skirtingų žanrų susidūrimas. Mikuckiu galima absoliučiai pasitikėti kaip partneriu. Jis nuostabiai veda dialogą su kartu dirbančiu aktoriumi.

Tavo kūrybinėje veikloje stipriai dominuoja muzika...

Visų pirma, griežtai sakau, jog nesu profesionali muzikantė. Tiesiog muzika yra mano aistra. Mane domina klasika, rokas, džiazas, free-džiazas, eksperimentinė elektroninė muzika, įvairių šalių folk‘ai... Galų gale, muzika yra ir triukšmo menas. Muzika – visi gamtos garsai.

Per ką save stipriau identifikuoji – per aktorystę ar individualią sceninę veiklą? Galima būtų sakyti, „šalutinę veiklą“, bet dažnai nutinka taip, jog žmogui ta „šalutinė veikla“ suteikia didesnį tikrumo jausmą, negu jo etatinis darbas.

Manau, kad iki galo dar nesu atsiskleidusi nei ten, nei ten. Tačiau labai džiaugiuosi, jog spektaklis „Hiroshima, mon amour“ buvo – ir vis dar yra – labai geras tramplynas, nuo kurio atsispyrusi galiu tobulėti kaip aktorė. Pradėti iš naujo mokytis ja tapti. O muzikos pasaulis... Mintyse sukasi lietuvių liaudies dainos, folkloras – reikia išdrįsti iki galo tai realizuoti. Kodėl būtent liaudies dainos? Mano artojiškos šaknys (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka

Dažnai mini, jog esi kilusi iš kaimo. Kiek ši kilmė veikia tavo kūrybinius darbus?

Esu iš Viekšnių miestelio, J. Miltinio gimtinės. Miltinio apologijoje pasakojama, kodėl jis pasirinko teatrą ir minima, kad pirmoji teatro mokytoja – gamta ir gamtos dramatizmas. Fantastiška jausmas skaityti, kaip Miltinis aprašo tuos pačius miškelius, vieškelius, Ventos upę... Mano vietovė tada man atrodo dar šventesnė.

Manau, kūryba žmogui pirmiausia kyla iš vaikystės, aplinkos. O gamtos aplinka – pati švariausia. Maža būdama stebėdavau atvirus, tikrus, emocionalius kaimo žmones. Jie tokie, kokie yra. Kokie ir mano seneliai buvo, tokie ir mano tėvai yra. Miestas dažnai uždeda tam tikras kaukes, o kaimo žmonės yra tikresni ir emocijos tarp jų – grynos. Kaimo senoliai – tikri personažai. Kartais pamanau, kad jei scenoje aktorius tokį vaidintų, kolegos jam sakytų: „Šaržuoji, taip nebūna“, – o gi iš tikrųjų ir būna, ir yra! (juokiasi)

Pirmieji mano „pasirodymai“ buvo bažnyčioje. Nuo pirmos klasės kiekvieną sekmadienį eidavau giedoti mišiose. Kas vakarą lankydavau gegužinės mišias. Dabar stebiuosi, kaip man, vaikui, neatsibosdavo. Iš pradžių altoriaus, paskui – scenos sakralumas. Bažnyčia man turėjo labai didelės įtakos.

Kilmė turbūt nulėmė ir meilę liaudies dainoms?

Taip, meilė atsirado iš tos pačios aplinkos, iš gamtos. Pamenu, vakaras po kuliapjūtės. Visi sukaitę, pavargę, bet su pasididžiavimu einame maudytis į upę. Šiluma, bendravimas, romantika... Iš to ir gimsta folklorinis skambėjimas. O žemaičių kalba pati savaime skamba kaip daina.

Balandžio pabaigoje planuoju vieną muzikinį vakarą, dabar repetuojame. Derinsime liaudies dainas su skambinimu gitaromis. Jis bus skirtas nedidelei auditorijai.

Kauno Mažojo Teatro nuotrauka

Neseniai (tačiau ir netrumpai) Kauno Mažąjį Teatrą draskė konfliktas. Esi vaidinusi Vytauto Balsio spektaklyje „Mylimiausi“, kuris (kaip ir visi kiti V. Balsio spektakliai) jau „išimtas“ iš repertuaro. Kokia tavo nuomonė apie šiuos įvykius ir šiandieninę Kauno Mažojo Teatro padėtį?

Mažajame teatre buvau tik „ateinanti“ aktorė, turėjau vieną vaidmenį, tad visos teatro virtuvės nemačiau. Kas atsitiko, kas kaltas, kas nekaltas – nieko apie tai negaliu pasakyti. Tik labai gaila dėl panaikintų spektaklių. Jie buvo lankomi ir, manau, reikalingi tiek publikai, tiek pačiam teatrui. Teatruose dažna ir itin liūdna tendencija – esant konfliktinei situacijai tarp administracijos ir kūrybinių darbuotojų, daugiausia nukenčia pati kūryba.

Jaunasis kūrėjas – kas tai sąlygoja: ar amžius, ar kiek naujo įneši, ar...?

Jaunasis kūrėjas – tas, kuris išdrįsta parodyti save tokį, koks yra. Nesvarbu, kaip teigiamai ar neigiamai būsi priimtas. Gerbiu kūrėjus, turinčius drąsos įgyvendinti savo idėjas nepaisant aplinkybių. Lengva yra dirbti, kai tu – po valstybės stogu ir dar gauni finansavimą. Bet jei esi vienas, be paramos, ir vis vien darai, ką trokšti – tai ir yra t a i.

Visi tavo muzikiniai, poetiniai ir kiti kūrybiniai projektai ir yra išėjimas iš tam tikros komforto zonos?

Taip, taip, taip.

Kaip, pajutusi „perkrovą“, ilsini sielą?

Grįžtu į šeimą ir gamtą. Į paprastus ūkio darbus – kad ir bulvių ravėjimą. Kiekvienas buitinis darbas yra meditacija. Kartais nuoširdų artoją, žemdirbį pavadinčiau menininku. Stebiu, kaip mano tėvelis su broliais augina javus. Ir kiek gi į juos įdeda savęs! Kiekvieną varpą tikrina – taip užaugo ar ne taip, koks žemės derlingumas, drėgmė, iš kurios pusės vėjas pučia...Žemdirbystė – irgi kūryba, ritualas.

Kitaip sakant, menininko profesijos neišaukštini?

Visiškai ne. Kiek įdedi į darbą savęs, savo dūšios, dėl ko gyveni – tai svarbu. Kas apskritai yra asmenybė, degimas? Ir teatro pasaulyje, ir bet kurioje kitoje profesijoje – kuo didesnė aistra. Ir kam tu tą aistrą jauti – pradedant sliekų auginimu, baigiant libretų rašymu – neturi jokio skirtumo nei intelektualiniame, nei socialiniame lygmenyje. Jei yra aistra ir tobulėjimas, tai ir yra kūryba.