Amerikiečių rašytojas, politikos ir visuomenės veikėjas, daugelio knygų, tarp jų ir Jono Pauliaus II biografijos autorius George Weigel yra įsitikinęs, jog popiežius Pranciškus įkūnija tokią katalikybę, kuri yra reikalinga Bažnyčios klestėjimui šiuolaikinėje kultūroje.

„Manau, jog popiežius Pranciškus gilumine prasme įkūnija Bažnyčios posūkį į evangelinę katalikybę“, - sakė G. Weigel Katalikų naujienų agentūrai sakė kovo 15 d., praėjus dviem dienoms po popiežiaus išrinkimo. Taip pa jis sakė: „Jei jis galės reformuoti kuriją ir paversti ją veiksmingu naujosios evangelizacijos instrumentu, tuo pat metu išlikdamas pagrindiniu Bažnyčios evangelistu, jis padarys būtent tai, ko Bažnyčiai labiausiai reikia pirmaisiais šio tūkstantmečio dešimtmečiais.

Weigel, išleidęs jau ne vieną knygą apie katalikybę šiais laikais, neseniai parašė dar vieną – „Evangelinė katalikybė: gili reforma XXI amžiaus Bažnyčioje“ (angl. „Evangelical Catholicism: Deep Reform in the 21st-Century Church“). Duodamas interviu kovo pradžioje dar prieš konklavą, Weigel paaiškino, kas parašyti knygą jį motyvavo prieš dvejus metus atėjęs supratimas, jog kai kurie dalykai yra gana aiškūs. „Ilgą laiką galvojau apie modernios Bažnyčios istorijos trajektoriją... ir pagaliau man tapo aišku, kad „Naujosios evangelizacijos Bažnyčia“ arba „Evangelinė katalikybė“ yra prizmė, per kurią buvo perleistos visos gilios reformos nuo Leono XII“.

Iš esmės George Weigel tvirtino, jog Bažnyčia buvo ir yra ašiniame savo istorijos taške, laike, kai atsirado naujas buvimo kataliku būdas, ir šis taškas panašus į kitus pokyčių katalikiškoje istorijoje taškus. Savo knygos parašymo tikslą jis įvardijo kaip ateities, kuri „jau yra gimusi“, apibūdinimą bei pasiūlymus, kaip tai paspartinti. Pirmojoje naujausios knygos dalyje jis aiškina, kaip supranta evangelinės katalikybės, anot jo, gimusios iš 120 reformų metų, viziją. Katalikų naujienų agentūrai Weigel sakė, jog šioje katalikybėje „draugystė su Jėzumi Kristumi yra krikščioniškos patirties šerdis, draugystė, puoselėjama intensyviu sakramentiniu gyvenimu ir gilesniu susidūrimu su Biblija; visa tai veda Bažnyčią į misiją“. Antrojoje knygos dalyje autorius žvelgia į pašaukimų, organizacijų, pasauliečių misijų Bažnyčioje gausybę ir siūlo savo idėjas,  kaip įgyvendinti evangelinę Katalikų bažnyčios reformą. Kelios sritys, aptariamos veikale: vyskupijos, kunigystė, pašvęstasis gyvenimas, liturgija, pasauliečių pašaukimas, intelektualinė sfera, Bažnyčios viešoji politika, pontifikatas.

Interviu metu George Weigel kalbėjo apie Pietų Ameriką, kurioje Bažnyčia paskutiniaisiais dešimtmečiais augo labiausiai, pasirodė, jog ji apima ir naujojo popiežiaus tėvynę – Argentiną. „Man regis, Lotynų Amerika eina teisinga linkme“,  – sakė jis, nurodydamas Lotynų Amerikos vyskupų išleistą dokumentą 2007 m., kuris žymėjo lūžinį tašką įprastoje kontrreformacinėje, instituciškai palaikomoje katalikybėje, saugojusioje tikėjimą kaip kultūros dalį 500 metų.

Weigelio požiūriu, „katalikiškas gyvenimas“ pasibaigė ir gali būti, jog kai kuriems prireiks dar 20 metų tai suprasti. Anot jo, jis pasibaigė dėl paprastos priežasties – neveiksmingumo. „Jis nepajėgus įsipareigoti šioje toksinėje kultūroje ir įkvėpti žmones priimti visą katalikų tiesos simfoniją, o tuomet ja dalintis“. Tuo tarpu naujasis popiežius, Weigelio nuomone, puikiai suprantąs šią realybę: „Argentinoje jis gyveno Evangelija grįsta kunigyste. Jis žino, kad „palaikoma“ Bažnyčia – teisinių nustatymų, kultūrinių įpročių ar abiejų prasme – neturi ateities sekuliarizmo užnuodytame pasaulyje“.

Parengta pagal Catholic News Agency