Mes nesame ypatingi. Ypatingi yra tie, kurie nežinodami mūsų vardų, tautybės ir istorijos, drąsiai ir nesavanaudiškai sustoja ir nesitikėdami atlygio mums padeda, priglaudžia, pamaitina. Keliaujame aplink pasaulį paprastai - autostopu, miegame daugiausia palapinėje, valgome paprastą maistą drauge su vietiniais, džiaugiamės gyvenimu.

Apie kelionę

„Dar valanda kelio, kiek daug!“, - skundžiasi kostarikietis berniukas, muistydamasis savo kėdutėje automobilio gale. „Na va, tu negali valandos ištverti, o šie žmonės jau metus keliauja“.

Kelionė vieniems gali būti kančia, kitiems malonumų fontanai, tretiems iššūkis. Mums kelionė – tai pažinimas, mūsų vidaus ir mus supančio pasaulio. Pakeliui norėjome pasidalinti mintimis apie Lietuvą, o lietuviams papasakoti apie nefasadinį, nesaldų, nenuvalkiotą pasaulį už sienos. Nors mūsų kelyje pasitaiko įspūdingų kultūros paminklų ar neaprėpiamai neapsakomai žavios gamtos, mus vis dar labiausiai stebina žmonių altruizmas. Už šią kelionę jiems esame skolingi.

Apie tikslą

Norime apkeliauti pasaulį. Ne išnagrinėti jį iki kauliukų, nes tai būtų taip pat ambicinga, kaip universitete išmokti viską su smulkmenomis ir manyti, kad visus dalykus jau žinai. Tai mūsų pasirinkta kelionės linija, kuri dažnai pakrypsta priklausomai nuo atkeliaujančių kitų žmonių. Mes jų gyvenime paliekame mažą įspaudą, o jie – mumyse. Jau aplankėme penkis kontinentus, lieka dar vienas, nenuspėjamas, anot keliautojų – vienas įspūdingiausių. Afrika. Mes ir vėl įsikimbame Nežinomybei į parankę ir traukiame tolyn. Iki šiol kiek daugiau nei pusė tūkstančio automobilių padėjo mums kirsti Aziją ir Australiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Bet visą laiką atrodo, kad keliaujame namo, į Europą, ir jaučiame pravažiuoto pasaulio pulsą. Keliauti žeme – tai keliauti drauge su žmonėmis, gamta, klimatu, žemės paviršiumi. Iš kalnų leidiesi žemyn, nuo jūros įvažiuoji į atogrąžų miškus. Dabar į žemėlapį visai kitaip žiūrėsime...

Apie namus

Kas jums yra namai ? Vieniems tai – lentų statinys, kurio gal neperpūs vėjas, gal neužlis, o gal neaplankys pikti gyvūnai. Kirgizijoje siaučiant pūgoms vien apie šilumą ar šalčio stoką tegalvoji. Tada net ir įsmukus į trobą ir išpučiant karštą garą į vis dar įšalusį orą, jauties ramus ir apsaugotas. O jei dar su šeima susėdi viename šildomame kambaryje, gurkšnoji karštą arbatą, pagalvoji, kad iki tikro namų jausmo trūksta labai nedaug. Laose džiunglėse radome pašiūrę, kuri mus, anot vietinių, saugojo nuo gyvačių. Jokių sienų, tik ant polių iškeltos grindys ir stogas. Ir jau namai. O dažniausiai mūsų namai – tai palapinė, kurioje vakarui atėjus ištiesi kojas, apmąstai dieną ir giliai atsidūsti, kad gera gyventi. Namai gali būti ir po atviru žvaigždėtu dangumi. Jau lygiai metus mes kasdien nežinome, kur statysime ar rasime namus. Kartais mus į svečius pakviečia vietiniai žmonės, o kartais „mūsų sodas už lango“– tai Indonezijos džiunglės, Aliaskos taiga ar Karakumų dykuma. Kartais tik užkuriame laužą, o gal tik žvakelę širdžiai pašildyt. Į namus žiūrėsime jau kitaip. Kai vienas brazilas ūkininkas mus apgyvendino prabangiame viešbutyje, tai neteikė laimės, tik dėkingumą. Jautėmės ne ką prasčiau nei prie Misisipės upės kaukiant kojotams. Laimė – ne pastate ir jo dydyje, net ne supratime, kad tai turi ar to neturi. Prisirišti prie vietos dabar negalime. Juk viskas laikina, ir po vienos gražios dienos ateina sunki naktis, o po gero nakties miego galbūt laukia varginanti diena.

Apie žmones

Pasaulyje yra visokių žmonių: piktų ir nelaimingų, tačiau mūsų kelionėje pasitaikė tiek daug gerųjų šio pasaulio piliečių, kad pradedi suprasti, jog ne priklausymas šaliai daro mus geresnius. Vienas jaunuolis Turkmenistane, pats kažkada Škotijoje patyręs pagalbą iš svetimųjų, skubinosi mus nuvežti ten, kur reikia, kad tik nepavėluotume išvažiuoti iš šalies ir nemokėtume milžiniškos baudos. Rio de Žaneire vaikinukas, palikęs darbą, greitu žingsniu pėdina drauge, mat pavojingi rajonai, negi paliks mus vienus. O tik keliautojų, bet ne žiniasklaidos išgirtame Irane žmonės pasitaikė patys draugiškiausi visame pasaulyje.

Žmonių kultūros skiriasi drabužiais. Vienur, kaip Irane, moteriai reikia pridengti galvą ir vilkėti sijoną, o Brazilijoje, Rio de Žaneire, drabužiai trumputėliai. Tačiau tai tik detalės. Svarbiausia atrasti vidinį ryšį – nesvarbu, su ūkininku Kolumbijoje, tarnautoju Kinijoje ar namų prižiūrėtoja Australijoje. Jie visi mums ypatingi savo giliu ir paprastu vidumi, o tos detalės tik suteikia žmonėms specifiškumo. Keliaudami suprantam, kad ne egzotika mus žavi, o sielos, namų, žodžio paprastumas. Visa kita ateina ir praeina, lieka tikri, nesumeluoti dalykai.

Apie laiką

Keliaujame jau daugiau nei metus, mūsų laiko taupyklėje liko vos keli mėnesiai dar vienam kontinentui įveikti. Šis laikas tekėjo labai įvairiai: vienur reikėjo laukti, kitur skubėti, vienur galėdavome sau leisti ilsėtis bent kelias dienas, o kitas pasaulio dalis tiesiog pravažiuodavome. Laiką turėjom visą ir jo neturėjom viskam patirti, pamatyti. Bet visko ir nereikia. Laiką dabar kur kas labiau įprasminame, norime jį skirti svarbiausiems dalykams. O tai ne tik darbas ir bendravimas, kaip daugelis iškart atsakytų. Tai ir pabuvimui su savimi. Tikinčiajam – ir su Kūrėju. Tai ne skuodimas, ne bėgimas, bet leidimas laikui tekėti kaip upei, laiku atsistojant ir žingsniuojant tolyn. Jau sukaupusiam jėgų.

Grįžę iš kelionės norėsime pasidalinti ir kitomis mintimis. Tai tik kelios mūsų įžvalgos iš Gyvenimo Kelionės. Kol kas mūsų linkėjimai iš Brazilijos skatina viena – nepabūkite keliauti savimi, artimiausia aplinka, o tada gal ir tolyn. Sustokite, leiskite ugniai degti, lietui nuplauti dulkes nuo veido, debesiui praplaukti, žvaigždėms danguje įsižiebti. O tada keliaukite toliau. Turime tiek daug, ir tiek nedaug mums tereikia būti laimingiems.

Daugiau mūsų istorijų, vaizdo ir garso medžiagos pasklaidykite www.itervitae.me