Visų Dievo tarnų tarnas

 Prieš savaitę vyko popiežiaus Pranciškaus inauguracijos Mišios. Įspūdingas ir svarbus įvykis, sutraukęs į Šv. Petro aikštę įvairių valstybių bei skirtingų religinių bendrijų atstovus. Sausakimšai aikštėje susirinkę žmonės stebėjo atvirame automobilyje stačiomis važiuojantį popiežių Pranciškų. Visus sušildanti šypsena ir iš kiekvieno gesto spinduliuojantis nuoširdumas jau tapo neatsiejama naujojo pontifikato dalimi.

Popiežius atsisakė visų išorinės prabangos elementų, kurie buvo įprasti jo pirmtakų inauguracijose, tačiau, nepaisant to, antradienį regėjome itin jaudinamą ir savo dvasia iškilmingą reginį. Na, o graikų kalbos įtraukimas į šventinę liturgiją, parodant ypatingą pagarbą Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui, spėju, ne tik pastarąjį sujaudino iki ašarų.

EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus nuolankiai priėmė popiežystės simbolius – Žvejo žiedą ir palijų – ir trumpai, aiškiai bei svariai išdėstė tai, ką kasdien liudija veiksmais.

Mūsų pašaukimo centras – Kristus, ir tai persmelkia mūsų gyvenimą, mūsų santykius. Jei mes širdyje nešame Kristų, būtinai tampame visos kūrinijos puoselėtojais ir globėjais. Būti žmogumi – tai gerbti kiekvieną kūrinį ir puoselėti aplinką, kurią Viešpats mums dovanoja. Būti žmogumi – tai gerbti visus žmones ir jais rūpintis, ypač silpniausiais, kuriems ypač reikia mūsų rūpesčio. Būti žmogumi – tai gyventi bendryste, bičiulyste, pasitikėjimu, pagarba ir gerumu. Būti žmogumi – tai auginti ir puoselėti save patį, kaip Viešpaties sodą, saugantis neapykantos, pavydo ir išdidumo nuodų. Mes turime sergėti savo širdį, jausmus, nebijoti ir nesigėdyti gerumo bei švelnumo.

Popiežius Pranciškus apgailestavo, kad šių dienų pasaulyje įprasta trokšti galios, klesti noras kitus kontroliuoti, tačiau tikrąjį gyvenimą dovanoja ne galia, kontrolė, bet tarnystė ir savęs dovanojimas. Labai simboliška tai, kad viena iš popiežiaus titulų yra – visų Dievo tarnų tarnas. Būti tarnu nėra gėda. Priešingai, būtent drąsos būti nuolankiam tarnystė pripildo mūsų gyvenimus kilnumo.

Kariaktūristams popiežius jau tapo mėgstamu personažu.

 Brolis Kristuje

 Šv. Pranciškus iš Asyžiaus visus Dievo kūrinius vadino broliais ir sesėmis. Tai nebuvo vien retorinė įmantrybė, bet puikybės sužalotą pasaulį gydantis gyvenimo būdas. Per pastarąją savaitę popiežius Pranciškus dažnai į žmones kreipėsi kaip brolis Kristuje, tačiau ypač verta priminti du atvejus.

Dviejų brolių Kristuje susitikimas Vatikane.

EPA nuotrauka

Susitikime su Konstantinopolio patriarchu popiežius Pranciškus jį pavadino broliu Andriejumi. Tai buvo jautri aliuzija į tai, kad apaštalas Andriejus, Petro brolis, yra pagrindinis Konstantinopolio Bažnyčios globėjas. Beveik tūkstantį metų mes kenčiame nuo dviejų brolių santykių aiškinimosi, pasiklysdami detalėse ir pamesdami iš akių tai, kas svarbiausia, – brolystę. Per daugelį metų susikaupė įvairių problemų, atsirado žaizdų, tačiau tai, kad brolis Andriejus pasiryžo pirmą kartą Bažnyčios istorijoje atvykti į brolio Petro šventę, o šis jį priėmė ne kaip jaunėlį, ne kaip atlaidus mokytojas, bet kaip mylintis ir įsiklausantis brolis – nepaprastai svarbus istorinis įvykis, atverčiantis visiškai naują ekumeninio bendravimo puslapį.

Šį dviejų didžių krikščionių susitikimą gražiai pratęsė popiežiaus Pranciškaus susitikimas su popiežiumi emeritu Benediktu XVI. Kai pastarasis paskelbė apie atsistatydinimą, iš karto viešai paneigta galimybė, jog kada nors susitiks du popiežiai. Kelis kartus pabrėžta, jog popiežius emeritas vengs kaip nors paveikti naująjį popiežių. Tačiau popiežius Pranciškus nuo pat pirmos minutes veržėsi susitikti su Benediktu XVI kaip su mylimu broliu. Šeštadienį stebėjome nuostabų vaizdą – du baltai apsirengę popiežiai apsikabino ir padovanojo mums dar vieną tylią išminties ir meilės pamoką.

Du popiežiai.

Man asmeniškai svarbiausia jų susitikime pasirodė akimirka, kai, Benediktui XVI pasiūlius užimti pontifikui skirtą vietą, Pranciškus atsisakė, sakydamas, jog jie yra broliai, ir nė vienas neturi būti kaip nors išskirtas. Popiežius Pranciškus tokiu būdu tik dar kartą patvirtino, kad atvyko pas pirmtaką ne parodyti, kas yra naujasis „šeimininkas“, bet dėl to, jog iš tiesų norėjo susitikti su broliu Kristuje. Netikiu, kad vizito svarbiausia priežastis buvo noras išgirsti emerito patarimą, kaip spręsti sudėtingas Vatikano kurijos problemas. Svarbiausia priežastis buvo broliška meilė, kuri naujajam popiežiui natūrali, kaip ir jo bendravardžiui iš Asyžiaus.

Sakoma, kad valdant Bažnyčią reikia daugiau kolegialumo. Pastarasis be broliškos meilės tėra formalus principas, ir šiuo požiūriu Bažnyčios valdymo reforma pastarosiomis savaitėmis intensyvesnė nei bet kada anksčiau.

 Statyti tiltus, o ne barikadas

 Susitikime su diplomatinio korpuso bei su kitų religinių bendrijų atstovais popiežius Pranciškus dar kartą blykstelėjo įstabiu sugebėjimu paprastai paaiškinti svarbiausius dalykus. Nuolankiai šypsodamasis, jis gražiai paaiškino, jog būti popiežiumi – tai būti tiltų statytoju (pontificus – lot.)

EPA nuotrauka

Mes turime tiesti tiltus tarp žmonių, tarp žmogaus ir Dievo bei nuolat prisiminti, kad kiekvienas žmogus kitam žmogui ne priešas ar varžovas, bet dovana, gydantis Kristaus atvaizdas. Barikadas mes pradedame statyti, kai mums trūksta tikėjimo, vilties ir meilės, kai nedrįstame susitikti su kitu, jį demonizuojame. Popiežius Pranciškus išskyrė dvi santykių sritis, kur ypač reikalingi tiltai: su sparčiai besiplečiančiu ir Vakarų pasauliui dažnai baimę keliančiu islamu bei žmonėmis, kurie nutolę nuo bet kokio tikėjimo. Statyti tiltus nereiškia atsisakyti savosios krikščioniškos tapatybės ar evangelizacijos. Tai veikiau vadavimasis iš savosios puikybės ir teisuoliškumo bokšto, pasitikint išlaisvinančia Tiesa ir bendradarbiaujant rūpinantis vargo, skurdo prispaustais žmonėmis, kurie dėl galios ir turtų pamišusiame pasaulyje ignoruojami, atstumiami.

EPA nuotrauka

Dėmesys varguoliams, užguitiesiems, silpniesiems yra vienas svarbiausių popiežiaus Pranciškaus pontifikato motyvų. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad, kalbėdamas apie pagalbą vargšams, popiežius išmintingai vengia dviejų kraštutinumų. Viena vertus, jis perspėja, kad nepakanka vien kalbėti apie apverktiną vargšų situaciją, bet turime daryti viską, kaip jiems realiai padėti. Pamaitindami alkstantįjį, pagirdydami ištroškusįjį, aprengdami sušalusįjį, mes visa tai darome ir Jėzui. Mes apgaudinėjame save, kai teisinamės, jog yra svarbesnių dalykų nei suvargusio brolio ar sesės rūpesčiai. Kita vertus, popiežius pabrėžė, kad didelė klaida traktuoti Bažnyčią kaip socialinės rūpybos instituciją ir pamiršti, jog svarbiausia, ko trokšta kiekvienas žmogus, – tai Dievo meilė ir tikėjimas. Mes turime alkstančiajam duoti ne tik duonos, bet ir liudyti jam Gerąją Naujieną, dalintis visa kuo geriausiu, ką turime. Kol mes nestatysime tiltų tarp žmogaus ir Dievo, tol ir tiltai tarp žmonių bus netvirti ir nepatikimi.

 Džiaugsmas ir kryžius

 Verbų sekmadienio su naujuoju popiežiumi laukėme jau pasiruošę, kad jis ir vėl kuo nors nustebins. Jau šios šventės išvakarėse popiežius paskelbė, jog Didįjį ketvirtadienį eis į paauglių koloniją, kur plaus kojas ir patarnaus įstatymams nusižengusiems jaunuoliams.

Gerai pamenu, koks pasipiktinimas Lietuvoje buvo kilęs, kai Vilniaus kardinolas ir populiarios parapijos klebonas ėjo į Lukiškių kalėjimą pas nuteistuosius iki gyvos galvos krikštyti įtikėjusius Jėzumi kalinius. Katalikais besivadinantys žmonės piktinosi, kad dvasininkai turi rūpintis ne paklydusiomis, suvargusiomis, bet gražiai sušukuotomis ir švariai išpraustomis „avelėmis“. Dėkoju popiežiui Pranciškui, kuris dar kartą priminė, kad ne sveikajam, bet sergančiajam reikia gydytojo. Kol mes galvosime, jog esame geresni už kitus, neva esame sveiki – Geroji Naujiena mums nebus reikalinga.

EPA nuotrauka

Verbų sekmadienį popiežius paskelbė džiaugsmo ir kryžiaus sąjungą. Jis teigė, kad krikščionis negali pasiduoti nevilčiai. Mes džiaugiamės ne dėl to, jog turime daug materialinių vertybių, bet dėl to, kad sutikome Jėzaus Meilę ir žinome, jog jau niekad nebūsime vieniši. Išbandymų yra labai daug, dar daugiau gundymų, į kiekvieną iš mūsų kreipiasi velnias su angelo kauke, žadėdamas lengvesnio gyvenimo ir tariamos laisvės iliuziją. Tačiau kiekvieną kartą, kai nusigręžiame nuo sekimo paskui Jėzų Kristų, griauname savo gyvenimą. Kiekvieną kartą, kai liekame ištikimi, nepasiduodame gundymams, patiriame tikrą džiaugsmą. Todėl ir galima sakyti, kad džiaugsmas ir kryžius neatsiejami.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, Jėzus užsikrauna sau ant pečių visą blogį, purvą, pasaulio nuodėmę, taip pat ir mūsų nuodėmę, mūsų visų, ir ją nuplauna savo krauju, Dievo gailestingumu ir meile. Pasižvalgykime aplinkui: kaip labai blogis sužeidęs žmoniją! Karai, smurtas, ekonominiai konfliktai, nuo kurių nukenčia silpniausieji, pinigų troškimas. Pinigus juk teks palikti, visą laiką negalėsi jų su savimi turėti, įkapės neturi kišenių. Meilė pinigams ir valdžiai, korupcija, nesantaika, nusikaltimai gyvybei ir kūrinijai! Taip pat ir mūsų asmeninės nuodėmės: meilės ir pagarbos stoka Dievui, artimui ir visai kūrinijai. Nukryžiuotas Jėzus jaučia visą slegiantį blogį ir Dievo meilės jėga jį nugali, nugali jį savo prisikėlimu. Tai gėris, kurį Jėzus nuo kryžiaus mums dovanoja. Kas su meile apsikabina Kristaus kryžių, tas ne liūdi, bet džiaugiasi, džiaugiasi išgelbėjimu, džiaugiasi, kad ir jis pats gali truputį prisidėti prie to, ką Jėzus nuveikė savo mirties dieną.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, kai sekame Kristų, turime turėti jauną ir drąsią širdį bei kartu nuolankumą klausytis ir mokytis, persismelkti Tradicijos išmintimi. Kai sekame Kristų, turime imti savo kryžių – ne kaip prakeiksmą, bet kaip dovaną.

Dar kartą apie krislą ir rąstą

 Per pastarąsias dienas daug kartų teko girdėti klausimą: ar ir Lietuvos vyskupai bei kunigai seks naujojo Romos vyskupo pavyzdžiu, taps paprastesni, artimesni paprastiems žmonėms, daugiau dėmesio skirs vargingiesiems? Nežinau atsakymo ir kartu manau, jog tai ne tas klausimas, kuris turėtų kilti, žavintis popiežiumi Pranciškumi. Neteko girdėti, kad jis priekaištautų ar vertintų kitus, reikalautų, kad aplinkiniai taptų asketiški, keistų gyvenimo būdą bei įpročius. Naujasis popiežius supranta, kad vienintelis žmogus, iš kurio gali ir privalai reikalauti pokyčių, esi tu pats. Geriausias būdas keisti aplinką – keistis pačiam. Autentiškas atsakas į šv. Petro vietininko sekimą Kristumi, atsisakant visko, kas nuo to atitraukia, tai klausimas sau – ar mano širdyje yra pakankamai vietos Dievui, ar jos neužgriozdinau taip, jog pradedu dusti pats nuo savęs?

Šv. Pranciškaus gyvenimą sukrėtė raupsuotojo susitikimas

Mes, katalikai, turime prievolę melstis už savo ganytojus. Kiekvienam žmogui reikalingas palaikymas maldoje. Kuo atsakomybė didesnė, tuo sunkesnį kryžių tenka nešti, tuo svarbesnė kitų malda. Apie tai praktiškai kasdien per pastarąsias dvi savaites mums primena popiežius Pranciškus. Jis taip pat ragina ir pats rodo pavyzdį aplinkui matyti ne blogybes, trūkumus, bet Kūrėjo šypseną, persmelkiančią visą kūriniją, ir Jo dosniai dovanojamas galimybes.

Ortodoksų mąstytojas, priklausantis Maskvos patriarchatui, Sergejus Chudijevas taikliai pasakė, jog mūsų laikais vis daugėja žmonių, kurie ne tiek stengiasi sekti Kristumi, kiek vertina kitų „krikščioniškumą“. Pasak S. Chudijevo, jei žmogus ne tik žavisi gražiomis deklaracijomis, bet ir pats aukoja laiką, pinigus, energiją padėti kitiems, paprastai jis pradeda ir kituose matyti daugiau gerų dalykų, yra veikiau linkęs džiaugtis kitais žmonėmis, nei juos kritikuoti.