Bernardinai.lt nuotrauka

Klaipėdos universiteto dėstytojas dr. Hektoras Vitkus – vienas labiausiai į Holokausto atminimo kultūros sanklodos problemas įsigilinusių istorikų. Uždavėme jam keletą mums rūpimų klausimų apie naujo Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ sukeltas peripetijas: „holokausto industriją“ ir tam tikrą„holokaustinę semantiką“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, naujasis Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ sukėlė diskusijų. Kaip įprasta Lietuvoje, nelabai daug, tačiau vis dėlto sankirtų būta. Bene ryškiausia jų – Mindaugo Kvietkausko recenzija, autoriaus pamąstymai ir Sergejaus Kanovičiaus replika. Ar pats jau perskaitei romaną? Kokį įspūdį pačiam jis paliko? Ar aptinki jame kokį nors holokausto industrijos, kurį įžvelgė Kvietkauskas, šešėlį?

Savo romane Sigitas Parulskis stengėsi sukurti tokias siužetines detales, kurios nepaliktų abejingų ir sukurtų stipresnes prielaidas tam, kas Vakarų pasaulyje įvardinama holokausto empatija. Kai kurios tų detalių gal ir hiperbolizuotos bei visiškai prasilenkia su faktais, bet ar galima už tai teisti autorių ir jo kūrinį? Autorius siekė efekto, ir darė tai naudodamasis jam pačiam priimtinomis priemonėmis. Nemanau, kad buvo kažkokie oportunistiniai, egoistiniai ar panašūs sumetimai pasinaudoti holokausto atminties emociniu lauku. Mano akimis, šis romanas tikrai nėra „holokausto industrijos“ atvejis.

Taip pat nenorėčiau pritarti Mindaugo Kvietkausko minčiai, kad Lietuvoje bandymai meninėmis priemonėmis reflektuoti holokausto atminimą patyrė fiasko. Dalis jų nebuvo ypač sėkmingi istorinės atminties formavimo, bet ne „perteikimo“ požiūriu. Taip, beje, vertinčiau ir M. Kvietkausko minimą Audriaus Juzėno juostą „Vilniaus getas“. Kita vertus, prisimenu Marko Zingerio, Sigito Gedos, Jono Ruzgio, Rimanto Vanago kūrinius – ar jie taip pat nesėkmingi? Ar tai, kad S. Parulskis naudoja kanoną neatitinkančius raiškos būdus, jo kūrinys turi būti priskirtas prie „patyrusių fiasko“? Nemanau. Ir apskritai, kas pasakė, koks turi būti tas kanonas?

Didesnį nerimą man sukėlė rinkodaros tonas, kuriuo knyga „Tamsa ir partneriai“ buvo reklamuojama viešojoje erdvėje. Akivaizdžiai stengtasi formuoti nuostatą, kad šią knygą reikia būtinai įsigyti, nes tai romanas, perteikiantis „holokausto patirtį (atmintį?) žydšaudžio akimis“. Tik įsiklausykime: žydšaudžio... Prisivilioti pirkėją šiuo „kabliuku“? Prisipažinsiu, S. Parulskio knygą įsigijau kiek vėliau, kai jau manęs psichologiškai „neprievartavo“ raginimas įsigyti todėl, kad tai „žydšaudžio akimis“ perteikta holokausto istorija. O ir kai įsiskaičiau, kas joje rašoma, tai ir tos „žydšaudžio patirties“ refleksijos nepastebėjau.

Ar pačiam nekliūva žodis „žydšaudis“? Ar neturėtume stengtis netgi privačiuose pokalbiuose pakeisti jį kokiu nors kitu? Reiškiančiu tą patį, tačiau ne tokiu suvartotu, žadinančiu painių jausmų, asociacijų mišinį. Beje, kada šis žodis atsirado, kas istoriškai pradėjo jį vartoti?

Kadaise Markas Zingeris* yra teigęs, kad šis terminas yra nenormalus, išreiškiantis panieką ne tik žudikui, bet ir aukai. T. y. kai holokausto nusikaltėlis apibrėžiamas tokiomis kasdienės šnektos kategorijomis kaip „šungaudys“, „musgaudis“, o aukos tik kaip „žydai“, beasmenė aukų kategorija. Solidarizuojuosi su tokia pozicija, nes esu įsitikinęs, kad žudikai turi būti įvardinti kaip žudikai, o aukos – kaip aukos. Prireiks nemažai laiko, kol Lietuvoje įvyks pokytis, kai vietoje termino „žydšaudžiai“ imsime vartoti sąvoką „žudikai“.

Parulskio knygos „įsukimo į rinką“ atvejis, kai bandyta komerciniais tikslais pasitelkti lietuvių kolektyvinėje istorinėje tapatybėje susiklosčiusią holokausto semantiką, ko gero, labiausiai atitinka „holokausto industrijos“ kriterijus.

Neapsiimu pasakyti, kokiu konkrečiu chronologiniu momentu susiformavo „žydšaudžio“ terminas, bet būčiau linkęs teigti, kad jis pradėjo rutuliotis jau masinių žudynių bangos Lietuvos provincijoje 1941 m. birželio pabaigoje – spalio mėn. laikotarpiu. Dirbdamas su pokario (jau 1944 m. vasarą) Lietuvos SSR pradėjusios veikti vadinamosios Ypatingosios komisijos archyvine medžiaga pastebėjau, jog jos pareigūnų (dažniausiai KGB darbuotojų) apklausti liudininkai kartais vartodavo terminą „žydšaudys“**. Ypač įdomu, kad šiuo įvardijimu dažniausiai buvo apibrėžiami žudikai iš liudininkams artimos (to pačio miestelio arba kaimo) socialinės aplinkos. Matyt, priklausomybę žydų žudikams apibrėžiantis „žydšaudžio“ terminas vėliau prigijo ir neoficialioje bendravimo terpėje, įsiliejo į individualius prisiminimus ir kolektyvines holokausto atminimo raiškas bei galiausiai tapo lietuvių „holokaustinės semantikos“ dalimi.

Net ir šiandien Lietuvoje „žydšaudžio“ terminas atlieka tam tikrą paniekos žudikams išreiškimo funkciją. Kita vertus, jis susijęs ir su tam tikru aukos pažeminimu. „Liaudiškoje“ lietuvių kolektyvinės istorinės tapatybės semantikoje žydai buvo „žemesnės kategorijos“ (dažniausiai todėl, kad „ne krikščionys“) žmonės, tokiu būdu ir jų likimas nacių okupacijos laikotarpiu neretai apibūdinamas kaip „žydų šaudymas“ arba „žydų naikinimas“. Tokių terminų vartojimas Lietuvoje yra tapęs ganėtinai sena tradicija, susijusia su tuo, kaip suvokiami ne tik žudikai, bet ir aukos. Tad, kol holokausto aukos ir toliau bus suvokiamos „tik žydų“ prasme, o holokaustas bus suvokiamas tik kaip „žydų šaudymas“ arba „žydų naikinimas“, išliks ir terminas „žydšaudys“. Rinkdamas empirinę medžiagą ne kartą įsitikinau, koks tai gyvybingas ir kol kas funkcionalus semantinis mechanizmas. Daugelis mano kalbintų respondentų nepritardavo mano bandymams „žydšaudžius“ įvardinti žudikais. Jų atmintyje tokie individai yra išlikę tik kaip „žydšaudžiai“, t. y. „žydus šaudę“ asmenys.

Ar pats matai Lietuvoje holokausto industrijos apraiškų, išskyrus štai šią, paminėtą Parulskio knygos vadybą? Kaip šias apraiškas identifikuoti? Apskritai susidaro įspūdis, kad ar dėl pikto Normano Finkelšteino tono, ar dar dėl kokių nors priežasčių, kalbėti apie šią industriją šiandien kažin kaip nepadoru? Bet tai, kad Finkelšteinas piktas, nereiškia, kad tokia industrija neegzistuoja?

Mano minėtasis Parulskio knygos „įsukimo į rinką“ atvejis, kai bandyta komerciniais (tikiuosi, kad tik tokiais) tikslais pasitelkti lietuvių kolektyvinėje istorinėje tapatybėje susiklosčiusią holokausto semantiką, ko gero, labiausiai atitinka Finkelšteino koncepcijoje įvardytus „holokausto industrijos“ kriterijus. Tačiau Lietuvoje nesunku įžvelgti ir kitų nerimą keliančių tendencijų. Ypač kelia nerimą tai, kad holokaustas Lietuvoje jau senokai yra tapęs savotiška lietuvių politinio diskurso dalimi. Tai ypač akivaizdu priešrinkiminių kampanijų (ir ne tik jų) metu, kai įvairios (ne tik radikalios ideologijos) grupės bando pateikti save kaip „gynėjas“ nuo žydų lietuviams „primetamos holokausto kaltės“, „kompensacinių reikalavimų“ ir pan. Kai kuriems Lietuvos visuomeninėje terpėje gerai žinomiems asmenims jau tapo įprasta ap(s)ibrėžti savo ideologines vertybes kaip opozicines holokausto atminčiai. Jie dažniausia sako: „Taip, aš pripažįstu, kad tai buvo didžiulė katastrofa, bet...“ Štai tas „bet“ dažniausiai ir slepia tai, kas jau seniai įvardyta kaip „martirologinė simetrija“, holokausto neigimas arba kitokios holokausto atmetimo reakcijos.

Tai, mano nuomone, nėra tik ideologinė aporija, kokių neretai pasitaiko įvairių populistų retorikoje. Mano įsitikinimu, – tai pavojinga tendencija, nes ją laikyčiau savita, lokalinėms Lietuvos sąlygoms adaptuota holokausto neigimo „industrijos“ atmaina, ypač įvertinant aplinkybę, kad tokie žmonės neretai sulaukia dalies auditorijos palaikymo ar net sugeba aplink save ir savo ideologiją sutelkti tam tikrą elektoratą. Jie puikiai žino, kad jų teiginiai būtinai sutaps su tam tikros visuomenės dalies įsitikinimais, todėl norint pasiekti reikiamą rezultatą (atkreipti į save dėmesį, perduoti kažkokią žinią apie savo „vertybes“) tereikia paspausti „holokausto jungiklį“.

Daugelis mūsų istorinės tapatybės kompleksų sąlygoti nesutapimo tarp mūsų pačių susikurto istorinio savivaizdžio ir to, kokį įvaizdį apie mus yra susikūrę kitos visuomenės. Sutikime, holokaustas šioje takoskyroje atlieka ne antraeilį vaidmenį.

Nejauku ir dėl to, kad tam tikrais atvejais panašios manipuliacijos pasitelkiamos ir žiniasklaidos („žinių gamybos“) srityje. Tikiuosi, kad klystu, bet man atrodo, jo kartais, ypač kai atsiranda poreikis nukreipti dėmesį nuo kažkokių (ypač moralinių) vidaus problemų, pasitelkiamos būtent holokausto reikšmės. Štai ir prieš šių metų kovo mėn. vykusias „eitynes“ šmėkštelėjo žinia, kad jas stebės Efraimas Zurofas, žmogus, kuris Lietuvoje dažniausiai pateikiamas kaip „holokausto baubas“ (o gal savita „sąžinės balso“ personifikacija?). Tarsi taip net ir ypač liberaliomis idėjomis įkvėptam skeptikui turėjo nelikti abejonių, kokias vertybes pastarosios eitynės reprezentuos... Išties kaip galima kritikuoti „patriotiško jaunimo“ eiseną, jeigu net E. Zurofas neturės jokių pretenzijų? Neseniai vienas mano kolegų pasakė: „Jeigu nebūtų Efraimo Zurofo, kai kuriems lietuviams jį reikėtų išgalvoti.“

Nesiimu spręsti, ar minėtos intencijos jau leistų kalbėti apie „holokausto industriją“, bet, mano požiūriu, akivaizdu, kad kryptingo, įsisąmoninto manipuliavimo holokausto patirtimi tendencijos Lietuvoje yra ganėtinai ryškios. Beje, jos ypač akivaizdžios tokiose ideologinėse kombinacijose, kuriose holokausto įsisąmoninimo sąlygotus lietuvių istorinės kolektyvinės tapatybės kompleksus bandoma paaiškinti Vakarų pasaulio (ne tik žydų) bandymais inkriminuoti lietuviams, jog jie – „žydšaudžių tauta“ ir pan.

Kitaip tariant, Tavo akimis toks inkriminavimas iš išorės neegzistuoja? Tai mūsų pačių sąmonės sugalvotas mitas? Iš mūsų tapatybės kompleksų išplaukiantis įsivaizdavimas?

Teisingai. Ir tai nieko naujo. Holokausto inspiruojamos mūsų visuomenės istorinės atminties problemos, sąlygojamos tiek vidinių – „įsivaizdavimo“, „įsiteigimo“, galbūt „įsikalbėjimo“ – tiek ir iš išorinių – kažkieno „priminimo“, „parodymo“, „inkriminavimo“ – aplinkybių, yra sąlygotos mūsų kolektyvinės tapatybės kompleksų ir ypač jų pagrindu susiformavusios istorinės sąmonės konjunktūros. Mums patogu apmąstyti savo vaidmenį istorijoje savo pačių susikurtomis kategorijomis, savo pačių istorinės savivokos kiaute. Mes norime (ir tai suprantama) jame jaustis saugūs. Todėl mes labai jautriai reaguojame, jeigu kažkas „pašalinis“ bando pasakyti, kad ne viskas su tuo mūsų istorinio įvaizdžio kiautu yra gerai.

Dėl pastarosios aplinkybės daugelis mūsų istorinės tapatybės kompleksų sąlygoti nesutapimo tarp mūsų pačių susikurto istorinio savivaizdžio ir to, kokį įvaizdį apie mus yra susikūrę kitos visuomenės. Sutikime, holokaustas šioje takoskyroje atlieka ne antraeilį vaidmenį. Todėl kuo labiau stengiamės retušuoti holokausto problemą, tuo labiau giliname senus ir formuojame naujus kompleksus, ir tuo labiau darome savo kolektyvinę tapatybę pažeidžiamą įvairiems stereotipams apie holokaustą kaip „mums bandančių kenkti išorės/vidaus jėgų įrankį“. Ilgainiui panašiai pradedame vertinti ir „saviškius“, jeigu tik pastarieji užsimena apie, jų nuomone, lietuvių istorinėje tapatybėje glūdinčius kontroversiškus įsitikinimus (ar ne taip buvo (yra?) vertinami Tomas Venclova, Saulius Sužiedėlis, Leondas Donskis?). Tokio komplekso poveikis tampa dar didesnis, jeigu minėtų stereotipų kontekstas yra susijęs su moraliniais aspektais, pasaulėžiūros momentais ir geokultūrine (kaip mes patys save matome Vakarų pasaulio kultūroje, kartu ir atminties kultūroje) savivoka.

Mano nuomone, tokiame kontekste Lietuvoje veikia ir mūsų paliestos „holokausto industrijos“ teorinis mechanizmas, kuriam pritapti čia yra susikūrusios ganėtinai palankios sąlygos, susiformavusios visų pirma dėl vis dar egzistuojančio vengimo (baimės, nenoro, abejingumo) priimti net ir visuotinai žinomus holokausto prielaidų ir eigos Lietuvoje faktus.

Taip, kažkas „iš išorės“ mums kartais primena, jog turime istorinės atminties „trombų“. Taip, galime svarstyti, kas yra tas „kažkas“ ir kokių tikslų vedamas jis tai daro, bet svarbiausia suvokti tai, jog pastaruoju metu svarstymai apie tą „kažką“ pradedami rutulioti „holokausto industrijos“ prielaidomis. Vieni nori jas įžvelgti Rusijos provokacijose, kiti – „Vakarų“ politikoje. Mano akimis, viskas yra daug paprasčiau: mūsų pačių istorinės tapatybės kompleksai skatina mus remtis kažkokiomis (pvz., „savo kančios viršenybės“, „sovietinio režimo represijų ir holokausto simetrijos“, „KGB provokacijų“, „holokausto industrijos“) teorijomis, iš tos pačios kompleksuotos istorinės sąmonės išeinančiais (pvz., Birželio sukilimo „kilnumo“) mitais, įvaizdžiais, stereotipais, nors iš esmės paprasčiausias (neteigiu, kad pats lengviausias) dalykas būtų įsisąmoninimas, kad tas „kažkas“ dažniausiai esame mes patys su savo įsitikinimais ir baimėmis.

Jeigu sugebėtumėme išsivaduoti iš tokių kompleksų, nebeliktų ir įsivaizduojamų, ir realių, ideologinių, politinių bei kitų prielaidų „kažkam“ (o išties ir mums patiems) jais manipuliuoti. Klausimas tik, ar lietuvių visuomenė norėtų tokių kompleksų atsikratyti? Juk kiekvienas žinome, kaip yra sunku atsisakyti įsitikinimų, kuriuos per ilgą laiką perimi iš savos aplinkos arba ilgainiui pats susikuri...

Dar vienas klausimas dėl „holokaustinės semantikos“. Minėtoje replikoje S. Kanovičius štai taip rašo: „Vyriausioji lietuvių kalbos komisija, nesidrovėdama savo pačios nemokšiškumo, be jokio pagrindo reikalauja žodį „holokaustas“ rašyti mažąja raide ir taip toliau“. Noriu Tavęs klausti dėl „H“ ir „h“. Kurią raidę pats linksti rašyti?  Anot Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, reikėtų rašyti „h“, o ne „H“.

Mano nuomone, čia turėtų būti palikta pasirinkimo laisvė. Pavyzdžiui, taip yra daroma kai kurių Vakarų pasaulio valstybių mokslinėje literatūroje. Suprantama, gal ir įmanoma taikant kažkokias taisykles sunorminti termino [H][h]olokaustas rašybą, bet manęs niekas neįtikins, kad būtų taip pat įmanoma „sunorminti“ emocinę ir refleksinę patirtį, kurios pagrindu šis terminas yra arba gali būti užrašomas. Tikrai nebūtina visus versti rašyti „holokaustas“, jeigu dalis autorių dėl savo moralinių nuostatų arba kitų įsitikinimų norės rašyti „Holokaustas“. Tokie „norminimai“ gali įžeisti žmones, jų istorinį ir kultūrinį tapatumą. Todėl VLKK nurodymas ar rekomendacija, mano nuomone, susijusi ne tik su gramatikos, bet ir su etikos dilema.

Suprantama, jeigu [H][h]olokaustas suvokiamas „tik kaip“ (sprendžiant iš apibrėžimo, pateikto VLKK paaiškinime, taip ir yra) vienas genocidų (t. y. „žydų genocido“ prasme) tada nebus didelių moralinių kliūčių rašyti „h“. Tačiau, ką daryti, jeigu žmonės turi ypatingą, galbūt net sakralų, santykį su Holokaustu? Ar tokiais atvejais taip pat privalome reikalauti „norminių kriterijų atitikimo“ ir rašyboje bei „kalbėsenoje“ vartoti tik „h“? Pradėti elgtis panašiai, kaip tai yra priimta mokslinėje literatūroje?

Žinoma, mokslo pasaulyje, kurio atstovu ir pats save laikau, yra kiek paprasčiau. Pavyzdžiui, rašydamas mokslinius tekstus, aš dažniausiai vartoju „h“, nes mano tyrimas privalo išlaikyti emocinį atstumą nuo Holokausto, kaip tiriamo objekto, nors mano moralinės nuostatos ir įsitikinimai labai priešinasi tokiam reikalavimui. Dėl šios aplinkybės turiu slaptą abejonę, ar panaši „moksliškos nejautros“ pozicija nepadarė įtakos ir VLKK sprendimui?

Beje, ši tendencija lietuvių kalbos kultūrą koordinuojančių institucijų aplinkoje yra nenauja. Norėčiau priminti A. Girdenio straipsnį „Kas per žodis yra holokaustas ir ką jis reiškia“***, kuriame svarstomas termino „Holokaustas“ tinkamumo lietuvių kalbėsenoje klausimas. Įdomu tai, kad be kitų dalykų šiame straipsnyje siūlyta visai atsisakyti „Holokausto“ ir pakeisti jį lietuvių kalbos taisykles bei „normas“ atitinkančiais atitikmenimis. Tačiau esmė, kaip mes visi puikiai žinome, slypi labai paprastame dalyke – lietuvių kalba ir semantika neturi tokių atitikmenų, kuriais būtų galima pakeisti istorinę, asmeninę ar bet kokią kitokią patirtį, kurią išreiškia Holokausto sąvoka.

* „Kauno laiko“ apskritojo stalo diskusijoje „Lietuviai ir žydai: prie slenksčio į dialogą“

** Svarbu ir tai, kad toks terminas buvo įtrauktas į kai kuriuos apklausos-tardymo protokolus, ypač į tuos, kurie buvo surašyti lietuvių kalba, o tai buvo ypač reti atvejai.

*** Gimtoji kalba, 1997, nr. 7

Zigmas Vitkus