Vyro ir moters kilnumo pagrindas yra tai, kad jie sukurti „pagal Dievo paveikslą“. Katekizmas sako, kad tik žmogus „yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime“ (356). Kiti kūriniai, tarkim, paukščiai ar mūsų šunys, labai mieli ir ištikimi, Dievą šlovina pačiu savo buvimu, bet jie negali jo pažinti ir mylėti. Kiti kūriniai byloja apie Dievo didybę, tačiau jie nesukurti pagal jo paveikslą.

Ką reiškia būti sukurtiems pagal Dievo paveikslą? Pradžios knygoje skaitome: „Tuomet Dievas tarė: «Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą»“(1,26). Įdomu, kad veiksmažodis „padarykime“ panaudotas daugiskaita. Kai kurie Bažnyčios tėvai čia įžvelgia Švenčiausiosios Trejybės asmenų vidinį dialogą. Vadinasi, esame sukurti pagal dieviškosios Trejybės bendrystės paveikslą: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. O tai reiškia, kad ir mūsų žmogiškumas išsiskleidžia tik bendrystėje su kitais žmonėmis. Buvimas žmogumi savaime turi ir socialius aspektus.

Žmogaus sukūrimas „pagal Dievo paveikslą“ susijęs su Žodžio įsikūnijimo slėpiniu, kuris paaiškina ir žmogaus slėpinį. Dievas, kurdamas vyrą ir moterį, matė Jėzų Kristų, įsikūnijusį savo Sūnų. Jėzus yra tobulas žmogus, yra žmogiškumo pilnatvė. „Antrasis Adomas (Kristus) savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas“, - sako šv. Petras Auksažodis (359).

Žmogaus asmuo – tai sielos ir kūno, dvasios ir medžiagos vienybė. Buvimo „Dievo paveikslu“ kilnumas priklauso ne tik sielai, bet ir kūnui, kuris bus prikeltas iš numirusiųjų. Dėl to „žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo” (364). Dievas nori išgelbėti visą žmogų, sielą ir kūną.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas