Po Antrojo pasaulinio karo tapo madinga tautiškumą ar nacionalizmą skirstyti į dvi pagrindines rūšis – Vakarų Europoje išsivysčiusį pilietinį ar politinį tautiškumą ir Rytų Europai būdingą etninį ar kultūrinį tautiškumą. Pagal pilietinio tautiškumo sampratą, tautą sudarantys lygiateisiai piliečiai, kurie gyvena vienoje valstybėje ir įsipareigoja palaikyti specifinius politikos principus bei vertybes. Šie politiniai įsipareigojimai ir gyvenimas valstybės teritorijoje atlieka svarbiausią vaidmenį formuojant jų tautinę savimonę. Valstybė suteikia rėmus tautai, o tauta aprėpia visus valstybės gyventojus – jie visi laikomi piliečiais, taigi ir tautos nariais, nepaisant jų kilmės. Narystę politinėje tautoje lemiantis laisvas asmens apsisprendimas, pritarimas šalies politinei santvarkai ir politinei kultūrai. Imigrantai ir visi turintys teisę nuolat gyventi gali tapti tautos nariais, žmones jungia bendras gyvenimas vienoje valstybėje, o ne bendra etninė kultūra. JAV ir Prancūzija laikomos šitokio tautiškumo paradigmomis.

Pagal etninio tautiškumo ar nacionalizmo sampratą tauta esanti natūralus žmonijos padalinys, kultūra ir etninė kilmė – tautos pagrindas, tad žmogus turįs įsipareigoti savo tautai kaip etninei kultūrinei bendruomenei, jos kultūros ir narių klestėjimui. Žmogus nesirenkąs tautos, jam lemta jai priklausyti, ir tikimasi, kad žmogus savo lemtį pripažins ir padarys ją sava. Pasak šios nacionalizmo sampratos, kultūra ir kilmė, o ne pilietybė ar gyvenamoji vieta lemianti tautinę tapatybę, kuri yra bene svarbiausia žmogaus kolektyvinė tapatybė. Valstybė yra laikoma pagrindinės tautos namais, jos tėvyne. Kadangi tautybė yra svaresnė už pilietybę, o valstybė įgyja savo legitimumą iš tautos, tai valstybė turi rūpintis pagrindinės tautos gerove ir kultūra. Skirtingai nuo sovietų peršamo depolitizuoto etnokultūrizmo, etninis nacionalizmas nėra apolitiškas.

Pilietinio ir etninio tautiškumo priešprieša yra suformuluota per griežtai. Nėra nei grynai pilietinio-politinio, nei gryno etnokultūrinio tautiškumo. Pilietinis tautiškumas neegzistuoja vakuume, jis neapsieina be etninio, kultūrinio momento.

Pilietinio ir etninio tautiškumo priešprieša yra suformuluota per griežtai. Nėra nei grynai pilietinio-politinio, nei gryno etnokultūrinio tautiškumo. Pilietinis tautiškumas neegzistuoja vakuume, jis neapsieina be etninio, kultūrinio momento. Svarbūs viešojo ir politinio gyvenimo aspektai – oficialioji kalba, valstybės šventės, simboliai ir himnas – yra paženklinti praeities ir susiję su pagrindinės tautos kultūra ir savimone. JAV yra klasikinio pilietinio tautiškumo įkūnijimas, bet sekmadienis, o ne šabas ten yra pagrindinė nedarbo diena. Galima visur statyti bažnyčias ir sinagogas, bet mečetėms dažnai priešinamasi, nes dar nepasitikima musulmonais. Istorijos mokymas ir supratimas nėra neutralus: JAV istorija yra jos baltaodžių kolonistų istorija. Pagrindinis pasakojimas nagrinėja anglosaksų ir kitų krikščionių europiečių darbus ir laimėjimus, nors dabar randama vietos ir kitų rasių bei religijų pergyvenimams. Esama pokyčių ir liberalėjimo, bet daug kas nepasikeis. Ispanų kalba yra antroji, neoficiali valstybės kalba, bet trečiai vietos neatsiras. Nebus atsisakoma įvairių etninių ir religinių atspalvių turinčių valstybės švenčių, jas pakeičiant kokia nors etniškai neutralia ir politiškai korektiška Pilietiškumo, Konstitucijos ar Tolerancijos diena. JAV konstitucija ir politinė kultūra yra paženklintos specifinės istorijos ir patirties. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės ten kitaip suprantamas ir įgyvendinamas negu Prancūzijoje, o žodžio laisvės samprata nedera su musulmonų šventvagystės samprata. Teisė tyčiotis iš Mahometo, kaip ir iš Kristaus, bus ginama, jos nebus atsisakoma vien todėl, kad tai gali įskaudinti naujus musulmonus imigrantus.

Nėra grynai pilietinių valstybių. Nors teritorinė pilietinės valstybės samprata priešpriešinama etniškos valstybės kilmės pabrėžimui, bendra teritorija, kaip ir bendra kultūra, vienus jungia, o kitus skiria dėl atsitiktinių priežasčių. Be sienų ir istorinio tęstinumo nebūtų valstybės. Ir politinėse, ir etninėse valstybėse gamtos loterija – kam ir kur gimei – turi didesnį vaidmenį nustatant pilietybę negu laisvas pasirinkimas. Šalies teritorijoje gimusiems suteikiamos įvairios privilegijos, iš kurių svarbiausioji yra pilietybė. Paprastai piliečiu tampama gimstant, o ne kai subręstama ir sąmoningai nutariama pritarti šalies politinei santvarkai. JAV ar Prancūzijoje gimęs kūdikis automatiškai įgyja pilietybę, kitur gimę ją gaus sunkiai. Gimti vienos šalies teritorijoje yra toks pat atsitiktinumas kaip gimti vienos tautybės tėvams. Abiem atvejais lemtis, o ne laisvas pasirinkimas ar politinis/pilietinis įsipareigojimas lemia privilegijas ir išskirtinį statusą. Pilietybė nėra atimama, jei suaugęs žmogus tampa demokratiją niekinančiu fašistu, komunistu ar religiniu fundamentalistu. Pilietybė nėra suteikiama kitur gimusiems vien todėl, kad jie puikiai žino ir itin brangina kurios nors pilietinės valstybės politinius principus ir Konstituciją. Kitaip ir negali būti. Visiems norintiems arba tinkamus principus išpažįstantiems negalima suteikti pilietybės ir teisės gyventi, nepaverčiant valstybės nebevaldomos. Negalima valstybėje gimusiems provizoriškai suteikti pilietybę su galimybe ją atimti, paaiškėjus, kad žmogus nepritaria valstybę grindžiantiems principams. Tokia tvarka sukurtų sąlygas minties policijai, konformizmui, „kitatikių“ paieškoms. Pilietybės atėmimo galimybė pasėtų nepasitikėjimą valstybe. Jei pilietybė būtų tik provizoriškai suteikta, tai įsipareigojimas valstybei irgi būtų sąlyginis, nes nebūsi tikras, ar tu, ar tavo palikuonys nebus išvaryti iš šalies.

Nėra grynai etninių valstybių. Nei jei valstybė manytų, jog jos svarbiausia užduotis yra puoselėti pagrindinės tautos kultūrą, teritorinės valdžios ir teisinės valstybės imperatyvai vis tiek verčia modernias valstybes panašiai traktuoti šalies gyventojus, net ir marginalizuotas mažumas.

Kaip etninėje, taip ir pilietinėje valstybėje pilietybė yra siejama su kilme ir praeitimi, nes ji, kaip ir turtas, yra paveldima iš tėvų. Kilmė svarbi ir todėl, kad politinė bendruomenė, juolab valstybė, klestės tik tuo atveju, jei jos nariai sies savo likimą su ja, įsipareigos jai ir bendrapiliečiams. Reikia sukurti bendrapiliečius vienijančią savimonę ir tapatybę, kurios įkvepia bendriems į tolimą ateitį nukreiptiems darbams. Suaugę su savo šalimi žmonės jaučiasi savo šalies vaikais, laiko valstybę sava ar „mūsų“. Tas savumas yra labai svarbus. Amerikiečiai, ko gero, labiau brangina savo Konstituciją ne dėl joje reiškiamų principų, o dėl to, kad ji sava, savųjų protėvių darbas ir palikimas. Sava valstybė yra kuriama „kitų“ sąskaita, bet ne ta prasme, kad kiti yra demonizuojami ar vaizduojami priešais. Tik maža žmonijos dalis yra bendrapiliečiai, visi kiti tokie nėra, ir tie „kiti“ negali pretenduoti į visas piliečių teises ir jiems teikiamas paslaugas. Piliečiai turi atskirti piliečius nuo nepiliečių ir todėl, kad jie vieni kitiems turi įsipareigojimų, kurių neturi nepiliečiams.

Politinė bendruomenė nėra ad hoc komitetas ar darbo grupė, kurios nariai, atlikę savo užduotį, išsiskirsto ir eina savo keliais. Valstybė nėra naujai kuriama kas dešimt metų. Kintant kartoms neatsiklausiama, ar dar norima gyventi kartu. Norint užtikrinti ir palaikyti bendruomenės tęstinumą ir solidarumą būtina, kad gyventojai šalies istoriją paverstų savo istorija, įsirikiuotų į iš praeities besitęsiantį kartų srautą ir kaitą, jaustųsi istoriškai susiję su valstybe, kurią jie laiko sava, nes čia gimė, čia gyveno jų tėvai ir gyvens jų vaikai, taigi kad jie yra iš kartos į kartą pereinančios bendruomenės nariai. Jei nebūtų šitokio vaizdavimosi ir jei žmonės nesietų savo likimo su valstybe, bet būtų pasiryžę ją palikti gyvenimui pasunkėjus, valstybė negalėtų imtis ilgalaikių įsipareigojimų ir veikiausiai jos pamatai pradėtų braškėti. Į kartų srautą įsikomponuoja nauji piliečiai ir imigrantai. Jiems nelengva paversti svetimą istoriją sava, bet tai nėra neįmanoma užduotis. Sukūrę šeimą, sutuoktiniai iš dalies perima vienas kito šeimos istoriją, o jų vaikams abiejų šeimų istorijos yra lygiai savos. Daugelis antros kartos imigrantų jaučiasi visateisiais bendruomenės nariais, beveik tokiais pat senbuviais kaip ir tie, kurių protėviai šimtmečius čia gyveno. Etninėse valstybėse šis procesas gal yra lėtesnis, bet ir ten jis vyksta.

Tik kraštutinis nacionalizmas sutapatina kilmę su biologiniu genetiniu pradu. Etninis nacionalizmas dažniausiai kilmę supranta kaip kada nors praeityje įvykusį protėvių įsiliejimą į tautos gyvenimą ir jos kultūros įsisavinimą. Pilietinei valstybei irgi svarbu, kad jos nariai vaizduotųsi dalyvaujantys valstybės ir jos piliečių istorijos tėkmėje. Realios arba įsivaizduojamos kilmės bei istorinio sąmoningumo svarba pilietinės valstybės klestėjimui nedera su laisvai pasirinktų pilietiškų ryšių mitu. Šį mitą silpnina ir supratimas, kad teritorinė valstybė, kaip ir etninė, išskiria ir pirmenybę teikia atitinkamos kilmės žmonėms, būtent piliečių vaikams.

Nėra ir grynai etninių valstybių. Nei jei valstybė manytų, jog jos svarbiausia užduotis yra puoselėti pagrindinės tautos kultūrą, o ne ginti teritoriškai ribotos bendruomenės interesus, teritorinės valdžios ir teisinės valstybės imperatyvai vis tiek verčia modernias valstybes panašiai traktuoti šalies gyventojus, net ir marginalizuotas mažumas. Valdžia prisiima atsakomybę už jos teritorijoje vykstančius procesus, tad domisi visais gyventojais. Išskyrus apartheido paženklintas šalis, modernios valstybės neturi vienos teisinės sistemos pagrindinės tautos nariams, o kitos – kitiems gyventojams. Nors dažnai pasitaiko teisinės diskriminacijos, moderni valstybė, skirtingai nuo Viduramžių ir Renesanso karalysčių, nelaiko luominių ir panašių skirtumų pagrindu diferencijuotam teisiniam traktavimui. Nuolatiniams šalies gyventojams ilgainiui suteikiama pilietybė ir su ja susietas teisių paketas. Šalis negali apsieiti be kitataučių įpilietinimo procedūrų ir taisyklių.

Tautiškai mišrios vedybos yra neišvengiamos. Vyrauja aiški tendencija priimti kitatautį į nacionalinę bendruomenę, o ne iš jos išmesti su kitataučiu susituokusį narį. Kad ir koks būtų nepasitenkinimas dukros ar sūnaus pasirinkimu, nenorima skriausti savo vaikaičių, tad užtikrinamas lygiateisis jų traktavimas. Ateiviai po kiek laiko ima kalbėti vietos kalba, įsisavina tradicijas ir kultūrą, asimiliuojasi. Pagrindinės tautos gyventojai priima juos kaip savus, jei nėra ryškių skiriamųjų bruožų ir jei naujai atvykusieji siekia įsijungti į bendrą gyvenimą.

Naujasis židinys