Su herojiškąja tautos praeitimi sietinus įvykius labiau įsimena tie, kuriems krašto istorija nėra tiktai kažkada skaityti vadovėliai. Todėl istorikas mėgėjas dr. Gintaras Labutis nutarė ne tik prisiminti 150 metų senumo įvykius, bet ir aplankyti kautynių vietas, įkvėpti 1863-iųjų  kovos dvasios kautynių laukuose.

Kartą per savaitę publikuosime jo lietuvių ir lenkų kalbomis parengtą informaciją apie pagrindinius 1863 m. sukilimo mūšius, vykusius Lietuvos (Didžiosios Kunigaikštijos) teritorijoje.

Pagrindinis informacijos šaltinis: mjr. Aleksandro Ružancovo straipsniai, publikuoti žurnale „Trimitas“ 1938 m.

Ateityje numatoma susieti juos su žemėlapio koordinatėmis ir pakviesti keliauti po juos visus besidominčius 1863-iųjų sukilimu.

1863 m. kovo 27 d. Paberžė

Dar nuo kovo 6 d. kun. Antanas Mackevičius rinko sukilėlius Miegėnų kaimo (Kėdainių apskr.) miškuose, ties Paberžės bažnytkaimiu. Kiek toliau kūrėsi kita sukilėlių rinktinė. Rinktines sustiprino atvykę iš Panevėžio savanoriai moksleiviai. Tuo pat metu rusai užpuolė sukilėlius 2 voromis, viena – 2 kuopų, kita – bataliono (4 kuopų). Sukilėliams vadovavęs Kauno apskrities karo viršininkas Balys Dluskis (Jablonauskas) su 120 sukilėlių išmušė priešą iš miško ir neleido rusų voroms susijungti. Sukilėliai persekiojo rusus 2 km. Dluskio rinktinėje buvo užmušta 2 žm. ir sužeista apie 30. Šiose kautynėse sukilėliai gerai išmoko naudotis medžių priedanga. Rusai pasitraukė. Bet ir sukilėlių rinktinėse iš 600 žmonių liko apie 300, nes neaprengti savanoriai – valstiečiai sugrįžo į namus. Dluskis paleido pusę likusių sukilėlių. 120 žmonių rinktinę atidavė vadovauti kun. Mackevičiui, o pats atrinko sau 40 jaunuolių. Į savo būrį parinko žmonės, kurie sugebėtų žygiuoti po 8 mylias per dieną ir po 3 dienas maitintis duona ir vandeniu. Su savo būriu Dluskis nužygiavo į Krakių miestelį (Kėdainių apskr.).

1863 m. kovo 28 d. Vilkija

Sukilėlių būrys ties Vilkija (Kauno apskr.) užpuolė prie Nemuno upės stovėjusią rusų imperatoriaus šeimos šaulių bataliono pirmąją kuopą. Sukilėliai buvo užėmę labai gerą poziciją, miško apaugusį kalną, priešas neturėjo kur pasislėpti ir greit pasitraukė, nustojęs 36 karių nukautais ir sužeistais. Sukilėliams teko daug gerų šautuvų, kuriuos jie labai brangino, nes patys buvo ginkluoti tik iš dalies kariškais šautuvais, kiti ruėjo tik medžioklinius šautuvus, dalges, kirvius ar peilius.

1863 m. kovo 29 d. Aukštadvaris

Aukštadvario (Kauno apskr.) 14 km. į r.p. nuo Ariogalos miškuose įsteigė stovyklą Kauno jaunimo būrys, kuriam vadovavo Žarskis. Vėliau vadovybė perėjo į Balio Kolyškos rankas. Rinktinė išaugo ligi 400 žmonių. Būriams vadovavo Radavičius ir Žarskis. Prie sukilėlių prisidėjo ir kun. Antanas Norvaiša, jam atvykus į stovyklą ten pradėjo rinktis ir valstiečiai. Rinktinės vadas nesirūpino rinktinės saugumu, žinodamas, kad priešas yra netoli. Rusų Koporskio pulko batalionas netikėtai puolė sukilėlių stovyklą. Sukilėliai iš karto pakriko ir pabėgo į mišką. Kolyškai pavyko sutvarkyti dalį savo šaulių ir dalgininkų. Su jais jis ketino priešpuolimu nustumti priešą iš jo užimtos stiprios pozicijos. Bet jėgos buvo nelygios, sukilėliai netvarkingai pradėjo trauktis. 16 sukilėlių buvo nukauta, rusų sužeista keli kariai. Iš rinktinės pabėgo daugiau kaip 200 sukilėlių. Jų ginklai ir šaudmenys atiteko rusams.

1863 m. kovo mėn. pabaigoje

V. Kaminskis pradėjo rinkti sukilėlius Balbieriškio (Marijampolės apskr.) apylinkėse. Tai buvo daugiausia b. Cibulskio būrio savanoriai, kiek anksčiau išsisiklaidę po susirėmimo su rusais. Į šią sukilėlių stovyklą atvyko pabėgęs iš Gardino Rusijos kariuomenės ats. kpt. Leonas Kulšickis, kuris pradėjo mokyti sukilėlius (Kulšickis, išėjus iš kariuomenės, įstojo tarnauti į geležinkelius ir gavo Gardino stoties viršininko vietą. Kovo 14 d. jis mėgino išvežti iš Gardino traukiniu visą Gardino sukilėlių, jaunų valdininkų ir moksleivių ešeloną Vilniaus kryptimi, tačiau rusų kariai sutrukdė Kulšickio žygį. Pats Kulšickis su keliais sukilėliais pabėgo garvežiu iki Pariečės stoties, iš čia pasitraukė į miškus). Balbieriškio stovykloje susirinko apie 200 sukilėlių, daugiausia valdininkų, buvusių karių, miestiečių ir jaunųjų bajorų. Tais laikais Suvalkų krašte ėjo tik vienas geležinkelis iš Kauno į Virbalį. Sukilėlių vadovybė rengėsi užimti geležinkelį. Jį saugojo 3 rusų pėstininkų kuopos. Žygiuodama miškais nuo Balbieriškio Kazlų Rūdos kryptimi, Kaminskio rinktinė nesusidūrė su priešu.

1863 m. balandžio 1 d.

Prisiartinus sukilėlių rinktinei prie pat stoties, buvo pastebėta rusų kuopa, užėmusi poziciją prieš stotį ir pasirengusi ginti geležinkelį. Prasidėjo susišaudymas, kuris tęsėsi apie valandą. Pagaliau Kulčickis suriko: „Dalgininkai, pirmyn!“. Rusai pradėjo trauktis, sukilėliai juos persekiojo. Iš visos rusų kuopos tik keli kariai pasitraukė į stotį, kiti buvo išsisklaidę į miškus. Šiame susišaudyme buvo sužeistas tik vienas sukilėlis, varšuvietis Cieslinskis. Rusų kareivių nukauta 5 ir keli sužeisti. Sužeistas sukilėlis Cieslinskis buvo nugabentas į Kazliškių kaimą (7 km. į š.r. Nuo Kazlų Rūdos). Čia jį surado kazokų joja. Kazokai užmušė sužeistą sukilėlį.

Vakare vienas iš sukilėlių vadų, Mročkovskis, mėgino su savo būriu padaryti ties geležinkeliu pasalą rusams. Buvo laukiama jų paspirties Kazlų Rūdai iš Kauno. Tačiau rusai nuėjo kitu keliu ir pasala nepavyko.

Po kautyvių Kaminskis perdavė savo rinktinę atvykusiam plk. Aleksandrui Andruškevičiui, kuris buvo paskirtas sukilėlių vyriausybės Augustavo apskrities karo viršininku. Buv. rinktinės vadas iš vyko į Lenkiją formuoti naujos sukilėlių rinktinės.

Tą pat dieną sukilėliai laimėjo kautynėse ir Kėdainių apskrityje. Ten, Krakių miškuose, netoli Tomo Kušleikos Bartkūniškio dvaro, rinko sukilėlius dr. Šilingas Ciškevičius (Kilinskis), Šulcas ir Kurnatovskis. Krakių rinktinė buvo labai stipri, susirinko daugiau kaip 800 sukilėlių. Jai vadovavo Rusijos kariuomenės ats. mjr. Tomas Kušleika. Rinktinėje, be bajorų ir jų dvariškių bei miestiečių, buvo nemaža ir sodiečių, surinktų sukilėlių būrio vado, tokio pat sodiečio Adomo Bičio (Adomas Bitis, kilęs iš Kėdainių aps., Pašušvio val., Mažuolių k. Po Lenčių kautynių pats virto sodiečių būrio vadu. Kovojo su rusais ligi vėlyvo rudens, vėliau emigravo į Prancūziją. Vargingai gyveno Paryžiuje, žibindamas gatvių žiburius. Mirė emigracijoje dar jaunas būdamas. Sukilimo metu turėjo 36 m. amžiaus). Bičio padėjėjas buvo buv. Rusijos kariuomenės karininkas Mamertas Gedgaudas. Prie Krakių rinktinės prisijungė ir sumuštas ties Aukštadvariu (Trakų aps.) Kolyška su savo būrio likučiais.

Rusų kariuomenės vadovybė rimtai susirūpino sukilėlių jėgų sutelkimu. Prieš Kušleikos rinktinę buvo pasiųsta: iš Raseinių – pėstininkų batalionas (tais laikais 4 kuopų) ir husarų eskadronas, iš Kėdainių 3 pėstininkų kuopos ir dragūnų eskadronas. Sukilėliai užėmė poziciją ties Lenčių kaimu (apie 12 km. į š.-v. nuo Krakių miestelio). Dešiniam sparnui vadovavo Kolyška, centrui Bačkevičius, negausingiems sukilėlių raiteliams – Liaugaudas. Sukilėliai buvo išstatę ilgą ir silpną šaulių liniją. Prasidėjo susišaudymas, truko apie 2 val., sukilėliai susvyravo. Tuo laiku kautynų lauke pasirodė Dluskis su savo būriu. Šis būrys buvo sudarytas iš 40 rinktinių drąsuolių sukilėlių. Kitus savo vyrus Dluskis,  po kautynių ties Miegėnais, perdavęs kunigui Mackevičiui. Skubėdamas pas Kušleiką, pakeliui Dluskis prijungė prie savo būrio Vincento Bialozoro būrį iš 60 žmonių. Teisingai įvertinęs padėtį po greito žvalgymo, Dluskis puolė priešo kairįjį sparną iš užnugario. Puolimas buvo staigus ir netikėtas. Rusai iš karto pakriko ir pasitraukė iš miško be jokios tvarkos. Iš Dluskio būro buvo nukautas karininkas Ambrozevičius. Rusai pasitraukė į Kėdainius. Tačiau gerokai sumažėjo ir sukilėlių rinktinė. Pačioje kautynių pradžioje dalis neįpratusių kariauti sukilėlių išsisklaidė ir grįžo į namus.  Iš rinktinės atsiskyrė karininko Kilinskio būrys (apie 120 žmonių), kuris balandžio 2 d. susijungė su Šiluvos (Raseinių apskr.) miškuose su Tytuvėnų sukilėlių rinktine.             

1863 m. balandžio 7 d. Tytuvėnai

Tytuvėnų apylinkėse susirinko gera sukilėlių kuopa, apie 250 žm. Jai vadovavo sukilėlių vyriausybės paskirtas Raseinių apskrities karo viršininkas Žygimantas Citavičius. Rusų kariuomenės vadovybė pasiryžo išsklaidyti sukilėlius iš Lyduvėnų ir Šiluvos. Balandžio 7 d. buvo pasiųsta 4 pėstininkų kuopos ir 3 husarų eskadronai, žygiavo 3 voromis. Sukilėlių rinktinės vadas liepė karininkui Povilui Citavičiui padaryti pasalą prieš vieną iš žygiavusių rusų vorų. Iš pradžios sukilėliams pasisekė, po trumpo susišaudymo rusai pasitraukė. Tačiau greit po to jie sugrįžo ir puolė kairįjį sukilėlių sparną, kur stovėjo Ciškevičaus vadovaujamas būrys, prisjungęs prie Citavičiaus. Rusai sumušė sukilėlius ir įsiveržė į jų stovyklą. Citavičius su savo dalgininkais ketino gintis, bet taikli rusų šaulių ugnis išsklaidė vorą, pats jos vadas Citavičius buvo peršautas ir krito miške. Iš likusių sukilėlių, buv. rinktinės raitelių vadas sodietis Puidokas surinko apie 30 žmonių ir nuvedė pas Kušleiką ir Gedgaudą. Ciškevičiui pavyko laimingai pasprukti. Daugiau jis sukilime nedalyvavo.

Kautynių metu Dluskis buvo 1.5 mylios atstu ir rengėsi vykti į pagalbą Citavičiui. Tačiau Dluskiui teko netikėtai perduoti savo būrį Kušleikai, nes pats Citavičius gavo įsakymą atvykti į Vilnių pas sukilėlių vadovybę.

1863 m. balandžio 9 d. Lekėčiai

Po Kazlų Rūdos kautynių (balandžio 1 d.) V. Kaminskio įpėdinis, Aleksandras Andruškevičius su savo rinktine, persekiojama per kelias dienas rusų, pasitraukė į šiaurę ir, aplenkęs Višakio Rūdą, bei Karčrūdę, sustojo ties Lekėčiais (Šakių apskr.). Tai buvo balandžio 7 d., o jau kitą dieną pasirodė rusai. Sukilėliai pasitraukė prie Šetijų kaimo, o iš ten Zapyškio kryptimi. Balandžio 9 d., apie 10 val. Andruškevičius sustabdė rinktinę miške, kalvoje tarp balų, ties eigulio Palivaičio sodyba. Čia rinktinės vadas nusprendė kautis su priešu. Pradėta stiprinti pozicija, pilti šancus toje pusėje, iš kurios buvo laukiami rusai. Tačiau gana greit darbą teko mesti. Sukilėlių patruliai pranešė, kad artinasi rusų priešakinė sauga, apie 50 pasienio apsaugos raitelių. Pasieniečiai puolė sukilėlių stovyklą, tačiau sukilėliai, jau pusėtinai įsitvirtinę pozicijoje ir apsaugoti nuo priešo kulkų, savo taiklia ugnimi privertė rusus pasitraukti. Tuojau po to sukilėlius puolė pasieniečių eskadronas ir kazokų šimtinė-eskadronas, tačiau ir šie nieko nelaimėjo. Apsikasę sukilėliai laikėsi tvirtai. Kavaleriją pakeitė pėstininkai, jų buvo 9 kopos. Prasidėjo smarkus susišaudymas, kuris tęsėsi apie 3 val. Rusai mėgino apsupti sukilėlių poziciją balomis. Andruškevičius negalėjo panaudoti prieš rusus savo dalgininkų, o šaulių jis turėjo nedaug. Apie 19 val. Pasinaudodami patamsėmis sukilėliai pasitraukė nuo priešo.

Kautynės brangiai kaštavo sukilėliams. Nukauta 15 žmonių, jų tarpe Boleslovas Denelis ir Stanišauskas, kapralas Vladislovas Grabovskis. Buv. Gardino geležinkelio stoties viršininkas kpt. Kulčickis buvo sunkiai sužeistas ir draugų nuneštas į balą. Jis dar ilgai gynėsi, pagaliau buvo suimtas. Po dviejų dienų kpt. Kulčickis mirė Kauno ligoninėje. Kautynėse pasižymėjo rusų kariuomenės bėgliai: husaras Sakalauskas (Vilniaus stalius), karininkas Gaubė (pravoslavas), o taip pat jaunutis, vos 16 metų amžiaus, studentas Čverčevskis. Andruškevičius nuvedė savo rinktinę į Seinų apskritį.

1863 m. Balandžio 11 d. Kalvarija

Sukilėliai užėmė Kalvarijos miestą. Tai buvo Vaclovo Akordo surinktas Kalvarijos apylinkėse būrys.

1863 m. Balandžio 11 d. Misiūnai

Rusų plk. Božereninovo rinktinė (2,5 kuopos) puolė Boleslovo Kolyškos būrį (70 žmonių) ties Misiūnais (Girkalnio v., Raseinių apskr.). Sukilėliai buvo sustoję Kaisarienės (arba Kaizerienės) miškuose. Rusai iš karto pradėjo skverbtis į mišką, norėdami apsupti sukilėlius, tačiau manevras nepavyko ir sukilėliai laimingai išėjo iš kautynių ir atsipalaidavo nuo priešo. Prisidėjęs prie sukilėlių Peterburgo Konstantino karo mokyklos kariūnas Tadas Nemčikovskis buvo nukautas. Kolyškos karininkas Žarskis, kurį Kolyška dar prieš kautynes buvo atskyręs su 80 sukilėlių būriu nuo savo rinktinės, mėgino pulti rusus iš pasalų, tačiau jie nužygiavo kitu keliu į Raseinius. Kolyška laimingai pasiekė Sierakausko stovyklą, prie vado jisai pasiliko jau iki pat galo.

1863 m. Balandžio 12 d. Bielaniškiai

Šiaulių apskrities karo viršininku sukilėlių valdžia paskyrė kar. Joną Stanevičių (Pisarskį), kuris seniau tarnavo rusų kariuomenėje ir dalyvavo Kaukazo karuose, o 1848 metais su 2 broliais dalyvavo Poznanės sukilime. Bielaniškių (gal būt Birbiliškių) palivarke susirinko 98 savanoriai, jų tarpe ir vado brolis Povilas Stanevičius. Sukilėlių vadas Jonas Stanevičius aprūpino sukilėlius arkliais ir išsiuntė į kaimus varyti į sukilėlių stovyklą savanorius ir paimti dalges. Prieš sukilėlius iš Šiaulių miesto buvo pasiųsta majoro Svirskio rinktinė (Narvos pėst. pulko 2 kuopos ir dragūnų eskadronas). Stanevičius liepė užtaisyti medžioklinius šautuvus kulkomis ir surengė pasalas. Rusai žygiavo vora ir nelaukė priešo puolimo. Taikli sukilėlių šaulių salvė iš karto sustabdė rusus, jų gretose buvo daug nukautų ir sužeistų. Tačiau sumišimas truko neilgai, rusai tęsė puolimą. Sukilėliai pasitraukė, keli sukilėliai buvo sužeisti, o 2 nukauti ir palikti kautynių lauke. Rusai užėmė Bielaniškių palivarką. Jame jie rado sukilėlių paliktus arklius ir juos paėmė. Į palivarko trobas buvo sunešti nukauti kautynėse rusų kareiviai. Po to trobos buvo padegtos. Kalbama, kad rusai norėjo paslėpti nuo gyventojų savo nuostolius.

1863 m. Balandžio 14 d. Antakalnis

Trakų apylinkėse tos apskrities I-osios sukilėlių rinktinės vadas Feliksas Vislauchas organizavo rinktinę, prie jos prisijungė Koreivos bei Kučevskio sukilėlių būriai. Greit Vislaucho rinktinėje susirinko daugiau kaip 130 savanorių. Prieš sukilėlius iš Žaslių geležinkelių stoties Gegužyno bažnytkaimio kryptimi išėjo plk. Skordulio rinktinė (2 kuopos ir 27 kazokai). Į Žiežmarių miškus rusai ėjo 2 voromis, vienai vadovavo pats rinktinės vadas, antrai kapitonas Fetovas. Pirmoji vora nesusitiko su priešu, antroji vora susidūrė su sukilėliais ties Antakalnio viensėdžiu (Žaslių v., Trakų apskr.). Rusams nepasisekė. Taiklia sukilėlių ugnimi iš rusų gretų buvo nukauta ir sužeista net 36 kariai.

1863 m. balandžio 17 d. Merkinė

Vakare 30 sukilėlių būrys persikėlė per Nemuną ir užmušęs akcizo valdininką, įsiveržė į Merkinę (Alytaus apskr.). Tačiau miestelio įgula (Donų kazokų komanda Nr. 42) atstūmė sukilėlius nuo miestelio. Vienas sukilėlis buvo nukautas.

1863 m. balandžio 19 d. Lipskas (Augustavo apskr.)

 Apylinkėse stovėjo Ramotovskio sukilėlių rinktinė. Jis parinko sukilėliams labai gerą vietą Štabino miškuose, vad. Ožių rinka. Tai buvo pačios gamtos įrengta tvirtovė. Į šią stovyklą atvyko ir Andruškevičius su savo rinktine po Lekėčių kautynių (IV.9.). Iš viso rinktinėje susirinko daugiau kaip 400 sukilėlių. Iš Gardino prieš sukilėlius buvo pasiųsta plk. Pencherževskio vora (3 pėst. kuopos ir ½ ulonų eskadrono). Rusai mėgino apsupti sukilėlių stovyklą, bet sukilėliai atsišaudė ir privertė rusus atsitraukti. Sukilėliai turėjo prastus šautuvus, visus medžioklinius. Buvo tik vienas kariškas šautuvas, kurį atsinešė pabėgęs iš prūsų kariuomenės kareivis Šulcas. Pas sukilėlius buvo užmušti sukilėlių vadas Ivaškevičius ir savanoris Racišas.

1863 m. balandžio 20 d. Lakštučėnai (Eišiškių apyl.)

Išsiųsta iš Gardino plk. Vernerio kuopa (3 pėst. kuopos ir 1 dragūnų eskadronas) puolė Norbuto rinktinės stovyklą ties Lakštučėnais (Lydos apskr.), 18 km. į p.-v. nuo Eišiškių). Sukilėlių pozicija buvo nepatogi. Norbutas sustatė sukilėlius šaulių grupėmis po 3 žmones už medžių. Rusai 2 kartus puolė sukilėlius, bet buvo atmušti. Po antro rusų puolimo Norbutas iš karto pradėjo priešpuolimą ir pastūmė juos. Tačiau kairysis sukilėlių sparnas neatlaikė ir pakriko. Norbutas palaikė savo kairįjį sparną, dar kartą atmušė rusus ir pradėjo trauktis. Sukilėlių pusėje nukauta 7 žmonės, jų tarpe sukilėlių rinktinės vado giminaitis, 17 metų amžiaus jaunuolis V.Norbutas ir buvęs inžinerijos karininkas Vladislovas Novickis; sužeistų buvo daugiau. Pas rusus užmušta ir sužeista 42 kariai. Plk. Verneris persekiojo Norbuto rinktinę, be to jai grąsė iš sparnų mjr. Timofejevo ir plk. Alchazovo voros. Tai privertė Norbutą padalinti rinktinę į būrius ir paleisti juos įvairiomis kryptimis.

1863 m. balandžio 21 d. Staniunykai (Eišiškių apyl.)

Rusų plk. Alchazovo ir mjr. Timofejevo voros susidūrė su vienu iš buv. Norbuto rinktinės sukilėlių būriu. Jam vadovavo Leonas Krainskis. Susidūrimas įvyko ties Staniunykų kaimu (21 km. į p.-r. nuo Eišiškių). Sukilėliai išbėgiojo nustoję 12 žm. Sunkiai sužeisti Konopackis, Pranckevičius ir Cimermamanas (Vilniaus gimnazijos VI k. mokinys) buvo paimti į nelaisvę.

1863 m. balandžio 21 d. Genėtiniai (Raguvos apyl.)

Rusijos kariuomenės rinktinė iš kelių pėstininkų kuopų, ulonų eskadrono ir kazokų, vadovaujama mjr. Kavro, žygiavo į Raguvos miškus.

Žemaičių sukilėlių būriai balandžio mėn. rinkosi Kremeciškių (Kėdainių apskr.) miškuose. Jiems vadovavo pats Žygimantas Sierakauskis, perėjęs į sukilėlių pusę Rusijos kariuomenės gen. štabo kapitonas. Jo štabo viršininku buvo Stanislovas Laskauskis. Balandžio 18 d. prie Sierakauskio prisijungė Boleslovo Kolyškos sukilėliai, o naktį iš balandžio 18 d. į 19d. ir kun. Mackevičius. Jo būryje buvo daugiausia sukilėlių–kaimiečių. Sierakauskis, turėdamas valdžioje daugiau, kaip 300 žm. rinktinę, per Truskavą, Anciškį ir Vadoklius (Panevėžio apskr.) perėjo į Raguvos miškus. Ties Genėtinių kaimu jis užėmė gerą poziciją krūmuose. Palei krūmus pelkėta pieva ėjo prastas kelias. Kairiajam sukilėlių sparnui vadovavo Kolyška, viduryje buvo vadu pats Sierakauskis, o dešinajame sparne buvo sustatyti dalgininkai kun. Mackevičiaus vedami. Jie turėjo pulti sumišusį priešą ir atkirsti jam atsitraukimą. Pasala buvo puikiai sumanyta ir puikiai pavyko. Priešakinę kazokų joną sukilėliai praleido ramiai. Pasirodė pėstininkai. Jie buvo susėdę vežimuose ir nesitikėjo sutikti priešą tokioje nepatogioje pozicijoje. Staiga pasigirdo šūviai . Priešo kariai iš karto sumišo. Karininkų ir puskarininkių tvarkomi rusų pėstininkai šaudė į sukilėlius, tačiau šaudė prastai. Matydami krintančius draugus, nukautus ir sužeistus, rusai pradėjo veržtis į dešinįjį sukilėlių sparną, norėdami atsipalaiduoti nuo priešo ir pasitraukti. Čia juos pasitiko kun. Mackevičius su savo dalgininkais. Rusai mėgino pulti sukilėlius durtuvais, bet dalgininkai 6 kartus atmušė priešo puolimus. Norėdami pasitraukti rusai visai pakriko ir pradėjo bėgti pelkėmis. Pelkės buvo šlapios ir bėgliai greitai įklimpdavo iki kelių ir net giliau. Ne vienas rusas buvo čia nušautas, o jo geras šautuvas ir šaudmenys perėjo į sukilėlių rankas.

Kautynės pasibaigė visišku priešo voros išvaikymu. Daugiau kaip 40 rusų karių buvo nukauta, 60 sužeista. Didelis skaičius gerų šautuvų ir visa gurguolė perėjo sukilėliams, tai buvo nemenkas grobis. Parinkta Sierakauskio pozicija buvo tiek patogi, kad iš pačių sukilėlių buvo nukauta tik 2 žmonės, o 4 sužeisti.

1863 m. balandžio 24 d. Juodoji Brasta (Augustavo apyl.)

Kautynės įvyko Lietuvos pietuose, tarp Juodosios Brastos ir Balinkos (15 km. į rytus nuo Augustavo miesto). Čia Aleksandro Andruškevičiaus ir Vaverio (Konstantino Ramotauskio) sukilėlių rinktinę puolė pasiųsta iš Suvalkų papulkininko Artemjevo vora (4 pėstininkų kuopos ir kazokai). Kautynės pasibaigė nelaimingai: daug sukilėlių buvo užmušta ir sužeista, kiti pasislėpė Augustavo miškuose. Nukautų tarpe buvo pats rinktinės vadas Andruškevičius, kpt. Gaubė, viršila Boryslavskis ir Javorskis.

O šiaurės Lietuvoje laimė vis dar buvo sukilėlių pusėje. Po Genėtinių kautynių Sierakauskio ir kun. A. Mackevičiaus rinktinė sustojo ties Jasnagurka (Raguvėlės rajone). Iš čia sukilėliai per Marijamboro dvarą ir Karsakiškio miestelį nužygiavo į š.r. nuo Panevėžio miesto. Pas Sierakauskį atvyko iš Žaliosios - Zelionkos (Troškūnų v.) sukilėlių būrys, vedamas E. Liutkevičiaus ir Jasinskio, o taip pat Stanislavo Kozakauskio (Kosakovskio) būrys iš Ukmergės.

1863 m. balandžio 26 d. Panevėžio apskr.

Rusai mėgino pulti sukilėlius. Šįkart jų buvo bemaž dvigubai daugiau, negu ties Genėtiniais. Majorų Kavro ir Chitrovo voros susijungė ir puolė sukilėlius. Kolyškos šauliai pirmieji pradėjo šaudyti iš miško, prisidengdami medžių kamienais ir kelmais. Rusai greiti pasitraukė, palikę lauke 9 nukautus kareivius. Sukilėliai nuostolių neturėjo.

Sukilėlių vyriausybė buvo užpirkusi Prūsuose ginklų ir šaudmenų. Rusijos – Prūsų sieną saugojo gana stiprios rusų pasieno apsaugos tarnybos. Pasiimti ginklus buvo pavesta Dluskiui (Jablonauskui). Jis su savo būriu (85 žm., kitomsi žiniomis 250 – 300 žm.) įbaugino pasieniečius ir privertė juos susitelkti didesniais būriais. Pasiėmę atgabentus prie pat sienos ginklus ir pusę šaudmenų, skirtų žemaičiams, sukilėliai skubėjo atgal, norėdami greičiau atgabenti ginklus ir šaudmenis ir išdalinti juos žemaičių būriams.

1863 m. balandžio 27 d. Šakviečio km. (Tauragės apskr.)

Rusų rinktinė (2 pėstininkų kuopos, šaulių ir pasienio apsaugos daliniai) staiga puolė sukilėlius ties Šakviečio kaimu (Batakių v. , Tauragės apskr.). Dluskis buvo parinkęs savo būriui gerą poziciją, todėl sukilėliams po susišaudymo, kuris tęsėsi apie 4 val., pavyko atremti rusus, išmušti juos iš miško ir priversti trauktis. Sukilėlių gretos gerokai praretėjo, sveikų liko apie 70 žm., 2 buvo nukauti, 3 mirtinai sužeisti, 11 - lengvai. Rusų: kautynių lauke buvo palikti 7 lavonai ir 2 sužeisti, be to 11 sužeistų buvo nugabenta į Tauragę.

1863 m. balandžio 28 d. Birbiliškių km. (Šiaulių apskr.)

Dvi rusų kariuomenės voros puolė Stanevičiaus sukilėlių rinktinę Birbiliškių (Šiaulių apskr.) rajone. Sukilėliai buvo smarkiai įsitvirtinę miške tarp pelkių, visos prieigos užverstos nukirstais medžiais. Taip pasitikdavo rusus Kaukazo kalniečiai, kurie anais laikais tebekovojo su rusais dėl savo krašto laisvės. Pasirodo, kad kaukaziškas įtvirtinimų būdas tinka ir Lietuvos miškams. Iš pradžių maskoliai (Telšių vora) išstūmė sukilėlius, bet greit turėjo pasitraukti. Nieko nelaimėjo ir antroji Viekšnių vora. Susišaudyme žuvo nemaža rusų kareivių, kiti paskendo pelkėse. Iš 200 sukilėlių buvo nukauta tik 2, keli sužeisti.

1863 m. balandžio 30 d. Šešuolėliai

Vilniaus apskrities karo viršinininko Horodenskio (Kežgailos) rinktinė, susijungusi su Trakų I rinktine, persikėlė per Nerį ties Čiobiškiu (Ukmergės apskr.). Tai įvyko bal. 29 d. Susijungusi rinktinė turėjo 240 šaulių ir 80 dalgininkų, vadovybę perėmė Kežgaila. Sukilėliai žygiavo per Kivonių kaimą, Širvintų miestelį į Šešuolių miestelį. Čia sukilėlius puolė stipri rusų kariuomenės vora, atžygiavusi iš Vilniaus. Maskolių vadas plk. Kremeris turėjo 5 pėstininkų kuopas, dragūnų ir kazokų dalinius. Smarkiose kautynėse buvo nukautas sukilėlių rinktinės vadas Kežgaila. Sukilėliai pasitraukė Ukmergės ir Didžiadvario (Giedraičių valsč.) kryptimis. Jų nuostoliai buvo dideli: nukauta 23, sužeista 19. Tarp nukautų minėtini, be Kežgailos, karininkai Povilas Sėliava, Juozapas Butrimavičius, Justinas Birela, Adomas Liutkevičius, Mykolas Bagdonavičius ir kiti. Rusai pribaigė paliktus kautynių lauke sužeistuosiu, išniekino nukautus: nukirto galvas, išplėšė akis, degino plaukus ir kūnus.

1863 m. gegužės 5 d. Medeikiai

Sierakauskas pasiuntė Kasperą Maleckį su jo 8 batalionu į Ukmergės apskritį. Maleckis turėjo sekti rusų gen. Ganeckio kariuomenės dalinius. Didžiulė sukilėlių vora traukė į rytus, Dinaburgo (Daugpilio) kryptimi. Vidudienį, kai vora prisiartino prie Svėdasų miestelio, Sierakauskas suskirstęs savo kariuomenę į tris voras. Kairioji, Kolyškos vora (1 ir 2 batalionai) nuėjo Biržų kryptimi, vidurinioji, paties Sierakausko (4, 5, 7 ir 9 batalionai) žygiavo per Salas, Skapiškį, Pandėlį, Panemunį ir Papilį. Dešinioji, kunigo Mackevičiaus vora (3 ir 6 batalionai) ėjo per Kamajus ir Rokiškį. Visa kariuomenė turėjo vėl susijungti prie Kuršo pasienio Medeikių kaime (Biržų apskr.) Žinia apie didelės sukilėlių voros žygį greit pasiekė Vilnių. Generalgubernatorius Nazimovas liepė veikiančiam Ukmergės apskr. gen. Ganeckiui pulti sukilėlius. Tačiau Ganeckis gavęs klaidingą pranešimą apie sukilėlių jėgas, jam atrodė, kad Sierakausko kariuomenė sudaryta net iš 20.000 sukilėlių. Todėl gen. Ganeckis pasiskubino grįžti į Ukmergę ir iš čia pasiėmė dar keletą dalinių. Geg. 5 d. Geneckis išėjo iš Ukmergės ieškoti sukilėlių. Jo valdžioje buvo: pėstininkų – 6,5 kuopos, kavalerijos 1,5 eskadrono ir 2 kazokų šimtinės (atitinka eskadroną). Anykščiuose Ganeckis padalino kariuomenę irgi į 3 voras, bijodamas, kad sukilėlių voros neapsuptų rusų. Rusų voroms vadovavo pats gen. Ganeckis, mjr. Hilsebachas ir mjr. Merlinas.

1863 m. gegužės 5 d. Dubičiai

Rusai puolė Narbuto sukilėlių stovyklą ties Dubičiais (Lydos apskr.). Sukilėlių buvo apie 120, maskolių – 2 pėst. kuopos. Rusų vadas kpt. Timofejevas persirengė žveju ir valtimi priplaukė prie pat stovyklos, gerai išžvalgęs vietovę ir laimingai sugrįžo prie voros. Po to rusai puolė iš tos pusės, iš kurios nebuvo rusų laukta. Sukilėliai pralaimėjo. Pats rinktinės vadas Narbutas buvo sužeistas. Draugai norėjo išnešti jį iš kautynių, tačiau kita kulka mirtinai sužeidė vadą. Rusai savo papročiu išžudė daug sužeistų sukilėlių, jų tarpe karininkus Tamošių Skirmantą, Joną Juodką ir kt. Tik dr. Piaseckis ir kiti 8 sužeisti išliko gyvi. Taip žuvo narsiausias Lydos apskr. Sukilėlių vadas Narbutas, kurį rusų vadovybė laikė ypačiai pavojingu priešu.

(B.d)

---------------------------------

27 marca 1863 r. Podbrzezie

Poczynając od 6 marca, ksiądz Antoni Mackiewicz gromadził powstańców w lasach pod Megajnami (Miegėnai) (powiatkiejdański), nieopodal małego miasteczka Podbrzezie (Paberžė). Nieco dalej powstawał inny oddział powstańczy, który został wzmocniony przez ochotników złożonej z młodzieży szkolnej przybyłej z Poniewieża. W tym samym czasie Rosjanie zaatakowali powstańców w dwóch tyralierach, w pierwszej były dwie roty, w drugiej – batalion (cztery roty). Przywódca powstańców Bolesław Dłuski („Jabłonowski”), dowódca wojskowy guberni kowieńskiej, na czele 120 powstańców odparł atak wroga, wypędził go z lasu i nie pozwolił na zwarcie szeregów rosyjskich. Powstańcy ścigali Rosjan przez dwa kilometry. Straty w oddziale Dłuskiego wynosiły 2 zabitych i około 30 rannych. W tych walkach powstańcy nauczyli się dobrze korzystać z osłony drzew. Rosjanie się cofnęli. Jednak liczebność oddziałów powstańczych również zmalała: z 600 ludzi zostało 300, ponieważ nieodpowiednio ubrani ochotnicy – chłopi powrócili do domów. Dłuski rozpuścił połowę pozostałych powstańców. Oddział złożony ze 120 ludzi oddał pod dowództwo księdza Mackiewicza, sam zaś wybrał sobie 40 młodzieńców. Do swojego oddziału dobierał mężczyzn, którzy potrafiliby przejść po 8 mil w ciągu dnia i przez 3 dni żywić się chlebem i wodą. Dłuski wraz ze swoim oddziałem wymaszerował do miasteczka Kroki (Krakės) (powiat kiejdański).

28 marca 1863 r. Wilkija

Pod Wilkiją (a. Wilkami, lit. Vilkija, powiat kowieński) nad Niemnem rosyjska rota celnych strzelców pierwszego batalionu tzw. carskiej rodziny została zaatakowana przez powstańców. Góra porośnięta lasem stanowiła bardzo dobrą pozycję bojową powstańców, wraże wojska nie miały gdzie się ukryć i szybko się wycofały, ponosząc straty 36 zabitych i rannych. Na pobojowisku powstańcy zdobyli znaczny zapas dobrej broni, którą wysoko sobie ceniono, ponieważ sami byli zaledwie w części uzbrojeni w wojskowe karabiny, niektórzy mieli tylko myśliwską broń, kosy, siekiery lub noże.

29 marca 1863 r. Wisoky Dwor

Pod Wysokim Dworem (lit. Aukštadvaris, pow. kowieński) w lasach, 14 kilometrów na wschód od Ejragoły (lit. Ariogala), młodzież powstańcza na czele z Żarskim rozbiła obóz. Dowództwo nad siłami powstańczymi objął Bolesław Kołyszko. Liczebność oddziału powstańczego wzrosła do 400 osób. Na czele poszczególnych oddziałów stanęli Rodowicz i Żarski. Po przyłączeniu się do powstańców księdza Antoniego Narwojsza, do obozu zaczęli napływać również chłopi. Dowódca jednak nie zatroszczył się o bezpieczeństwo swojego oddziału, chociaż wiedział, że wróg jest blisko. Batalion rosyjskiego Pułku Koporskiego uderzył znienacka na obóz powstańczy. Na początku powstańcy w rozsypce rozbiegli się po lesie. Bolesławowi Kołyszce udało się zgrupować część swoich strzelców i kosynierów. Miał zamiar przeprowadzić z nimi kontruderzenie i zepchnąć wroga z zajętych mocnych pozycji. Siły były jednak nierówne. Powstańcy w nieładzie zaczęli się wycofywać, 16 powstańców zostało zabitych, było też kilku rannych żołnierzy rosyjskich. Uciekło ponad 200 osób z partii powstańczej, ich broń i naboje dostały się w ręce Rosjan.

W końcu marca 1863 r.

W. Kamiński zaczął gromadzić powstańców w okolicach Balwierzyszek (lit. Balbieriškis, okręg mariampolski). Składali się oni głównie z ochotników z byłego oddziału Cybulskiego, który po starciu z Rosjanami został rozbity. Do tego obozu powstańczego przybył zbiegły z Grodna dymisjonowany kapitan armii rosyjskiej Leon Kulszycki, który zaczął szkolić powstańców. (Po odejściu z wojska Kulszycki służył w kolei, zajmował stanowisko naczelnika dworca grodzieńskiego. 14 marca podjął się próby wywiezienia pociągiem z Grodna w kierunku Wilna całego transportu powstańców, młodych urzędników i uczniów, jednak czyn jego został zniweczony przez Rosjan. Sam Kulszycki z kilkoma powstańcami uciekł parowozem w kierunku dworca w Porzeczu (błr. Парэчча), gdzie ukrył się w lasach). W obozie balwierzyskim zebrało się około 200 powstańców, najwięcej wśród nich było urzędników, byłych żołnierzy, mieszczan i młodej szlachty. W tym czasie na Suwalszczyźnie z Kowna do Wierzbołowa (lit. Virbalis) prowadziła tylko jedna linia kolejowa. Dowódcy powstańców planowali zajęcie kolei, której broniły 3 oddziały piechoty rosyjskiej. W marszu przez lasy od Balwierzyszek w stronę Kozłowej Rudy (lit. Kazlų Rūda) oddział Kamińskiego nie spotkał się z wrogiem.

1 kwietnia 1863 r.

Kiedy oddział powstańców zbliżył się bezpośrednio do dworca, została zauważona rosyjska rota, która zajęła pozycje naprzeciwko dworca i była gotowa do jego obrony. Rozpoczęła się strzelanina, która trwała około godziny. W końcu Kulczycki wydał okrzyk: „Kosynierzy, naprzód!”. Rosjanie zaczęli odstępować. Tylko kilku żołnierzy rosyjskich ukryło się w budynku dworca, reszta roty rozpierzchła się po lesie. Podczas tej bitwy został ranny tylko jeden powstaniec Cieślicki, którego odwieziono do wsi Koźliszki (7 kilometrów na północny wschód od Kozłowej Rudy). Tu został znaleziony przez kozackich zwiadowców konnych, którzy zabili rannego powstańca.

Wieczorem Mroczkowski, jeden z dowódców powstańczych, próbował wraz ze swoim oddziałem zrobić zasadzkę na Rosjan w pobliżu linii kolejowej, gdyż spodziewano się ich z Kowna z odsieczą Kozłowej Rudzie. Jednak Rosjanie wybrali inną drogą, więc zasadzka się nie powiodła.

Po walkach Kamiński przekazał dowództwo nad swoim oddziałem przybyłemu pułkownikowi Aleksandrowi Andruszkiewiczowi, który został wyznaczony przez rząd powstańczy na naczelnika wojennego powiatu augustowskiego, gdyż poprzedni wódz wyruszył w głąb Polski w celu sformowania nowych oddziałów powstańczych.

W tym samym dniu powstańcy zwyciężyli w walce w powiecie kiejdańskim. Tam w lasach nieopodal Krok (lit. Krakės) i dworu Tomasza Kuszłejki w Bortkuniszkach (lit. Bartkūniškis) zbierali się powstańcy na czele z Ciszkiewiczem (pseud. „Kiliński”), Szulcem i Kurnatowskim. Partia powstańcza w Krokach była bardzo silna, liczyła ponad 800 powstańców. Na jej czele stanął dymisjonowany major armii rosyjskiej Tomasz Kułejszko. Oddział składał się nie tylko ze szlachty, służby dworskiej i mieszczan, ale też zebrało się niemało włościan, zgromadzonych najbardziej wokół dowódcy oddziału, chłopa Adama Bitisa. (Adam Bitis, urodzony w powiecie kiejdańskim (gmina Paszuszwie, wieś Mażuolis). Po bitwie pod Leńczami (pow. kowieński) został dowódcą oddziału chłopskiego. Walczył z Rosjanami do później jesieni. Po powstaniu wyemigrował do Francji. Żył w Paryżu w nędzy, był latarnikiem. Zmarł młodo, walcząc w powstaniu miał 36 lat). Pomocnikiem Bitisa był Mamert Giedgowd (Gedgaudas). Pod Krokami do partii powstańczej dołączył Kołyszko z resztkami swojego oddziału rozbitego pod Wysokim Dworem (lit. Aukštadvaris, powiat trocki).

Władze wojsk rosyjskich były poważnie zaniepokojone licznym zgromadzeniem połączonych sił powstańczych. W celu zniszczenia partii Tomasza Kułejszki z Rosień (lit. Raseiniai) wysłano batalion piechoty (na tamte czasy 4 roty) i szwadron huzarów, z Kiejdan – 3 roty piechoty oraz szwadron dragonów. Powstańcy zajęli pozycje pod wsią Leńcze (około 12 km na północy zachód od miasteczka Kroki). Prawym skrzydłem dowodził Kołyszko, centralnym – Backiewicz, nieliczną powstańczą kawalerią –Lewgowd. Strzelcy ustawili się w długą i słabą linię. Zaczęła się strzelanina, która po upływie dwóch godzin, zachwiała linią obrony. W tym czasie na pole walki wkroczył Dłuski na czele swojego oddziału, który składał się z 40 doborowych powstańców. Innych powstańców ze swojego oddziału pod Megajnami (lit. Miegėnai) przekazał księdzu Mackiewiczowi. Dłuski, podążając na pomoc Kułejszce, dołączył do swojego oddziału 60 osób z oddziału Wincentego Białozora. Na polu walki szybko zorientował się w sytuacji i przeprowadził atak na lewe skrzydło, zachodząc wroga od tyłu. Uderzenie było raptowne i nieoczekiwane. Rosjanie w rozsypce uciekli z lasu. W oddziale Dłuskiego został zabity oficer Ambrozewicz. Rosjanie wycofali się do Kiejdan. Jednak stopniały też siły powstańcze. Nienawykli do boju powstańcy wycofali się i wrócili do domów. Oddział Kilińskiego (około 120 ludzi) oddzielił się od tej partii powstańczej, by 2 kwietnia połączyć się w lasach Szydłowa (lit. Šiluva, powiat rosieński) z oddziałem powstańców z Cytowian (lit. Tytuvėnai).

7 kwietnia 1863 r. Cytowiany

Nieopodal Cytowian zgromadziła się spora partia powstańcza (około 250 ludzi). Dowództwo oddziału objął Zygmunt Cytowicz, którego rząd powstańczy mianował naczelnikiem wojennym powiatu rosieńskiego. Władze wojsk rosyjskich wydały rozkaz rozbicia oddziału powstańców z Lidowian i Szydłowa. 7 kwietnia Rosjanie wysłali 4 kompanie piechoty i 3 szwadrony huzarów. Maszerowali trzema rzędami. Dowódca oddziału powstańczego nakazał oficerowi Pawłowi Cytowiczowi, by ruszył naprzód i zrobił zasadzkę na jedną ze zbliżających się grup rosyjskich żołnierzy. Początek walki był pomyślny, jednak Rosjanie po chwilowym cofnięciu się ruszyli ponownie i zaatakowali lewe skrzydło powstańców, następnie wdarli się do środka obozu powstańczego. Dowódca Cytowicz wraz z pozostałymi kosynierami bronił się, jednak celny ogień strzelców rosyjskich rozproszył szyki powstańców, sam Cytowicz został postrzelony i zginął na polu walki. Były dowódca oddziału jazdy powstańczej chłop Puidokas zebrał z reszty powstańców około 30 ludzi i zaprowadził ich do Kuszlejki i Giedgowda. Ciszkiewiczowi udało się szczęśliwie zbiec, po czym więcej w powstaniu nie uczestniczył.

W czasie walki Dłuski był w odległości 1,5 mili i miał zamiar ruszyć na pomoc Cytowiczowi. Jednak niespodziewanie musiał przekazać dowództwo nad swoim oddziałem Kuszlejce, ponieważ sam Cytowicz dostał nakaz stawienia się w siedzibie władz powstańczych w Wilnie.

9 Kwietnia 1863 r. Lokajcie

W starciu pod Kozłową Rudą (1 kwietnia) Aleksander Andruszkiewicz (który zastąpił Walerego Kamińskiego) wraz ze swoim oddziałem, przez kilka dni pędzonym przez Rosjan, cofnął się na północ i ominąwszy Wysoką Rudę (lit. Višakio Rūda) i Karczową Rudę (lit. Karčrūdė), zatrzymał się nieopodal Lokajć (lit. Lekėčiai, powiat Szaki). To było 7 kwietnia, a już następnego dnia zjawili się Rosjanie. Powstańcy cofnęli się ku wsi Szetijai (lit. Šetijai), dalej zaś w stronę Sapieżyszek (lit. Zapyškis). 9 kwietnia około godziny 10 Andruszkiewicz zatrzymał oddział w lesie na wzgórzu wśród błot, przy leśniczówce Paliwaitisa. Dowódca oddziału postanowił tu stoczyć walkę z wrogiem. Zaczęto umacniać pozycje, wznosić szańce ze strony, z której spodziewano się Rosjan. Jednak wkrótce zaprzestano prac, ponieważ patrol powstańczy doniósł o zbliżającej się forpoczcie złożonej z 50 jeźdźców straży granicznej. Rosjanie zaatakowali obóz powstańczy, ci zaś schronili się od kul wroga już w częściowo umocnionych pozycjach i celnym ogniem zmusili jeźdźców do odwrotu. Chwilę po tym powstańców zaatakował szwadron straży granicznej i szwadron kozacki (sotnia). Jednak tamci też nic nie wskórali. Umocnieni powstańcy trzymali się dzielnie. Na zmianę kawalerii przyszło aż 9 rot piechoty i zaczęła się walka. Strzelanie trwało około 3 godzin. Rosjanie próbowali podejść powstańców od strony bagien. Andruszkiewicz nie mógł użyć w walce kosynierów, natomiast strzelców wśród powstańców nie było niezbyt dużo, więc około 19 godziny po zmroku powstańcy odstąpili od wroga.

Walka drogo kosztowała powstańców. Zginęło 15 osób, wśród nich Bolesław Denel i Staniszewski, kapral Władysław Grabowski. Były naczelnik dworca kolejowego w Grodnie kapitan Kulczycki był ciężko ranny i przeniesiony przez przyjaciół w stronę bagien. Walczył, po czym został schwytany. Po dwóch dniach kpt. Kulczycki zmarł w szpitalu kowieńskim. W walce odznaczyli się uciekinierzy z wojska rosyjskiego: kawalerzysta Sokołowski (stolarz wileński), oficer Gauba (prawosławny), a także młodziutki, zaledwie szesnastoletni, student Ćwierczewski. Andruszkiewicz poprowadził swój oddział do powiatu sejneńskiego.

11 kwietnia 1863 r. Kalwaria

Oddział powstańców, zebrany w kalwaryjskich lasach przez Wacława Akorda, zajął miasto Kalwarię.

11 kwietnia 1863 r. Misiuny

Wojska rosyjskie (2,5 roty) na czele z płk. Bożereninowem zaatakowały oddział Bolesława Kołyszki (70 osób) w pobliżu wsi Misiuny (gmina Girtakol, okręg rosieński). Powstańcy zatrzymali się w Kaiserowskich lasach. Na początku Rosjanie chcieli przedostać się do lasu, mając na celu okrążenie powstańców, jednak manewr się nie powiódł, powstańcy szczęśliwie wyszli z potyczki i uwolnili się od wroga. Zginął kadet ze szkoły Konstantynowskiej w Petersburgu Tadeusz Niemczykowski, który dołączył do partii powstańczej. Oficer Żarski z 80 powstańcami z oddziału Kołyszki, oddzielony jeszcze przed potyczką przez dowódcę, próbował zaatakować Rosjan z zasadzki, jednak wojska rosyjskie oddaliły się inną drogą w stronę Rosień. Kołyszko szczęśliwie dostał się do obozu Sierakowskiego, gdzie pozostał do końca.

12 kwietnia 1863 r. Bielaniszki

Rząd powstańczy mianował naczelnikiem wojennym okręgu szawelskiego oficera Jana Staniewicza („Pisarskiego”), który wcześniej służył w wojsku rosyjskim, uczestniczył w wojnach kaukaskich oraz w roku 1848 wraz z dwoma braćmi brał udział w powstaniu poznańskim. W folwarku Bielaniszki (może Birbiliszki) zebrało się 98 ochotników, wśród nich był Paweł Staniewicz, brat dowódcy. Dowódca Jan Staniewicz dostarczył powstańcom koni, po czym wyprawił ich do wsi w celu zgromadzenia nowych ochotników i zdobycia kos. Przeciw powstańcom wysłano z Szawel oddział majora Swirskiego (2 roty pułku piechoty narwiańskiej oraz szwadron dragonów). Staniewicz rozkazał naładować broń myśliwską kulami i zrobił zasadzkę. Rosjanie maszerowali rzędem i nie spodziewali się zasadzki. Celna salwa z broni powstańczej początkowo zatrzymała Rosjan, wśród nich było dużo zabitych i rannych. Jednak zamieszanie trwało niedługo, Rosjanie kontynuowali atak. Powstańcy cofnęli się, kilku z nich było rannych, dwóch zabitych zostawiono na polu walki. Rosjanie zajęli folwark w Bielaniszkach, w którym znaleźli konie powstańców i zabrali ich sobie. Do chat folwarku byli przeniesieni zabici w walce rosyjscy żołnierze, po czym chaty podpalono. Mówiono, że w ten sposób Rosjanie chcieli ukryć swoje straty przed mieszkańcami.

14 kwietnia 1863 r. Antokolce

Nieopodal Trok dowódca pierwszej partii powstańczej powiatu trockiego Feliks Wysłouch zorganizował oddział, do którego dołączyły partie Korejwy i Kuczewskiego. W oddziale Wysłoucha szybko się zebrało około 160 ochotników. Ze stacji kolejowej w Żoślach (lit. Žasliai) w stronę wsi Giegużyn (lit. Gegužynas) wyruszył przeciw powstańcom oddział płk. Skrodula (2 roty i 27 kozaków). Do lasów żyżmorskich (lit. Žiežmariai) Rosjanie podążali rzędem w dwóch partiach. Pierwszej grupie dowodził sam płk. Skrodul, drugiej – kapitan Fetow. Pierwsza partia wojska nie spotkała się z wrogiem, druga stoczyła potyczkę z powstańcami przy wsi Antokolce (gmina Żośle, powiat trocki). W walce Rosjanie ponieśli porażkę. Celny ogień z broni powstańczej zadał wojskom rosyjskim straty: 36 żołnierzy było zabitych lub ranionych.

17 kwietnia 1863 r. Merecz

Wieczorem 30 osobowy oddział powstańców przeprawił się przez Niemen. Zabiwszy urzędnika ściągającego podatki, wkroczył do Merecza (okręg olicki). Jednak załoga miasta (42 drużyna Kozaków Dońskich) odparła atak. Miasto nie zostało zajęte, zginął jeden powstaniec.

18 kwietnia 1863 r. Lipsk (powiat augustowski)

Stacjonujący pod Lipskiem (powiat augustowski) oddział powstańczy Ramotowskiego zajął bardzo dogodne miejsce w lasach Sztabina, zwane Kozi Rynek, niby twierdzę umocnioną w naturalny sposób. Po bitwie pod Lokajciami (9 kwietnia) do obozu przybył Andruszkiewicz na czele swojej drużyny. Liczebność oddziału sięgała około 400 powstańców. Przeciwko powstańcom wysłano z Grodna 3 roty piechoty i pół-szwadron ułanów pod dowództwem pułkownika. Rosjanie nie mogli oskrzydlić obozowiska powstańców i zostali zmuszeni do odwrotu. Uzbrojeniem powstańców była broń złej jakości – strzelby myśliwskie. Jedyny karabin wojskowy został przyniesiony przez zbiegłego z pruskiej armii żołnierza Szulca. W walce zginął dowódca kosynierów Iwaszkiewicz oraz ochotnik Racisz.

20 kwietnia 1863 r. Łaksztuciany (okręg ejszyski) // Kowalki

Wysłany z Grodna oddział płk. Wernera (3 roty piechoty i 1 szwadron dragonów) zaatakował obóz Ludwika Narbutta nieopodal uroczyska Łaksztuciany (powiat lidzki), 18 km na południowy wschód od Ejszyszek. Powstańcy zajmowali niewygodną pozycję. Narbutt ustawił swoich strzelców trójkami za drzewami. Rosjanie dwukrotnie przypuścili atak, jednak zostali odparci. Po drugim uderzeniu Rosjan oddział Narbutta zaczął skutecznie kontratakować. Jednak lewe skrzydło powstańców nie wytrzymało i rozproszyło się. Narbutt po wsparciu lewego skrzydła jeszcze raz uderzył na Rosjan, następnie zaczął się wycofywać. Po stronie powstańców zginęło 7 osób, m.in. krewny dowódcy 17-letni młodzieniec Wojciech Narbutt oraz były oficer inżynierii Władysław Nowicki. Było dużo rannych. Straty rosyjskie wyniosły 42 zabitych i rannych. Płk Werner ścigał oddział powstańców, poza tym z obu skrzydeł nacierały wojska mjra Timofiejewa i płka Alchazowa. Taka sytuacja zmusiła Narbutta do podziału partii na grupy i rozesłania ich w różnych kierunkach.

21 kwietnia 1863 r. Staniuki (okręg ejszyski)

Dwa oddziały wojsk rosyjskich płka Alchazowa i mjra Timofiejewa stoczyły potyczkę z grupą powstańców pod dowództwem Leona Kraińskiego z byłego oddziału Narbutta. Potyczka miała miejsce pod wsią Staniuki (21 km na południowy wschód od Ejszyszek). Poległo 12 powstańców, reszcie udało się ujść przed siłami nieprzyjaciela. Ciężko ranni Konopacki, Frankiewicz i Zimmermann (uczeń 4 klasy wileńskiego gimnazjum) zostali wzięci do niewoli.

21 kwietnia 1863 r. Ginietynie

Oddział rosyjski majora Kawra, złożony z kilku kompanii piechoty, szwadronu ułanów i kozaków, zbliżał się do Puszczy Rogowskiej.

Od kwietnia grupy powstańców żmudzkich zbierały się w lasach koło Kremeciszek (powiat kiejdański). Na ich czele był sam Zygmunt Sierakowski, który po wybuchu powstania wziął dymisję z wojska rosyjskiego (był kapitanem generalnego sztabu) i z ramienia Rządu Narodowego został naczelnikiem wojennym województwa kowieńskiego. Naczelnikiem sztabu był Stanisław Laskowski.

Partia Sierakowskiego, po połączeniu się 18 kwietnia 1863 r. z oddziałami Bolesława Kołyszki, a także w noc z 18 na 19 kwietnia – z oddziałami księdza Antoniego Mackiewicza (najliczniej złożonymi z chłopów), liczyła ponad 300 ludzi. Oddział przeszedł do Puszczy Rogowskiej przez Trusków, Anciszki i Wodakle (powiat poniewieski).

Nieopodal wsi Ginietynie zorganizowano zasadzkę w zaroślach przy lichej drodze, która prowadziła wzdłuż krzewów po bagnistej łące. Lewemu skrzydłu oddziału powstańców dowodził Kołyszko, na czele centrum stanął sam Sierakowski, na prawym skrzydle pozostali kosynierzy pod dowództwem księdza Mackiewicza. Ich zadaniem był niespodziewany atak na wroga, wywołanie zamieszania oraz odcięcie drogi ucieczki. Zasadzka była dobrze przemyślana i całkowicie się udała. Przednia straż rosyjska złożona z kozaków została przepuszczona, ale gdy pojawiła się jadąca na wozach piechota, powstańcy otworzyli ogień. Rosjanie nie spodziewali się spotkania z wrogiem w tak niewygodnej pozycji. Ogień powstańczy wprowadził popłoch w szeregi wroga. Oficerowie i podoficerowie z marnym skutkiem grupowali rosyjską piechotę, by strzelała do powstańców. Widząc wielu zabitych i rannych w swoich szeregach, Rosjanie rzucili się do ucieczki w kierunku prawego skrzydła. Piechota rosyjska, walcząc na bagnety, aż sześć razy usiłowała przebić się przez prawe skrzydło, którym dowodził Antoni Mackiewicz, za każdym razem została jednak odrzucona przez kosynierów żmudzkich. Chcą ujść z życiem z pola walki, Rosjanie rozproszyli się i rzucili się do ucieczki przez bagnistą łąkę. Uciekinierzy grzęźli w mokradłach po kolana, a nawet zapadali się jeszcze głębiej. Wielu z nich zostało zabitych, dobrej jakości broń i naboje dostały się w ręce powstańców.

Walka skończyła się całkowitym rozbiciem kolumny wojsk rosyjskich. Ostatecznie Rosjanie stracili ponad 40 zabitych, 60 było rannych, broń wraz z wyposażeniem obozowym trafiła do rąk powstańców, co stanowiło spory łup wojenny. Wybrana przez Sierakowskiego opozycja była na tyle dogodna, że w szeregach powstańczych zginęło tylko 2 ludzi, 4 zaś było rannych.

24 kwietnia 1863 r. Czarny Bród (okręg augustowski)

Walkę stoczono na południu Litwy, między Czarnym Brodem i Balinką (15 km na wschód od Augustowa). Połączone siły „Wawra” i Andruszkiewicza zaatakował, wysłany z Suwałk pod dowództwem pułkownika Artemiewa, oddział złożony z czterech kompanii piechoty wsparty Kozakami. Bój skończył się przegraną powstańców, wśród których było dużo zabitych rannych, reszta oddziału ukryła się w lasach augustowskich. Zginął Andruszkiewicz, dowódca kosynierów z partii Andruszkiewicza, kapitan Kazimierz Gaube, feldfebel Alfons Borzysławski oraz Jaworski.

Na północy Litwy pomyślność była po stronie powstańców. Po walce pod Ginietynami oddział Z. Sierakowskiego i ks. A. Mackiewicza zatrzymał się pod Jasnogórką (powiat poniewieski). Stąd powstańcy udali się na północny wschód od Poniewieża przez dwór w Mariamborze i miasteczko Korsakiszki. Do partii Sierakowskiego dołączył oddział powstańców, który przybył z Zielonki (gmina Traszkuny), pod dowództwem Elizeusza Ludkiewicza i Jasińskiego oraz oddział Stanisława Kosakowskiego z Wiłkomierza.

26 kwietnia 1863 r. (okręg poniewieski)

Rosjanie próbowali zaatakować powstańców. Tym razem było ich dwukrotnie więcej niż pod Ginietynami. Połączone siły majora Kawra i Chitrowa były gotowe do ataku, jednak strzelcy z oddziału Kołyszki pierwsi rozpoczęli ogień z lasu, przy tym sami pozostawali pod przykryciem drzew i wykrotów. Rosjanie szybko się wycofali, zostawiając na polu bitwy 9 zabitych. Wśród powstańców strat nie było.

Rząd powstańczy kupił w Prusach broń i naboje. Pomimo że granicę prusko-rosyjską strzegła dość silna rosyjska straż graniczna, dostarczenie broni powierzono Dłuskiemu (Jabłonowskiemu), który wraz ze swoim oddziałem (80 osób, a według innych źródeł 250-300 osób) zastraszył strażników i zmusił ich do zgrupowania się w większe oddziały. Po zabraniu dostarczonej na granicę broni i części przeznaczonej dla Żmudzinów naboi, powstańcy pospieszyli z powrotem, chcąc jak najszybciej dostarczyć i rozdzielić broń wśród oddziałów powstańców żmudzkich.

27 kwietnia 1863 r. wieś Szakwicie (okręg tauroski)

Wojska rosyjskie (2 kompanie piechoty, oddziały strzelców i straży granicznej) znienacka zaatakowały powstańców pod wsią Szakwicie (gmina Botogi, okręg tauroski). Powstańcy pod dowództwem Dłuskiego zajęli wygodną pozycję, więc pojedynek ogniowy, który trwał około 4 godzin, zmusił Rosjan do wycofania się z lasu. W szeregach powstańców były jednak liczne straty: 2 zabitych, 3 śmiertelnie rannych, 11 lekko rannych. Zdolnych do walki zostało tylko około 70 osób. Na polu walki zostało 7 zabitych oraz 2 rannych Rosjan, poza tym 11 rannych zabrano do Taurog.

28 kwietnia 1863 r. wieś Birbiliszki (powiat szawelski)

Dwie kolumny wojsk rosyjskich zaatakowały partię Staniewicza pod Birbiliszkami (powiat szawelski). Powstańcy zajmowali umocnioną pozycję w lesie pośród bagien, ze wszystkich stron zabarykadowaną zwalonymi drzewami. Taki zwyczaj czekania na wroga był znany wśród kaukaskich górali, którzy wówczas toczyli walki z Rosjanami o swoją wolność. Okazało się, że podobny rodzaj umocnień dobrze się sprawdza w lasach litewskich. Moskale (kolumna z Telsz) na początku wyparli powstańców, jednak szybko musieli się sami wycofać. Nic nie zyskała również kolumna z miasteczka Wieksznie. W walce zginęło niemało żołnierzy rosyjskich, poza tym niektórzy utopili się w bagnach. Wśród 200 powstańców było tylko 2 zabitych i kilku rannych.

30 kwietnia 1863 r. Szeszole

29 kwietnia oddział naczelnika wojennego Horodeńskiego („Kieżgajły”) po połączeniu się z 1-ym oddziałem trockim przeprawił się przez Wilię pod Czabiszkami (powiat wiłkomierski). Zjednoczona partia liczyła 240 strzelców i 80 kosynierów. Dowództwo objął Kieżgajło, który poprowadził powstańców przez wieś Kiwony i miasto Szyrwinty do miasteczka Szeszole. Tu powstańcy zostali zaatakowani przez silną kolumnę wojsk rosyjskich przybyłych z Wilna. Oddział Moskali pod wodzą pułkownika Kremera składał się z 5 kompanii piechoty, oddziałów dragonów i kozaków. W krwawej bitwie poległ dowódca powstańców Kieżgajło. Powstańcy wycofali się w stronę Wiłkomierza i Wielkiego Dworu (gmina Giedrojcie). Straty powstańców były duże: 23 zabitych i 19 rannych. Wśród zabitych oprócz Kieżgajły są wymieniani oficerowie Paweł Sielawa, Justyn Bireła, Adam Lutkiewicz, Michał Bogdanowicz i inni. Rosjanie zabili pozostawionych na polu walki rannych oraz zbezcześcili ciała zabitych: odcinali głowy, wydłubywali oczy, palili włosy i ciała.

5 maja 1863 r. wieś Medejki

Zygmunt Sierakowski wysłał Kaspra Małeckiego wraz z ósmym batalionem do powiatu wiłkomierskiego. Małecki musiał śledzić wojska rosyjskie pod wodzą gen. Ganeckiego. Olbrzymia kolumna powstańców pociągnęła na wschód w kierunku Dyneburga. W południe, kiedy partia zbliżyła się do miasteczka Świadoście (lit. Svėdasai), Sierakowski podzielił ją na 3 części. Lewa kolumna pod wodzą Kołyszki (1. i 2. batalion) udała się w kierunku Birż, środkowa pod wodzą samego Sierakowskiego (4., 5., 7., i 9. batalion) maszerowała przez Soły (lit. Salos), Skapiszki, Ponedele (lit. Pandėlys), Poniemuń (lit. Panemunė) i Popiel (lit. Papilys). Prawa kolumna księdza Mackiewicza (3. i 6. batalion) szła przez Komaje (lit. Kamajai) i Rakiszki (lit. Rokiškės). Połączenie partii planowano przy granicy z Kurlandią pod wsią Medejki (powiat birżański). Wieść o pochodzie dużych oddziałów powstańców szybko dotarła do Wilna. Generał–gubernator Nazimow rozkazał stacjonującemu w powiecie wiłkomierskim gen. Ganeckiemu zaatakować powstańców. Ganecki dostał mylne doniesienie o siłach powstańczych, sądził, że partia Sierakowskiego składa się nawet z 20 tysięcy powstańców. Dlatego też gen. Ganecki pośpieszył do Wiłkomierza po poposiłki, skąd 5 maja wyruszył w poszukiwaniu powstańców. Pod jego wodzą było 6 i pół kompanii piechoty, półtora szwadronu kawalerii, 2 sotnie kozackie (szwadron). W Oniksztach Ganecki podzielił wojska na 3 kolumny w obawie, by nie został otoczony przez powstańców. Oddziałami rosyjskimi dowodzili: gen. Ganecki, mjr Hilsebach oraz mjr. Merlin.

5 maja 1863 r. Dubicze

Pod Dubiczami (powiat lidzki) Rosjanie zaatakowali obóz powstańczy Ludwika Narbutta. Powstańców było około 120, Moskali – 2 roty piechoty. Dowódca rosyjski kpt. Timofiejew w przebraniu rybaka podpłynął łódką pod sam obóz, dobrze zbadał teren i szczęśliwie wrócił do oddziału. Następnie Rosjanie zaatakowali ze strony, od której powstańcy najmniej ich się spodziewali. Powstańcy ponieśli klęskę. Dowódca partii powstańczej Narbutt został ranny. Podczas próby wyniesienia z pola bitwy kolejna kula śmiertelnie ugodziła wodza. Rosjanie według swojego zwyczaju zabili wielu rannych, wśród nich Tomasza Skirmunta, Jana Jodkę i innych. Tylko dr Piasecki wraz z innymi 8 rannymi został przy życiu. Tak poniósł śmierć bohaterski wódz, naczelnik powiatu lidzkiego, Ludwik Narbutt, uważany przez władze rosyjskie za szczególnie niebezpiecznego wroga.

Į lenkų kalbą vertė dr. Kinga Geben

(B.w)