Kartojame kunigo Kęstučio Dvarecko pasiūlytas Jėzaus Kristaus kančios kelio apmąstymas, kuriuos skelbėme ir pernai. Siūlome tekstą ir garso skaidres. Neabejojame, kad net ir tie, kurie žiūrėjo pernai, atras daug ką sau ir dabar.


I. Dievas Žmogaus teisme

Autorius: V. Kvašys

Kai galimybėms gyventi garbingai, labiau, giliau tariu ne.

Kai „nurašau“ kitą, kitokį ar pats save.

Kai savimi, savo ribotu, neretai, liguistu mąstymu, savo baimėmis tikiu labiau nei, Dieve, Tavimi...

Kai tiesą mėginu pribaigti tikėtinais, bet ne tikrais žodžiais: pasiteisinimais ir išsisukinėjimais.

Aš teisiu Tave, Tau nurodinėju –

siunčiu Tave apmirti mano nuopuoliuose,

siunčiu guosti ir raminti mano gyvenimą apraudančių moterų, vyrų, vaikų...

Siunčiu Susitikimu sustiprinti mano motinos...

Varau Tave į perpildytus kapus, kur pūna nuoskaudos, „nurašytieji“, dalis manęs...

Teisiu Tave myriop, nes man  dar nesi Gyvybės Viešpats, nes mano toliaregyste apsirgusios akys bando įžvelgti „kažką daugiau“.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

II. Jėzus ima nešti kryžių

Autorius: V. Kvašys

Kai aplinkybių, žmonių ar kaip kartais kliedėdamas manau, paties Tavęs esu nepelnytai „baudžiamas“, švaistau jėgas ir laiką išsisukinėjimų scenarijams, pamaldžių pasiteisinimų kūrimui ar naikinančios savigailos maitinimui.

Užuot priėmęs kryžių, kuriuo esu gelbstimas, užuot pradėjęs žengti per mirtį, apmirimą į prisikėlimą žmogiškesniam Gyvenimui, blaškausi po savo baimių, sužeistumų, kraujuojančios puikybės labirintą...

Pasigailėk manęs, Viešpatie, kad  nepastebiu Tavęs, nes jau pervargau tiek nuo savęs, tiek nuo bergždžių pastangų gyvent pagal save, nes mano rankos užimtos pastanga būti stipriam ir viską kontroliuoti ir Tau telieka imti kryžių ant savo pečių ir nešti jį man, nešti jį vietoj manęs...

Pasigailėk, manęs Viešpatie, kad priešinuosi, bėgu, slapstausi nuo gelbstinčio kryžiaus tarsi  nuo žiauraus plėšiko...

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

III. Jėzus pirmą kartą puola po kryžiumi

Autorius: V. Kvašys

 Nuopuoliai...

Tik jau ne man...

Net ir kentėdamas į puikybės krūtį įsikibęs kaltinu Tave, pasaulį, žmogų...

Tyliai šnabždėdamas – aš jums dar parodysiu – ignoruoju, kad vienas lauke ne karys...

Parpuolimai į miltus trupina mano išpuoselėtą puikybę...

Parpuolimai moko ištarti – man reikia Tavęs,

Ir nuo tariamų turtų apvalę silpnumo, bejėgiškumo vygėj, ruošia vietą Kalėdoms...

Kai parpuolęs jaučiuosi turįs teisę pykti ar reikšti pretenzijas, aiškinti ar reikalauti pasiaiškinimo,

Kai parpuolime delsiu ir atstumiu pagalbos ranką,

Kai parpuolimu baudžiu tuos, kuriuos tariuosi mylįs –

Pasigailėk manęs, Viešpatie...

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

 IV. Jėzus sutinka Motiną

Autorius: V. Kvašys

Štai Tavo motina, Jėzau.  Čia ji dėl Tavojo užsispyrimo Dievo klausyti labiau nei žmonių... Negi bent dėl Jos negali patylėti, pritapti, būti kaip visi. Viešpatie, Tavo nuolankus ėjimas, apglėbus kryžių, mane trikdo ir net piktina. Ne gi Tau nerūpi tie, kurie Tave myli? O gal tai ir yra tikroji meilės kaina – nešti savo bejėgystės kryžių, kol jis tampa meilės sparnais?

Štai Tavo motina – kantriai kartoji mums, Jėzau, situacijose, kur regis pats Dievas ir visa kas dieviška miršta... Štai Tavo motina – taria Jis mums, lūkuriuojantiems po kryžiumi, įpratusiems kartoti, jog viltis kvailių motina.

Kiek daug Marijos pasaulyje ir mūsų gyvenimuose. Ji žvelgia į mus ir per mūsų motinas, žvelgia į mus, kompromisų su tiesa ir meile voratinklius pinančius. Mylinti iki galo, išsauganti viltį visuose mūsų kvailystėse.

Marija, mūsų Motina, auginki mumyse Jėzų – mylimą Dievo vaiką...

Būk pašlovintas, Viešpatie, už Motinas, kurių drąsoje tikėti ir mylėti pakvietei, sukūrei mus gyvenimui, už  pažada, jog kiekvienas, kas tik vykdo dangiškojo Tėvo valią, yra Tau ir brolis, ir sesuo, ir motina, per kuriuos mus apglėbi.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

 V. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti

Autorius: V. Kvašys

Viltys ir lūkesčiai...

Kaip dažnai klystame manydami, kad žinom, kas padės mums, kai gyvenimas grynins nuo melo ir kompromisų su tiesa, žmogiškumu... Kas padės mums, kai būsim malami skausmų girnomis...

Kaip dažnai mes skirstome, rūšiuojame žmones į savus ir svetimus: į tuos, kuriems privalom padėti, patikti ir tuos, kurių galim sau leist nepastebėti..

Simonas prašalaitis, ne iš „savųjų“ tarpo, artimiausiems išsilaksčius kas sau, tampa tikra pagalba ir priminimu, kad  Dievas yra kiekviename ir kiekvieną siunčia gelbėti ir padėti.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai užsimerkiam, nenorėdami Tavęs matyti alkano, pavargusio, įkalinto ar nuogo...

Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai atstumiam, ignoruojam Tavo pagalbą, kurią atneši mums mūsų nemėgstamų, mums nepatinkančių žmonių rankomis...

Pasigailėk, kai mums siųstą pagelbėti žmogų priimame ne kaip dovaną, bet naštą.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

VI. Veronika nušluosto Jėzui veidą

Autorius: V. Kvašys

 Trokšdami Tavojo veido spindėjimo mūsų kasdienybės šluostėse, valandų valandas, metų metus o gal ir dešimtmečius eikvojame žygdarbių paieškoms, klajojome abejonių ar verta, ar mūsų veiksmai ką nors pakeis, pievomis, kūrėme didingus planus, pamiršdami tai, ką galime padaryti šiandien, jau dabar..

Bėgant dienoms, metams, mūsų trypčiojimas vietoje (nors Tu kantriai  kvietei sekti paskui) bei įprotis viską vertinti, apkalbėti, kritikuoti, mūsų paraližuojantis abejingumas, slepiamas po pragmatiškumo ir racionalumo kaukėmis, dildo mūsų panašumą į Tave... Tuščiažiedės nuoskaudos užpusto Tavąjį, Dievo vaiko veidą...

Viešpatie, aš vis dar su apsimestiniu nuolankumu klausiu – kodėl aš, juk yra geresnių, kam pradėti – jei yra stipresnių, o tuo metu Veronika drąsiai daro mažus stebuklus, kurių išsižadėjau, kaip nevertų būti ir jos rankose ima ryškėti Tavojo veido spindesys.

Kol aš žvalgausi, kuo pradžiuginti pasaulį, Kanos vestuvių tarnai nesuprantamai drąsiai pripildo savo būties ąsočius vandeniu ir viltingai neša Jėzui, jog šis mūsų egzistencijos skurde ir žaizdose išaugintų savąją Karalystę.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie, susireikšminusių, kai neištikimybių mažuose dalykuose nualinti reikalaujam didelių...

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

 VII. Jėzus puola antrą kartą

Autorius: V. Kvašys

 „Kam nepasitaiko, visi suklystame“– dar gebam ištarti žmogui po pirmojo suklupimo. Bet po antrojo – supratingųjų būrys retėja. Nevykėlis... Nusidėjėlis... Teisuolio uolumas suteikia jėgų lenktis paimti kaltinimo akmenį. Tik kaip nepataikyt į Tave, Jėzau, kuris verki su verkiančiaisiais, klumpi su klumpančiaisiais?

Ech, koks silpnas esi,  mano Dieve. Teks Tave maitinti teisuoliškais darbais, taisyklių vykdymu... Tačiau, varge, ir aš jau ant žemės, traiškomas gėdos ir savęs nuteisimo girnose, ir staiga, kai tarsi jau viskas prarasta, pajuntu Tavo ranką ir  sukrečia suvokimas, kad niekada manęs nepalieki vieno... niekada...

Kiek mums kartų tenka suklupti, kol įsileidžiame tiesą, kad išmintis išnešiojama klaidų skausme, ir tragedija yra ne pati klaida, o nepasitikėjimas Tavimi, kuris niekada neapleidi ir vis kvieti grįžti  Namo... Kelias jau pramintas...

 Ištikimasis Viešpatie, net suklupimus galintis ir norintis paversti naujo gyvenimo pamatu,  išsaugantis tikėjimą mumis, kai mes patys jau savimi netikime, Tu suskaldai mūsų nevilties ledą į pakelės akmenis, tu ištirpdai jį skausmo ašaromis.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai netikėjimu žudom Tavo sukurtas galimybes keltis, keistis, augti...

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

 VIII. Jėzus ramina verkiančias moteris 

Autorius: V. Kvašys

Skausmas gali ir atverti ir užsklęsti. „Man skauda“- žodžiai, kuriais gali prasidėti ir klystkelis ir žygdarbis.

Kai leidžiu skausmui užauginti mano baimes didesnes nei Tave, Viešpatie,

Kai skausmu kurstau savigailą ir pretenzijų kitiems aukurą.

Aš anku... užsisklendžiu... Turiu ausis, bet nebegirdžiu, akis, bet nebematau Tavęs, Gyvenime, Tiesa, vienintele išeitie iš manojo pragaro į mylinčio Tėvo glėbį.

Kai leidžiu skausmui mane sumažinti – apgraužti nuo daugelio mielų, bet neretai pražūtingų užgyventų svarbumų,

Kai skausmas pragraužia mano storą odą, esu apdovanojamas galimybe pamatyti Jį... Kitą...

„Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ – kvieti Tu.

Ir iš tiesų, Viešpatie, kai esi  nuteisiamas,

Kai  Tau nebėra vietos,

Kai  žvelgiu į Tave, kaip į kliūtį gyvent kaip įsigeidžiu –

Verkite verčiau manęs, nes be Dievo žmogus nužmogėja, gyvenimas pelkėja,

Apverkite mane, kai nuteisdamas Dievą pats save naikinu...

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

 IX. Jėzus puola trečią kartą

Autorius: V. Kvašys

„Kiek galima?!“ – teisuolių replikomis spardome vis parpuolančius, nors ir sakom, kad gulinčiųjų nemuša.

Kiek galima?! O kiek dar man reikia, kad praregėčiau, Viešpatie? Kad sutrupintum į šipulius mano besotę puikybę, kad išgelbėtum mane iš visažiniškumo ir visagalybės fantazijų? Kad išgrynintum, išlaisvintum Žmogų manyje?..

Kai parpuolęs ieškau Tavęs, Jėzau, Tavojo žvilgsnio aukštai iškėlusiųjų galvas veiduose, sutinku Tave pasilenkusį, nužengusį, nusileidusį į mano pragarus...

Ne iš aukšto – iš labai žemai dygsta Žodžiai, pastatantys ant kojų.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai pamirštame, kad mūsų  silpnume dygsta Tavosios galios daigai, mūsų silpnume skleidžiasi Tavo svajonių pumpurai.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai jaučiamės geresni, pranašesni už puolusiuosius...

Pasigailėk, Viešpatie, kai mūsų lūpomis it kraujas teka ne Tavo, gyveniman grąžinantys, o mirtimi alsuojantys žodžiai.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

 X. Jėzui nuplėšia drabužius

Autorius: V. Kvašys

„Jei kas nori (...) paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą.“  Taip Tu mokei, tačiau mano rankos ir širdis pripratusios griebti, o ne duoti. Man juk reikia. Tai mano. Tai aš sukūriau, uždirbau, nusipelniau.. Viešpats atsistoja prieš mus nuogas, trapus, grynas, atiduodantis savo gyvybę į mylimų, bet pamiršusių mylėti, kūrinių rankas. Rimbais nuplaktas Tavo tikėjimas žmogumi, todėl toks tikras. Iki kraujo tikras..

Iki paskutinės siūlės dosnus Žmogui mano Dievas – nieko nepasiliekantis – net savo Kūną atiduodantis.

Ar nuo tokio Dievo slepiu savąjį būties nuogumą po menamų nuopelnų lapais? Baimės būti savimi, būti tikras, be iliuzijų grimo, tąsomas į visas puses, laikausi iš paskutiniųjų įsikibęs į  šaržus, slepiančius tikrąjį mane. Ir tada, kai jau paruošiu ilgą ginamąją kalbą, kai atrandu neatremiamų argumentų, kodėl man būtini įvaizdžių šarvai, Tu atsistoji prieš mane nuogas, bejėgis, gydantus ir gaivinantis trapiu silpnumu ir stebindamas svaiginamu  pasitikėjimu.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai laidojam save po įvaizdžiais, kai čaižom Tave nepasitikėjimo bizūnais,

Pasigailėk mūsų – išveski į dienos šviesą – į tikrumą Tavo artumoje, padėk atskirti tai, kas tikra nuo gundymų saugiu, vartotojišku nužmogėjimu. Viešpatie, kuris dovanoji mums savo Kūną, išgydyk mano netikėjimą, pasigailėk ir padėk Tau pralaimėti, nes tai raktas į  Tavo Pažado brandinamą – gyvybės pilnatvę.

XI. Jėzus kalamas prie kryžiaus 

Autorius: V. Kvašys

Dievo Žodis, tapęs kūnu, prismeigtas ant gėdos stulpo, prie kurio skubam smagintis stebėdami prasikaltusiųjų dramas.

Dievo Žodis, užrašytas Jėzaus pėdomis žemėje, kaip priminimas, kad Dievui ne tas pats kaip aš, kaip tu, kaip mes – kad Jis už mus ir dėl mūsų -  prismeigtas prie gėdos stulpo…

Dievo Žodis, ant kryžiaus ištiestomis rankomis, mūsų įsiskaudinimų krosnyse keptomis vinimis prismeigtas.

Dievo Žodis, iki paskutinio atodūsio meldžiantis atleidimo budeliams, nes jie nežino, ką daro.

Tačiau, Viešpatie, ar matydami ant kryžiaus neatšaukiamai atvertą Tavo glėbį, į kurį telpa kiekvienas, mes vis dar nežinome, ką darome?

Noras patikti, baimė, puikybė, susireikšminimas, kaltinimas, piktdžiuga… Dar vinių?

Viešpatie, pasigailėk manęs, kai, kai aš tariuosi žinąs, kad kitą kaldamas vykdau teisingumą...

Viešpatie,  kuris mus, Tave nuolat skaudinančius, gydai meile,

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

 XII. Jėzus miršta ant kryžiaus

Autorius: V. Kvašys

Mirties akivaizdoje norisi daug kalbėti – triukšmauti žožiais – užgožti tą nejaukią, spengiančią tylą.

Štai ir viskas. Liepto galas. Gali apgaudinėti save, kitus, bet ne mirtį. Ji nediskutuoja, nesidera, ateina pasiimti manęs viso, priviliota nuodėmių  ir klaidų tvaiko. Tik aš ir ji. Tai tik mūsų reikalas ir staiga įsiterpi Tu, mano Viešpats, prisiimdamas mano užgyventas pasekmes, mano išbarstytų galimybių gėlą, numirdamas už mane ir vietoj manęs.

Kas aš Tau, Viešpatie?

Mirties akivaizdoje norisi daug kalbėti, o tereikia prarasti žadą, idant išgirsčiau Tavo meilės prisipažinimą.

Meilės, kuri visa pakelia, viskuo viliasi, visa išvteria, kuri niekada nesibaigia…

Meilės, nuo kurios niekas, nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai nei viešpatystės, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negali atskirti…

Neužmušama nukryžiuota meilė…

Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kurių mažatikystei išgydyti, reikėjo lipti ant kryžiaus.

 XIII.  Jėzus nuimamas nuo kryžiaus

Autorius: V. Kvašys

Nuimam nuo kryžiaus, kad nebetrukdytum mūsų planams, papročiams, kad akių nebadytų Tavo meilė. Atlaisvinam kryžių kitiems. Po švenčių atvesdinsim mūsų nežmoniškumo pagimdytus nusikaltėlius, keršysim ir teisim, tarsi ne Tavo krauju būtume nubalinti ir atpirkti. Pasakosim ir moralizuosim, užuot ėmę savo kryžių kaip deguonies kaukę dūstantis. Kryžių, Tavo ištikimybės palaimintą, į gelbėjimo ratą perkeistą budelio įnagį, Dangaus Karalystės piliečio pasą.

Tu vėl ant Motinos kelių – ten, kur prasideda gyvenimas.. 

„Išminties soste“, – kreipiamės į Mariją, apglėbusią nukankinto sūnaus kūną, prašydami, kad Dievas apsaugotų mus nuo sunkumų.. Viešpatie, išgydyk mūsų baimę būti palaimintais tiesa, liūdesiu, romumu, vargu ir  minios atmetimu.

Viešpatie, duok drąsos ne slėptis nuo savo žaizdų, bet jas sutikti kaip palaiminimą, išminties ir gyvybės šaltinį.

Išminties soste, melski už mus.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.

XIV. Jėzus laidojamas kape

Autorius: V. Kvašys

Ech, tas mazochistinis įprotis, gal net liguistas pomėgis paskubomis laidoti…

Pradžioje laidojame svajones, vėliau – draugystes, viltį gyventi tikriau…

Tikrus, gyvus žmones, save ir kitus, it niekam tikusius užkasinėjam įvaizdžių kastuvais.

Kiek daug nemeilės, užgnaiužto pykčio ir nuoskaudų mumyse.

Esam lyg perpildyti kapai, į kuriuos Komunijoj laidojamas Tavo Kūnas ir užritinamas akmenine širdim.

Tačiau nėra tokios tamsos, kuri galėtų užgožti šviesą, tokio kapo, kuris Tau netaptų  prisikėlimo įsčiomis. Tavo kūnas į mane kaip  į kapą dedamas daigina prisikėlimą.

Kasdien pildosi Tavo pažadas perkeisti mūsų širdį, padėk, Višpatie, perkeisti ir mūsų akis, apakusias nuo mažatikystės.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie.