Tarp 2012 metų Lietuvos mokslo premijų laureatų ir Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius Feliksas Ivanauskas kartu su prof. Romu Baronu gavęs premiją už darbų ciklą „Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas ( 1997-2011)“.

Tai jau antroji profesoriaus gauta Lietuvos mokslo premija.  Kalbiname Kompiuterijos katedros vedėją prof. F. Ivanauską , norėdami sužinoti apie taikomąją matematiką, apie studentus, apie darbą Vilniaus universitete ir kelią į mokslą.

Tai jau antra jūsų valstybinė premija. Kas per tą laiką pasikeitė ir kurią premiją jūs labiau vertinate?

Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius Feliksas Ivanauskas

V. Naujiko nuotrauka

Manau, kad tie du darbai, kurie buvo įvertinti valstybinėmis  premijomis, šiek tiek skiriasi.  Antrajame darbe yra didesnis taikomasis aspektas, darbą rengė  daug platesnis bendraautorių ratas, dalyvavo daugiau doktorantų. Kol  dirbau prie  pirmojo  darbo, turėjau  keturis apsigynusius doktorantus. O šiandien  turiu jau 19 baigusių doktorantūrą. Vertinant darbų kokybę sunku pasakyti, kas yra geriau. Pasikeitė bendraautoriai. Pirmą darbą mes dirbome trise, o dabar likome dviese. Aišku, ne visi darbai, kurie buvo publikuoti  nuo 1997 metų, pateko į   monografiją. Manau, esminis dalykas, kad pavyko publikuoti monografiją  „Springer“ leidykloje. O tai visada gana sudėtinga. Monografija buvo labai aktualios mokslo srities, išversta į arabų kalbą Karaliaus Saudo universitete. Matematikos ir chemijos srityje jis patenka tarp 150 geriausių pasaulio universitetų.

Jei menkai apie matematiką išmanančiam žmogui reikėtų paaiškinti, už kokius darbus jūs gavote premiją, kaip paaiškintumėte?

Tai gana sudėtinga. Tada suprasti turėtų ir 9 metų vaikas, ir močiutė.  Pirmiausia reikėtų paaiškinti, kas yra matematinio modeliavimo esmė: kažkoks objektas, reiškinys ar procesas yra aprašomas matematiškai.  Tai pakankamai sudėtingos lygtys.  Po to šios lygtys, kurių tiesiogiai negalima išspręsti, sprendžiamos skaitiniu būdu, panaudojant kompiuterius arba superkompiuterius. Gaunami rezultatai lyginami su praktika, su tuo, kas yra gyvenime.  Po to tas matematinis modelis gali būti tobulinamas, gerinamas.  Skaičiavimo apimtys yra labai didelės – reikia atlikti milijardus skaičiavimų.

Žmonės lengviau supras,  jei paaiškinsime, kam to reikia, kokie yra taikymai.  Jei kalbėsime apie biojutiklius, tai aktualu maisto pramonei, sveikatai – valdyti medicininėms technologijoms. Pavyzdžiui, paprasčiausias biojutiklis naudojamas nustatyti, kiek cukraus yra žmogaus kraujyje arba kiek medžiagos yra viename ar kitame tirpale. Mes taip pat modeliavome, kaip elektra pasiskirsčiusi  žmogaus ląstelės membranoje. Tai  aktualu tyrinėjant Alzheimerio, Parkinsono ligas.  Yra ir paprastesnių uždavinių. Analizavome, kaip mediena džiūsta natūraliomis sąlygomis. Tai aktualu Lietuvai, tokius darbus atlikome kartu su KTU mokslininkais.  

Jūs daug bendradarbiaujate su kitomis mokslų sritimis – chemija, biochemija, fizika. Kaip gimsta toks bendradarbiavimas, ar jūs kitų sričių mokslininkus susirandate, ar kreipiasi jie?

Prieš 17 metų organizavome  netiesinių reiškinių analizės tyrimo seminarą. Kvietėme Lietuvos mokslininkus, kurie naudoja vienokius ar kitokius matematinius metodus. Tada pavyko susipažinti su keletu dabartinių Lietuvos mokslų akademijos (LMA) tikrųjų narių – biochemikais  profesoriais  J. Kuliu, V. Laurinavičiumi,  A. Malinausku, dabartiniu LMA prezidentu V. Razumu, chemikais A. Kareiva , fizikais A. P. Piskarsku, A. Stabiniu, A. Žukausku ir kitais mokslininkais.  Tada prasidėjo diskusija. Pradėjome naudoti vienus ar kitus metodus. Turiu pasakyti, kad šiuo metu aš daugiausiai dirbu su LMA tikraisiais nariais.  Kartu su mumis dirba doktorantai, buvę mokiniai. Paprastai randame uždavinį, kuris turi būti aktualus, tada kuriame metodus, skaičiuojame, analizuojame. Mes papildome vienas kitą.  Žmonės, dirbantys vieną ar kitą darbą, turi skirtingas žinias. Todėl gauname virtualų mokslininką, kuris yra geras specialistas keliose srityse.  Gyvenime tai nedažnai pasitaiko. Tada mes tampame konkurentabilūs pasaulyje ir pasiektus rezultatus galime publikuoti geriausiuose pasaulio žurnaluose.

Ar pati matematika keičiasi?

Matematika taip pat juda į priekį ir keičiasi. Pagrindinė dalis tų matematinių problemų, kurios buvo aktualios prieš 50–60 metų,  jau išspręstos. Bet šiuolaikinis mokslas formuluoja naujus uždavinius. Ir tie nauji uždaviniai sudėtingesni,  reikia kurti naujas matematines teorijas, kad sugebėtume įveikti tuos uždavinius. Reikia sukurti algoritmus. Reikia pasakyti, kad visą laiką trūksta kompiuterinių pajėgumų:  kokie galingi bebūtų kompiuteriai, kai vyksta mokslo paieška, visą laiką reikia sukti galvą, kaip išspręsti problemą su esamais resursais.

Kompiuterių pajėgumai iš tikrųjų labai auga – ateina naujos  technologijos, keičiasi greičiausių kompiuterių sąrašas.  Ir mokslo paieška reikalauja vis didesnių pajėgumų.  Šiuo metu manome, kad yra gerai, jei iš vakaro paleidi kokią nors programą, o iš ryto jau turi rezultatą, kurį gali analizuoti. Bet kartais tenka laukti ir dvi savaites, kol kompiuteris viską suskaičiuoja, nes skaičiavimo apimtys labai didelės.

Kas jums pačiam įdomiausia jūsų darbe – bendradarbiavimas, paskaitų skaitymas, darbas su doktorantais ar mokslinis darbas?

Gyvenimas – daugiaplanis, įvairus. Taip jau susiklostė, kad man patinka daug dalykų.  Man patinka dirbti su doktorantais, patinka skaityti paskaitas, patinka atlikti ir mokslinius tyrinėjimus – tiek teorinius, tiek taikomojo pobūdžio. Malonu bendrauti su kolegom. Man patinka ilsėtis: mėgstu meškerioti, neseniai likimo valia aš tapau ornitologu. Patinka bendrauti ir su kolegom, ir šeimoje, ir su žurnalistais.

Kokie dabar studentai, ar jie keičiasi?

Studentai keičiasi. Ir, mano manymu,  keičiasi į gerąją pusę. Tie, kurie ateina į paskaitas, ateina žinių. Kai kurie galbūt nelanko, dirba, kai kuriems trūksta darbštumo, bet bendrai studentai keičiasi į gerąją pusę. Realiai šiandien tėvai gali remti savo atžalas iki bakalauro studijų baigimo, vėliau jie jau gal patys nebedirba, išeina į pensiją.

Yra didelė konkurencija ir aš kartais įspėju studentus, kad jie mokytųsi. Labai kovoju su nusirašinėjimu. Mano egzamino metu studentai gali nuleisti rankas po stalu tik gavę mano leidimą.

Ko palinkėtumėte savo studentams?

Pirma – gebėjimo mokytis ir nuolat kelti kvalifikaciją.  Antra – būti organizuotiems, įprasti prie komandinio darbo, sugebėti ir vadovauti, ir paklusti.  Ir suprasti, kad jie bus nuolatinėje konkurencinėje kovoje. Studentai  turi suprasti, kad kiekvienas jų atsakingas ir rimtas žingsnis lems sėkmę.

Dabar, kai didelė konkurencija tarp universitetų ir studentai gali važiuoti mokytis į užsienį, kokia, jūsų nuomone, Lietuvos mokslo perspektyva?  Dažnai žiniasklaidoje rašoma, kad reikia važiuoti mokytis į užsienį. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Jei prisiminsime istoriją, tai kada, pavyzdžiui, kūrė didieji olandų dailininkai? Jie kūrė tada, kai Olandijoje buvo labai gera finansinė padėtis. Yra koreliacija tarp šalies ekonominės situacijos ir universiteto pajėgumo. Štai ir mūsų monografiją išvertė Karaliaus Saudo universitetas, kurio labai gera finansinė padėtis, jie sugeba pakviesti daug puikių mokslininkų iš užsienio. Todėl manau, kad Lietuvai pavyks išlaikyti gerą pagrindinių universitetų lygį, jei sukoncentruos jėgas.  Kai bus galimybė pasikviesti šiek tiek gerų užsienio mokslininkų, tada ir galėsime konkuruoti. Su pačiais geriausias konkuruoti turbūt bus sunku, bet išlaikyti tinkamą Europos Sąjungai  lygį yra pajėgų.

Tarp Lietuvos mokslininkų ir universitetų taip pat jaučiama konkurencija. Ar matematikai bendradarbiauja?

Konkurencija yra dėl studentų, finansavimo. Matematikams yra lengviau. Ypač teoretikams, nes jiems nereikia didelių išlaidų  įrangai. Manau, kad Lietuvoje yra tokių mokslo sričių, kurios neatitinka europinių standartų ir kurioms reikėtų pasitempti. Sovietmečiu buvo sava istorija, savi niuansai. Vystėsi tie mokslai, kurie buvo aktualūs karo pramonei. Todėl labiau vystėsi ir buvo finansuojami fizikai, chemikai, biotechnologai.  Bet mokslas vis tiek transformuojasi ir turi atsižvelgti į tai, kas vyksta  Lietuvos versle. Pas mus vyrauja toks požiūris, kad mokslininkai gali daryti ką nori. Taip yra ir pasaulyje. Bet taikomieji institutai, mokslo centrai turi vykdyti valstybės užsakymą. Ta kryptimi judama. Prie to prisideda slėnių programa, kitos programos.  Manau, kad mes išsilaikysime, kad tas procesas stabilizuosis.

Kas jums yra Vilniaus universitetas, kaip jame atsidūrėte?

Iš tikrųjų mano istorija įdomi ir sudėtinga. Esu dvyliktas vaikas šeimoje, pats jauniausias. Viso buvo trylika, išaugo dvylika. Šiuo metu mano vyriausiajai seseriai yra devyniasdešimt dveji,  ji bėgioja, dalyvauja stebėtoja rinkimuose.

Esu gimęs Baltarusijos teritorijoje, tėvo žemė ribojosi su Lietuva . Baigiau lietuvišką mokyklą. Taip jau buvo nuvesta siena. Kai buvau mažas, kaime buvo daug lietuvių, po to sumažėjo. Baigiau Švenčionių rajono Adutiškio vidurinę mokyklą. Tada mano metų jaunuolius imdavo į tarybinę kariuomenę. Vienintelis šansas man netarnauti kariuomenėje buvo  įstoti į Kauno politechnikos institutą (KPI).  Įstojau į KPI Vilniaus filialą. Tuo metu VU rektorius Jonas Kubilius, matydamas, kad vaikinai nestoja į VU, kartu su KPI rektoriumi prof. Baršausku nutarė atrinkti stiprius KPI studentus, kurie de facto  studijuotų VU, o de jure būtų KPI.  Taip aš patekau į matematiką.  Baigus du kursus jau panaikino karinę prievolę ir mes tapome ne tik de facto, bet ir de jure VU studentais.

Tada trūko skaičiavimo matematikos specialistų ir buvo nutarta, kad  reikia pasiųsti kažkiek studentų į Maskvos universitetą. Mane įkalbėjo. Kadangi buvau iš kaimo, valstietiškos kilmės, man labai sunku buvo pajudėti. Ir tėvai labai nenorėjo išleisti, kad ten nevesčiau. Sėkmingai baigiau Maskvos universitetą, net gavau vardinę stipendiją. Baigiau  aspirantūrą, apgyniau disertaciją ir grįžau į Vilnių ir nuo tada visą gyvenimą dirbu Vilniaus universitete.

Jūs jau užsiminėte, kad mėgstate žvejoti ir domitės ornitologija. Atlikote ir kažkokį  mokslinį darbą toje srityje.

Domėjimąsi ornitologija matyt paveldėjau, nes mano  tėvas buvo paukštininkas.  Kiek žinau,  žymus gamtininkas prof. T. Ivanauskas – mano tolimas giminaitis. Pradėjau tuo domėtis, pats susisiekiau su ornitologais, tapau ornitologų draugijos valdybos nariu. Jie turėjo tokią problemą –  kas 10 metų pasaulyje vykdoma baltųjų gandrų apskaita.  Taip atsitiko, kad  1984 metais apskaita buvo atlikta matyt nelabai kokybiškai. Reikėjo atstatyti tikslų gandrų skaičių Lietuvoje. Tada mums pavyko su ornitologais  suskaičiuoti gandrus.  Po to pradėjau bendradarbiauti su akademiku Žalakevičiumi. Ir mes pradėjome analizuoti, kokią įtaką paukščių parskridimui turi klimato atšilimas.  Parengėme net porą mokslinių publikacijų šiuo klausimu.

Mane domina ir ekonominiai modeliai. Kartu su prof. B.  Galiniene, prof. G. Marčinsku ir su kolega matematiku doc. R.Eidukevičium tyrinėjome, kodėl Lietuvoje kilo nekilnojamojo turto burbulas, kodėl jis sprogo. Nors post factum, bet išsiaiškinome priežastis, kurios nulėmė šio burbulo atsiradimą. 

Vadinasi, matematikos padėtis Vilniaus universitete ir Lietuvoje nėra prasta ir studijuoti matematiką Lietuvoje nėra blogiau, nei užsienyje.

Manau, kad taip. Matematikos, fizikos, chemijos lygis neblogas. Įdomu tai, kad maždaug prieš septynerius metus mūsų fakultetas atliko fakulteto matematikų ir informatikų profesorių mokslinės produkcijos palyginimą su trylika Europos Sąjungos universitetų. Ėmėme Oksfordo universitetą, lenkus, čekus, suomius, visus iš tų, kurie patenka į geriausių universitetų šimtuką. Paaiškėjo, kad mes tarp tų keturiolikos tikrai ne paskutinėje vietoje, vadinasi, matematikos ir informatikos  lygis aukštas.

Ir Jūsų fakulteto studentai turbūt nesiskundžia dėl įsidarbinimo galimybių?

Šiuo metu Lietuvoje didelis informacinių technologijų specialistų stygius.

Tie, kurie baigia mūsų fakultetą, ar informatiką, ar informacines technologijas, ar programų sistemas, ar finansus ir draudimą, ar taikomąją matematiką, visi turi gerą pasirengimą ir gali dirbti. Šių specialistų trūksta ir Europos Sąjungoje.

Todėl pas mus atėjo „Barclay“ bankas, nes ir jiems reikia specialistų. Problema ta, kad matematika, informatika priklauso sunkiesiems mokslams. Jiems priklauso ir medicina. Daug kas nenori stoti, pasirenka lengvesnes specialybes ir neretai tampa bedarbiais. O čia ir algos geros, ir darbą rasti nesunku, nebent esi visai apsileidęs.

O kaip sekasi bendradarbiauti su verslu?

Keturis metus buvau asociacijos „Infobalt“ viceprezidentas, esu Visorių  informacinio technologijų parko tarybos pirmininkas, todėl nuolat bendradarbiauju su informacinių technologijų verslu. Kaip žinote, mūsų fakultetas keliasi į Visorius, artimiausiu metu ten bus atidarytas naujas pastatas.

LMA Matematikos, fizikos, chemijos skyrius ir Technikos mokslų skyrius kartu su asociacija „Infobalt“ organizuoja jaunųjų mokslininkų konferenciją. „Infobalt“ konferencijos nugalėtojams skiria 20 tūkst. litų stipendiją. Šiais metais išskirstė net 7 žmonėms. Nuolatinis bendradarbiavimas iš vienos pusės padeda patenkinti verslo poreikius, o iš kitos – padeda pertvarkyti studijų procesą. Sensta ne tik kompiuteriai, bet ir žinios – reikia nuolat atsinaujinti.

Nijolė Bulotaitė