Nuo pat savo ištakų bliuzas tapatintas su pasaulietiškumu, jį taip priešinant panašiu metu beveik tose pačiose vietose JAV besiformavusiai sakralinei gospelų muzikai. Tai, kad gospelo vieta – bažnyčiose, o bliuzo – darbų medvilnės plantacijose užgrūdintų juodaodžių susibūrimuose kur nors bare ar kitose „purvinose“ vietose, laikyta savaime suprantamu dalyku. Bliuzo tekstai nuo seno kalbėjo apie vargą, sunkų darbą, alkoholį, klajones, vyro ir moters santykius nevengiant sarkastiškos gaidelės ir aštraus humoro. Bliuzmenai savo dainomis bylojo apie pavojų ir purvo kupiną pasaulį, kuriame vargiai matyti išsigelbėjimas. Po to, kai pasklido legenda apie velniui sielą pardavusį gitaros virtuozą Robertą Johnsoną, šis stilius buvo apgaubtas ir velniškumo drabužiu. Taigi, tarp bažnytinio gospelo ir pasaulietiško bliuzo, rodos, glūdėjo neįveikiama bedugnė.

Vis dėlto kultūriniuose ir socialiniuose reiškiniuose vargiai galima rasti neabejotiną aiškumą ir „dėlioti reiškinius į stalčius“. Šalia to, ir griežta sakralumo bei pasaulietiškumo skirtis yra gerokai kvestionuotina ir pačių teologų įvairiai interpretuojama – nuo visiško jos atsisakymo iki maksimalaus sureikšminimo, kai „žemiški“ ir „dangiški“ dalykai radikaliai supriešinami. Tačiau netgi kalbant tradicino suvokimo, matančio ryškų skirtumą tarp šių dalykų, ribose bliuzo bei gospelo santykis nėra juoda ir balta. Ir tai įrodė ne vienas muzikantas Šie stiliai, nepaisant teoriškai įžvelgiamos priešpriešos, maišėsi ir gerokai paveikė vienas kitą. Tokie senojo akustinio bliuzo patriarchai kaip Skipas Jamesas, Sonas House‘as, Sonny Terry ir Brownie Mcghee ar Rev. Gary Davisas (buvęs pastorius) nevengė savo tekstuose skleisti krikščioniškos minties ir dainomis perpasakoti biblinių istorijų. O juk šie muzikantai buvo tikri archajinio bliuzo klasikai, kurių kūryboje dominavo būtent minėtos žemiškos temos! Tačiau pats didžiausias galvos skausmas griežtiems stilių skirstytojams, ko gero, būtų kitas juodaodis šios muzikos atlikėjas Blindas Willie Johnsonas, apie kurį plačiau ir norėčiau papasakoti.

Blind Willie Johnson

Dažnai senųjų bliuzo „tėvų“ biografijos būna labai miglotos, todėl savotiškai mistiškos. Blindas Willie Johnsonas šiuo atveju ne išimtis. Viskas, kas iš jo gyvenimo išliko ir pasiekė mūsų dienas, tėra trisdešimt įrašytų kūrinių, viena nuotrauka ir jo pažįstamų pateikiami muzikanto praeities trupiniai, dažnai prieštaraujantys vieni kitiems. Visgi pagrindinius gyvenimo įvykius atsekti galima. Johnsonas gimė 1902 m. Teksase, ten ir užaugo. Būdamas vos penkerių pareiškė norą tapti dvasininku, maždaug tuo pačiu metu ėmė brazdinti gitarą. Praėjus keleriems metams šeimyninio konflikto metu dėl nelaimingo atsitikimo buvo apakintas. Būsimajam bliuzmenui neliko kito kelio užsidirbti pragyvenimui kaip tik groti gatvėse. Beje, senojo bliuzo ir jo atlikėjų aklumo santykis išties vertas dėmesio. Labai didelė dalis šio stiliaus muzikantų gyveno nematydami šviesos: Blindas Willie McTellis, Blindas Blake‘as, Blindas Boy Fulleris, Blindas Lemonas Jeffersonas, Rev. Gary Davisas yra patys garsiausi iš jų. Juodaodžiai daugiausiai dirbdavo sunkius fizinius darbus, tad negalią įgijęs žmogus iškart būdavo arba pasmerktas elgetavimui, arba turėdavo ieškotis kitų kelių. Muzika daug kam tapo išsigelbėjimu.

Taip atsitiko ir Johnsonui. Nuo vaikystės jis pasinėrė į klajojančio dainiaus gyvenimą. Keliavo iš vienos vietos į kitą, užsidirbdavo grodamas gatvėse, niekad nežinojo, kur miegos ir kas jo lauks. Visgi kartais tokiems klajokliams pasisekdavo, ir juos pastebėdavo muzikos įrašų kompanijų atstovai, sugebėdavę gatvėse „sužvejoti“ tikrus talentus. Tokiu būdu ir Blindui Willie Johnsonui buvo suteiktas šansas.

Visi jo kūriniai įrašyti 1927–1930 m. Kai kuriose jų muzikantui pritaria jo žmona, tiesa, tarp „bliuzologų“ tebesiginčijama dėl jos tapatybės, nes žinoma, jog bliuzmenas vedęs buvo kelis kartus, tačiau jokių dokumentų neišliko. Ko gero, svarbiau tai, jog švelnus moteriškas balsas puikiai prisiderina prie labai šiurkštaus Johnsono vokalo (Tomo Waitso gerbėjams neabejotinai patiktų). Dainavimui pritaria savaip vadinamąja bliuzine „slide“ technika, kuomet stygos prispaudžiamos metaliniu antpirščiu, valdoma akustinė gitara. Kaip ir kitų ankstyvojo bliuzo atstovų, Johnsono kūriniai pasižymi intuityviu komponavimu ir laisvu požiūriu į struktūrą. O tai gerokai skiriasi nuo to, kas vėliau buvo pavadinta standartu. Nors jo muzikos skambesys ir šiurkštokas, bet tai puikiai dera su vos ne psichodeline ir kažkokia mistine nuotaika. Ne veltui jo kūryboje gausu religinėms dainoms būdingų tam tikrų frazių pakartojimų. Tai ypač stipriai skamba tuomet, kai Johnsonui pritaria moteriškas vokalas. Taigi, nors ir stovima ant bliuzinio pagrindo, tačiau jaučiasi, jog bandoma eiti kažkur kitur. Dainų tekstai parodo, kur būtent.

Blind Willie Johnson „Praise God I'm Satisfied“


Beveik visais Johnsono kūriniais skleidžiama krikščioniška žinia. Įdomiausia tai, jog dainų autorius, pats būdamas karštai tikintis, sugeba įžvelgti įvairius tikėjimo aspektus ir tarsi tikras teologas pateikti juos plačiajai publikai. Štai kūriniais „Can‘t Nobody Hide from God“ („Niekas negali pasislėpti nuo Dievo) ir „God Don‘t Ever Change“ („Dievas niekad nesikeičia“) kalbama apie Dievą kaip nekintantį Absoliutą, Kūrėją, visa matantįjį, visa apimantįjį. Tačiau toks Dievas yra tik viena krikščioniškojo tikėjimo pusė. Johnsonas akcentuoja ir kitą – tai, ką filosofas Blaise Pascalis pavadintų Abraomo, Jokūbo, Izaoko Dievu. Tai yra, Dievą kaip asmenį, kaip artimą žmogui, kaip mylintįjį. Dainoje „Jesus Make Up My Dying Bed“ („Jėzus pasirūpins mano mirties guoliu“) pabrėžiama vadinamojo „tikėjimo šuolio“ arba įėjimo į santykį su Kristumi situacija ir liejasi neapsakomas džiugesys dėl to. Tai suteikia žmogui tvirtą pagrindą po kojomis ir baimės dėl savo likimo nebuvimą. Ryškiausiai tai apdainuota kūrinyje „Trouble Will Soon Be Over“ („Bėdos greitai pasibaigs“):

Christ is my foot and fellow,
he’s my only friend
Till the end of my sorrow
and tells me to lean on him

(Kristus – mano atrama ir bičiulis,
Jis mano vienintelis draugas
Iki pat mano sielvarto galo
Kviečia juo remtis)

Tuo tarpu daina „You‘ll need Somebody on Your Bound“ („Turi su kažkuo susirišti“) Johnsonas, tarsi koks Sorenas Kierkegaardas, pabrėžia tikėjimo, kaip išėjimo iš nevilties ir prasmės nematymo, svarbą. Šalia šių bendrai krikščioniškų minčių muzikanto kūryboje galima įžvelgti ir grynai protestantiškų idėjų. Štai kūrinyje „Nobody‘s Fault but Mine“ („Niekieno kito kaltė, tik mano“) išryškinama asmeninio ryšio su Dievu būtent per Bibliją palaikymo būtinybė. Johnsonas dainuoja:

I have a bible in my home
If I don't read it my soul be lost

(Savo namuose turiu Bibliją
Jei jos neskaitysiu, siela paklys)

Visgi tvirčiausią žingsnį į muzikos istorijos panteoną Johnsonas padarė beveik instrumentiniu savo kūriniu „Dark Was the Night, Cold Was the Ground“ („Tamsi buvo naktis, šalta buvo žemė“). Balsas jame naudojamas kaip instumentas (nėra žodžių) ir vokalinė dalis nuostabiai susijungia su ganėtinai psichodeliškai skambančia „slide“ gitara. Tai sukuria išties nežemišką nuotaiką. „Dark Was the Night, Cold Was the Ground“ buvo nuolat atliekama kitų muzikantų, naudota keliuose filmuose ir kritikų išliaupsinta kaip „dvasingiausias pavyzdys bliuzo istorijoje“.

Blind Willie Johnson „Dark Was the Night, Cold Was the Ground“

Atrodytų, jog muzikantas, klausytojams padovanojęs tokį įspūdingą muzikinį palikimą, turėjo toliau sėkmingai kopti muzikinės karjeros laiptais, „kepti“ naujus kūrinius, praturtėti ir ramiai jaukiuose namuose sulaukti senatvės. Tačiau čia kalbu apie bliuzą, ankstyvąjį, kuriame retai pasitaikydavo tokių „tvarkingų“ scenarijų. Po to, kai 1930 m. Johnsonas įrašė paskutines savo dainas, bliuzmenas visiškai pasitraukė nuo muzikos verslo ir toliau tęsė klajoklišką gatvės muzikanto gyvenimą. Nors teigiama, jog jis buvo ir pastorius, tačiau veikiau Johnsoną galima prilyginti keliaujančiam asketui, esančiam nuolatiniame skurde ir šviesą tematančiame muzikoje ir išpažįstamame tikėjime. Taip jis gyveno ir ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose iki pat mirties 1947 metais.

Sudėtingi bliuzo atlikėjų, tokių, kaip Blindo Willie Johnsono, likimai atskleidžia dar vieną šio stiliaus aspektą – egzistencialistinį, kuris iš kitos pusės parodo jo santykį su religija. Juodaodžiai, gimę JAV pietuose, nuo vaikystės žinojo, kad jų nelauks sotus ir patogus gyvenimas. Atvirkščiai, kasdienis juodas darbas plantacijose ar kur kitur, nuolatiniai pažeminimai dėl odos spalvos, įvairios kvailos kliūtys buvo nuolatiniai jų palydovai. Sėslumo atsisakiusieji lengvesnės dalios taip pat nepatyrė. Tokie dalykai, kaip nelengvos klajonės prekiniais traukiniais ieškant darbo, šaltis, lietus, vėjas, vienatvė, nors ir skamba romantiškai, bet palaužė ne vieną. Sunki padėtis vertė kelti gyvenimo prasmės klausimą, kuris įvairiais pavidalais atsispindi bliuzo dainose: ko verta tokia egzistencija? Klausimas iš esmės toks pats, kokį kėlė filosofai egzistencialistai, tiktai aplinkybės kitos. Su būties absurdiškumu susidurta vienam kenčiant alkį ir šaltį kokioje nors nykioje dykynėje žinant, kad rytojus vargiai bus geresnis. Ir daugumai bliuzo muzikantų tokie apmąstymai ir pajautimai pasibaigdavo atsigręžimu į anapusybę, kurioje jie rasdavo ne tuštumą, Nieką, o pačią didžiausią pilnatvę. Blindo Willie Johnsono pavyzdys – puikiausia to iliustracija, nors toli gražu ne vienintelė.

B.B.Kingas ir popiežius Jonas Paulius II

Taigi akivaizdu, kad daugelį metų nepajudinama laikyta ir netgi aštrinta bliuzo ir sakralumo priešprieša tebuvo konservatyvesnių, radikalesnių ir uždaresnių sluoksnių visuomenei primesta nuomonė. 1997 m. vienas žymiausių visų laikų bliuzo muzikantų B.B.Kingas Vatikane susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II ir padovanojo jam savo gitarą. Tai galutinai parodė, jog priešiškumo tarp bliuzo ir krikščionybės nėra.

Blindo Willie Johnsono atveju po kurio laiko taip pat buvo susivokta. Suprasta, kad šio bliuzmeno muzika ypatinga – mistiška, linkusi į anapusybę, nežemiška. Galbūt dėl to 1977 m. amerikiečių astronautai, išsiųsdami į kosmosą plokštelę su paveikslais, nuotraukomis ir muzikiniais įrašais (Stravinskio, Mozarto, Bethoveno kūriniais), kurių pagalba buvo bandoma užmegzti ryšį su kitomis gyvybės formomis, šalia kitų žmonijos raiškos ženklų rado vietos ir Blindo Willie Johnsono šedevrui „Dark Was the Night, Cold Was the Ground“. Jis pernelyg kupinas nežemiškumo, kad išsitektų šioje planetoje.

Parengė Algirdas Fediajevas