Per Didžiąją savaitę toliau ryškėjo naujojo pontifikato kontūrai. Akivaizdu, kad naujasis popiežius yra talentingas evangelizuotojas, puikiai suprantantis, kad šiandien svarbu ne tik žodžiais skelbti Gerąją Naujieną, ji turi švytėti kiekviename geste, laikysenoje, net šypsenoje. Turime popiežių, kuris ne tik kelia klausimus, bet ir pats tampa klausimu ir iššūkiu, taip pat paskata keistis.

Jėzus ar Barabas?

Jau kitą rytą po popiežiaus išrinkimo ši karikatūra buvo mesta kaip kovos įrankis. Ji puikiai atskleidžia žiniasklaidos metodus - pradžioje smogti, paskui aiškintis.

Jau antrąją pontifikato dieną popiežius Pranciškus pradėtas pulti dėl jo praeities. Esą jis nebuvo pakankamai drąsus ir ryžtingas, vadovaudmas Argentinos Jėzaus draugijai karinės chuntos laikais. Verta atkreipti dėmesį, kad popiežių už tai kritikuoja ne nuoseklūs žmogaus teisių gynėjai Pietų Amerikoje, ne nuo valdžios teroro nukentėję tikintieji, bet patogiuose krėsluose kompiuterio klaviatūros klavišus tarškinantys žurnalistai.

Po to, kai Nobelio taikos premijos laimėtojas, iškilus kovotojas už žmogaus teises Argentinoje Adolfo Perezas Esquivelis tvirtai pareiškė, kad absurdiška kaltinti dabartinį popiežių bailumu ar kokiomis nors sąsajomis su Argentiną valdžiusiu režimu, kritikai kiek sutriko. Tiesa, jau, deja, pripratome, kaip tokiais atvejais, kai trūksta faktų gandams patvirtinti, pasitelkiamos formuluotės: „nevienareikšmiška laikysena“ ar „nemalonus puslapis biografijoje“. Ši taktika jau taikoma ir kalbant apie naująjį popiežių. Apdrėbę purvais kitą, jaučiamės patys švaresni?

Kita vertus, Argentinos Jėzaus draugijos provincijolo Jorge Bergoglio laikysena karinės chuntos valdymo laikais neatsiejama nuo Bažnyčios santykio su išlaisvinimo teologija apskritai. Pastaroji tvirtina, kad Bažnyčia deformuotų socialinių santykių pasaulyje turi prievolę aktyviai prisidėti gerinant situaciją, tapti svarbiu politikos subjektu, nes kitaip kalbos apie rūpinimąsi vargšais tebus drungnos teorinės deklaracijos. Išlaisvinimo teologijos kritikų įsitikinimu, Bažnyčios rūpinimasis vargstančiaisiais negali jos paversti „teisinga“ politine partija, kovojančia su kitomis, traktuodami Jėzaus dovanojamą Išganymą marksistinėmis socialinės emancipacijos kategorijomis, jį neleistinai banalizuojame ir iškreipiame: mes eilinį kartą renkamės ne Jėzų, bet Barabą.

Jau per pirmąsias pontifikato homilijas Pranciškus pabrėžė, kad rūpintis vargstančiaisiais yra jo vienas iš svarbiausių prioritetų Tačiau jis patikslino, kad „skurdas“ yra ne tik medžiaginė, bet ir dvasinė kategorija, ir mūsų šiandien užduotis yra ne tiek padėti žmogui daugiau turėti, kiek įgalinti visavertiškiau būti oriu žmogumi, kurio gyvenime vis ryškiau švyti panašumas į Kūrėją. Tikroji drąsa šiandien – ne skelbti karą turtingiesiems, bet priminti neatsiejamą Kryžiaus ir Išganymo ryšį.

Kam nuplauti kojas, o į ką sviesti akmenį?

Popiežius Pranciškus plauna kojas vienam iš paauglių kolonijoje.

EPA nuotrauka

 Kai paaiškėjo, kad nėra kaip popiežių Pranciškų sukompromituoti dėl politinių dalykų, iššauta iš dar vieno populiariaus kritikos pabūklo. Popiežiaus Pranciškaus sprendimas per Didįjį ketvirtadienį plauti kojas, parodant tarnystės ir nusižeminimo pavyzdį, nusikaltusiems paaugliams tiesiog įsiutino judėjimo, ginančio seksualinio prievartavimo aukas bei siekiančio patraukti atsakomybėn visus kaltininkus, aktyvistus.

Esą būtų kur kas prasmingiau, jei popiežius kojas plautų ne savo gyvenimą sujaukusiems jaunuoliams, bet, pavyzdžiui, kunigų seksualinio priekabiavimo aukoms. Buvo prisiminta ir tai, kad dar arkivyskupu būdamas dabartinis popiežius kelis kartus nerado laiko susitikti su seksualinio išnaudojimo aukomis (tiesa, nytylima, jog arkivyskupas ne kartą panašiose susitikimuose dalyvavo) ir nebuvo linkęs aktyviai bendradarbiauti su joms pagalbą teikiančišų organizacijų aktyvistais.

Dvasininkų seksualiniai nusikaltimai prie tuos, kuriuos Viešpats jiems patikėjo globoti ir ugdyti, yra kraujuojanti žaizda Bažnyčioje. Apie tai garsiai ir drąsiai šnekama tuščio sosto laikotarpiu vykusiose kardinolų susitikimuose. Generalinėse kongregacijose, prie prasidedant konklavai, vyravo pozicija, kad šiandien Bažnyčiai reikia drąsiai kalbėti apie praeities nuopuolius ir mokytis iš jų nuolankumo.

Kita vertus, jau popiežius Benediktas XVI buvo patekęs į paradoksalią situaciją. Šis popiežius padarė itin daug, siekdamas, kad kunigų ar vyskupų nusikaltimai nebūtų nugrimuojami, nuslepiami. Būtent šis popiežius griežtai reikalavo iš kiekvieno vyskupo nuosekliai tirti skundus ir imtis priemonių, jei jie pasitvirtina. Nepaisant to, Benediktas XVI sekuliarios žiniasklaidos buvo vaizduojamas, kaip kovotojas ne už tiesą, kuri išlaisvina, bet už įvaizdį, ignoruojant visus tikinčiųjų suklupimus. Būtų pakakę giliau pasidomėti Benedikto XVI veikla, pasikalbėti su vietos vyskupais ir taptų aišku, kad tai neatitinka tikrovės. Tačiau gyvename pasaulyje, kur kritikos akmenis svaidyti įprasčiau nei melstis už paslydusįjį. Kiekvieną Didžiąją savaitę garsiai skaitome Išganytojo kančios istoriją ne tam, kad mūsų širdys prisipildytų noro kerštauti. Taip trupiname savo teisuoliškumo šarvus ir kartu stiprybės gyventi deformuotų santykių pasaulyje, mokantis, jog didžiausia tragedija yra ne būti nukryžiuotam, bet dalyvauti nukryžiuojant kitą.

Popiežius Pranciškus guli kniūbsčias prie Kryžių per Didžiojo penktadienio pamaldas.

EPA nuotrauka

Jau dabar aišku, kad ir į popiežių Pranciškų smigs kritikos ietys, esą jis daro per mažai, rūpindamasis silpnaisiais, per mažai atgailauja dėl tikinčiųjų nuodėmių. Esu toks pats nusidėjėlis, kaip ir kiekvienas žmogus, – Didžiosios savaitės metu į mus kreipėsi popiežius Pranciškus. Tikiu, kad jis puikiai supranta, koks sunkus yra popiežystės kryžius ir jos žmogus, be Dievo pagalbos, jo nepakeltų. Veikiausiai atkreipėte dėmesį, jog pats popiežius nebando viešai teisintis ar diskutuoti su kritikais, nes puikiai supranta, kad pyktį ištirpdo ne argumentai, bet nuolankumas ir meilė.

Paradoksalu tai, kad tie žmonės, kurie tvirtai žino, kam popiežius turi nuplauti kojas, kieno atsiprašyti, patys dažniausiai apsiriboja tamsos keikimu ir nesivargina uždegti bent nedidelės žvakelės, padaryti bent kažko, kad situacija keistųsi.

 Žiniasklaidos išgarsintas konvertitas pasitraukė

Jau Didžiosios savaitės pirmadienį popiežius sulaukė pirmojo sunkesnio išbandymo, susijusio ne su kapstymusi po jo praeitį, bet su tuo, ką jis skelbia čia ir dabar.

M. Allamas buvo pakrikštytas 2008 metų Šv. Velykų vigilijos metu.

Žiniasklaidoje išgarsintas Egipte gimęs, bet Italijoje gyvenantis politikas ir eseistas Magdi Christiano Allamas, priėmęs krikštą 2008 metų Velykų vigilijos metu iš popiežiaus Benedikto XVI rankų, paskelbė pasitraukiąs iš Katalikų Bažnyčios. Viešai labiausiai buvo akcentuojamos dvi tokio sprendimo priežastys.

Viena vertus, M. Allamą labai papiktino popiežiaus Pranciškaus prielankumas islamui. Kita vertus, jam pasirodė nepriimtina stabmeldystę primenanti euforija, išrinkus naująjį popiežių. Pasak Allamo, islamas yra mirtina grėsmė visai žmonijai. Tai esą nėra net religija, bet nusikalstama ideologija, tokia pat kaip fašizmas ar komunizmas. Todėl nevalia kalbėti apie jokį dialogą su musulmonais, bet reikia griežtai su jais kovoti. Žurnalistai citavo M. Allamo žodžius, kad esą jis į Katalikų Bažnyčią įsijungė, kaip į instituciją, galinčią duoti atkirtį islamui, tačiau, kaip pasirodė, ji ne tik nekovoja prieš islamo grėsmę, bet netgi koketuoja su musulmonais.

Kaip pažymi įvykių Vatikane analitikas Johnas R. Allenas, būtų galima paprasčiausiai nekreipti dėmesio į M. Allamo išsišokimą, apgailestaujant, kad jį į Bažnyčią atvedė ne tikėjimas Išganytoju, bet noras gauti palaikymą savajai ideologijai. Tačiau verta labiau įsigilinti į tuos priekaištus katalikybei, kuriuos viešai išsakė M. Allamas, tačiau jie nesudomino didžiųjų leidinių žurnalistų.

 Penkios Bažnyčios „nuodėmės“

Peter Bruegel. Septynios didžiosios nuodėmės

M. Allamas paskelbė, kad šiuolaikinei katalikybei būdingos bent penkios savybės, kurios jam atrodo nepriimtinos ir neleidžia pasilikti Bažnyčioje.

1. Bažnyčios viduje klesti reliatyvizmas. Egzistuoja daugybė bendruomenių, kongregacijų, katalalikiškų organizacijų, kurios neretai oponuoja viena kitai ir Bažnyčios vadovybė priima šią įvairovę kaip normalų dalyką, o ne kaip problemą, kurią reikia kuo greičiau spręsti.

2. Bažnyčia pernelyg palanki globalizmui ir nesurūpina tautinio bei kultūrinio tapatumo puoselėjimu, neatsakingai palaiko transnacionalinius darinius.

3. Bažnyčia pernelyg konformistiška, linkusi prisitaikyti prie pasaulio, stipri tendencija prašalaičių interesus ir poreikius vertinti kaip ne mažiau svarbius ar net svarbesnius nei saviškių.

4. Bažnyčia gundo žmogaus prigimtį, primesdama savo nariams prigimčiai priešingus dalykus, tokius kaip kunigų celibatą, nesantuokinių lytinių santykių draudimą, santuokos neišardomumo sampratą,

5. Bažnyčia pernelyg vertina pinigus.

Dėl penktojo priekaišto tikrai sunku nesutikti su M. Allamu. Jėzus perspėjo savo mokinius, kad negalima tarnauti dviem šeimininkams, ir Dievui, ir Mamonai, pinigams, taip pat pateikė paslyginimą apie kupranugarį, kuriam lengviau pralįsti pro adatos skylutę nei turtuoliui patekti į dangų. Nepaisant to, gundymas galia ir turtais – nuolatinis, nuo pat tos akimirkos, kai tik baigėsi Bažnyčios persekiojimai pirmaisiais amžiais.

Sunkiau suprasti tai, kuo situacija Bažnyčioje šiandien pablogėjo, palyginti su 2008-aisiais, kai įsijungė M. Allamas. Kaip tik galime džiaugtis, kad popiežius Pranciškus iškėlė neturtingos Bažnyčios, besirūpinančios vargšais, siekį, ir jis turėtų būti priimtinas kiekvienam, kuris susirūpinęs tikru ar tariamu Bažnyčios sumaterialėjimu.

Na, o kalbant apie kitus keturis priekaištus, mano įsitikinimu, labai taikliai į juos atsako jau minėtas J. Allenas. Tiesa, kiek papildysiu jo argumentus popiežiaus Pranciškaus homilijų teiginiais.

Bažnyčia ir reliatyvizmas

Jėzus yra kelias , tiesa ir gyvenimas.

EPA nuotrauka

Neteisinga Bažnyčiai prikaišioti reliatyvizmą, nes katalikai tikrai nesilaiko nuostatos, kad tiesa tėra skonio reikalas, bet turi mokymą, kurį priima kaip tiesą. M. Allamas teisus, kad Bažnyčios viduje sugyvena charizmų, stilių, akcentų ar net teologinių interpretacijų įvairovė.

Bažnyčia yra Dievo surinkta bendrakeleivių bendrija, o ne ideologiškai išgryninta politinė partija. Brolystės santykis, artimo meilės praktikavimas čia vertinami labiau nei ideologinis grynumas. Bažnyčia apglėbia ir tuos, kurie bijo islamo, ir tuos, kurie vertina musulmonus kaip bendražygius, tiek libertarus, tiek socialdemokratus, tiek nuosaikiuosius, tiek radikalus, santykyje su šiuolaikine kultūra.

Tai nereiškia, jog Bažnyčia pritaria principui „viskas tinka“. Įvairovė turi ribas, tačiau kiekvienas kuris tikisi iš Bažnyčios, jog čia atras politinėms partijoms būdingą mentalitetą ir veikimo būdą, kuris mano, kad teisingumui nereikia meilės, kuris trokšta „teisingo tikėjimo ir praktikų“ algoritmo, tikrai nusivils.

Dviguba pilietybė

Naujoji Jeruzalė

Katalikų Bažnyčia nesitapatina su jokiu kultūriniu pavidalu ar tauta. Kaip pabrėžia įtakingas teologas kardinolas Walteris Kasperis, kurio darbus labai vertina ir popiežius Pranciškus, turime vengti kurios nors kultūros privilegijavimo, kaip krikščioniškos. Nors Bažnyčia skatina katalikus būti gerais piliečiais ir tikrai neprieštarauja sveikai tautinei savigarbai, tačiau niekada neturime pamiršti, kad esame pirmiausia Dangaus Karalystės piliečiai, o pastaroji peržengia bet kokias politines bei kultūrines ribas.

Pasak J. Alleno, tam tikra trintis tarp tautinio lojalumo ir religinės tapatybės natūrali kiekvieno kataliko gyvenime. Tautinė tapatybė yra dovana tiek, kiek ji atveria mums kitiems, ragina prisiimti atsakomybę už bendrystę, tačiau kiekviena pastanga užsisklęsti savosios tautinės tapatybės apkasuose yra Dievo Karalystės pilietybės išdavystė. Todėl katalikybė kiekvieną tikinįjį ragina siekti katalikiškumo (visuotinumo), ieškoti to, kas mus jungia su kitu žmogumi, kita kultūra, kartu nesibaiminant skirtybių ir neišsižadant savojo unikalumo.

Dialogas ir konformizmas

Galima sutikti su M. Allamu, kad dialogas su pasauliu neturi degraduoti į konformizmą, prisitaikymą. Tačiau ne mažiau pražūtinga yra ir puikybė, teologinis narcicizmas (taiklus popiežiaus Pranciškaus terminas). Sekti paskui Jėzų Kristų – tai ne tik kartais melstis, lankyti pamaldas, bet, svarbiausia, – tai drąsa išeiti iš savojo egoizmo bunkerio ir dovanoti save kitam.

Asyžius tapo įvairių religijų dialogo vieta.

Dovanojantis santykis yra esminis krikščionybėje, kaip ir savojo nuodėmingumo išpažinimas. Kai pripažįstame, kad ne mūsų nuopelnai, o Dievo meilė mus gydo, ir kitus, ignoruojančius tikėjimą, suvokiame ne kaip priešus, bet kaip diagnoses bijančius pacientus, kuriuos turime drąsinti, o ne smerkti. Dovanojantis santykis yra kitoks nei mainų. Mes esame raginami atsakyti meile į pyktį ne todėl, kad tuo tikimės sužavėti kitus, bet dėl to, kad Viešpats mus pirmiau pamilo ir mes žinome meilės gydančią galią.

Bažnyčia nuolat gundoma tapti interesų grupe, niekinančia, nuvertinančia ar net demonizuojančia jai nepriklausančius, tačiau pasiduoti šiai pagundai – tai išduoti Nukryžiuotąjį.

 Bažnyčia ir prigimtis

M. Allamo priekaištas, kad Bažnyčia reikalauja dalykų, priešingų žmogaus prigimčiai, reikalauja kur kas ilgesnio ir išsamesnio atsakymo, nei leidžia šio straipsnio rėmai. Tiesa, kiek stebina tai, kad M. Allamui ruošiantis krikštui, jis nesusipažino su Bažnyčios moraline teologija ar palaimintojo Jono Pauliaus II labai akcentuota kūno teologija. Nuo 2008 metų iki dabar Bažnyčios santykis į celibatą bei santuoką nepasikeitė.

Katalikų Bažnyčia santuoką suvokia kaip dovaną tarpusavio santykiams ir lytiškumui skleistis.

Yra daug žmonių, kurie tvirtina, kad kunigų celibatas, santuokos neišardomumas ar kontraceptinių priemonių draudimas yra tai, kad jiems nepriimtina Bažnyčioje. Tiesa, dažniausiai pasirodo, kad nepriimtina ne todėl, kad tai kaip nors prievartauja žmogaus prigimtį, bet todėl, jog tai nepopuliaru ir nepatrauklu. Tačiau Jėzaus priesaikas Bažnyčiai nebuvo būti populiaria (priešingai, Jis kalba apie mažąją kaimenę), bet išlikti tiesoje, kelyje ir gyvenime.

Nelabai suprantu, kuo asmeniškai M. Allamui trukdė, pavyzdžiui, kunigų celibato reikalavimas, tačiau jo kritika man atrodo veidmainiška ir labai primena vieno politiku tapusio Lietuvos ekskunigo tvirtinimą, kad jis apsisprendė vesti, protestuodamas prieš kunigų celibatą. Pastarasis pareiškimas tik įrodo, kaip sunku mums nemanipuliuoti kitu žmogumi kaip daiktu, kaip sunku išlikti ištikimu laisva valia duotam pažadui. Tačiau tai nereiškia, kad turime vaistus, išrašytus mums sveikti, turime paskelbti savosios ligos priežastimi. Tai, mažų mažiausia, nesąžininga.

Pasak J. Alleno, neturėtume skubėti smerkti M. Allamą, kad esą jis iš savo įsijungimo į Bažnyčią ir jos palikimo padarė viešą spektaklį. Nepamirškime, jog kiekviename iš mūsų gyvena abejonės ir noras, kad Kristus turėtų daugiau Barabo ar bent jau šių dienų viešumoje populiarių herojų bruožų. M. Allamo iššūkis skirtas ne tik popiežiui Pranciškui, bet ir kiekvienam iš mūsų. Tai proga apmąstyti mūsų tikėjimo ir Bažnyčios sampratą, taip pat ir tai, ko mes tikimės iš popiežiaus Pranciškaus ir kiek turime drąsos kartu su juo keliauti į sąvają golgotą.