Evgenios Levin nuotrauka

Kovo 29 d., eidamas 51-us metus, po sunkios ligos mirė žinomas poetas, teatro kritikas Valdas Gedgaudas.

V.Gedgaudas gimė 1962 m. Klaipėdoje. 1981 metais baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. 1981–1986 m. studijavo kompoziciją Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1994 m. bbuvo iaigė lituanistikos studijas Vilniaus Universitete.

Universitete 1991 m. V. Gedgaudas buvo subūręs poetų grupę „Svetimi“, kuri 1994 išleido savo kūrybos antologiją „Svetimi“.

1986-1989 metais V. Gedgaudas mokytojavo Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. 1990-1994 metais dirbo „Literatūros ir meno“ bei „Universitetas Vilnensis“ redakcijose. 1994-1995 metais dėstytojavo Vilniaus universitete. Nuo 1994 m. buvo Lietuvos radijo kultūros laidų redaktorius. 1996-1998 metais dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje.

Respublikinėje spaudoje debiutavo 1987 m. 1994 m. išleido savo pirmąją knygą „Kapsulė“. Vėliau buvo išleisti dar trys poezijos rinkiniai: „Vakaras be žiburio“ (1998), „Kario šešėlis“ (2009) ir „Olando kepurė“ (2011).

2009-aisiais Valdo Gedgaudo rinkinys „Kario šešėlis“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto buvo išrinktas į simbolinį kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Apie Valdą Gedgaudą poetas Sigitas Geda 2007 metais rašė: Kas nuosekliai domisi naująja lietuvių poezija, bus girdėjęs, kad Valdas Gedgaudas yra išleidęs „Kapsulę" (1994) ir „Vakarą be žiburio" (1998). Aš pats atsimenu ir sambūrį, ir to sambūrio antologiją – „Svetimi". Visi sambūriai, kaip žinome, ilgainiui pakrinka kaip Grigo bitės, kiekvienas kapstomės po vieną...

Man patikdavo griežtos formos eilėraščiai, kurie pasirodydavo kultūriniuos savaitraščiuos, pamažu pripratau, kad Valdas yra ne laisvos, verlibrinės pakraipos, o metrinio, suveržto, nušlifuoto eilėraščio rašytojas.

Jau bent kelios jaunų poetų generacijos beveik pripratino mus prie minties, kad eilėraščiai yra nieko kito, o tik „žodžių dėlionė". Tai – dar laisviau, negu norėjo „Svetimų" grupės ar sambūrio žmonės. Tai kas gi atsitiko pačiam V.Gedgaudui, ką „nuveikė“ jis per gerą dešimtmetį „poezijos baruose"? Ogi (jei teisingai spėju) jam paprasčiausiai atsibodo ankstesnioji maniera. Jis ėmėsi... amato. Kam nepatinka šis žodis, tegul sako – auksakalystės. Pats užsimovė sau pavalkus, pats įsikinkė į jungą, užsidėjo rėmus, įlindo į beveik klasikinės poezijos kostiumą! Formos požiūriu, betgi forma reiškia ir esmę, t. y. jinai yra iškalbinga. Esmių ir prasmių, autoriaus charakterio, temperamento reikia ieškoti tokiu principu, kaip, tarkime, vartomas auksinis žiedas su brangakmeniu, – blyksniuose, atšvaituose, atspalviuose, pusšešėliuos. Čia jis ir atsiskleidžia – skausmingas, drastiškas, dygus."

Valdas Gedgaudas palaidotas Gargžduose.