Arvydas Ališanka „Kiaušinis-slėptuvė“. 2012 m. Medžio šakos. 300x600x300. Guandu gamtos parkas, Taipėjus, Taivanis.

Kovo pabaigoje Šv. Jonų gatvės galerijoje atidaryta Arvydo Ališankos jubiliejinė 25 metų kūrybos paroda „Sukaktuvininko ego paroda: „Tarp“. Ji atspindi vietos, kurioje šiuo metu įsikūrė, nuotaiką: alsuoja ramybe ir savęs puoselėjimu. Tai skulptūra, kuri ne šokiruoja, ne sukrečia, o leidžia su ja susigyventi. Gaila, kad šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus tokias parodas greičiausiai prabėga pro šalį, kaip ir Šv. Jonų bažnyčią. Ta proga kalbinu skulptorių Arvydą Ališanką.

Kokiais kriterijais vadovaudamasis atrinkote kūrinius parodai, vis dėlto skaičiuojate jau 25 kūrybinio gyvenimo metus? Ar ši paroda apibendrina Jūsų kūrybą?

Skulptorius Arvydas Ališanka. Nuotraukos šaltinis – www.kamane.lt

Nors paroda skirta mano 25 metų kūrybos jubiliejui, tačiau tai nėra retrospektyva ar kažkoks nuoseklus kūrybos tyrimas, kurį, manau, greičiausiai turėtų atlikti menotyrininkas, o šiuo atveju aš pats tarsi buvau savo parodos kuratoriumi ir atsirinkau tokius kūrinius, kurie man patiko ir leido įgyvendinti naujas idėjas, parodyti ir dar nerodytus šioje galerijoje darbus. Parodą Šv. Jonų gatvės galerijoje rengiu jau antrą kartą. Pirmąjį kartą teko užpildyti visas galerijos sales, apimant ir rūsius. Jubiliejinės parodos idėja atėjo iš šalies ir pasirengimas parodai buvo kiek trumpesnis nei pirmajai, todėl nusprendžiau pažiūrėti į galerijos erdves kiek kitokiu žvilgsniu. Ieškojau naujų eksponavimo sprendimų ir kūrinių, kurių dar nebuvau ten rodęs. Galima sakyti, kad rengdamas parodą daugiau dėmesio skyriau erdvėms nei kūriniui. Stengiausi matyti darbus ne atskirai, o... tarp. Tarp sienų, tarp lubų ir grindų, tarp žmonių... Stengiausi kūrinius derinti prie erdvės, įsivaizdavau žmonių srautus. Pats bandžiau atsidurti žiūrovo vietoje ir keliauti po parodą.

Vadinasi, rengdamas parodą galvojate ir apie žiūrovą?

Visada. Dėliodamas eksponatus kreipiu dėmesį į žiūrovą: daug galvoju apie kūrinio rakursus, ilgai įsivaizduoju reakciją ir įspūdį. Bet tai yra ir tam tikra estetika, nes jei skulptūra nėra vietoje, ji ir atrodo ne taip. Net ir apšvietimas papildo skulptūrą. Žinoma, patirties rengiant parodas yra: dalyvauta simpoziumuose, bendrose parodose, bet čia yra senamiestis, tai nėra kubas, kur vien tik sienos ir menas, galerijoje yra arkos, laiptai, nišos, kurie praturtina erdvę. Tai reikalauja daugiau fantazijos, kūrybiškumo. Menininkas negali tiesiog pastatyti kūrinį.

Kai kalbate apie parodą, labai daug dėmesio skiriate ne savo kūriniui ar sau, o žiūrovui, erdvei, kūrinio erdvės harmonijai. Kyla klausimas: apie ką galvojate, kai kuriate kūrinį?

Arvydas Ališanka „Lizdeika“. 2008 m. Bronza. 70x50x20

Galima išskirti kelias kryptis, kuriomis juda mano idėjos. Vienas seniausių mano darbų, rodomas parodoje, nufilmuota instaliacija „Apsauga kūnui“, kur mano brolis mane užkala tarsi mediniame sarkofage. Šis darbas yra pradžia idėjos apie apsisaugojimą nuo nereikalingos informacijos, nuo to kažko, kas tau nereikalinga. Vėliau atsirado žmogaus mastelio darbų su mano silueto įspaudu. Parodoje galima pamatyti ir įvairiuose pasaulio ir Lietuvos kampeliuose įsikūrusių mano darbų nuotraukų: Juodkrantėje esantį riedulį, į kurį galima atsistoti ir medituoti, Utenoje esantį akmenį, į kurį galima atsisėsti, „Vilnojos“ akmens skulptūrų parke esantį darbą „Autoportretas“, kur aš esu apsikabinęs akmenį.

Nuo projekto Taivane pradėjo didėti žmogaus mastelis. Taipėjuje esančiame Guandu gamtos parke sukūriau šešių metrų žmogaus formos skulptūrą iš medžio šakų, į kurią žmogus gali įeiti tarsi į šventyklą. Žmogaus kūnas man yra svarbus, kaip sudėtinė skulptūros dalis. Taivane taip pat dariau šešių metrų ilgio kiaušinį iš šakų, į kurį sugužėjo beveik visa mokinukų klasė. Šiuo atveju tai savotiška architektūra, statinys. Žmogus – skulptūros stebėtojas ir dalyvis. Manau, taip skulptūra tampa interaktyvi, kviečianti dalyvauti. O kaip atsirado ta mintis?... Matyt, eksperimentai, bandymai... Vienas veda prie kito. Bandymai su medžiu vedė prie bandymų su akmeniu, o konkrečiau su rieduliu, kuris man labai svarbus kaip medžiaga, kaip gamtos elementas. Jis Lietuvoje apipintas legendomis ir mitais, ledynmečiu atkeliavęs iš Skandinavijos ar iš kažkur...

Panašiai ir su bronzos skulptūromis. Parodoje yra viena skulptūra, kuri atrodo tarsi šluota iš šakų. Skulptūra buvo daroma iš tikrų šakų, jos aplipdytos vašku, kuriame įsispaudžia mano pirštų antspaudai, visa tai pakartoja ir bronza. Laikui bėgant, šakos sunyktų ar būtų sudegintos, o gal kažkaip kitaip dingtų, tačiau čia šakos tampa monumentu. Manau, tokiu būdu prisidedu prie gamtos įamžinimo ir palieku savo atspaudą gamtoje.

Arvydas Ališanka „Gryčia laumėms“. 2012 m. Medžio kartys, nendrės. Juodkrantė, Gintaro įlanka.

Taip pat Vilniuje, prie Baltojo tilto, su kitais projekte dalyvavusiais menininkais deginome ugnies skulptūras. Tai tam tikra performanso ar spektaklio forma. Daugelis klausė: „Kodėl degini savo skulptūrą, ar ne gaila?...“ Skulptūras darėme kelias savaites, o sudeginome per pusvalandį. Ugnis kaip dar viena gamtinė medžiaga, kaip medis ar rieduliai, mano kūryboje. Ji taip pat siejasi su proamžių deginimo ritualais. Atrodo, žmogui daug didesnį įspūdį padaro skulptūros sudeginimo reginys. Laikinumas, kurio daugiau nepakartosi, kartu išdegina ir vaizdą rainelėje. Atrodo, kad deginimo procesas yra daug įtaigesnis nei visą  laiką stovinti figūra.

Taigi gamtos elementai, natūra, susitapatinimas su gamta ir prisilietimas prie jos – dažniausiai tokios mintys sukasi mano galvoje kuriant ir įgyvendinant. Apie atsiradimo idėją galėčiau pasakyti tik tiek, kad kartais atrodo, jog užtektų atsiradusią idėją nupiešti ant lapo su pieštuku, ir viskas. Bet tik įgyvendinus, ją užbaigus ir atsisukus atgal gali pagrįsti idėjų seką, kodėl padarei tą, o ne aną.

Kalbėdamas apie tai, ką mąstote kurdamas objektą, paminėjote Jūsų kūryboje ryškius žmogaus pėdsako palikimo ir prieglobsčio sukūrimo motyvus, kurie tęsiasi jau daugelį metų. Iš kur Jūs semiatės įkvėpimo?

Stanislovas Kuzma yra pasakęs, kad tą pačią temą kaip ir kartoju, bet visą laiką kažkaip kitaip. Atrodo, kiek galima daryti iš to silueto?... Bet visada surandu vis kitokį, naują plastinį sprendimą. Ar tai būtų iš mažų bronzinių šakelių sudėta žmogaus figūra, ar didžiulė iš šiaudų. Man atrodo žmogaus siluetas padeda humanizuoti skulptūrą, su juo skulptūra tampa žmogiškesnė ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ir viename iš naujausių darbų „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“, skirtame Donelaičio skaitymams, vis tiek radau būdą, kaip naujai perteikti žmogaus idėją, sudėliojęs jį iš bronzos šakelių tarsi saulės spindulių. Tas humaniškasis ir žmogiškasis įvaizdis nepaleidžia manęs tikriausiai todėl, kad vis dar galiu kažką naujo ir įdomaus plastiškai pasakyti.

Vilniaus dailės akademijoje Keramikos specialybės studentams dėstote skulptūrą ir piešimą. Ko stengiatės išmokyti studentus?

Svarbiausia, kad studentai susipažintų su įvairiomis medžiagomis, jas išbandytų. Pajaustų natūrą, proporciją, gamtinę formą ir galėtų jas interpretuoti. Studentai piešia, lipdo iš natūros. Su broliu poetu Eugenijumi Ališanka 1998–2003 m. Zabarijos kaime organizuodavome Poezijos pavasario užsienio svečių poetų vakarą. Tuo metu atsirado pretekstas organizuoti ir vienos dienos akcijas. Pajungęs studentus ir patyrusius skulptorius,  kaime, miške, griovyje, pakelėje rengėme skulptūrines akcijas. Projekto idėja tęsiasi iki šių dienų. Su trečio kurso studentais pavasarį vykstame į Širvintų girininkiją, kur įvykdome projektą iš gamtinių medžiagų. Dėstant nepavyksta atsiriboti nuo to, kas pačiam įdomu, t. y. artumas gamtos medžiagoms, žmogui. Manau, kad tos idėjos kažkiek pasiekia ir studentus studijų metais.

Jūsų kūryboje gamta labai svarbi, ar taip pat yra ir Jūsų gyvenime?

Gamta man visuomet buvo labai svarbi. Nuo vaikystės, kai reikėdavo išvykti iš kaimo, kabindavausi į tvorą, kad neišvežtų. Su verksmais mane ištraukdavo, įsodindavo į mašiną ir veždavo į miestą. Dar ilgą laiką norėdavosi kuo greičiau iš jo „dingti“. Ir dabar vasaros leidžiamos kaime, kur yra mano dirbtuvė. Aplinkui gamta, upė. Ten pajunti laisvę: triukšmauji – kali kokį akmenį. Pajunti savo tikrąjį buvimą su medžiaga: pajunti kaip nugalėti akmenį, kaip jis trupa. Stebi natūralius gamtos procesus. Taip subrendo vienas iš mano meninių projektų ąžuolinis kevalas „Korekcija“, jis eksponuojamas parodoje. Užverčiau vieną jo kraštą kaip paklodės. Taip tarsi norėjau pakoreguoti gamtą, „pažaisti“ su ja, pakeisti ją. Panašiai galėčiau pasakyti ir apie kūrinį „Dėžė“. Objektas yra kubinio metro – tai minimalizmo simbolis. Man buvo svarbi faktūra, kuri drauge tarnauja ir kaip ornamentas. Palikau pjūklo faktūrą, kaip palieku kalto žymes akmenyje.

Ar galite įvardyti svarbiausius ar įspūdingiausius kūrinius sau pačiam?

Arvydas Ališanka „Laiškas Norbertui Vėliui“ 2012 m. Riedulys. 180x90x120. Balsių mitologinis parkas.

Dėl galerijos dydžio nebuvo galimybės parodyti visos retrospektyvos. Nesinorėjo pergrūsti erdvės. Norėjosi paliesti dalykus, kurie man šiandien aktualūs. O reikšmingiausias kūrinys tikriausiai ir yra „Apsauga kūnui“, kai mano kūryboje atsiranda santykis su žmogaus kūnu ir kartu apsaugos motyvais. Taip pat  labai svarbios ir akmeninės skulptūros su mano silueto įspaudais „Vilnojos“ parke, ir jau minėta skulptūra Utenoje.                                Juodkrantėje, Gintaro įlankoje, deginamos ir leidžiamos į marias ugnies skulptūros. Paminklas Herkui Mantui bei dalyvavimas mažosios plastikos bronzos simpoziumuose. Iš bronzos galima lipdyti labai trapius dalykus. Ir, žinoma, patys smagiausi – kelioniniai projektai, su kelionių egzotika ir nuotykiais, kur patiri visai kitokį požiūrį ir į meną, į gamtą ir aplinkos išsaugojimą.

Kuris kelioninis projektas Jums buvo įspūdingiausias?

Tikriausiai simpoziumas Guandu gamtos parke 2010 metais. Tuo metu Lietuvoje kūrybinė atmosfera buvo atslūgusi, sustojo ir Herkaus Manto paminklo projektas. Ta kelionė buvo tikra atgaiva. Pamenu, dariau skulptūrą iš šakų aplink fikuso medį. Tame parke yra migruojančių paukščių stebėjimo punktas. Per skulptūros atidarymą sakiau: „Iš šakų darydamas skulptūras, pats jaučiuosi kaip migruojantis paukštis, atskridęs iš Lietuvos, kuris dėlioja šaką prie šakos, kol suranda jai skirtą vietą.“ Po kelerių metų grįžęs pamačiau, kad iš šakų išleistos lianos, kurios papildė, sutvirtino skulptūrą. Juokaujant galima sakyti, kad jau įleidau šaknis Taivano žemėje.

Ar galite įvardinti medžiagas, iš kurių kūrėte kūrinius? Su kuria medžiaga maloniausia dirbti?

Medžiagos įvairios, bandžiau per visas medžiagas susiliesti su gamta: ledu, gintaru, šiaudu, bronza, akmeniu, medžiu, popieriumi, sniegu, veltiniu. O maloniausia dirbti su vašku. Nėra triukšmo, arčiausia kūrybos. Taip pat – medis, nes greitai matai rezultatą, akmuo – dėl pasipriešinimo, dėl ilgaamžiškumo. O šiaip tai iš kiekvienos medžiagos bandai „ištraukti“ tiek, kiek gali.

O kur molis Jūsų kūryboje?

Su moliu dirbu kaip su tarpine medžiaga – lipdau figūras ir maketus, gal todėl nėra noro išdegti skulptūrą iš molio.Molį daugiausia naudojau lipdydamas Herkaus Manto skulptūrą.

Taip pat nepamirškime, kad esu dėstytojas. Dalies projektų nerealizuoju pats, nes studentams išdalinu. Pasakai, kokias idėjas, o vėliau jos randa vietą jų darbuose.

Pabaigai norėčiau paklausti iš tiesų labai nekonkretaus klausimo: ką Jūs įvardytumėt kaip pagrindinį įrankį savo skulptūros atsiradimui?

Į galvą pirmiausia ateina pieštukas ir popieriaus lapas. Mintys ir idėjos fiksuojamos pirmiausia ten. Man tai pagalbinė priemonė užfiksuoti mintį ir vaizdinį. Pirmiausia galvoju apie formą, kurios idėja ateina kažką darant: einant, mąstant. Konceptuali idėja gali ateiti iš poezijos ar ironiško pasakymo, o popierius ir pieštukas padeda užfiksuoti plastinį momentą. Todėl greičiausiai tai vis dėl to bus pieštukas ir lapas popieriaus.

Parodoje „Sukaktuvininko ego paroda: „Tarp“ galima apsilankyti iki balandžio 6 dienos.

Kalbino Indrė Mickaitė