Paskutinį šimtmetį keitėsi ne bažnyčios vidus, o tik ją supanti erdvė. 1937 m. nuotrauka

Anądien, važiuodamas troleibusu, nugirdau dviejų studentų pokalbį. Jauna mergina, rodydama pirštu pro langą į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, savo draugą ragino kurią nors dieną joje apsilankyti. Sakė girdėjusi, kad ten labai gražu. Nejučia susimąstau. Kada pats paskutinį kartą ten buvau? Ar tik ne tolimojoje vaikystėje? Galbūt su klasės auklėtoja? Kaip viskas atrodytų šiandien, į viską žvelgiant jau suaugusiojo akimis?

Vykdydamas sau duotą pažadą, šiandien aš prie žymiausios Antakalnio šventovės vartų. Manęs jau laukia Leonardas Kuzminskas. Vaikinas jau treti metai sostinėje dirbantis gidu, pasidalins savo patirtimi ir įžvalgomis apie šią bažnyčią.

Leonardai, Vilnius gali pasigirti daugybe puošnių šventovių. Nemažai jų užsienio turistai aplanko. Kuo išsiskiria Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia?

Turbūt visi esame girdėję tokius skambius epitetus, kad tai vėlyvojo baroko perlas, Vilniaus architektūros šedevras ir pan. Esu girdėjęs kai kuriuos gidus turistams sakančius – puošniausia bažnyčia pasaulyje. Hiperbolizuoti – labai tipiška dirbant su turistais. Kiekvienas miestas privalo turėti kažką tokio, kas pasaulyje yra numeris vienas. Štai mūsų kaimynai latviai giriasi aukščiausia varpine Rygoje, estai didžiuojasi seniausia veikiančia Europos vaistine, o mes turime puošniausią bažnyčią.

Visgi manęs šios lenktynės ypatingai nežavi. Viso labo tai rinkodaros gudrybės. Tikrai šios bažnyčios architektūra įspūdinga, aukšto meninio lygio ir jos interjeras sukurtas puikių italų skulptorių. Bet žmonės keliauja, mato Florenciją, mato Romą. Juos sunku kažkuo nustebinti. Aš asmeniškai nelinkęs perdėti, geriau palikti įvertinti patiems ir padėti tai atlikti. Užsieniečių emocijos tada kur kas nuoširdesnės. Nors turistai Vilniuje aplanko ir daugiau baroko epochos šedevrų, visgi didžiausią įspūdį jiems palieka būtent šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Ji sudomina, užburia netgi žmones pernelyg nesižavinčius baroku.

Kuo ji išskirtinė mums? Ji ypatinga, nes tokia vienintelė. Tiek Vilniuje, tiek ir Lietuvoje nerasime nieko į ją panašaus. Šalia meninio paveldo verta prisiminti ir dar vieną šios bažnyčios išskirtinumą. Ji viena iš nedaugelio Vilniaus bažnyčių, kuri išvengė prievartinio uždarymo okupacijos metais ir atverta katalikams nuo XV a. pabaigos iki dabar.

Kalbate apie XV amžių, dabartinei bažnyčiai per tris šimtus metų. Kas šioje vietoje buvo anksčiau?

Legendos sako, kad čia senovėje būta pagonių šventyklos deivei Mildai. To, deja, negalime patvirtinti jokiais dokumentais. Kita legenda sako, kad 1666 m., kasant pamatus dabartinei bažnyčiai, buvo rasta į sarkofagą panaši akmeninė nežinomo riterio skulptūra. Tuomet galvota, jog tai pirmosios bažnyčios šioje vietoje fundatoriaus Petro Goštauto antkapis. Pastarojo asmenybę istorikai laiko legendine, jos egzistavimas nėra paremtas jokiais istoriniais šaltiniais, todėl ir bažnyčios egzistavimas dar XIV viduryje, gerokai prieš valstybės krikštą, mažai tikėtinas. Pirmoji medinė bažnyčia veikiausiai atsirado XVI a. pabaigoje, jai sudegus, XVII a. pradžioje patstatyta kita, taip pat medinė. Taigi dabartinė mūrinė, jau trečioji,– dokumentuota.

Kai buvo pradėti paruošiamieji šios trečiosios bažnyčios statybos darbai, Lietuva buvo tik pradėjusi atsigauti po praūžusių karų su Maskva ir Švedija. Kaip paaiškinti tokias grandiozines statybas tokiu sunkiu metu?

Bažnyčios fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas

Vilnius tada buvo atstatomas praktiškai iš pelenų, privalėjo susigrąžinti savo kaip svarbaus centro statusą. Matyt, statybos visais laikais buvo varomoji ekonomikos augimo jėga. Iš tiesų, neįtikėtinai greitai atsitiesęs, Vilnius tapo šventyklų miestu ir pasipuošė prabangiu baroko rūbu. Toks jis pasiekė ir mūsų laikus.

Didingų bažnyčių statyba susijusi to meto mąstysena. Baroko laikų didikai tikėjosi galintys nuodėmingą, klaidų pilną gyvenimą „ištaisyti“ dosniomis aukomis bažnyčiai. Būsimasis fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas buvo Vilniaus vaivada bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės etmonas, t.y. jos vyriausias vadas. Legenda byloja, kad 1662 m. sukilus kariuomenei jis buvo priverstas slapstytis medinės Antakalnio bažnyčios griuvėsiuose. Kritiniu momentu pasižadėjo, kad jei liksiąs gyvas, pastatysiąs naują šventovę. Numalšinus maištą, didikas savo pažadus pradėjo vykdyti.

Apie patį fundatorių yra daugybė įvairių spėliojimų. Sunku žinoti, kurie iš jų arti tiesos, o kurie išgalvoti. Viena aišku, jis buvo įtakingas ir galingas žmogus. Negausūs biografijos faktai liudija, kad tai buvo rūstus žmogus, vienišius, visą gyvenimą atidavęs karybai. Labai religingas, gyvenimo pabaigoje pasiekęs aukščiausią įmanomą kariškio karjeros viršūnę, jis, ruošdamasis paskutiniajai kelionei, didžiules lėšas paskyrė grandioziniam projektui įgyvendinti – pastatyti šventovę, kuri ateities kartoms būtų jo tvirto ir tikro tikėjimo įrodymas.

Kaip klostėsi bažnyčios statyba, ar ilgai užtruko, kokių sunkumų būta?

Naujos bažnyčios statybos prasidėjo 1668 metų birželio 29-ą, švenčiant šv. Petro ir Povilo dieną. Buvo iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. Statyboms pradžioje vadovavo pats jos architektas, krokuvietis Janas Zaoras, po jo darbus tęsė kiti. 1674 m. iš Gdansko atkeliavo durys. Dar po kelerių metų dekoruoti bažnyčios atvyko puikūs italų skulptoriai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Šiuos italus keitė kiti. Vidaus puošyba užtruko beveik trisdešimt metų. Daug ar mažai – sunku spręsti. Šiais laikais visai kitaip jaučiame laiką. Viena aišku – pabaigta bažnyčia ženkliai prisidėjo prie išgražėjusio Antakalnio priemiesčio. Čia šalia jau buvo pastatytas erdvus Laterano kanauninkų vienuolynas, o XVII a. pabaigoje baigti prašmatnūs Sluškų ir Sapiegų rūmai. Greta pastarųjų – puošni Viešpaties Jėzaus bažnyčia su trinitorių vienuolynu.

Ar labai pakito bažnyčia ir jos interjeras iki mūsų dienų?

Mūsų miestas tiek daug kentėjo karo ir taikos metais, kad turime labai mažai išlikusių autentiškų interjerų. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios interjeras būtent ir vertingas tuo, kad palyginti nedaug pakitęs nuo fundatoriaus laikų. Bažnyčios puošyba – stiuko lipdiniai. Tai gipso, kalkių, klijų ir smėlio ar marmuro miltelių mišinys. Drėgnas būna minkštas, greitai stingsta, sudžiūvęs — kietas. Nors tai ganėtinai tvirta medžiaga, visgi tai ne marmuras, todėl didžiausią grėsmę šiai bažnyčiai kėlė drėgmė. Kai kurios interjero dalys, deja, buvo pažeistos ir prarastos. 1801 m. bažnyčią restauravo italai J.Barečis ir M.Pianas. Panašiu metu buvo parduotas didysis jos altorius, jo vietoje pakabintas dailininko P.Smuglevičiaus paveikslas, pastatytos keturios didelės K.Jelskio sukurtos pranašų statulos. Taip pat pastatyta rokoko stiliaus sakykla. Dar po šimtmečio bažnyčioje atsirado nauji vargonai. Taigi šiokių tokių pakitimų būta. Paskutiniai restauracijos darbai buvo atlikti sovietmečiu, 1976 — 1984 m.

Dirbate gidu ir kasdien lankotės bažnyčioje, ar tebeatrandate kažką naujo?

Sezono metu čia lankausi kasdien. Negalėčiau pasakyti, kad nusibostų. Tai mano darbo dalis. Kažko ypatingai naujo jau nebeatrandu, bet seni dalykai kartais naujoje šviesoje nušvinta. Atkreiptas dėmesys į kokią nors detalę, turistų užduotas įdomesnis klausimas sukelia naujų minčių ir noro toliau gilintis. O kur gilintis tikrai yra. Be meninės puošybos vertės tai ir šventųjų enciklopedija. Po kiekviena stiuko kompozicija slepiasi konkreti žmogaus, jo šventumo istorija, jo darbai ir t.t. Turbūt daugelis galvoja, kad gidai diena iš dienos pasakoja tas pačias istorijas. Lyg subraižyta patefono plokštelė. Dalis tiesos čia yra. Nors dažniausiai pasakojame tas pačias tiesas, žinoti turime nepalyginamai daugiau. Toks darbas – žinoti daug, kalbėti mažai. Bažnyčiai skiriamas laikas ganėtinai ribotas, todėl reikia kalbėti koncentruotai, aiškiai ir paprastai. Paprastai apie tokią nepaprastą bažnyčią. Meluočiau, jei sakyčiau, kad gidai kartais nepagražina vienos ar kitos detalės. Į moksliškumą nepretenduojame. Visgi nuo teisybės nereikėtų pernelyg nutolti.

Iš kur semiatės žinių? Kur ieškote medžiagos savo darbui?

Kai kas sako, kad tai bene labiausiai aprašyta Lietuvos bažnyčia. Aš darbinę medžiagą renku iš įvairiausių šaltinių, kruopelytę po kruopelytės lipdau pasakojimą lyg stiuko dekoracijas. Stengiuosi savo turistams kiekvienąsyk papasakoti kokią nors naują detalę. Tai ir man pačiam padeda išvengti monotonijos. Lietuviškai turime labai mažai populiariosios literatūros apie šią bažnyčią, tik turistinius leidinius. Gidas turi žinoti kur kas daugiau nei rašoma juose, o moksliniai tekstai apie šią bažnyčią nelengvi– paprastas skaitytojas tikrai pasimestų tarp transeptų, piliastrų, draperijų ir panašių architektūros bei meno terminų. Tad tenka ieškoti aukso viduriuko.

Ar daug turistų sulaukia šis baroko paminklas?

Turistų skaičius auga. Dėl to nėra jokių abejonių. Patys matome pilnus autobusus. Neteko girdėti apie jokias statistikas, bet lankytojų sulaukia tikrai nemažai. Didžiąją dalį sudaro organizuotos grupės. Lenkai, italai, ispanai, japonai, vokiečiai. Atvažiuoja ir savarankiškai keliaujantys. Visomis kalbomis išgirsi šnekant.

Paradoksalu, bet mažiausiai čia turbūt lietuvių. Ypač daug turistų pirmadienio rytą, po sekmadienio, kai dėl šv. Mišių bažnyčios lankymas yra apribotas. Užsuka turistai tik pradedantys pažintį su Vilniumi, o taip pat turistai, kurie jau išvyksta. Pats ne kartą esu čia užsukęs su turistais pakeliui į oro uostą. Apie turistų skaičių byloja ir išmaldos prašantieji – rytais jų čia susirenka ne vienas ir ne du. Pats eilę metų fiksuoju savotišką rekordą. Sykį, ryte, truputį po devynių, per patį ekskursijų piką, esu suskaičiavęs net septyniolika autobusų. Tokiomis ir panašiomis dienomis tenka ir eilėje pastovėti, norint įeiti į šventovę.

Neprailgsta laukti?

Paprastai čia visų ekskursijų pradžia. Tad turistų motyvacija labai didelė. Neilgas laukimas tik sustiprina jų smalsumą. Matydami minias, dar labiau nori savo akimis viską išvysti. Jaučiasi netgi šiokia tokia įtampa gerąja prasme. Taigi puikesnės vietos ekskursijai po Vilnių nesugalvosi. Be to, ši laiką galima išnaudoti. Bažnyčia turi įdomybių ne tik viduje, bet ir lauke.

Kaip kad bažnyčios fundatoriaus palaidojimo vieta?

Būtent. Mykolas Kazimieras Pacas mirė 1682 m. Baigiama dekoruoti šventovė tapo jo kapu: kaip ir norėjo, buvo palaidotas rūsyje po bažnyčios slenksčiu. Vykdant paskutiniąją fundatoriaus valią, kapas buvo uždengtas paprasta akmens plokšte su lotynišku įrašu „Čia guli nusidėjėlis“. Juokaujant galima pasakyti, kad tikrai bus turėjęs nemažai nuodėmių, nes XVIII a. žaibas suskaldė lentą. Vienuoliai ją įmūrijo sienoje, dabar ją rasite dešinėje įėjimo pusėje. Rūsyje išliko fundatoriaus karstas su jo palaikais. Noras būti palaidotam po slenksčiu viena vertus rodė žmogaus nusižeminimą, ypač tokio daug pasiekusio kaip Pacas, kita vertus anuomet tikėta, kad tokia paskutinio poilsio vieta padėdavo atpirkti nuodėmes, žmonės, kurie mindžiodavo kapą, padėdavo velioniui priartėti prie dangaus karalystės. Taigi nusižeminimas, bet ne kiekvienam, veikiau didiko privilegija. Baroko epocha pilna paradoksų. Kita įdomybė – užrašas bažnyčios fasade. Jo viršuje vaizduojama Švč. Mergelė Marija, pamynusi sulaužytas patrankas, vėliavas ir kitą karinę amuniciją, kiek žemiau keliaprasmis įrašas: Regina Pacis funda nos irt pace – „Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje“.

Čia regime barokišką retorinį žaidimą žodžiais: Pacis ir pace aiškiai primena fundatoriaus Paco pavardę. Kita vertus, tai labai prasmingi žodžiai. Anų laikų Lietuva, išvarginta sunkiausių karų, iš tikrųjų troško taikos. Šie žodžiai – puiki mecenato fundavimo nuostatų perteikėjai, Marijos pagalbos prašoma ne karinei sėkmei užtikrinti, bet taikai įtvirtinti.

Koks pirmasis turistų įspūdis įžengus vidun?

Pirmoji reakcija- nuostaba. Aišku, po to turisto ranka siekia fotoaparato. Visus pribloškia erdvės pojūtis. Bažnyčia iš išorės daili, bet nėra kažkuo išskirtinė, o štai vidinė erdvė tikrai labai harmoninga. O dar ta balta spalva, lengvumo pojūtis. Saulėtą dieną, kai patenka daugiau šviesos, jausmas dar stipresnis. Šioje bažnyčioje beveik nėra spalvų, visa didybė ir glūdi baltoje erdvėje, jos ornamentikoje, puošyboje. Man pačiam čia kaskart norisi prisiauginti sparnus ir pakilti aukštyn, tarp skliautų, kad galėčiau apžiūrėti kiekvieną detalę. Dekoro kiekis taip pat pribloškia. Daugelyje šaltinių kartojamas tas pats skaičius – daugiau nei du tūkstančiai skirtingų puošybos elementų. Nežinau, ar kas skaičiavo, kokią metodiką taikė, bet skaičius labai didelis ir sunku juo patikėti. Dėl vieno dalyko abejonių nėra – skaičius, koks jis bebūtų – įspūdingas.

Dėl bažnyčioje saugomų timpanų kilmės vieningos nuomonės nėra

Kairėje – šv. Karalienių koplyčia. Bet dėmesys krypsta ne į karalienes, o ant žemės pastatytus būgnus...

Kad ir kaip norėtųsi, geriau jų neliesti. Turistams sudrausminti net užrašas specialus atsirado. Šie būgnai vadinami timpanais. Pastarieji kilę iš islamiškų rytų kraštų. Į Europą atkeliavo kaip Kryžiaus žygių trofėjai, o vėliau prigijo kaip „emocinis ginklas“.

Ritmas visada padėdavo surikiuoti ir motyvuoti karius prieš mūšį. Tai – didžiuliai katilai, išlieti iš metalo ir aptraukti oda, mušami dviem medinėmis lazdomis. Lenkijoje gyvuoja legenda, kad timpanai primena lenkų kariuomenės pergalę prieš turkus. Esą karalius Jonas III Sobieskis, 1683 m. sumušęs turkus prie Vienos, liepė karo žygyje naudotus būgnus laikyti bažnyčiose kaip pergalės simbolius. Vilniuje pasakojama, esą šie būgnai yra LDK kariuomenės trofėjai, parsivežti iš kiek anksčiau, 1673 m. , vykusio mūšio su turkais. Šiame pergalingame mūšyje ypač pasižymėjo lietuvių kariuomenė, vadovaujama Mykolo Kazimiero Paco, todėl manoma, kad didieji būgnai yra karo trofėjai, lietuvių atimti iš turkų. Žinomas ir dar kitoks aiškinimas: esą šie būgnai ne atimti iš turkų, bet buvo mušami lietuvių ir todėl saugomi bažnyčioje didžiosios pergalės atminimui. Vėlesniais amžiais, sumenkus Lenkijos ir Lietuvos valstybės karinei galiai, būgnai nustojo skambėti karo žygiuose ir rūmų iškilmėse, bet galėjo išlikti bažnyčiose. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų surinkta medžiaga rodo, kad seniau šv. Velykų rytą būgnai dundėdavo kai kuriuose Lietuvos regionuose. Kokie yra šie timpanai -lenkiški, turkiški ar lietuviški sunku pasakyti, žiūrint kuria legenda tikėsime. Aš asmeniškai linkstu manyti, kad tai Paco trofėjiniai būgnai. Visgi jo būta fundatoriaus, kariškio, todėl ir bažnyčioje išliko nemažai militaristnių detalių: karių koplyčia, didžiojo etmono paradinis portretas, LDK kariuomenės kasos skrynia.

Koplyčios skliaute matome sceną, kurioje vaizduojami katile patalpinti trys žmonės, vienas jų dėvi rytietišką galvos apdangalą. Primena kankinimo sceną.

Kaip minėjau, ši bažnyčia yra tikrų tikriausia šventųjų enciklopedija. Skliaute dvi kankinystės scenos – šv. Teodoros ir jus sudominusi šv. Faustos kankinystės scena. Abi istorijos iš krikščionių persekiojimo laikų, Romą valdant imperatoriui Diokletianui.

Jauna religinga našlaitė Fausta gyveno Cyzicus mieste Anatolijoje. Žinios apie krikščionę pasiekė vietinį valdytoją ir ji buvo suimta bei nusiųsta pas pagonių šventiką Evilasijų. Šis turėjo sugrąžinti ją į pagonybę. Mergaitė neišsižadėjo savo tikėjimo, todėl buvo kankinama. Galiausiai pats šventikas, matydamas jos auką, atsivertė į krikščionybę. Atvykęs teisėjas Maksimas įsakė kankinti juos abu, galiausiai pasmerkė juos mirti puode ant ugnies. Matydamas kankinių tvirtybę ir pasišventimą, netrukus atsivertė ir pats buvo įmestas į verdantį vandenį.

Šventos Teodoros legenda dar įdomesnė. Vienu metu, sumažėjus gimstamumui, kai kuriose Romos imperijos provincijose moterys buvo skatinamos gimdyti, o specialiai priimti įstatymai baudė už skaistybės saugojimą. Teodora buvo viena iš nuteistųjų moterų, o jai skirta bausmė – apgyvendinimas ir priverstinis darbas viešnamyje. Pirmasis „klientas“ pasirodė esąs Didymas, krikščionis kareivis, atėjęs išgelbėti merginos. Teodora persirengė vyro rūbais ir pabėgo. Išaiškėjus tiesai, Didymas buvo suimtas ir nusiųstas pas Aleksandrijos valdytoją Prokulą. Šiam pasmerkus kareivį myriop, čia pat pasirodė ir Teodora. Ji negalėjo sau leisti, kad jos išgelbėtojas mirtų vienas. Galiausiai abiems buvo nukirstos galvos.

Visgi pagrindinis šios koplyčios meninis akcentas ne kankinystės scenos, bet arkose įkomponuotos keturios moterų figūros. Jos simbolizuoja taikingumą, darbštumą, kantrybę ir gailestingą meilę. Pastaroji vaizduojama tikrai įspūdingai- moteris, kairėje rankoje laikanti karūną, savo aukštesnės socialinės padėties simbolį, duoda monetą luošam ir nudriskusiam elgetai.

Šv. Augustinio koplyčia: alegorinė figūra vaizduojanti gailestingumą.

Kitos artimiausios koplyčios skliaute vėl sutinkame keturias moterų figūras.

Bažnyčioje iš viso yra keturios koplyčios, kompoziciškai jos vieningos, kiekviena turi po keturias dideles figūras. Šįsyk jos alegorinės dorybių personifikacijos: tvirtumas, teisingumas, susivaldymas ir gailestingumas. Gailestingumas ir vėl atkreipia daugiausiai dėmesio, moteris vaizduojama meiliai žindanti kūdikius. Ši koplyčia dedikuota šv. Augustinui, vienam Katalikų Bažnyčios tėvų. Jo afrikietišką kilmę apačioje simbolizuoja dvi dramblio galvų konsolės. Atrodo tikrai egzotiškai.

Augustinas, rašydamas jam šlovę pelniusį teologinį traktatą „Apie Trejybę“, patyrė regėjimą, kuris vaizduojamas vienoje iš trijų skliauto scenų. Pasakojama, kad mąstydamas apie Švč. Trejybę, Augustinas vaikščiojo pajūriu ir sutiko vaikelį, kuris kriaukle bandė išsemti jūrą. Kai jis pasakė vaikui, kad tai neįmanoma, tas atsakęs, kad ir tau, Augustinai, neįmanoma išsiaiškinti paslapties, apie kurią dabar mąstai.

Šv. Augustino susitikimas su berniuku. J. Bulhako nuotrauka, 1939 m.

Čia pat ir skersinė nava, į ką čia turistams vertėtų atkreipti dėmesį?

Šioje bažnyčios dalyje turime du altorius – Maloningosios Dievo Motinos vienoje ir Penkių Jėzaus Žaizdų kitoje pusėje. Abu garsėja savo stebuklingais paveikslais.

Norint viską aprėpti, reikėtų užimti tinkamą poziciją, geriausia pačiame navos viduryje. Žvilgsnis neišvengiamai kryps aukštyn. Taigi pakėlę galvas, kairėje pusėje virš altoriaus pamatysime scenas iš šv. Marijos gyvenimo: sužadėtuvės, Elžbietos lankymas, gimimas, nekaltas prasidėjimas ir archangelo apsireiškimas. Abipus lango vaizduojamos dvi scenos, susijusios su žemiau kabančiu stebuklinguoju paveikslu.

Lango dešinėje matome Marijos apsireiškimą dievobaimingai Italijos miesto Faenzos gyventojai Joanai a Costumis. Vykdant jai duotus nurodymus buvo sustabdytas maras, o vietinėje bažnyčioje nutapytas viziją vaizduojantis paveikslas. Pastarasis padarė gilų įspūdį Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui, kuris 1639 — 1641 m., keliaudamas po Italiją, aplankė ir Faenzą. Užsakęs jo kopiją, parsivežė į Lietuvą ir laikė savo rūmų koplyčios altoriuje. Paskirtas Vilniaus vyskupu, atsigabeno šį paveikslą į sostinę. Kairėje lango pusėje vaizduojama, kaip Vilniuje, prasidėjus marui, vyskupas paveikslą iškilmingai perneša į senąją medinę šv. Petro ir Povilo bažnyčią viešam garbinimui, ragindamas tikinčiuosius prašyti Marijos pagalbos. Neatsitiktinai paveiksle Dievo Motina vaizduojama laužanti maro strėles.

Baroko mene populiarūs mažyčiai putlūs sparnuoti angeliukai, mažai kuo besiskiriantys nuo pasaulietiškų kupidonų.

Priešingoje skersinės navos pusėje – Kristaus Žaizdų altorius, įrengtas ir prižiūrėtas Vilniaus Žvejų brolijos. Greta stebuklingo paveikslo – daugybė angelų. Dideli ir maži, jie visi laiko Kristaus kankinimo įrankius. Viršuje, abipus lango, pavaizduota visa Jėzaus kančia nuo maldos Alyvų kalne iki nukryžiavimo.

Pabaigoje, verta atkreipti dėmesį į kupolo būgną. Aukščiausiame bažnyčios taške – Šv. Augustino posakio „Pasaulis yra teatras, o Dievas – žiūrovas“ interpretacija, nuo ten, kur pakabintas įspūdingas laivą vaizduojantis sietynas, į mus, teatro artistus, žvelgia Dievo veidas.

Minėjote, kad nors bažnyčios interjeras keitėsi nedaug, originalus centrinis altorius neišliko. Ar yra duomenų, kaip atrodė ši bažnyčios dalis?

Vienas iš principų, kuriuo paprastai vadovaujasi gidai – nepasakoti apie dalykus, kurių turistai nemato. Tiesą sakant, šiuo klausimu daug papasakoti ir norėdamas negalėčiau. Žinoma, kad Didysis altorius buvo buvo medinis. Jo viršutinėje dalyje buvo šv. Petro, o žemutinėjė – šv. Pauliaus paveikslai. Tuo pačiu principu buvo išdėstytos ir statulos: viršuje – 12 apaštalų, simbolizuojančių 12 Izraelio genčių, o apačioje – 12 pagonių tautų atstovų, simbolizuojančių pasaulio tautas, kurioms apaštalas Paulius skelbė Gerąją Naujieną. Prieš porą šimtų metų altorius parduotas. Iki mūsų dienų išliko tik kai kurie jo fragmentai įvairiose bažnyčiose.

Šiandien vienintelė medinė statula bažnyčioje tikrais rūbais aprengtas Jėzus Nazarietis?

Taip, bet šioje bažnyčioje skulptūra atsirado gerokai vėliau. Užsakyta vieno Vilniuje gyvenusio ispanų kunigo, ji buvo pagaminta Romoje pagal Madride saugotą stebuklingą Ecce Homo skulptūrą. 1700 m. pasiekusi Vilnių ši skulptūra buvo pastatyta kitoje Antakalnio bažnyčioje – Trinitorių. Ją 1864 m. pavertus šv. Mykolo Arkangelo cerkve, skulptūra perkelta čia. Sakoma, kad tikri ne tik skulptūros rūbai, bet ir plaukai.

Keliaujame Uršulės koplyčios link. Kokia šios šventosios istorija?

Šv. Uršulė su palyda užpuolama hunų

Manoma, jog ji buvusi Britanijos karaliaus duktė, gyvenusi IV a. ir garsėjusi grožiu bei išmintimi. Legenda pasakoja, jog bandydama išvengti nenorimų vedybų ir apsaugoti tėvą nuo tironiško jaunikio grasinimų ji sutiko tekėti, tačiau su viena sąlyga – jaunikis privalėjo laukti trejus metus ir priimti krikščionybę. Tuo metu Uršulė su vienuolikos skaisčių mergelių palyda išvyko į Romą. Pasak legendos, grįžtančias piligrimes, prie Kelno, užpuolę hunai. Kai Uršulė atsisakė ištekėti už hunų vado, visos mergelės buvo išžudytos. Visa ši istorija pasakojama koplyčios skliaute. Kaip ir ankstesnėse dviejose koplyčiose, čia rasime keturias moterų skulptūras, šį sykį konkrečias šventąsias. Kalbama, kad kuriant vieną jų- Mariją Magdalietę – pozavo menininko iš Italijos, dirbusio bažnyčioje, žmona. Nesunku tuo patikėti, matant su kokiu kruopštumu ir meile atliktas šis darbas. Tai bene pati gražiausia kompozicija visoje bažnyčioje.

Paskutinė koplyčia – Šventųjų Karžygių.

Čia atiduodama duoklė militaristiniams motyvams – šventieji kariai, scenos iš LDK kariuomenės žygių. Angeliukai skliaute – ir tie ginkluoti. Vienas netgi taikosi mus pašauti paleisdamas strėlę iš lanko.

Apsukę ratą, susitinkame su giltine, mosuojančia dalgiu. Ar toks atsisveikinimas – tik sutapimas?

Turistus visada stengiuosi pravesti būtent tokiu maršrutu,– sekdamas laikrodžio rodyklės kryptimi. Baigiantis ekskursijai, tikrai finalo vertas vaizdas. Galiu tik spėlioti, kodėl kūrėjai būtent šioje vietoje pastatė giltinę. Viena aišku, tik užėjus į bažnyčią mažai kas į ją teatkreipia dėmesį – kalbu tiek apie tikinčiuosius, tiek apie turistus. Juk prieš akis atsiveria tokia erdvė, toks pasaulio teatras. O štai išeinant mus neišvengiamai palydi jos žvilgsnis. Baroko epochoje toks svarbus šūkis kaip „Memento mori“ („Prisimink, kad mirsi“), čia puikiai iliustruojamas. Po giltinės kojomis – visi įmanomi galios simboliai – nuo karūnos iki muzikos instrumentų. Atėjus gyvenimo derliaus nuėmimo metui visi tampame lygūs – nepriklausomai nuo socialinės padėties ir galios.

Antakalnis