Dar prieš šimtmetį didelė tautos dalis buvo neraštinga. Dabar, įvedus privalomąjį pagrindinį ugdymą, tą sunkiai įsivaizduojame, tačiau, pasirodo, patys tebesame tik pradinukai naujoje, informacinio raštingumo srityje. Nors naudojimasis masinės komunikacijos priemonėmis, o ypač internetu, virto kasdiene informacijos duona, apie kritišką viešosios informacijos vertinimą, šaltinių atranką ir kitus sąmoningam piliečiui būtinus naudojimosi komunikacijos priemonėmis aspektus paprastai nutylima. Apie šią problemą ir praktinius patarimus skaitytojams kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytoju dr. Deimantu Jastramskiu, žurnalistams dėstančiu „Žiniasklaidos psichologijos“ kursą.

Žiniasklaida save pristato kaip nepriklausomą ir objektyvų informacijos šaltinį, tarnaujantį visuomenės interesams ir teisei žinoti. Vis dėlto kalbamės apie informacinį raštingumą ir kritišką skaitymą. Kodėl?

Pirmiausia žiniasklaidoje objektyvumas yra siekis, bet pati žiniasklaida nėra objektyvi tikrovė, o tik tikrovės perteikimas. Sudėti visą tikrovę į žiniasklaidą yra neįmanoma, visko per daug vyksta ir naujienomis, publikacijomis ar reportažais virsta tik dalis įvykių. Pats įvykis dar nėra naujiena, o naujiena atsiranda iš žurnalisto kūrybos. Toks ir yra skirtumas tarp to, kas vyksta tikrovėje, ir kas – žiniasklaidoje. Kitas dalykas – kaip ta tikrovė atrodo žmogaus sąmonėje. Net jei žiniasklaida labai nešališkai ir netendencingai pateikia informaciją, jos supratimas priklauso nuo to, kas ją perskaito, užfiksuoja, pamato, išgirsta. Rezultatas, kognityvinis efektas yra individualus ir labai skirtingas.

Kalbant apie kritinį žiniasklaidos vertinimą reikia turėti valios, noro domėtis, iš kur ta žiniasklaida yra, kas ji tokia, kokie žmonės rašo ir skelbia informaciją, su kuo tai gali būti susiję – tai nemažas darbas, reikalaujantis pilietinės iniciatyvos. Nemažam siačiui žmonių tai visai nesvarbu. Pamenu, prieš keletą metų buvo atlikta sociologinė apklausa apie užsakomuosius straipsnius. Mane nustebino skaičius, kad daugiau nei trečdalis apklaustųjų minėjo, jog jiems visai nesvarbu, ar tekste yra paslėpta informacija, ar straipsnis yra užsakomasis, ar ne. Tikrai labai didelė dalis auditorijos žiūri į tai pro pirštus.

Kaip žmonėms, turintiems tokį nusiteikimą, būtų galima pasiūlyti kritiškai vertinti informaciją? Jiems to paprasčiausia nereikia. Kita, pati perspektyviausia jaunimo auditorija turi daugiau galimybių patys rinkti ir tikrinti informaciją, geresnės jų technologinės galimybės ir įgūdžiai. Bet vėlgi – Lietuvoje nėra specializuotų programų, kurios sistemingai mokytų jaunimą informacinio raštingumo. O kritinis mąstymas apskritai reikalingas kiekvienam žmogui ir valstybės piliečiui.

Kaip rekėtų ugdyti kritinį skaitymą jaunimui, jei patys suaugusieji neretai nemoka kompetentingai atsirinkti informacijos? Ar neturėtų būti kreipiamas dėmesys į informacinį raštingumą jau mokykloje?

Buvo bandymų įgyvendinti keletą pavienių informacinio raštingumo projektų, bet nėra daugelyje Vakarų šalių įprastp mokymo, kur tiek moksleiviai, tiek suaugusieji mokomi kritiškai naudotis visuomenės informavimo priemonėmis. Tai ne tiktai susiję su žurnalistinio darbo vertinimu, bet ir su reklamos pramone – visa medijine kūryba.

Mokykloje turėtų būti įvestos specialios programos, kurias dėstytų tam pasirengę žiniasklaidos srities specialistai. Šių mokymų negalima primesti tiesiog kokios nors giminingos srities mokytojams.

Šiaurės Europos šalyse, taip pat Nyderlanduose yra įvairiausių programų, skirtų informaciniam raštingumui. Pradedami mokyti jau ankstyvieji paaugliai, kuriems skiepijami įgūdžiai, kaip kritiškai atsirinkti, žiūrėti, skaityti ir girdėti žiniasklaidos teikiamą medžiagą, kaip atsirinkti informaciją, taip pat supažindinama su reklamos poveikiais. Pastebėtina, kad nemažai šių dalykų sudėti į Žurnalistikos magistrantūros programą „Žiniasklaidos psichologijos“ kurse, tačiau jį išeina tik žurnalistikos studentai.

Dabar tai tikrai „užmesta“ disciplina. Per literatūros pamokas moksleiviai mokomi analizuoti grožinius kūrinius, bet nemokomi kritiškai vertinti žiniasklaidos tekstų...

Atskiri pedagogai gal ir pateikia panašių užduočių, svarsto su mokiniais, kodėl žiniasklaida vienaip ar kitaip pateikia situaciją, bet iniciatyvos lieka iniciatyvomis. Jos prasideda ir užgęsta. Tai nesisteminis dalykas, o informacinis raštingumas yra sritis, kuriai reikia švietimo politikos sprendimo. Žinoma, kad jis pradėtų materializuotis, turi ateiti suvokimas, kad tai reikalinga.  

Atrodo, jog didžiajai daugumai Lietuvos politikų paranku, kad žmonės kritiškai nevertintų informacijos ir valstybėje vykstančių procesų, nebūtų užduodami keblūs klausimai. Būtų galima manipuliuoti mase?

Šiuo metu iš politikų pusės nėra supratimo, kad informacinis raštingumas reikalingas ir jį reikia pradėti ugdyti nuo jaunumės bei sistemingai.

Taip, politikų įtaka ir požiūris į žiniasklaidą yra toks, jog ji yra verslas, kurį reikia paveikti norint gauti palankų politinį rezultatą. O kad ta socialinė institucija kokybiškai ir gyvybingai funkcionuotų, duotų gerą efektą visuomenei, tokio siekio nėra, o nuo jo turėtų viskas prasidėti.

Sovietmečiu žmonės žinojo, kad žiniasklaida pasitikėti negalima, nes ji priklausė valdžiai. Šiuo metu visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida didesnis nei daugelio kitų visuomeninių ir valdžios institucijų veikla. Žmonės linkę tikėti visa per televiziją pamatoma ar internete perskaitoma informacija. Nuo ko visgi priklausoma toji nepriklausoma nuo valdžios žurnalistika?

Kiekviena žiniasklaida kam nors priklauso. Ją valdo žmonės, kurie vienaip ar kitaip atsakingi už turinį. O kad visuomenės informavimo priemonės dirbtų skaidriai pagal įtvirtintus principus, tebėra siekis.

Pats pasitikėjimo žiniasklaida klausimas, mano galva, yra problemiškas. Aš asmeniškai nepasitikiu žiniasklaida kaip visuma, bet pasitikiu atskiromis žiniasklaidos priemonėmis, redakcijomis ir žurnalistais. Norint susidaryti realesnį vaizdą apie visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida, šį klausimą reikėtų išskaidyti išvardijant skirtingas redakcijas ir kanalus, pavyzdžiui, Lrt, bernardinai.lt, bns.lt, delfi.lt.... Į tokį klausimą jau galima aiškiai atsakyti. Visa žiniasklaida yra per didelė jūra, kurioje plaukioja įvairiausio rango kapitonai ir jų valdomi laivai, kad būtų galima daryti kažkokius apibendrinimus.

Visuomenės informavimo priemonių ekonominiai ir finansiniai ryšiai yra vienas iš pamatinių dalykų, kurie turėtų rūpėti žmonėms, norintiems kritiškai vertinti informaciją. Žmonės, nebijantys įdėti darbo, galėtų rasti apie keturis penktadalius visos informacijos apie ekonominius ir politinius Lietuvos žiniasklaidos priemonių saitus. Tai yra pagrindas, iš kurių galime žinoti, kokie makroveiksniai lemia tos konkrečios žiniasklaidos priemonės turinį. Labai didelė tikimybė, kad jeigu yra tam nustatyta konkreti redakcijos politika, toje struktūroje dirbantys žurnalistai turės laikytis nustatytų taisyklių. Dalį informacijos apie žiniasklaidos priemonių finansavimą skelbia Kultūros ministerija bei Lietuvos radijo ir televizijos komisija, tačiau prieinama ir kita vieša informacija. Tai bazinė informacija, kuri turi būti kaip vienas iš pagrindų kritiškai mąstančiam ir vertinančiam žiniasklaidos turinį žmogui. Kiek tokių žmonių yra Lietuvos Respublikoje? Drįsčiau pasakyti, kad geriausiu atveju – keliolika procentų.

Pavyzdžiui, jeigu skaitau kokį nors interneto portalą, tarkime, alfa.lt ar balsas.lt,  turiu omenyje, kad alfa.lt yra „MG Baltic“ grupės sudedamoji dalis. Jeigu šiame interneto tinklalapį skaitau apie „MG Baltic“ turiu žinoti, kad tai to didelio koncerto dalis. Reikia skaityti su suvokimu, kaip informacijos rengėjai susiję su tam tikrais verslais.

Kokius stereotipus ir kokiais būdais kuria medijos? Kokie, jūsų nuomone, yra gyvybingiausi Lietuvoje egzistuojantys žiniasklaidos sukurti stereotipai?

Stereotipai pirmiausia yra tam tikri apibendrinimai, supaprastinti mūsų sąmonės vaizdiniai. Jie atsiranda visuomenėje, bet žiniasklaida taip pat yra tam tikrų stereotipų nešėja. Šiuo atveju nenorėčiau demonizuoti žiniasklaidos sakydamas, kad ji yra pagrindinis veikėjas kuriant stereotipus, bet visgi ji reikšmingas veiksnys ir juos konstruojant, ir perteikiant. Bet iš principo tai yra žmonių psichikos dariniai, todėl negalima sakyti, kad pirmasis stereotipų šaltinis yra žiniasklaida.

Žiniasklaida, pateikdama net ir labai išsamią kritišką informaciją žmogui su susiformavusiomis nuostatomis, jų nepakeis. Ta visuomenės dalis tiesiog atmeta kritišką informaciją, kuri skelbiama apie kažkokią žmonių grupę. Dalis auditorijos netgi ieško informacijos, patvirtinančios jų susiformavusius stereotipus.

Daugiausia stereotipų yra apie dvi didžiausias socialines grupes – vyrus ir moteris. Taip pat jų gausu ir apie atskiras religines ir socialines grupės, tokias kaip neįgalieji ar psichikos ligoniai. Kai kurioms šių grupių klijuojamos etiketės ir net stigmos. Gajus Lietuvoje egzistuojantis stereotipas, prie kurio prisideda žiniasklaida – kad psichikos sutrikimais sergantis žmogus yra labiau linkęs nusikalsti. Negatyvi informacija suplakama su diagnoze ir taip suformuojamas neigiamas požiūris, visiškai neatitinkantis statistika paremtos tikrovės.

Kaip derėtų atsirinkti informacijos šaltinius ir kokiais kriterijais vertinti pateikiamą informaciją ar nuomonę norint susidaryti kuo objektyvesnį pateikiamos situacijos supratimą?

Pirmiausia pravartu pažiūrėti, kas parengė skaitomą tekstą. Ar iš viso nurodytas teksto autorius? Žinome, kad yra nemažai atvejų, kai tekstus parašo anonimai arba jie išversti iš kažkokio užsienio tinklalapio neįvardijant autorystės. Yra tekstų, kurie pasirašomi slapyvardžiu, ir Visuomenės informavimo įstatymas tą leidžia, tačiau jau visai kitaip žiūrime į tokį tekstą. Kiekvienas žmogus ir negali žinoti labai daug autorių, bet norėdamas visada gali pasitikrinti. Slepiama autorystė yra vienas iš požymių, kad straipsnis gali būti nepatikimas. Skaidri žiniasklaidos priemonė išvardina visus savo žurnalistus, darbuotojus.

Reikia atkreipti dėmesį į pačios informacijos pateikimą – kaip subalansuoti šaltiniai. Jeigu dominuoja vienas šaltinis, o kito iš viso nėra arba kita nuomonė pateikiama labai trumpai tik kelioliktoje pastraipoje, galima spręsti, kad problemą siekiama pateikti iš vienos pusės.

Dar vienas, atrodytų, net elementarus dalykas, pažiūrėti, ar atsakoma į pagrindinius klausimus: kas, kur, kada ir kaip? Pasitaiko valstybinių institucijų inicijuotų tekstų, kur nėra pagrindinio veikėjo. Į klausimą „kas?“ atsakoma labai aptakiai.

Svarbu atkreipti dėmesį į citavimą. Ne visada tai daroma aiškiai ir nurodant šaltinį. Jeigu nežinomas šaltinis arba cituojamasis, vėlgi yra įtarimas, kad ne viskas tvarkoje. Gali būti iš dalies manipuliuojama informacija, kurią žurnalistas nori priskirti konkrečiam asmeniui subtiliu ir nelabai pastebimu būdu.

Kartais net profesionalų bendruomenėje diskutuojama dėl žinios ir nuomonės sumaišymo, bet užmirštami žurnalistikos žanrai. Jeigu informaciniame žanre pateikiama aiški nuostata ir jau įžangoje formuluojamas sakinys, kad „iš blogos reputacijos žinomas asmuo pasielgė vienaip ar kitaip“, iškart matyti, kad norima primesti skaitytojams nuomonę ir aiškų įrėminimą. Tačiau jei tai analitinis vertinamasis straipsnis ar komentaras, žurnalisto vertinamasis aspektas visai normalu. Sterilūs informacijos vertinimo kriterijai, objektyvumo, nešališkumo sąvokos priskiriamos informaciniams žanrams.

Žinoma, yra visokių būdų ir nuomonėms reikšti, komentarams ir analitikai rašyti, publicistika teikia įvairiausių emocinių priemonių, kurias pasitelkus galima manipuliuoti mažiau įgudusiais vartotojais. Tai iš tiesų problemiška, bet, pasikartosiu, pirmiausia pati auditorija turi norėti vertinti žiniasklaidos medžiagą raštingai ir kritiškai.

Kodėl yra svarbu savotiškai budėti kritiškai vertinant informaciją? Daugelis žmonių galėtų pasakyti, kad žiniasklaidos turinys jų įsitikinimų ir elgesio neveikia. Ką savo trečiojo asmens efekto ir kiti žiniasklaidos poveikio tyrinėjimai?

Paminėjote trečiojo žmogaus efektą, kuris reiškia, kad žmogus geriau galvoja apie save negu apie kitus, vertindamas žiniasklaidos poveikį jam ir aplinkiniams. Tikrai labai nedaug žmonių susimąsto apie žiniasklaidos poveikį ir galvoja, kaip ji juos veikia. Gilesnis požiūris į save kaip individą nėra labai dažnas ir gal todėl informacinio raštingumo tema nėra jokioje politinėje darbotvarkėje.

Kalbėjosi Monika Midverytė OFS