Ba­landžio 4 d.minime Izidorių Sevilietį, vys­ku­pą ir Baž­ny­čios mo­ky­to­ją (560–636). 

Apie 560 me­tus Se­vi­li­jo­je (Is­pa­ni­ja) gi­mu­sio Izi­do­riaus šei­mo­je gau­su šven­tų­jų. Be jo šven­to­jo au­re­o­lę tu­ri dar du jo bro­liai – abu vys­ku­pai – Le­an­dras ir Ful­gen­ci­jus bei se­suo Fio­ren­ti­na. Ta­čiau iš vi­sų la­biau­siai iš­gar­sė­jo jis: mo­ky­mo gi­lu­mu bei pla­čiu iš­si­moks­li­ni­mu, ku­rie lei­do jam tap­ti vie­nu iš­min­tin­giau­sių to laik­me­čio žmo­nių, tik­ru mo­ky­to­ju, iš ku­rio kny­gų mo­kė­si iš­ti­sos moks­li­nin­kų kar­tos iki pat vi­du­ram­žių, kai į moks­lo pa­sau­lį at­ėjo di­die­ji te­olo­gai scho­las­tai, to­kie kaip šv. To­mas Ak­vi­nie­tis, šv. Bo­na­ven­tū­ra, Jo­nas Dun­sas Ško­tas...

Tai, kad jam bu­vo lem­ta nu­veik­ti di­džių da­ly­kų, jo tė­vai nu­spė­jo dar anks­ti (bent jau taip pa­sa­ko­ja gra­ži le­gen­da). Jis dar bu­vo kū­di­kis, kai ant jo, iš­neš­to pa­si­le­pin­ti šil­to­je Is­pa­ni­jos sau­lė­je, lū­pų nu­tū­pė spie­čius bi­čių, mir­ti­nai iš­gąs­di­nęs žin­dy­vę. Bi­čių spie­čiui nu­skri­dus, ant ma­žy­lio vei­do ne­bu­vo ma­ty­ti jo­kios įgė­li­mo, nei pa­ti­ni­mo žy­mės, o tik la­še­lis bal­to sal­daus me­daus ant jo raus­vų lū­pų, sim­bo­li­za­vęs tą iš­min­tį, ku­rią įgis šis ma­žy­lis.

Ta­čiau jam kiek pa­ū­gė­jus, ne­la­bai bu­vo aiš­ku, kaip jis ga­lės įgy­ti tą jam iš­pra­na­šau­tą iš­min­tį, nes iš mo­kyk­los, į ku­rią bu­vo įtai­sy­tas, jis daž­nai ir su ma­lo­nu­mu bėg­da­vo ir ne­var­žo­mas pa­si­leis­da­vo auk­si­nių ja­vų bei šie­nu kve­pian­čiais lau­kais.

Kar­tą per vie­ną to­kią kla­jo­nę jis, su­kai­tęs ir iš­troš­kęs, su­sto­jo prie šuli­nio. Mo­te­ris sė­mė van­de­nį, ir vir­vė, prie ku­rios bu­vo pri­riš­tas ki­bi­ras, lei­do­si kie­ta­me ren­ti­nio ak­me­ny­je įsi­rė­žu­sia va­ga. Izi­do­rius mo­ters pa­klau­sė, kaip gi at­si­ra­do ta va­ga, ir mo­te­ris at­sa­kė: „Tai ši ne­tvir­ta vir­vė nuo­la­tos ir kan­triai glu­din­da­ma ak­me­nį įvei­kė jo kie­tu­mą.“ Izi­do­rius šį pa­aiš­ki­ni­mą su­pra­to kaip kvie­ti­mą ir kaip žen­klą, jog at­kak­lus bei nuo­la­ti­nis at­si­dė­ji­mas moks­lams ga­lės įveik­ti ir jo men­ką no­rą mo­ky­tis. Tad jis su­tel­kė vi­sas jė­gas, o jo mo­ky­to­ju ta­po ir šia­me ke­ly­je jį ve­dė jo vy­res­ny­sis bro­lis.

Vi­sų šių pa­stan­gų re­zul­ta­tas bu­vo toks, kad nie­kas iš jo laik­me­čio žmo­nių ne­ga­lė­jo jam pri­lyg­ti jo įgy­to iš­si­moks­li­ni­mo gi­lu­mu bei pla­tu­mu. Tai jam pel­nė pa­gy­ras vie­no žy­maus jo am­ži­nin­ko Gri­ga­liaus Di­džio­jo. Šis apie jį pa­sa­kė: „Štai dar vie­nas Da­nie­lius, štai žmo­gus, pra­lenk­si­ąs Sa­lia­mo­ną.“

Įšven­tin­tas ku­ni­gu, jis bu­vo išrink­tas Se­vi­li­jos vys­ku­pu. Sa­vo bro­lio Le­an­dro įpė­di­niu ta­po tuo me­tu, kai Is­pa­ni­ją už­plū­do vi­zi­go­tai. Ta­čiau Izi­do­rius dėl to ne­nu­si­mi­nė. Jis pa­si­tel­kė vi­sas sa­vo pro­to bei uo­lu­mo jė­gas ir at­si­dė­jo pla­čiai evan­ge­li­za­ci­jos kam­pa­ni­jai bar­ba­rų gen­ty­se bei su­ge­bė­jo at­vers­ti jas į Kris­taus re­li­gi­ją. Tuo pa­čiu me­tu jis va­do­va­vo ir vys­ku­pi­jai: stei­gė mo­kyk­las ir įkvė­pė kul­tū­ros bei li­te­ra­tū­ros at­gi­mi­mą. Jis net­gi įkū­rė baž­ny­ti­nę ko­le­gi­ją, ku­ri bu­vo bū­si­mų se­mi­na­ri­jų pro­to­ti­pas, ir di­de­lę sa­vo lai­ko da­lį au­ko­jo bū­si­miems ku­ni­gams ug­dy­ti.

Jis ra­šė daug ir įvai­rio­mis te­mo­mis: pra­de­dant is­to­ri­ja, eg­ze­ge­ze ir bai­giant gra­ma­ti­ka bei moks­lu. Jo žy­miau­sias, vi­sai vi­du­ramžių kul­tū­rai įta­kos da­ręs kū­ri­nys bu­vo dvi­de­šim­ties to­mų vei­ka­las „Eti­mo­lo­gi­jos“, ku­ria­me api­ben­dri­no vi­sus tų lai­kų moks­lo pa­sie­ki­mus pra­dė­da­mas žo­džių eti­mo­lo­gi­jos aiš­ki­ni­mu.

Izi­do­rius ne­bu­vo ori­gi­na­lus mąs­ty­to­jas ir ra­šy­to­jas, ta­čiau jis mo­kė­jo su­ma­niai su­rink­ti ir su­sis­te­min­ti tai, kas jau bu­vo pa­ra­šy­ta prieš jį. Ir iš tie­sų, jo vei­ka­lai yra tik­ros an­to­lo­gi­jos, su­tvar­ky­tos re­mian­tis pla­čia bei or­ga­niš­ka pa­sau­lio ir moks­lo vi­zi­ja. Bū­tent ši ypa­ty­bė iš­gar­si­no jį kaip di­džiau­sią vi­du­ram­žių mo­ky­to­ją bei iš­min­tin­giau­sią Is­pa­ni­jos Baž­ny­čios tė­vų.

Ta­čiau Izi­do­rius bu­vo ir šven­ta­sis, di­dis šven­ta­sis. Jo eru­di­ci­ja bu­vo to­kia pat di­de­lė kaip ir jo ar­ti­mo mei­lė, nuo­lan­ku­mas bei at­gai­los dva­sia, to­dėl jo įtrau­ki­mas į šven­tų­jų są­ra­šus bei Baž­ny­čios po mir­ties (636 m. Se­vi­li­jo­je) jam su­teik­tas doc­tor eg­re­gius (lot. k. – iš­ki­lu­sis mo­ky­to­jas) ti­tu­las bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­mi da­ly­kai, tar­si koks ant­spau­das, tos mįs­lin­go bi­čių spie­čiaus pra­na­šys­tės pa­tvir­ti­ni­mas.

Parengta pagal Piero Lazzarin. NAUJOJI ŠVENTŲJŲ KNYGA. MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011)

Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė