Lietuvoje jau nuo 2008 m. veikia Olweus patyčių ir smurto prevencijos programa, kurią vykdo Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras. Kasmet rugsėjį prie programos prisijungia vis naujos mokyklos,  parodžiusios motyvaciją ir pasirengimą dalyvauti programoje.

Iki šiol programoje yra dalyvavusios 214 mokyklų, kurios 1,5 m. nuosekliai vykdė programos reikalavimus. O štai šiemet Olweus programa bus pradedama vykdyti 61-oje mokykloje.  Be to, 17 mokyklų jau suteiktas Olweus vardas, įvertinus puikius jų rezultatus bei mokyklų pasiryžimą programą tęsti savarankiškai.

Svarbu yra tai, kad tik pradėjus įgyvendinti programą, mokykloje organizuojama Olweus mokinių apklausa, kurioje dalyvauja visi 3–10 klasių moksleiviai. Iš jos mokykla sužino, kiek procentų vaikų patiria patyčias ir kiek tyčiojasi iš kitų, kokios patyčios formos dažniausios, kuriose mokyklos vietose įvyksta daugiausia patyčių, kokios mokinių nuostatos jų atžvilgiu. Kiekvienais metais, tęsiant programą, vėl atliekami tyrimai, iš kurių matyti, ar patyčių lygis sumažėjo. Šie duomenys yra pristatomi mokykloms, tačiau yra naudingi ir visos Lietuvos mastu.

Programos metu mokyklose atlikti tyrimai rodo, kad patyčių lygis mažėja. Kaip pasakojo Olweus programos vyr. instruktorė Ieva Dulinskaitė, kai kuriose mokyklose patyčių sumažėjo net perpus. Norvegų ekspertų nuomone, tokie rezultatai nustebino, nes kitose šalyse, įgyvendinusiose šią programą,  tokie pokyčiai stebimi tik po daug ilgesnio laiko tarpo.

O mokiniai pripažįsta, kad keičiantis mokytojams, auklėtojams bandant sustabdyti patyčias, keičiasi ir jų pačių nuostatos: mažėja tų, kurie imasi veiksmų rodydami nepakantumą kitiems, kurie išreiškia nepasitenkinimą greta esančiuoju viešai. Daugėja ir tų, kurie nori padėti ir padeda patyčių aukai.

„Bernardinai.lt“ kalbėjosi su Olweus programos vyr. instruktore Ieva Dulinskaite apie patyčias, jų mitus, veikimo principus. Klausėme jos ir apie tai, kaip į patyčias  reikėtų reaguoti tėvams, mokytojams ir patiems vaikams.

Kokios patyčių formos dažniausios?                             

Patyčias būtų galima suskirstyti į dvi kategijas: tiesiogines ir netiesiogines. Dažniausios yra tiesioginės patyčios, kurios yra fizinės ar žodinės, jomis galima laikyti ir daiktų atiminėjimą, pravardžiavimą, spardymąsi, grasinimus. Jos yra dažniau pastebimos. Kita grupė – netiesioginės patyčios: išstūmimas iš grupės, gandų, apkalbų skleidimas, socialinių spąstų kūrimas, kitų vaikų subūrimas patyčioms. Šiuo metu kaip trečią grupę galima skirti ir elektronines patyčias, mat jos sudaro apie 10 proc. visų patyčių. Negana to, šis procentas nuolat auga, nes jas labai sunku sustabdyti.

Stebime, kaip kiekvienais metais mokyklose abiejų grupių patyčių– tiesioginių ir netiesioginių – mažėja, tačiau elektroninių patyčių lygis išlieka toks pat, kai kuriose mokyklose – šiek tiek padidėja.  Nors su elektroninėmis patyčiomis programos metu dirbame itin daug, jos tik pristabdomos. Galima daryti prielaidą, jog jų sparčiai daugėja.

Elektroninės patyčios laikomos daug pavojingesnėmis nei  realios patyčios, jos daug sunkiau pastebimos. Be to, įtraukia didesnį stebėtojų skaičių nei fizinėje erdvėje vykstančios: vienu metu jose gali dalyvauti gali ir du šimtai, ir pora tūkstančių žmonių. Mokykloje galima kalbėtis su įžeidinėjimų iniciatoriais, o internete plintančius komentarus, paveikslėlius, videomedžiagą gali kiekvienas išsisaugoti, platinti toliau.

Paminėjote socialinius spąstus. Kas tai?

Socialiniai spąstai yra tokia situacija, kai vaikas įtraukiamas į  situaciją be išeities, kurioje bet koks jo pasirinkimas ar elgesys išprovokuoja patyčias. Pavyzdžiui, yra nusprendžiama pasišaipyti iš mergaitės, kuri yra gana uždara ir paprastai nėra kviečiama į populiarių vaikų vakarėlius. Tačiau šį kartą per pertrauką prie jos prieina kelios mergaitės ir įteikia jai pakvietimą. Čia kviečiamajai kyla klausimas: ji gali atsisakyti dalyvauti, tačiau tokiu atveju iš jos gali pradėti šaipytis, jog ji nuobodi ir namisėda, iš kitos pusės, priėmus pakvietimą ir nuvykus į reikiamą vietą gali paaiškėti, jog tai viso labo buvo apgaulė ir būdas pasišaipyti iš jos patiklumo. Ši situacija tipinė socialiniams spąstams, nes kad ir kaip pasielgtum, vis vien liksi padaręs kažką ne taip. Nėra galimybės pasirinkti teisingai, taip, kad situacija baigtųsi sėkmingai, nes jau iš anksto suplanuota, kad iš bet kokio pasirinkimo bus pasišaipyta.

Kaip reiškiasi patyčios? Kas leidžia joms rastis?

Nors kiekvienas patyčių atvejis labai individualus, svarbu nepamiršti, kad vaikai patyčių, kaip ir bet kokio kito elgesio, pirmiausia išmoksta iš suaugusiųjų. Todėl tėvams ir mokytojams reikėtų ne tik mokyti teisingai elgtis vaikus, bet ir savo pavyzdžiu rodyti, kaip bendrauti tarpusavyje. Kartais vaikai atkartoja suaugusiųjų bendravimo modelį ir nelabai susimąsto, kokių pasekmių jų elgesys gali turėti kitam vaikui. Dažnai vaikai tikina, kad tik linksminosi, kad tai – pokštas, kita vertus, tai gali tapti būdu vaikų grupei susisieti tarpusavyje. Pats Olweus yra pasakojęs, kad, norint identifikuoti save ir savo grupę, reikia „kito“, prieš kurį būtų galima susivienyti.  Tačiau tam „kitam“ vaikui, tai gresia labai skausminga patirtimi.

Yra vaikų, kurie prisideda prie patyčių, patys bijodami nukentėti nuo jų. Tai ypač ryšku tais atvejais, kai patyčias organizuoja populiarus vaikas, turintis daug draugų. Daugelis vaikų jungiasi prie jo, norėdami pasidalinti populiarumu.

Atsiranda ir tokių, kurie, jungdamiesi prie patyčių, taip išreiškia savo asmeninį nepasitenkinimą vienu ar kitu vaiku. Apklausoje uždavus klausimą, ar prisidėtum prie patyčių to žmogaus, kurio tu nemėgsti, tenka išgirsti teigiamą atsakymą. Suaugusieji žmonės tai perdirba, pasilieka sau, o vaikai išreiškia spontaniškai. Apie tai verta su jais pakalbėti ir padiskutuoti, juk patyčių nenusipelno niekas.

Kaip nesuklysti nubrėžiant ribą tarp juoko, draugiško humoro ir patyčių?

Pagal Olweus programos apibrėžimą, patyčios sudarytos iš kelių elementų: tai yra pasikartojantis reiškinys, kuriame yra susiklosčiusi tam tikra jėgų pusiausvyra:  yra vienas žmogus ar grupė, stipresnių psichologiškai ir negalinčių apsiginti. Dar vienas veiksnys – agresijos elementas, kai sąmoningai suvokiama: „noriu įžeisti kitą“. 

Kai vaikai elgiasi tam tikru būdu ir neturi ketinimų įskaudinti, tai galbūt galima pavadinti mokymusi bendrauti, tam tikrais socialiniais žaidimas. Sakyti, kad tai patyčios – pavojinga. Bet vėlgi, besityčiojantis vaikas tuo gali prisidengti tik kaip išoriniu pasiteisinimu, suvokdamas, jog pagrindinis jo tikslas buvo įskaudinti.

Jeigu kyla klausimas, ar tai draugiškas pajuokavimas, ar patyčios, svarbu į situaciją pažvelgti iš patyčias patiriančio vaiko pozicijų: jei jis jaučiasi įskaudintas, jį žeidžiantis elgesys nėra tinkamas – jį svarbu stabdyti.

Kokie vaikai dažniau tampa patyčių aukomis?

Patyčių auka galime tapti bet kuris, nes kiekvienas turime bruožų, iš kurių būtų galima pasityčioti: ne tokia plaukų spalva, nosis, akys ar burna, eisena...

Tyrimai rodo, kad tie vaikai, kurie dažniau patiria patyčias, yra užsidarę, labiau linkę leisti laiką vieni, daugiau bendrauja su suaugusiaisiais. Mokytojai gali pastebėti, kad jie per pertraukas lieka šalia klasės ar klasėje, bando su jais užmegzti kalbą, neturi daug draugų mokykloje, taigi yra mažiau apsaugoti.

Tačiau šie vaikų bruožai gali būti ir patyčių pasekmė, todėl tiksliai nuspėti, kuris vaikas susilauks patyčių, nėra įmanoma. Įdomu tai, kad tapimas tuo, iš kurio tyčiojamasi, nėra nuolatinė savybė. Dažnai atsidūrus kitoje atmosferoje, kitoje vaikų grupėje, tas pats mokinys gali tapti visų mėgstamas ir gerbiamas. Jeigu klasėje patyčios nėra priimtinas elgesys, išskirtiniai vaiko bruožai netaps kliūtimi bendrauti.

Kokios gali būti patyčių pasekmės vaikui ar paaugliui?

Patyčios sukelia didelį nerimą ir baimę, nesaugumo jausmą, kartais atsiranda ir išmokto bejėgiškumo būsena, kai vaikas ima normalizuoti patyčių situaciją, ir jam pradeda atrodyti, jog taip ir turėtų būti. Bandome įtikinti vaikus tuo, kad niekas nenusipelno patyčių.

Patyčios gali būti ir skirtingo intensyvumo. Pavyzdžiui, jei patyčias patiriantis vaikas turi draugų, kurie gali jį apginti, paguosti, palaikyti, tai tokios patyčios palieka mažesnių pėdsakų. Visai kitaip yra su tais vaikais, kurie visai neturi draugų ir negali apsiginti. Tokios patyčios gali tęstis ir penkerius, ir dešimt, ir daugiau metų. Dažniausiai jos sukelia psichologinių sutrikimų, nes pačios išskiriamos kaip veiksnys, galintis prisidėti prie psichologinių sutrikimų, tokių kaip depresija ar nerimas.

Kyla mintis, kad dažnos patyčios gali prisidėti ir prie didelio savižudybių Lietuvoje skaičiaus.

Taip, tai labai susiję. Netgi pati Olweus programa, kilusi Norvegijoje, yra atsiradusi būtent iš prevencijos nuo savižudybių, kai iš 8 vaikų dėl patyčių nusižudė trys berniukai. Norvegijos vyriausybė tuo metu iniciavo šią programą.

Lietuvoje taip pat kartais išsiaiškinama, jog nusižudę vaikai ar jaunuoliai patyrė patyčias. Nors, psichologų manymu, savižudybę paskatina daugelio veiksnių mišinys, vis dėlto patyčios gali tapti tuo postūmiu, kuris perpildo beviltiškumo taurę.

Galbūt galėtumėte apibūdinti, jei tik įmanoma, kas labiau linkęs tyčiotis?

Kai dirbama su besityčiojančiu, dažnai jam ieškoma pateisinimo: galbūt tai yra vaikas, kompensuojantis blogą atmosferą namuose, galbūt jo tėvai naudoja smurtą, taigi daugelis mąsto, kad patyčios – baimės ir nerimo išraiška. Vis dėlto priežasties, kodėl vaikas tyčiojasi, radimas nepateisina paties elgesio. Įsitikinimas, kad tyčiojasi tik agresyvūs ir kitaip bendrauti nemokantys vaikai, gali būti neteisingas. Tai galima laikyti vienu patyčių mitų, kuris buvo paneigtas  Olweus programos tyrimų.

Vaikų nuostatų tyrimai yra parodę, kad linkę tyčiotis vaikai turi labai gerų socialinių įgūdžių. Jie yra populiarūs klasėje, geri mokiniai, mylimi klasės mokytojų, auklėtojų. Geras santykis su suaugusiaisiais padeda jiems pasislėpti, nors jie būna susiklosčiusios situacijos organizatoriai. Esu girdėjusi ne vieną mokytoją, sakantį, jog sunku patikėti, jog tai padarė būtent tas visų mėgstamas vaikas. Labai svarbu, kad mokytojai pripažintų, jog tyčiotis nėra galima, kad patyčios toleruojamos bet kuriuo atveju nebus.

Kas yra patyčių mitas? Galbūt jų yra ir daugiau?

Patyčių mitai – klaidingi įsitikinimai, kuriais vadovaujasi žmonės. Dėl to dažnai klaidingai įsivaizduojama ir prevencija, ir darbas su patyčiomis. Pirmasis mitas gali būti tas, kad patyčios yra naudingos vaikams, mat jos gerina socialinius įgūdžius. Dėl to dažnai vyriškosios lyties tėvai ir mokytojai kartais sako, kad patyčios gali padėti „tapti vyru“ ar „išmokti atsilaikyti, atsikirsti“. Mes tai laikome mitu, nes ir mūsų stebėjimai rodo, ir moksliniai tyrimai yra nekart įrodę, kad iš patyčių nieko pozityvaus išmokti negalima.

Čia galima paminėti ir šiais laikais itin populiarią lyderystės sampratą, kuri teigia, jog vaikas turi išmokti tapti lyderiu, kad galėtų gerai ir ramiai jaustis mokykloje. Daugelis patyčių prevencijos programų ir jų tyrimai yra įrodę, jog vaikas neturi keistis, norėdamas užsitikrinti, kad iš jo nebus tyčiojamasi. Būtent mokykla ir suaugusieji turi užtikrinti, kad visi vaikai joje galėtų jaustis saugiai. Ne visi yra vienodi, taigi toleruojamas turėtų būti ir intravertas, užsidaręs mokinys. Šis mitas atneša daug nerimo ir baimės, ir vaikas tikrai neišeis stipresnis vien dėl to, kad visi iš jo tyčiojosi, o jis stengėsi su tuo susidoroti.

Antruoju mitu laikome tai, kad į patyčias galima nekreipti dėmesio, jog tai esą yra normalus vaiko raidos etapas, kad vaikai iš to išauga. Taip galvodami auklėtojai ir mokytojai gali neatkreipti dėmesio į patyčias, gali tai palaikyti normaliu grupės reiškiniu. Augant vaikams, keičiasi ir patyčių būdai: iš fizinių ir gerai matomų, jos pereina į mažiau matomas. Olweus programos tyrimai yra parodę, jog besityčiojantys iš kitų vaikai keturiskart dažniau linkę padaryti nusikaltimus. Taigi abejingumas patyčioms ir viltis, jog tyčiojimasis pradings su amžiumi, yra klaidinga nuostata.

Dar vienas mitas, populiarus tarp vaikų tas, kad išsipasakojimą apie patyčių faktus jie laiko skundimu. Mes dirbame su klasės auklėtojais, kurie turi padrąsinti vaikus išsipasakoti ir paaiškinti, kad tai nėra skundimas, jog tai – būdas siekti pagalbos.

Tiek tikriausiai būtų pagrindinių ir dažniausiai atsikartojančių klaidingų įsitikinimų, galinčių paskatinti patyčias. Dalimi jų tikrai naudojasi tyčiotis linkę vaikai, taigi labai svarbu, kad visa vaikų aplinka būtų nusiteikusi prieš patyčias.

Galima kelti prielaidą, jog mokykla yra bejėgė, jei patyčios namų erdvėje toleruojamos. Kiek programai ir patyčių stabdymui svarbūs tėvai?

Tėvų vaidmuo patyčių prevencijoje tikrai labai didelis. Svarbu, kad ir mokykloje, ir namuose būtų laikomasi tokio paties požiūrio į patyčias, kad elgesys būtų vertinamas vienodai. Vaikams dažnai padeda aiškių ribų nubrėžimas, nes priešingu atveju lengva pasimesti ir taisykles interpretuoti savaip. Neretai atsitinka taip, jog tėvai pirmą kartą su mokytoju susitinka tik po incidento, o tuomet dažnai abi pusės ima kaltinti viena kitą.

Žvelgiant į elektroninių patyčių atvejus, svarbu žinoti apie galimybę susiekti su svetainių administratoriais ir informuoti juos, paprašyti išimti komentarus ar nuotraukas, filmukus. Patartina ir išsisaugoti žinutes, turėti jas kaip įrodymus ir prireikus kreiptis į policiją.

Tėvai svarbūs ne tik kalbant apie elektronines, bet ir apie kitokių rūšių patyčias. Jie turėtų daugiau domėtis savo vaikų gyvenimu,  žinoti, kaip jis jaučiasi kasdien, ar turi draugų. Jei vaikas pasipasakoja apie patyčias, svarbu priimti tai rimtai, informuoti auklėtoją, jokiu būdu nekaltinti vaiko, kad jis nemoka apsiginti.

Tėvų nuostatas galima laikyti vienu programos iššūkių, mat ji siekia, jog visoje vaiko aplinkoje būtų laikomasi tos pačios nuostatos: patyčios yra nepriimtinas elgesys. Programos metu mokymuose apie patyčias dalyvauja visas mokyklos personalas, tuo tarpu tėvus pasiekti sunkiau, bet dedame pastangas. Vykstant tėvų susirinkimams, mokytojai bando užmegzti santykį su tėvais, iš anksto informuoti, kad vyksta patyčių prevencija, jog bus stebimas vaikų elgesys, kad reikės bendradarbiauti. Juk prieštaroms esant sutarti sunku.

HBSC tyrimas yra parodęs, kad 2002 m. Lietuvoje patyčių lygis buvo aukščiausias. Galbūt yra naujesnių tyrimų? Kokia Lietuvos padėtis šiuo metu?

2010 m. HBSC tyrimo, kuris atliekamas 38 šalyse, duomenys rodo, jog Lietuva, nors ir išlieka pirmaujančia šalimi patyčių atžvilgiu, vis dėlto bendras patyčių procentas per keletą metų šiek tiek sumažėjo. Remiantis Olweus mokinių apklausos duomenimis, pastebime, kad kiekvienais metais į programą įsitraukiančių mokyklų pradinis patyčias patiriančių mokinių procentas kasmet vis mažesnis. Tai reiškia, kad patyčių procentas, net ir neužsiimant prevencija, yra linkęs mažėti. Greičiausiai prie gerėjančios situacijos mokyklose prisideda ne tik specifinės prevencinės programos, bet ir patyčių temos kėlimas visuomenėje ir žiniasklaidoje, kasmet organizuojama „Veiksmo savaitė be patyčių“ ir kiti projektai bei renginiai.   

Kristina Urbaitytė