Gailestingojo Jėzaus brolių bendruomenės namai Vilniuje.

Antrąjį Velykų sekmadienį pal. Jonas Paulius II pavadino Dievo Gailestingumo sekmadieniu, atsiliepiant į šv. Faustinai Jėzaus išsakytą troškimą. Nuo 2005-ųjų metų Vilniuje gyvena Dievo Gailestingumo broliai, kurių misija – melsti Gailestingumo žmonijai ir skleisti šią, anot tėvo Igorio, ypač aktualią žinią pasauliui. Gailestingumas – daugiau nei tik dar vienas pamaldumas, teigia bendruomenės įkūrėjas ir dabartinis vadovas, sutikęs „Bernardinai.lt“ skaitytojams papasakoti apie bendruomenės ištakas, šiandienės visuomenės išgyvenamą skausmą ir patikimą viltį. 

Esate jauna bendruomenė, pasišventusi skelbti pasauliui Dievo Gailestingumo žinią. Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip jūsų atsiradimą sutiko Bažnyčia – jos vadovai ir tikinčiųjų bendruomenė?

Viskas prasidėjo nuo Jėzaus troškimo, kurį Jis išsakė seseriai Faustinai: „Noriu, kad būtų tokia kongregacija“ (plg. Dienoraštis, 437). Šv. Faustinos dienoraštyje randame detaliai aprašytus naujos dvasinės šeimos dvasią ir gyvenimo būdą. Viename iš laiškų savo dvasios vadovui palaimintajam kunigui Mykolui Sopočkai ji rašo: „Aiškiai matau, kad bus ne tik moterų ir vyrų vienuolijos, bet matau, kad bus ir pasauliečių bendruomenės, kurioms galės visi priklausyti ir savo darbais priminti Dievo gailestingumą, vieni kitiems gailestingai patarnaudami“. (Laiškas parašytas Walendow 1936 m. balandžio mėn.) Taip buvo pasėta sėkla, bet reikėjo laiko, kad ji mirtų po žeme ir sudygtų beveik po 70 metų.

Naujosios bendruomenės daigu tapo mano susitikimas su broliu Julianu. 2000 metais susipažinau su devyniolikmečiu jaunuoliu, argentiniečiu, atvykusiu į Europoje vykusį pasaulinį jaunimo susitikimą su popiežiumi. Susitikome vienoje iš Marijos šventovių, kurioje paprastai vasarą patarnaudavau klausykloje. Julijanas manęs paprašė padėti jam atpažinti Dievo valią. Kalbėjomės. Iškart man padarė įspūdį jo gyvas troškimas radikaliai sekti Jėzumi. Rodė pašaukimo kunigystei ženklų. Pasiūliau jam pasilikti Italijoje ir skirti laiko maldai tyloje. Palikau jam savo adresą ir telefono numerį, kad prireikus galėtų kreiptis.

Kun. Marius, kun. Igoris Maria ir kun. Julianas Vilniuje.

Po kelių dienų jaunuolis pasibeldė į Anduinso klebonijos duris, kur aš dirbau, ir iškart pasakė, kad Dievas nori, jog įkurtume naują kongregaciją. Vieną naktį melsdamasis koplytėlėje rado lankstinuką apie Dievo Gailestingumą, ir jį skaitydamas patyrė vidinį „įkvėpimą” įgyvendinti Jėzaus troškimą regėti naują vienuolinę bendruomenę.

Galite įsivaizduoti mano reakciją! Buvau keturių Alpių papėdėje įsikūrusių parapijų klebonas. Gyvenau įtemptą, tačiau pastovų ir be didelių problemų gyvenimą. Norėjau būti vien geru kunigu, tarnauti savo žmonėms ir Dievui. Ir štai man prisistato vaikinukas, puoselėjantis mintį įkurti naują kongregaciją.

Pirmoji mintis buvo: „išprotėjęs“. Tad mėginau kuo greičiau išsiųsti jį namo į Argentiną, bet jis nieko nenorėjo apie tai girdėti. Kai vieną dieną išmečiau jį iš namų, jis su ašaromis akyse prisiartino prie manęs ir pasakė: „Manai, kad aš labai noriu čia būti? Turiu namus, šeimą, kuri mane myli ir kurios jau ilgiuosi. Jei manai, kad man patinka Italija, klysti. Esu čia, nes jeigu gyvenime nevykdysiu Dievo valios, ką tada darysiu?“

Brolis Julianas.

Toks jo elgesys mane sujaudino. Nebuvau sutikęs taip kalbančio devyniolikmečio. Vis dėlto nenorėjau nieko girdėti apie jokį kongregacijos kūrimą. Pamatęs situaciją, pasiūliau Julianui nuvykti pas mano dvasios vadovą kunigą Oreste Marcato, švento gyvenimo pranciškoną, anuomet dirbusį Madonna di Garda šventovėje, netoli Veronos. Neabejojau, kad jis sugebės įtikinti vaikiną grįžti į Argentiną, kur galėtų toliau ugdyti savo pašaukimą. Po 45 minučių asmeninio pokalbio, išėjo abu besišypsantys, o kunigas Oreste man tarė: „Kodėl nepavadinus jos Gailestingumo vakarienbučiu?“ Paskui pridūrė, kad, klusnumo įžado saistomas, privalau priglausti šį vaikiną, melstis kartu su juo ir stebėti Apvaizdos ženklus.

Turiu pripažinti, kad visai nebuvau patenkintas. Šitas dalykas vertė aukštyn kojom visą mano gyvenimą. Kaip ir kiekvienas diecezinis kunigas, buvau pratęs gyventi vienas, sielovadą ir privatų gyvenimą organizuotis pats. Taigi, sulaukęs keturiasdešimties metų, buvau priverstas pradėti visiškai naują gyvenimo būdą ir paklusti devyniolikos metų jaunuoliui.

Vis dėlto tikėjausi, kad tokia situacija nesitęs ilgai. Dievo planas buvo kitoks, ir Apvaizda gana greit leido man tai suprasti. Pirmiausia susidūrėme su teisinėmis problemomis. Julianas, būdamas Argentinos pilietis, negalėjo gyventi pas mane ilgesnį laikotarpį. Kai prisistatėme policijai sutvarkyti jo dokumentus, išaiškėjo, kad jis yra italų kilmės. Jo protėviai kilę iš Clauto parapijos, visai greta manosios. Taip per mėnesį laiko Julianas tapo Italijos piliečiu.

Vėliau atradome, kad mūsų vyskupijoje (Concordia-Pordenone) gyvena Gailestingojo Jėzaus seserys, kurias 1942 metais Vilniuje įkūrė palaimintasis Mykolas Sopočka. Kai susitikome pirmą kartą, sesuo Rafaella man pasakė, jog visos seserys jau daugybę metų meldžiasi, kad gimtų vyrų kongregacija, pasišventusi gyventi ir skelbti Dievo Gailestingumo slėpinį. Tuomet pasakiau: „Prašau, lai nustoja!” Netrukus mums parašė keletas jaunuolių, kurie įvairiais keliais sužinojo apie naujos kongregacijos branduolį. Teko kapituliuoti Dievo galios akivaizdoje ir kartu su Jėzumi kartoti: „Teesie tavo valia, ne kaip aš noriu, bet kaip nori tu“.

Kaip toliau vystėsi pirmasis branduolys, kokių bruožų įgijo dabartinė bendruomenė?

Brolis Julianas pradėjo studijuoti teologiją, kad pasiruoštų kunigystei. Laikui bėgant kiti jaunuoliai išreiškė troškimą gyventi gailestingumo charizma. Gailestingojo Jėzaus seserų ir kunigo Oreste Marcato OFM padedami suorganizavome maldos, studijų ir darbo gyvenimą.

2004-aisiais gavome laišką iš Vilniaus kurijos, – buvome kviečiami susitikti su Jo Eminencija kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, kuris norėjo susipažinti su mumis, su mūsų istorija, dvasingumu. Pokalbio pabaigoje manęs paklausė: „Tai kada atvykstate į Vilnių?“ Pamaniau, kad turi mintyje maldingą kelionę, tad atsakiau: „Gerai nežinau, Eminencija, gal kitą vasarą.“ – „Tėve Igori, blogai mane supratote. Kada atvyksite gyventi į Vilnių? Norėčiau būti šios gimstančios bendruomenės ganytoju ir tėvu.“ Mums visiems Tai buvo išties jaudinama akimirka. Gailestingumo Miesto arkivyskupas įsipareigojo globoti šį naują daigelį.

Galutinai į Vilnių atvykome 2005 metais. Liepos 11 d. kardinolas pasirašė mūsų „Konstitucijas“ ir savo dekretu įsteigė Bendruomenę. Po pusantrų metų Trinapolyje persikėlėme į namus, netoli stoties, Šv. Stepono gatvėje, kur ir ligi šiol gyvename. 2007 metų vasario 15 d. du pirmieji broliai davė amžinuosius įžadus.

Pirmaisiais metais Lietuvoje daugiausiai dėmesio skyrėme išmokti kalbą ir

Kunigas Oreste Marcato OFM

susipažinti su įvairiomis sielovados sritimis. Bendruomenę papildė pirmieji kandidatai lietuviai. Per trumpą laiką iš trijų narių išaugome iki 12, teko atidaryti dar vienus namus. Taigi, šiuo metu esame Vilniuje ir Italijos mieste, Fanoje.

Vilniuje atsivėrė platus sielovados laukas. Manau, kad tam reikėtų atskiro pokalbio, tad apsiribosiu vien paminėdamas, jog pirmoji mūsų misija yra melsti Dievo Gailestingumo visai žmonijai. Kiekvienas brolis, kaip sako mūsų Konstitucija, yra kviečiamas melstis visur ir visada. Kasdien beveik 4 valandas skiriame bendrai ar individualiai maldai. Kviečiame ir pasauliečius drauge su mumis kalbėti Liturgines valandas, dalyvauti šv. Mišiose ir eucharistinėje adoracijoje. Iš intensyvios maldos kyla sielovados darbas. Nuo pat pradžių bendradarbiaujame su vaikų namais Grybo gatvėje, kur prieš karą buvo Šv. Faustinos vienuolynas, ir kurio išlikęs namelis šiandien vadinamas Šv. Faustinos nameliu. Mūsų sielovados centre – jaunimas. Vadovaujame įvairioms jaunimo maldos grupėms ne tik Vilniuje, bet ir Žemaičių Naumiestyje bei Kėdainiuose. Norėtume įsteigti maldos grupes ir kituose Lietuvos miestuose.

Vilniaus grupė turi ilgą ir plačią patirtį. Jau tris kartus esame paruošę Sekminių nakties budėjimus, kuriuose kasmet dalyvaudavo apie 150 žmonių. Paruošėme keletą spektaklių, pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimui palaimintuoju pirmą kartą Lietuvoje pastatėme Karolio Wojtylos pjesę „Mūsų Dievo brolis“. Išversti kūrinį buvo didelis ir nelengvas darbas, kurį atlikome kartu su Nacionaliniu dramos teatru.

Rengiame rekolekcijas grupėms ar parapijoms. Tikėjimo metams pradėjome rengti Naujosios Evangelizacijos kursus, remdamiesi Jose Prado Flores metodu. Tai išties rimta iniciatyva, dar menkai pažįstama Lietuvoje, tačiau atnešanti gausių dvasinių vaisių. Be to, rengiame formacijos susitikimus apie Dievo gailestingumą ir dvasingumą.

Labai džiaugiamės galimybe tarnauti taip pat ir Dievo Gailestingumo šventovėje, kur vienas iš mūsų kunigų dažnai aukoja šv. Mišias ir klauso išpažinčių. Pirmąjį Gavėnios sekmadienį šioje šventovėje pradėjome vadovauti adoracijai.  Žmonės mus labai gerai priėmė. Be galo džiaugiamės, kad per mūsų tarnystę Dievas padeda daugybei žmonių priartėti prie Gailestingumo versmių ir rasti ten ramybę bei paguodą.

Balandžio 6 d., Dievo Gailestingumo šventės išvakarėse, pirmasis mūsų Lietuvos bendruomenės narys duos amžinuosius įžadus. Manau, jog šis įvykis atverčia naują mūsų istorijos puslapį. Ligi šiol galėjome atrodyti kaip atvykę misionieriai, nuo dabar jau nesame tokie.

Ar jūsų nestebina faktas, kad mūsų dienomis, kai džiaugiamės neįtikėtina technologine pažanga, pasaulio ir įvairių žmogaus galių pažinimu, mėgaujamės absoliučia laisve, Dievas siunčia į pasaulį gailestingumo žinią. Kodėl būtent dabar? Ar ji vis dar aktuali?

„Atėjau gelbėti ne teisiųjų, bet ieškoti pražuvusiųjų“, – įvairiomis progomis kartojo Jėzus, būdamas žemėje. Todėl manęs visai nestebina, kad epochoje, kai žmogus kaip niekad anksčiau pasinėręs į nuodėmę, Dievas kreipiasi į mus su Gailestingumo žinia.

Mano galva, šią žinią mes dar turime atrasti. Labai dažnai ji suprantama tik kaip dar vienas pamaldumas. Atrodo, jog ji yra tik liaudiško pamaldumo elementas. Tai neteisingas požiūris. Norėdami geriau suprasti Dievo Gailestingumo žinios didybę turėtume pažvelgti į mūsų laikų kultūrinį ir istorinį kontekstą.

Su industrine epocha prasidėjo šeimos silpnėjimas, jeigu ne žlugimas. Labiausiai nusilpo tėvo figūra, jis jau nebėra šeimos galva, neturi jokio autoritetą, tapęs vien tuo, kuris „atneša pinigų“. Tai rimta problema, nes tėvas yra tas asmuo, kuris teikia savo vaikams, tiek berniukams, tiek mergaitėms, tapatybę.

Berniukas iš savo tėvo išmoksta, ką reiškia būti vyru, kokia jo misija, užduotis pasaulyje. Tas pat galioja ir mergaitei. Tėčio dėmesys, vertinimas ir pagarba patvirtina mergaitės tapatybę. Tėvų stoka privedė prie situacijos, kai dideli vaikai daro siaubingų dalykų pasaulyje – vienas kitą žudo, išnaudoja, neapkenčia iš pavydo ir t.t. Svarbu suprasti, kad visa tai kyla iš gilios žaizdos. Pasakyčiau dar stipriau, mūsų širdys yra ne tik sužeistos, jos sudaužytos. Esame našlaičiai, ieškantys meilės.

Dievo Gailestingumo žinia yra Dievo atsakymas į šią situaciją. Kalbama ne apie dar vieną pamaldumą, bet apie galingą įrankį, kurį Dievas suteikė gydyti žmonių širdis. Dievas ne tik nori atleisti mūsų nuodėmes, bet ir išgydyti mūsų širdis, padėti atrasti mūsų tapatybę.

Tarsi sakytų: „Sustokite akimirkai. Žiūrėkite, jūs nesate našlaičiai. AŠ esu jūsų tėvas. Jeigu priimate gailestingumą, kurį parodžiau savo Sūnuje Jėzuje, jums nebereikės vienas kito žudyti, naudoti tarsi daiktų, gyventi egzistencinėje tuštumoje, nes rasite meilės pilnatvę“. Tai rodo, kad Dievo Gailestingumo žinia aktuali kaip niekad.

Stipriai mažėjant pašvęstojo gyvenimo narių, Bažnyčioje randasi nauja vienuolinė bendruomenė. Ar vis dar patrauklus šiandienos jaunimui toks pašaukimas? Kas jiems padeda likti ištikimiems savo pasirinkimui?

Reikia suprasti, kad vienuolinis gyvenimas nėra vien išorinė struktūra, bet kad jis turi širdį. Vyras nusprendžia tapti vienuoliu, ne todėl, jog jam patinka kankinti save pasninkavimu ir atgaila, bet todėl, kad savo gyvenimo kely sutiko Jėzų, patyrė Jo meilę, leidosi užvaldomas To, kuris jį myli nuo amžių.

Žinoma, askezė yra būtinas bendruomeninio gyvenimo elementas, tačiau ji kyla kaip atsakas į Jėzaus meilę. Vienuolynas iš esmės skiriasi nuo kareivinių. Pastarosios yra skirtos gaminti robotus, gebančius žudyti, naikinti. Vienuolių bendruomenė yra meilės ir gailestingumo mokykla. O mūsų visuomenė ieško meilės, todėl yra visai normalu, kad žmonės dosniai dovanoja save ten, kur ją atranda, tai yra ten, kur pasiūlomas evangelinio radikalumo pavyzdys. 

Jūs teisingai suformulavote klausimą, teigdama, kad mažėja pašvęstojo gyvenimo narių, tačiau ar kartu mažėja ir pašauktųjų? Mano manymu, ne. Tada, kodėl ne visi pašauktieji atsiliepia į pašaukimą? Iš dalies į tai jau atsakiau, kalbėdamas apie dabartinę visuomenę.

Pirmieji broliai glaudėsi šiame name Šv. Stepono gatvėje.

Jaunuolis atvyksta į vienuolyną ar pasibeldžia į seminarijos duris, nes ieško Dievo. Ir kaip jau minėjau, reikia turėti omenyje, kad to jauno žmogaus sudaužyta širdis ieško savo žmogiškosios tapatybės. Todėl jam reikia dieviškojo Gailestingumo balzamo. Jeigu jį suranda, tada pasilieka ir pasisotina juo, kad paskui pats taptų duona kitiems.

Dievo Gailestingumo dvasingumas yra ugdymo forma. Tai gerai suprato palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka, kuris savo akimis matė kaip šeimas ir kandidatus į kunigus griauna totalitarinės sistemos. Kun. Mykolas jau savo laikais pasiūlė ugdant seminaristus didelį dėmesį skirti dvasiniam vadovavimui. Jauno žmogaus, besibeldžiančio į seminarijos ar vienuolyno duris, tikėjimas neretai yra dar labai silpnas. Jo įgyta Dievo patirtis gali būti labai ribota. Pagrindinis vadovybės uždavinys, kaip teigia Bažnyčios įvairūs dokumentai, ypač dokumentas apie Seminarijos ugdytojų paruošimą, kurį išleido Katalikiško ugdymo kongregacija, būti Dievo meilės ir Jo gailestingumo įrankiais. Ugdytojas privalo būti gyva Evangelija, kuris savo gyvenimu rodytų ugdomiesiems, kad Dievas juos myli, jais tiki, neišsigąsta jų silpnybių ir yra šalia tarsi tėtis, tai yra, reiklus, tačiau visada meilės perspektyvoje.

Bendruomenės namai šiandien.

Šia prasme niekas nepasikeitė Bažnyčioje nuo seniausių laikų. Jėzaus sekėjų liudijimas, kurie sugebėjo mirti sau, kad skelbtų Gerąją naujieną kitiems, įtikino jų klausytojus, kurie nusprendė ne tik pasikrikštyti, bet ir atkartoti Jėzaus gyvenimą radikaliai. Ir čia, kartoju, Dievo Gailestingumo žinia yra Apvaizdos duodamas ženklas. Ugdytojas yra kviečiamas pirmiausia pats leistis pagydomas Dievo Gailestingumo, kad paskui gaėtų tapti veiksmingu įrankiu. Žinoma, tai nėra mano mintys. Užtenka pasiskaityti Bažnyčios dokumentus ir palaimintojo Mykolo Sopočkos raštus.

Kaip vertinate dabartinį istorijos etapą? Kokių vilties ženklų pastebite?

Paradoksalu, tačiau didis vilties ženklas yra krizė. Štai žmogus, kuris manėsi esąs autonominė būtybė, susivokė turįs ribas. Pradeda suprasti, kad ekonomika nėra pajėgi išspręsti visų problemų ir atsiliepti į visus žmogaus širdies poreikius.

Galime pratęsti: depresija, vidinė tamsa, užgulusi daugelį širdžių, tam tikas nusivylimas gyvenimu yra dr vienas tos pačios krizės veidas. Trumpai tariant, dabartinė situacija yra stiprus žmonijos šauksmas, kuri tarsi aklasis prie Jeruzalės vartų kreipiasi į Jėzų: „Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ (Mk 10, 46–52). O Jėzus neliks jam abejingas. Tai mums sako tikėjimas. Taip, kaip jis pakeitė Bartimėjaus gyvenimą, taip padarys ir su mumis. Tikroji Bartimėjaus problema buvo ne materialinė, dvasinė. Kai praregėjo, buvo pasiruošęs viską palikti, net apsiaustą – vienintelį turėtą daiktą – kad tik sektų Jėzų. Tačiau reikia drąsių žmonių, kurie taip kaip apaštalai norėtų padėti žmonijai priartėti prie Dievo Gailestingumo versmės. Jėzus ją išgydys. Tokia yra mūsų viltis.

Susirašinėjo ir vertė Saulena Žiugždaitė