Julijus Grickevičius dirba kultūrinėje muzikos terpėje. Festivalių organizavimas, darbas su Kauno simfoniniu orkestru, istorijos studijos, begalinis domėjimasis muzikologija... Apie tai, kas yra kūrėjas, kiek svarbi žmogui praeitis ir tradicija ir koks džiazo vaidmuo Lietuvoje su Julijumi kalbasi Joana Gimberytė-Juronė.

Esate festivalio VDU JAZZ JUNGTYS organizatorius. Tam reikia daugybės kontaktų, finansavimo, derybų... Kiek laiko iki festivalio pradedate jam ruoštis?

VDU JAZZ JUNGTYS – kaip savas vaikas. Organizacija vyksta visus metus – nuo besibaigiančio festivalio iki naujojo. Su kolegomis turime susidaryti bent jau viziją, ko mes sieksime. Aišku, per metus atsiranda naujų idėjų, minčių ir todėl JAZZ JUNGTYS visą laiką šalia. Tai yra procesas. Su atlikėjais susirašinėji visus metus iki renginio. O dar reikia surasti pinigų, tada GAUTI pinigų... kad ir kaip tai atrodytų neįdomu. Žinoma, svarbiausia konceptuali ir stipri programa. Tavo stresas ir nervai yra absoliučiai niekam neįdomūs ir iš šono atrodo netgi juokingai. Tad stengiesi iš anksto susitvarkyti, jog to nebūtų. Kažkada aptarinėjome su kolegomis rezultatus. Klausia: „Kaip praėjo festivalis?“, – atsakiau: – „Gerai, sutiksėjo, kaip laikrodis“, o jis: – „Na, va – organizatoriaus požiūris. Klausiu, kaip vyko muzika, o jis man – apie renginio tikslumą“ (juokiasi).

Pačiame pavadinime „VDU JAZZ JUNGTYS“, yra žodis „džiazas“, juk tai visiškai nesąlygoja to, ką tradiciškai nusako žodžiai „Kaunas Jazz“ (sakau tą su visa meile ir pagarba ilgamečiam festivaliui). VDU JAZZ JUNGTYS skverbiasi į kitus klodus, į improvizacinę muziką, avangardinę natūrą. Apskritai koncentruoto sceninio veiksmo Kaune nėra daug. Klausytojas kiek pratęs tapatinti džiazą su restoraniniu stiliumi, pramogomis. O kai išgirsta žodį „avangardas“, tarsi sunerimsta. Ir smegenys tą naujovę ignoruoja – kadangi tai kažkas nepažįstamo, nenuspėjamo arba tapatinama su stereotipais. Muzika gali kelti daug emocijų – žmogus gali užmigti, gali pasipiktinti... Muzika gali iššaukti tam tikrus pamatinius labai neigiamus arba labai teigiamus jausmus, sukrėtimus. Bet juk kiekviena iššaukta emocija yra labai gerai. Gražu, kai klausytojas ryžtasi eiti į procesą, kuriame bus patenkintas nebūtinai t e i g i a m a i.

Tenka į festivalį investuoti savo paties lėšų?

Taip.

Daug?

Na... aš atsigaunu praėjus maždaug pusmečiui po JAZZ JUNGČIŲ (juokiasi). Neužtenka to, ką gauni. Visąlaik žiūri į priekį, į priekį, į priekį... O paskui supranti, kad tai yra savęs apgaudinėjimas. Nes planai keičiasi ir auga, bet globali sistema ir žmonių požiūris išlieka tokie patys arba keičiasi lėtai. Ir jau negali prieš save nusileisti – kasmet turi kelti festivalio programos lygį.

Žiūrint iš Jūsų, kaip organizatoriaus taško – koks yra Kauno klausytojo poreikis free-džiazui?

Daug ką lemia lankomumo tradicija. VDU JAZZ JUNGTYS yra jaunas festivalis, klausytojas vis dar kiek „pasimetęs“. Tokios savokos kaip „free“, „avangardas“ ir t. t. yra labai klaidžios. „Improvizacinė muzika“ skamba konkrečiau. Diskutuoti apie tai, kas yra grynas, o kas – negrynas džiazas, praktiškai neįmanoma. Kalbant apie Lietuvą – mes ateinam, pasiklausom ir išeinam. Nėra tradicinės džiazo kultūros. Džiazo žurnalas ar džiazo klubai (užsienyje jie palaikomi ir finansuojami valstybės ) – mes ir to neturime. Keliaujam nuo festivalio iki festivalio. O festivalis tai dar nėra džiazo gyvenimas, muzikinis gyvenimas. Tai – happening‘as, kuris pristato naujesnes tendencijas.

Ar pats grojate kokiu nors instrumentu?

Tai labai dažnas klausimas. Ir galiu išdidžiai pasakyti – ne, aš niekuo negroju, atleiskit, jei supykdysiu (juokiasi).

Dirbant Kauno simfoninio orkestro atstovu spaudai daug būnate atlikėjų, grojančiųjų aplinkoje. Paprastai rečiau kas renkasi būti tuo, kuris organizuoja, o ne tuo, kuris atlieka, „spindi“ scenoje. Kodėl rinkotės būtent šitą kryptį?

Manau, kad negrojant turiu galimybę išlikti veiksme, tačiau būti labiau nešališkas. Atsiradau tame iš gryno melomanizmo. Darbas su Kauno simfoniniu orkestru yra magiška patirtis – orkestras turi maždaug 50 koncertų per metus, tad susiduri su skirtinga publika, skirtingais dirigentais, vardais... Yra labai daug smulkių segmentų, kurie formuoja muzikinį suvokimą. Man visąlaik patiko muzikos istorija. Kai rašau kokį pranešimą spaudai, visada įdomu pasikapstyti po kūrinių praeitį. Prieš dvi savaites turėjome programą, dedikuotą Richardui Vagneriui ir vienas iš kūrinių – „Penkios Matildos Vesendonck dainos“. Paaiškėjo, kad ji – Vokietijos poetė, kuri buvo Vagnerio meilužė. O, tarkime, Vagnerio žmona buvo Listo duktė. Ir tie tarpusavio ryšiai, jų žinojimas sužmogina muziką – to paties klausaisi jau visiškai kitaip. Nors kai kurie sako, jog konteksto žinoti kaip tik nereikia, nes tai apriboja fantaziją ir galimybę pačiam interpretuoti. Stravinskis yra pasakęs: „Muzika savimi pačia neskelbia nieko daugiau, tik save pačią“.

Istorijos studijos Jums – dėl domėjimosi ir pomėgio ar turite konkrečių su tuo susijusių ateities planų?

Dėl domėjimosi ir pomėgio. Manau, jog aukštasis mokslas – universalus dalykas, suteikiantis tam tikrus bendrojo išsilavinimo svertus. Vienuolika metų dalyvauju istorijos rekonstrukcijoje. Napoleono laikai, Pirmasis pasaulinis karas... Išbandau istoriją ir pats. Siuvamės uniformas, stovyklose gyvename autentiškomis sąlygomis, rengiame mūšių inscenizacijas – viskas pagal tai, kokią medžiagą randame tyrinėdami. Mūsų naujame klube yra maždaug šimtas, iš keturių—penkių Europos šalių, su 1796–1803 m. Prancūzijos respublikos armijos uniformomis. Galima sakyti, jog šiandieną šis klubas beveik tiksliai atkartoja to meto kuopą. Su visomis taisyklėmis, reikalavimais į ją stojant. Yra žygių, kuriuose per dieną turi nueiti 30km., nes tais laikais kareiviai tiek ir nueidavo. Gyvenimas stovykloje: palapinės Didžiojoje armijoje dažnai likdavo tik popieriuje, tad reikia statyti vadinamąjį „šalašą“ iš medžių ar šieno, mėginti kažką pasigaminti ant laužo... Napoleono karai iš vienos pusės – didelė romantika ir tam tikra sąmonės revoliucija. Tai tampa gyvenimo būdo dalimi.

Kaip gimė festivalis DAUGIRDAS GYVAI?

Nenoriu būti blogio pranašu, bet man atrodo, jog festivalis DAUGIRDAS GYVAI baigėsi. Jis vyko penkerius metus, dabar būtų šešti. Tai buvo gražus laikotarpis, į festivalį atvežėme daug ekskliuzyvinių atlikėjų. Tačiau dauguma idėjų baigiasi natūraliai. Gyvuoja kurį laiką, įgyvendina savo misiją, ir viskas – nereikia per prievartą jų tempti už ausų.

Dvejus metus dirbote šokio teatre „Aura“. Kaip į jį atėjote?

Labai paprastai. Įstojau į universitetą, naujasis televizijos sezonas man nesusiklostė. Pamačiau skelbimą, jog šokio teatras „Aura“ ieško atstovo spaudai. Nei aš žinojau, kas ta „Aura“, nei kas tas šiuolaikinis šokis.. Nuėjau į pokalbį, pasirodo, buvo daug kandidatų... Buvau aštuoniolikos. „Aurą“ vadinu didžiausia savo gyvenimo patirtimi, kokia tik galėjo būti. Jaunam žmogui patekti į tokį kolektyvą! Tada galvojau, kad esu labai patyręs (juokiasi). Pirmus pusę metų man sekėsi labai sunkiai. Paskui įvyko lūžis ir viskas įsivažiavo. Niekas neskaičiuodavo laiko: oficialiai dirbau pusę etato, o iš tiesų „nuo kažkada“ iki „kažkada“ – ir kokie dar viršvalandžiai! Tai buvo pats geriausias laikas mano gyvenime.

Muzikologija, istorija – teorinės sritys. Organizacija, renginių vedimas – praktinės. Vėlgi, yra ir kūrybinė pusė – kiek tai yra menas – ir racionalioji. Ar tenka kažkurioje vietoj save „laužti“? Tarkime, „Noriu kūrybos, tai teks pasistengti ir su racija!“?

Visų pirma aš nesu kūrėjas. Esu organizatorius.

Nesutinku – grožio, estetikos, meninių renginių, galimybės kitiems išgirsti tai, kas sukelia katarsį, kūrėjas.

Nežinau, ar tai kūryba. Bet kuriuo atveju visi iš to, ką daro, tikisi kažkokio apčiuopiamo rezultato. Nebūtinai finansinio. Sukurti produktą, gauti pripažinimą, būti gerbiamu.. Manau, svarbiausia, nereikia taikyti kompromisų. Nesusitaikyti tik su tuo, ką tau p r i v a l u padaryti. Lemtingas įvykis man buvo pažintis su Liudu Mockūnu ir su įrašų kompanija „NoBusiness Records“. Jie savo veikloje visų pirma remiasi savo aukštais kokybės kriterijais... Tuomet išeina pats geriausias rezultatas.

Dirbate su aukštosios kultūros produktais. Ar nuo to atsiranda didesnis neigiamas požiūris į popkultūrą?

Manau, sąvokos „aukštoji“ ir „žemoji“ kultūra neturi būti vartojamos. Viskas yra labai sąlygiška – nežinau, ar per kiekvienus Naujuosius metus grojami Štrauso valsai nėra popkultūra. O būtent Lietuvoje egzistuojanti popkultūra man kelia ne pyktį ar nepasitenkinimą, o tiesiog ironiją, arba tenka nekreipti į ją dėmesio. Kiekvienas dirba savo darbą.

Jaunieji lietuvių kompozitoriai dažnai kuria jau kitomis priemonėmis, pasitelkdami kitą medžiagą. Dauguma garsų išgaunami liečiant/barbenant per instrumentą, taip pat neįprastais būdais virpinant stygas. Ar esate pažįstamas su šia kūrėjų karta ir ką iš jų išskirtumėte?

Taip, esu. Tai, jog jie kitomis priemonėmis kuria garsą, nėra blogai. Klausytojas dažnai tikisi rasti kūrinyje melodiją, ritmą, temas... O šiuolaikiniai kompozitoriai sako: „Ne, mes turime ir kitų išraiškos priemonių“. V i s k a s yra garsas. Diskusijos – „Ar čia jau muzika, ar dar ne muzika?“– geriau net nepradėti. Lietuvoje yra įdomių jaunosios kartos kompozitorių. Vienas iš paskutinių renginių, kuriame man teko būti – Ramintos Šerkšnytės autorinis koncertas. Taip pat žaviuosi Artūru Bumšteinu, kuris, bent jau kol kas, netelpa į jokias ribas.

Kas Jums yra jaunasis kūrėjas, jaunasis menininkas?

Neaišku, kada „jaunas menininkas“ tampa „nejaunu menininku“ (juokiasi). Man jaunasis menininkas visų pirma reiškia tam tikrą maištą. Bet vargu ar iš tiesų mes išrandame kažką labai naujo. Malevičiaus „Juodas kvadratas“ ir Keidžo „4’33” yra tarsi kertinės ribos, iš kurių mažai ir teišeiname. Ir liūdna, tačiau viskas yra masiškai sintetinama. Sudaromas įspūdis, jog iš to atsiras kažkoks naujas, dar nematytas kūrinys. Bet kita vertus, jis nematytas todėl, kad mes nebesidomime, kas JAU buvo sukurta. Jauni žmonės retai domisi klasika – literatūros, dailės, muzikos. Pykdo žmogus, kuris kritikuoja praeitį, vadina kūrinius ir tradicijas atgyvenusiais ir daugumą jų atmeta. Tuomet jis tarsi šaudo į tuščią lauką su savo tuščiomis kulkomis. Juk kas gi yra istorinis matymas? Tai visų pirma yra konteksto išmanymas. O visos tuo metu buvusios tradicijos? Negalime taip paimti ir nubraukti! Maištaudami mes tarsi nežinome, prieš ką maištaujam. Maištaujame prieš tam tikrą abstrakčią jėgą, kuri vadinasi „praeitis“. Svarbu menininko individualumas, manipuliacijos ir įvairūs „atributai“ to neatspindi.

Vienas baleto meistras ir dėstytojas dažnai sako, jog nyksta Lietuvos inteligentija – seniau žmonės žinodavo, kad Šubertas ir Šumanas nėra tas pat, o dabar niekam nerūpi žinoti skirtumą. Apie Jus girdėjau atsiliepiant būtent kaip apie inteligentą ir didelį intelektualą. Ar pritariate šiam pasakymui ir kas J u m s yra inteligentas?

Ne visiškai sutikčiau su tuo, kaip mane įvardija. Darai tai, ką turi arba nori daryti ir stengiesi tuo nieko neįžeisti. Bet, trumpai tariant, Jūsų minimas baleto dėstytojas buvo teisus. Tas intelektualizmo kriterijus – dabar jau didelis klausimas, kas tai. Paprieštarausiu sau, bet, tarkime, k o d ė l šiuolaikinis žmogus turi žinoti kompozitorių, kuris gyveno prieš du šimtus metų? Kodėl jis turi klausytis muzikos, kuri jau nebėra aktuali? Ogi todėl, kad kai Bachas atrado muzikos rašymo sistemą, po to niekas to genialiau ir nepadarė. Atsiremiame į tradicinius dalykus. Mes neatsiradome „iš niekur“. Visur yra kultūros tradicijos.