„Mielojo lyderio“ Kim Jong-Uno vedama Šiaurės Korėja pastaruoju metu prikaustė viso pasaulio dėmesį. Argumentuodama JAV vykdytomis pratybomis Pietų Korėjoje, ji atšaukė Korėjų neagresijos paktą, paskelbė pratęsianti plutonį gaminančio reaktoriaus darbą bei pradėjo paruošiamuosius karo veiksmus. Taikinyje yra ir pagrindinė P.Korėjos sąjungininkė – JAV. Nors mažai tikėtina, kad tai – realaus ilgalaikio karinio konflikto pradžia, pasaulio šalys privalo situaciją spręsti atsakingai. Neapgalvoti veiksmai bei konflikto eskalavimas galėtų sukelti labai skaudžių pasekmių.

Smarkūs Š.Korėjos grasinimai nėra naujiena. Tiesa, anksčiau jie taip ir netapo realiais veiksmais, bet šaliai padėjo iškovoti nuolaidas bei humanitarinę paramą. Net kai 2010-aisiais Š.Korėja apšaudė Yeonpyeongo salą, konfliktas neužsitęsė. Kalbama, jog šįkart reiškiama agresija gali kilti dėl šios priežasties, ir dėl Kim Jong-Uno noro įtvirtinti pozicijas vidaus politikoje.

Dėl to, reakcija Pietuose yra gana rami. P.Korėjos gynybos ministras Kim Kwan-Jin pareiškė, jog karo grėsmė yra „minimali“. Jis neatmetė tikimybės, kad provokaciniai puolimo veiksmai yra galimi, tačiau pabrėžė, jog Pjongjangas nerengia karių mobilizacijos.

Tačiau situacija tikrai nėra saugi. Šią savaitę Š.Korėja uždarė bendrą kaimynių Kaesongo pramonės iniciatyvą, kurioje dirbo abiejų šalių darbininkai. Ši vieta stipriai gerina Š.Korėjos finansinę būklę ir anksčiau netapo agresyvios šalies retorikos įrankiu, todėl šis sprendimas iliustruoja dabartinės situacijos pavojingumą. Be to, Kim Jong-Unas, lyg ieškodamas papildomo visuomenės palaikymo, sukvietė šalies parlamentą bei surengė masinį mitingą, palaikantį smūgį prieš JAV. Galiausiai Š.Korėjos vyriausybė jau perspėjo Didžiąją Britaniją ir Rusiją, tikindama, jog negalės užtikrinti jų ambasadų saugumo įvykus konfliktui, bei paleidimui parengė kelias vidutinio nuotolio raketas.

JAV į grasinimus sureagavo kur kas rimčiau. Gynybos sekretoriaus Chucko Hagelio nuomone, veiksmai, kurių ėmėsi Š.Korėja, kelia „tikrą ir akivaizdų pavojų“.  Supervalstybė taip pat padidino gynybinį arsenalą Ramiajame vandenyne esančiame Guame – vienoje iš arčiausiai pavojaus esančių šalies dalių. Nepaisant to, net ir provokacinio smūgio atveju vargu ar nesant būtinybei JAV norėtų įsitraukti į dar vieną karą, ypač turint omenyje tai, jog šalis tik dabar baigia išbristi iš konfliktų Artimuosiuose Rytuose, o išlaidos gynybai yra mažinamos dėl sparčiai didėjančio biudžeto deficito. Be to, šaliai šiuo metu vadovauja demokratas Barackas Obama – kur kas nuosaikesnis prezidentas nei jo kolegos respublikonai. Dėl to, JAV į karą įsitrauktų tik tada, jei neliktų jokios kitos išeities. Galbūt tai supranta ir Kim Jong-Unas, provokuodamas linkęs rizikuoti daugiau nei prieš jį buvę valstybės vadovai.

Užtarėjų nebeturi

Tačiau būtent ši rizika ir pastatė „mieląjį lyderį“ į labai sudėtingą padėtį. Jo veiksmų jau nebesupranta ir iki šiol buvę stipriausi jos sąjungininkai, o pakeisti veiksmų kryptį nebus taip paprasta.

Rusija kategoriškai pasmerkė Š.Korėjos veiksmus pažeidžiant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas. Buvęs Kubos lyderis Fidelis Kastro įspėjo Š.Korėją, primindamas jos pareigą draugiškoms šalims – anot jo, karas galėtų paveikti 70% pasaulio gyventojų. Svarbiausia, jog nors Kinija dar nesisvaido stipriais pareiškimais, ji neigiamai atsakė į Š.Korėjos prašymą į Pjongjangą susitikimui atsiųsti aukšto rango pareigūną, parodydama, jog tarp šalių santykiai toli gražu nebėra idealūs.

Didėjant izoliacijai, Kim Jong-Uno veiksmai bus vis sunkiau prognozuojami. Nors atsitraukimas būtų logiškiausias sprendimas, grėsmė pasirodyti silpnam bei prarasti įtaką, siekis sukelti realią baimę P.Korėjoje bei spaudimas iš kitų įtakingų žmonių, gali priversti Š.Korėjos lyderį nueiti per toli. O prasidėjus karo veiksmams, juos sustabdyti išlaikant status quo jau bus beveik neįmanoma.

Tragiškos karo pasekmės

Kilus Korėjų karui, šiauriečiai jį laimėti neturi nė menkiausios galimybės. JAV tvirtai remia P.Korėją, o šių valstybių armijos yra gerokai labiau technologiškai pažengusios bei gali įgyvendinti labiau įvairiapusišką karo strategiją. Vienintelė Š.Korėjos galimybė apsiginti – tikėtis Kinijos paramos. Vien jos dalinių įvedimas į šalį taptų tikru apsisaugojimu, kadangi rizika sukelti pasaulinį konfliktą taptų tiesiog per didelė. Vis dėlto dėl dabartinės agresijos tikėtis Kinijos  paramos būtų tiesiog naivu. Taigi, konflikto atveju komunistiniam režimui iškiltų reali išnykimo grėsmė.

Kita vertus, žala JAV ir P.Korėjai taip pat būtų milžiniška. Pastarosios sostinė Seulas yra nutolęs nuo sienos vos per 50 kilometrų, už kurios jau dabar yra daugiau kaip milijonas Š.Korėjos kareivių. Pjongjangas greitai gali padidinti kovotojų skaičių iki 8 milijonų, kadangi totalitariniam rėžimui didinti armijos pajėgumą yra kur kas paprasčiau. Konfliktas prieš tokio dydžio kariuomenę pareikalautų didžiulių aukų, o įtaka valstybių ekonomikoms taip pat būtų milžiniška.

Atominės atakos grėsmė taip pat neturėtų būti nuvertinta, ypač jei Kim Jong-Uno viešpatavimui iškiltų pavojus. Nors teigiama, jog Š.Korėja dar neturi technologijos, gebančios gabenti atominį ginklą balistine raketa, vos vienas lėktuvas galėtų nušluoti bet kurį netoliese pietuose esantį miestą. Toks scenarijus būtų košmariškas ne tik dėl milijonų mirčių, bet ir dėl to, jog atominės bombos naudojimas ateityje nebebūtų toks neįsivaizduojamas kaip iki šiol.

Taigi, nors Š.Korėja karą greičiausiai pralaimėtų, ji yra pajėgi sukelti didžiulius JAV ir P.Korėjos nuostolius. Be jokios abejonės, kilus rimtam konfliktui, jie būtų kur kas didesni nei JAV karų Irake ir Afganistane metu.

Sprendimai – Kinijos rankose

Kinija turi geriausias galimybes numalšinti susidariusią įtampą. Anaiptol nei kituose konfliktuose, Jungtinės Tautos neturi galimybių imtis efektyvios mediacijos, kadangi JT generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas yra kilęs iš P.Korėjos, o amerikiečių pajėgos šioje valstybėje visą laiką buvo JT Saugumo Tarybos nutarimu. Apie bendradarbiavimą su Vakarų šalimis kalbėti neverta, o Kuba ir Iranas neturi pasitikėjimo visame likusiame pasaulyje. Rusija taip pat galėtų prisidėti prie sprendimo paieškų, tačiau jų bendravimo patirtis su Š.Korėja yra kur kas mažesnė nei Kinijos.

Ši šalis, ko gero, vienintelė turi Š.Korėjos pasitikėjimą ir gali paveikti Kim Jong-Uno veiksmus diplomatinėmis priemonėmis. Dialogo pradžia tarp Pekino ir Pjongjango yra pati svarbiausia bet kokio sprendimo dalis.

Neskelbiama parama, tolesnis režimo palaikymas ir kitos nuolaidos turėtų nuraminti Š.Korėją. Ieškant ilgalaikių išeičių ar situacijai pasiekus kritinę ribą, Kinija taip pat galėtų tapti vienintele šalimi, galinčia pasiūlyti Kim Jong-Unui saugų pasitraukimą iš politikos bei paskatinti pasikeitimus šalies vadovybėje. Galų gale užsitikrinti ramią kaimynystę būtų naudingiausia pačiai Kinijai.

Nepaisydamas to, Pekinas kol kas vengia reikšti nuomonę ir nesiima lyderio vaidmens. Dėl to Vakarų pasauliui belieka laukti ir atsargiai ruoštis tolesniems Š.Korėjos veiksmams.