Ulos Šimulynaitės knygeles visiškai netikėtai atradau šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Pasidomėjusi sužinojau, kad jas ji leidžia nuo 2008-ųjų, kai kurios – jau pelniusios apdovanojimų. Šiuo metu Ula yra išleidusi 5 knygeles: trijų knygų seriją apie privatų vaiduoklį – Privataus Vaiduoklio gyvenimas (2008), Privatus Vaiduoklis atostogauja (2009) ir Privatus Vaiduoklis keliauja (2011) bei „Kotonai Paryžiuje“ ir „Avinas Liudvikas Besarabijos stepėje“.

Visos Ulos knygos kūrybiškos ir nenuobodžios, jos bylote byloja apie autorės išradingumą, šmaikštumą, fantazijos galią, o pasakojimai tiks, man regis, ir suaugusiems. Pati Ula sako, kad jai daugiausia įtakos padarė lietuvių (ir kitų šalių) pasakos, o savo knygelėmis norinti parodyti, kad pasakos gali būti įdomios visiems. Kad knygos taip pat gali mokyti bendrauti bei turi galią išlaisvinti.

Papasakok apie save – kur augai, ką veikei, kuo domėjaisi – ar patiko skaityti knygas?

Augau Vilniuje. Vasarą važiuodavome į Veliuoną, tėvuko tėviškę. Kai buvau maža, labiausiai mėgau knygas ne skaityti, o vartyti! Vieną paveiksliuką galėdavau žiūrinėti kiauras dienas. O skaityti pamėgau po to, kai atradau Dž. Hario „Dėdulės Rimuso pasakas“, Barono Miunhauzeno nuotykius, Brolių Grimų pasakas, liaudies pasakas – tiek lietuvių, tiek kitų šalių. Dabar galvoju, kad dauguma jų gan nuožmios... Tiesa, iki šiol žaviuosi Dėdulės Rimuso pasakų iliustracijomis. 

Iliustracija gali leisti kūriniui tiek pat sužydėti, kaip ir nuvysti...

Labai gaila, kad kai ši knyga buvo perleista – panaudotos kitos iliustracijas... Labai nusivyliau, kai tai pamačiau… Nes senojo leidimo knyga visa išbyrėjus, o naujos nebėra prasmės ir pirkti… Knyga prarado žavesį... Tada supratau, kad iliustracija gali leisti kūriniui tiek pat sužydėti, kaip ir nuvysti...

Gimnazijoje mokytis nepatiko. Klasėje buvo vienos merginos, daugumos tėvai prekiavo Gariūnų turguje. Klasė nebuvo iš pažangiųjų. Vieni bėgdavo iš pamokų ir trainiodavosi už mokyklos teritorijos, kiti lyg ir bandė mokytis. Bet man nesisekė su jais rasti jokių bendrų sąlyčio taškų... Turiu prisipažinti, kad kai tik pasitaikydavo proga, neidavau į pamokas. Jau geriau sėsdavau į autobusą ir važiuodavau pasivaikščioti po Senamiestį. Užeidavau išgerti žalios arbatos su imbieriniais sausainiais, nueidavau į kiną ir dažnai viena salėje žiūrėdavau filmus. Kai pabaigiau mokyklą, mano ir klasiokų keliai nebesusikerta...

O štai studijų metai buvo labai smagūs. Įstojau į grafinio dizaino specialybę. Kurse buvo apstu kūrybingų ir smagių žmonių, su kuriais iki šiol palaikau draugiškus santykius, susitinkam, padiskutuojam. Studijos man buvo tikra atgaiva po niūrių mokyklos metų...

Kada pradėjai piešti, kurti tekstus, galbūt teko tai mokytis ar studijuoti?

Akademinį piešimą mokiausi pas žinomą tapytoją Marijų Piekurą. Jis įskiepijo meilę pieštukui, trintukui ir popieriaus lapui. Vėliau, po grafinio dizaino studijų, pasirinkau ne patį lengviausią kelią: dirbau su užsakymais, tapau laisvai samdoma dizainere. Ėmiausi daryti pirmąją knygą – meno albumą tėvui. Jis: skulptorius, tapytojas, grafikas, rašytojas. Bedirbama prie jo skulptūrų, tapybos ir archyvų, netyčia aptikau kažkokios parodos darbų sąrašą, kuriame pamačiau vieno paveikslo pavadinimą „Privatus Vaiduoklis“. Pavadinimas labai prajuokino ir įstrigo pasąmonėje. Vėliau, pertraukose tarp maketavimo, slapstydamasi nuo mamos, kad neapkaltintų tinginiavimu, vis išsitraukdavau iš stalčiaus bloknotą ir jame paišydavau vaiduoklius, kol galiausiai ėmė ir išėjo pieštinė novelė, paskiau – dar viena, ir taip visa knyga. Parodžiau mamai, o ji sako: „Reikia kažką su tuo daryti“. Taip ir pradėjau ieškoti finansavimo spaudai ir leisti knygutes. Kol kas sekasi.

Kaip knygos atėjo į tavo pasaulį? Tarkim, knygelių nugarėlėse matyti, jog tu esi ne tik šių knygų dailininkė, bet ir teksto sumanytoja bei dizainerė.

Knygos su manimi buvo visada. Namuose tėvas ir mama buvo prikaupę gausybę visokių gražių ir įdomių knygų. Beveik visas jas perskaičiau. Labai dažnai namuose vartydavau tėvo iš Australijos atsivežtus spalvotus albumus apie augalus ir gyvūnus.

Kai piešdavau savo personažus, iš karto gimdavo ir istorija, kurią skubėdavau užrašyti. Sugulęs tekstas  ir iliustracijos tuo pačiu metu diktuodavo ir knygutės dizainą. Vėliau, kai supratau, kad popierius be galo svarbus knygos dizainui, jis taip pat padiktuodavo ir iliustracijų spalvas. Aš niekaip kitaip ir neįsivaizduoju knygų kūrimo, kaip kad viską daryti pačiai.

Aš niekaip kitaip ir neįsivaizduoju knygų kūrimo, kaip kad viską daryti pačiai.

Beje, kai knyga nukeliauja į spaustuvę, aš taip pat ją globoju ir kartu su spaustuvininku paimu pirmą atspaudą į rankas.

Kaip atsirado Vaiduokliukas, o paskui ir kitos knygos? Kas paskatino sukurti pirmąją knygą?

Šiaip visų knygų personažai atsiranda iš gyvenimo. Nereikia nieko kurti, reikia tik pastebėti ir užsirašyti. Daugelyje personažų įkūnijau visokius piktus arba gerus kada matytų žmonių bruožus. Nėr čia ko meluot! Bet kas juokingiausia – kol kas nei vienas iš tų, kuriuos nupaišiau, neužsiminė, jog suprato (arba gal ir nesuprato) kad ten jie, bet labai daug tų, kurių net neturėjau omenyje, vis klausinėja: tai čia mane nupaišei, ar ne? Tas yra džiugu, nes matyt mano personažų charakterių bruožai yra gan universalūs ir su jais lengva susitapatinti.

Dar sugrįžtant prie Vaiduoklio, papasakok apie savo idėją pateikti teisingą (su + ženklu) ir nelabai (su – ženklu) pabaigas. Kaip tai ir kodėl sumanyta?

Pagalvojau, kad viskas – kaip gyvenime: dažnai esi priverstas rinktis vieną ar kitą situacijos sprendimo variantą. Būna, pasirenki teisingai arba neteisingai, ir gauni skirtingą rezultatą. Aš labai domiuosi istorija, ypač Sovietų Sąjungos. Socialinio eksperimento metu jiems svarbiausia buvo išmokyti žmones nemąstyti – partija viską nuspręs, nėra kito pasirinkimo – partija jau nusprendė! Neretai jaučiu to pasekmes Lietuvoje... Žmonės dažnai negalvoja apie pasirinkimo galimybės jėgą. Todėl kilo mintis truputėlį prisidėti prie to ir savo knygose pateikti dvi pabaigas, kad skaitytojas susimąstytų apie kitą galimą variantą, kuris tiesiogiai susijęs su individo laisve atlikti vienokius ar kitokius veiksmus. Manau, kad tai tarsi mažytė smegenų mankšta, kuri gali paskatinti užduoti klausimą „kodėl?“ Kuo daugiau klausimų bus užduota tėvams, tuo daugiau vaikas lavės. Tenepyksta tėveliai, jei per mano knygas netenka ramybės. Tam atvejui, jei trūksta ramybės, dabar kuriu elektroninę knygos versiją, kurioje vaikučiai galės užsnūsti nuo bangų ošimo ir vėjuko šiurenimo. Į šios knygos premjerą visus kviečiu birželio mėnesį į Šv. Jono gatvės galeriją, kur su kolegomis rengiame vaikiškų knygų iliustracijos parodą.

Man irgi atrodo, kad tavo kūryboje labai svarbi žmogaus (herojaus) pasirinkimo laisvės tema. Nuo to, ką ir kaip pasirenkame, labai daug priklauso...

Kaip ir minėjau, reikia uoliai naikinti vieno pasirinkimo galimybės ir nemąstymo virusą Lietuvoje. Laisvė yra viskas. Viskas priklauso nuo paties žmogaus gebėjimo teisingai pasirinkti prioritetus, formuluoti sau konkrečius tikslus ir jų siekti. Ir tai įmanoma tik tada, kai esi tikras, jog esi laisvas, o galimybės šiais laikais yra neribotos.

Kaip gimsta tavo knygos? Pirma atsiranda iliustracijos ar tekstas? Išvis, kaip manai, kas knygai svarbiau – tekstas ar iliustracijos?

Knygoje svarbu viskas: ir tekstas, ir iliustracija. Bet aš pati dažniausiai pradedu nuo knygos popieriaus ir kitų medžiagų pasirinkimo. Sugalvoju, kaip atrodys knyga, jos maketas. Tarsi susikuriu tokį tinkliuką viduje. Susiskaičiuoju, kiek turiu puslapių, kur bus atvertimai. Tada sugalvoju istoriją. Ir nupaišau pagal ritmiką iliustracijas, kad knygoje gražiai žiūrėtųsi. Žinau, kad daug kas pasakytų, jog taip negalima daryti, bet man kitaip... neišeina... Pirmą ateina vaizdas, o po to jį jau ir aprašau. Negaliu rašyti, jei nematau iliustracijų. Taip sakant, rašymo stadijoje pati save įkvėpiu.

Papasakok apie kūrybines stovyklas, iš kurių grįžusi, kaip suprantu, parsiveži savo knygų idėjas (bent jau taip rašoma keliose tavo knygelėse)?

Be abejo, visos išvykos duoda rezultatų. Kelionėje turiu laiko ir pamąstyti, atsitraukti nuo kasdienių darbų. Pabūti su savimi ir stebėti aplinką. Sakoma, atmintis yra keistas dalykas. Per laiką ir atstumą ji linkusi iškreipti įvykius, veidus, situacijas… Taip atsirado ir Kotonai Paryžiuje, avinas Liudvikas Besarabijos stepėje, Vaiduoklio istorijos…

Teko dalyvauti keliose kūrybinėse stovyklose. Visos jos buvo skirtingos, bet visos puikios. Reziduodama Notingeme, dirbau labai intensyviai, turėjau per gana trumpą laiką gavusi visas reikiamas medžiagas, parengti iliustracijų projektą ir jį pristatyti. Kelis kartus reziduodama Paryžiuje, galėjau kurti žymiai ramiau: piešti iliustracijas ir rašyti tekstus savo sumanytoms knygoms. Tiesiog buvo sudarytos sąlygos kuo ramiausiai vykdyti savo projektą. O Besarabijoje subrandinau tik idėją – pati knyga atsirado po metų.

Kaip apibūdintum, kam skirtos tavo knygelės? Kažkas recenzuodamas rašė, jog 6-10 metų vaikams. Aš drįsčiau ginčytis...

Aš irgi su tuo nesutinku.... Man atrodo, kad jos tinka visiems. Turiu savo pasaulio sampratą ir kurdama knygutes visada įpinu filosofijos... Pati asmeniškai mėgstu liaudies pasakas ir manau, kad jose yra daug gerų dalykų. Jos nesaldžios, kartais šiek tiek požiaurės – kaip ir pats gyvenimas. O fantazija man tikrai netrukdo lygiagrečiai skaityti istorinių veikalų... Taip kad nemanau, kad pasakos formatas skirtas tik šešiamečiams vaikams...

Ko sieki savo knygomis – pralinksminti, pamokyti, praplėsti pasaulio vaizdą?..

Knygose nevalingai norisi išryškinti taip aktualias šiandien bendravimo problemas

Knygose nevalingai norisi išryškinti taip aktualias šiandien bendravimo problemas. Dauguma pasinėrę į kibernetinį pasaulį praranda gebėjimus bendrauti gyvai. Kurdama nesudėtingą akiai dizainą, tikiuosi, kad kažkas paims knygą, ją atvers ir perskaitę susimąstys apie gyvenimo kokybę…

Kartu dar siekiu sukurti gražų ir įdomų leidinį. Iš tiesų man knygos yra šansas eksperimentuoti su skirtingu popieriumi, dažais... Tai galimybė daryti tai, kas man tuo metu norisi. O kadangi moku ir piešti, ir pasakas rašyti, tai turbūt siekiu pradžiuginti skaitytojo akį bendru vaizdu.

Daug tavo knygose ir kelionių. Ar pati mėgsti keliauti, ar keliauji? Jei taip, ko pasisemi iš kelionių? Ką kelionės duoda tavo personažams?

Keliauti labai mėgstu ir pasinaudoju visomis pasitaikančiomis galimybėmis. Rezidencijos, kelionės pas draugus, kelionės su projektais. Apvažiavau didesnę dalį Europos. Pabūnu konkrečioje vietoje, susipažįstu su aplinka, pagalvoju. Kelionės visų pirma – tai vaizdų fiksavimas. Yra vaizdas – bus ir istorija. Esu vizualikė – mane inspiruoja vaizdas. Iš mažiausios detalės, gražaus landšafto apšvietimo ar, tarkim, iš pagautos praeivio mikromimikos gali pasipilti visas srautas vaizdinių, gimti istorija.

Tavo knygos nepaprastai kūrybingos, personažai šmaikštūs, gaivališki, būdingi žavingi siužeto vingiai ir daug nuotykių. Iš kur visos tos neįtikėtinos istorijos?

Viskas iš aplinkos. Tie personažai vaikšto gatvėmis. Tik reikia juos aprengti „personažo rūbais“, ir  jie jau vaidina savo roles. Federico Fellini (žinomas italų režisierius – JL past.) biografijoje skaičiau, kad tie įstabieji jo filmų personažai dažnai būdavo atrandami tiesiog metro arba gatvėje. Panašiai darau ir aš, dažnai įkvepia praeivis ar tą dieną sunervinęs koks nevykėlis... Užtenka vieno spustelėjimo ir pradeda rutuliotis istorija. Dažnai jas pradedu pasakoti sesei ar mamai, o kai jos pradeda juoktis, istorija plėtojasi, apipinama naujomis spalvomis, įsijungia nauji personažai, kurie dažnai būna iš realaus gyvenimo, spontaniškai gimsta vardas. Dažnai istorija mintyse bėga greičiau, nei spėju rašyti ar pasakoti.

Ką manai apie Lietuvoje leidžiamas (ne tik lietuvių autorių) knygas vaikams? Kokios jos? Galbūt matai, ko trūksta, ko per daug?

Sunku vertinti, bet daug knygų atrodo labai panašios. Atsimenu, prieš daug metų užėjau su „Privataus Vaiduoklio“ knygute į vieną Lietuvos vaikiškų knygų leidyklą. Atsinešiau PDF maketą. Viskas sugalvota ir paruošta spaudai. Leidyklos direktorius man pasiūlė 1000 litų ir visas autorines teises atiduoti jiems. Tiesa, paskiau atlygį kiek pakėlė... Bet sakė, kad viską reikės perdaryti, nes negalima knygos leisti taip, kaip aš sugalvojau – sakė, niekas taip nedaro, čia baisu... Bet vis vien, pridūrė: turi talentą – galėtum paišyti komiksus. Deja, man tai pasirodė nepriimtina... Vėliau parašiau projektą, gavau pinigų ir išleidau pati, kaip noriu. Ir viso to rezultatas – gavau premiją už knygos dizainą knygos meno konkurse! Ir labai džiaugiuos, kad neįsisūdžiau toje leidykloje. Bet aš nepykstu ant to direktoriaus... Jo šykštumas mane pastūmėjo imtis ir ieškoti galimybių visko siekti pačiai. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Kalbino Jurga Lūžaitė