Nuotrauka – Brigitos Grigienės

Ar lankotės su vaikais teatre? Kokius spektaklius renkatės: dramos ar lėlių teatro pasakas, miuziklus, gal baletą? Turbūt vaikų būdas ir pomėgiai pasufleruoja atsakymą. Daugeliui teatras – puiki proga praleisti daugiau laiko drauge, pamatyti ir pajusti kažką gražaus. O dabar įsivaizduokite, kad jūsų vaiko bendraamžis teatre visą laiką blaškosi ir muistosi kėdėje, ploja bet kada, lyg užstrigęs vis kažką kartoja, nerimauja užgęsus šviesoms, dangstosi ausis užgrojus muzikai, galų gale suka ratus prie scenos arba, o, varge, vis taikosi ant jos užsilipti. Jei iš karto susiraukėte, koks neišauklėtas mažasis žiūrovas ir priekaištingai dėbtelėjote į jo sutrikusius tėvus, gali būti, kad... pataikėte į „premjerą“.

Nuotrauka – Brigitos Grigienės

Turbūt tie išsigandę tėvai pirmą kartą ryžosi atsivesti savo ypatingą sūnų ar dukrą į spektaklį, o Jūs – ką tik iš arti susipažinote su autizmu. Autizmas – tikra šių laikų rykštė, tokių vaikų kaip Jūsų kaimynas teatre Vakarų šalyse yra jau 1 iš 100. Tai nėra liga, nes negydoma vaistais, tai būsena, kurią patvirtina daugybė požymių ir kiekvienas autizmo varginamas vaikas turi savitą tų požymių rinkinį: galbūt jis nekalba visai, o gal jo kalba, aplinkinių manymu, nėra visai prasminga, gal vaikas yra prisirišęs prie daiktų ar rutinos, nes jam taip saugiau, gal glumina kitus pasikartojančias judesiais, turbūt vengia akių kontakto, jam sunku bendrauti, todėl sudėtinga išreikšti ir savo norus bei poreikius. Autistukų juslės „veikia“ kiek kitaip, t.y. jie mato kitaip, girdi, užuodžia kitaip. Todėl ankšta erdvė su daugybe žmonių teatre gali juos slėgti, garsai, triukšmas – gąsdinti, apšvietimas ar kvapai – kelti mums nesuvokiamą diskomfortą. Ir nuo tokio nerimo pabėgti jie bandys teisiogine prasme. Štai čia ir slypi keisto, „nemandagaus“ elgesio priežastys. Bet gal tokio mažylio dėmesį patrauks scenoje vykstantis veiksmas, ryškios šviesos, gal patiks, ramins muzika ir paprastai sunkiai susikaupiantis vaikas, lyg apžavėtas ramiai išsėdės visą spaktaklį? Kaip žinoti?

„Pabandyti!“ – drąsiai pasiūlė šokio teatro „Dansema“ direktorė ir trupės šokėja Giedrė Subotinaitė. Ir pakvietė į specialiai tokiems nenuspėjamiems vaikams surengtą spektaklio „Mozaika“ seansą „Menų spaustuvėje“. Tiesą sakant, „Dansemos“ šokėjai spektaklį padovanojo, nes bilieto kaina visai šeimai buvo tik simbolinė, o pagrindinė idėja – į teatrą būtinai pakviesti visą šeimą kartu ir kuo daugiau šeimų, auginančių autistukus. Suburti tėvus ėmėsi ką tik įkurta Lietuvos autizmo asociacija poetišku pavadinimu – „Lietaus vaikai“, ir informacija apie nuoširdų projektą pasklido po visą Lietuvą. Atvelykio sekmadienis, balandžio 7 d., buvo ir tikra šventė, ir nemažas iššūkis. „Mozaika“ – šokio spektaklis, skirtas patiems mažiausiems žiūrovams, kurie sėdi taip arti scenos, kad gali ne tik pagauti ridenamą ritinį, bet, regis, panorę paliesti ir kurio nors veikėjo nosį, specialiai kurta kompozitorės ir pedagogės Rasos Dikčienės muzika negąsdina ir kūdikių, ir jautresnių pojūčių vaikų, didelės, minkštos, sodrių spalvų dekoracijos-kostiumai džiugina, o šokėjų plastika atkartoja mažų vaikų mimikas, judesius ir apskritai daug kartų kartojasi. Visa vaikams labai pažįstama ir sava. Teatro režisierė choreografė Birutė Banevičiūtė sakė, kad viskas spektaklyje labai apgalvota, tyrinėta mažų vaikų psichologija ir kūno kalba, bet ir ji buvo nustebusi, kaip puikiai toks reginys, paremtas ne verbaline kalba, o judesiu ir pojūčiais tiko 4–7 metų „lietaus vaikams“, kad nenuobodžiavo net ir vyresni šių vaikų broliai ar seserys. Salėje buvo tyčia palikta daugiau laisvos vietos, suslėptos nebūtinos kėdės, leista nusiauti ir šalia scenos laisvai vaikštinėti vaikams. Tiesa, vaidinimą šokėjai improvizuotai sutrumpino, nes neišlaikę žiūrovai patys puolė į aikštelę šokti ar sulindo į labai patrauklų rekvizitą. Aktoriai kantriai taikėsi prie šiek tiek scenarijų vis pakoreguojančių drąsuolių, o profesionalų bandymas rasti artimą ryšį, užmegzti akių kontaktą ir įtraukti į veiklą jau po spektaklio nustebino nedrąsių vaikų mamas. Jiems tai puikiai pavyko! Šokėjai tikino, kad labai smarkiai šis renginys nuo kitų nesiskyrė, tik buvo kiek daugiau šurmulio.

Vėliau kalbinti tėveliai labai gyrė muziką, pačią spektaklio formą, džiaugėsi galėję atsipalaiduoti, išvengti piktokų komentarų, apsaugoti nuo nejaukaus tarpininko vaidmens ir savo vyresnius sveikus vaikus, susipažinti su panašių bėdų turinčiomis šeimomis ir galų gale tiesiog kultūringai praleisti sekmadienį. Teatralai sakė įgiję naujos patirties ir dabar galvoja apie spektaklius kitokią negalią turintiems vaikams, o „Lietaus vaikų“ bendruomenė jau planuoja kitas jaukias, privačia iniciatyva ir ne „popierine“ integracija paremtas pramogas ar ugdymo renginius.

O vaikai? Na, drąsesni linksmintis pradėjo dar „Menų spaustuvės“ fojė...

Pažiūrėkite, vaizdai iškalbingi.

Iki pasimatymo teatre!