Marius Tavoras „Lietuvos studentų korporacijos tarpukariu“, Universitas Vytauti Magni, nr.4 (120), 2008

Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacijos „RePublica“ nariai keletą metų nepaliovė lankytis archyvuose, skaityti tarpukario spaudos, atsiminimų. Mus domino lietuviškoji studentų korporacijų tradicija, jos ištakos, studentų kasdienybė, jų veikla, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, moterų korporacijų išskirtinumas, ideologiškai politizuotos korporacijos, skirtingų korporacijų vidinė struktūra, principai, tikslai ir pan. Savo atradimais norėtume pasidalinti – nutiesti dar vieną tiltą į tarpukario Lietuvos gyvenimą. Šiuo metu surinktos medžiagos pagrindu rengiama knyga „Lietuvių studentų korporacijos tarpukariu“.

Keletas žmogystų, palinkusių viršum senų bylų, kvėpuoja tyloje. Gelsvas lapas po lapo šiugžda. Sugirgžda kėdė. Kažin kas nusičiaudi... Dar kartelį...

– Į sveikatą! – nuaidi balsai. Vienas iš jų moja ranka kitam.

– Žiūrėk, ką aptikau! Įsivaizduoji, korporantai kasmet spalio 9 d., Vilniaus okupacijos išvakarėse, prie Basanavičiaus kapo pakaitomis budėdavo sukryžiavę špagas. Neįtikėtina!

– Minėjo ne tik tyliai, bet veikė ir aktyviai. Vilniui vaduoti sąjunga ir Vilniaus Geležinis fondas išsiuntė ne vieną kvietimą korporacijoms prisidėti prie lėšų rinkimo knygoms, darbo stovyklų Vilniaus krašte organizavimo, „Didžiųjų Vilniaus pasų“ ir ženklelių platinimo.

– Nebuvo pamirštas ir Klaipėdos kraštas. Lietuvos Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjunga kviečia korporacijas į antradienio pasikalbėjimus. 1935 m. vyko diskusija tema: „Mažosios Lietuvos lietuviškumas istorijos, kalbotyros ir archeologijos šviesoje“, kurioje dalyvavo prof. Jonynas, dr. Puzinas, dr. Salys, Šapoka, Prišmantas, dr. Ivinskis, Skardžius, Vileišis, Pakarklis.

– Beje, tarpukariu gyvavo studentų korporacija „Jūra“, kurios pagrindinis tikslas buvęs jūrinės valstybės vizijos skleidimas. Klausyk: „Šiais neramiais laikais gyventi prie jūros ir neturėti karo laivyno – tai didelis apsileidimas. Tačiau jis iš dalies suprantamas: mes per mažai jūros reikšmę įvertinome, o jei ir įvertinome, tai manome, kad jūroje grumtis gali tik didžiosios tautos, o jau mums lietuviams – artojams, tai kur ten“. (1938 m. gegužio 17 d. Korp! „Jūros“ kvietimas skirtas Korp! „Gajai“)

Tokie ir panašūs pokalbiai ne kartą skambėjo Lietuvos centriniame valstybiniame archyve. Jame saugomose bylose daugiausia sukaupta studentų korporacijų vidaus veiklos dokumentų: korespondencijos, kvietimų į renginius, paskaitas, veiklos ataskaitų, nuotraukų. Atrodytų, dar vakar nuo kažkieno stalo paimtas pribraukytas lapas, beplanuojant būsimojo semestro korporacijos veiklą, užstrigo laike. Ir štai dabar, po keliasdešimties metų, jis jau kitos kartos rankose... Paklausit, kam visa tai? Galbūt todėl, kad kartkartėmis apninka tuštumo jausmas, kad tiesiog trūksta ryšio su tarpukario Lietuva. Apie ją mažai žinoma, nors tada būta tokio intensyvaus gyvenimo, ypač tarp studentijos. Gaila, bet apie korporacijas, kaip studentų vienijimosi formą, universitete šiandien retas yra begirdėjęs. Greičiau vokietis turistas Vilniaus senamiesčio gatvėje pažins tave dėvintį simboliką (kepurėlę ir juostą) nei praeivis lietuvis. Ir vokiečiui turistui daugiau ar mažiau aišku, kokius pagrindinius principus deklaruoji savo pasirinkimu priklausyti korporacijai, kuo grindi savo gyvenimą, o šiandienos Lietuvoje visa tai pamiršta. Kas gi yra korporacija?

Studentų korporacija vienija organizacijos ir bendruomenės idėjas. Viena vertus, tai organizacija su sava struktūra, tikslais ir siekiais. Kita vertus, tai ir bendruomenė, vienijama jos narių tarpusavio ryšių, draugystės, įsipareigojimo bendriems principams ir vertybėms. Korporacijos, nors ir būdamos skirtingos, visgi vadovaujasi bendrais principais: akademiškumu, pagarba vyresniesiems ir pagalba jaunesniesiems, amžina naryste, kilniu ir garbingu elgesiu, patriotizmu bei taisyklių ir tradicijų puoselėjimu. Simbolika ir jos spalvos pabrėžia korporantų vienybę ir simbolizuoja kiekvienos korporacijos pasirinktas vertybes, bei jų kaip bendruomenės išskirtinumą.

Korp! Fraternitas Lituanica valdyba 1932 m.

Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 m. laikotarpiu veikė net 148 įvairaus pobūdžio studentų draugijos, apie pusę jų – korporacijos (Vilniaus universiteto istorija 1803-1940 m. Vilnius. 1977, 251). Joms priklausė iki 70 procentų visų studijuojančiųjų! Nors studentai galėjo priklausyti kelioms iš organizacijų, bet korporaciją galėjo pasirinkti tik vieną. Tarpukario laikraščių antraštės skelbė, kad vargšas pirmakursis iš tokios korporacijų gausos negali išsirinkti, kuriai jų priklausyti.

Visas organizacijas galime suskirstyti į profesines, tautines, regionines, ideologines, religines, fakultetines, būta ir studentus vienijančių pagal įvairius pomėgius. Regioniniu pagrindu susikūrusiose korporacijose į Kauną iš skirtingų Lietuvos kraštų atvykę studentai galėjo glaudžiau susipažinti su studentais, savo kraštiečiais. Pavyzdžiui, veikė žemaičių korporacija „Samogitia“, suvalkiečių „Sudavia“, vilniečių – „Vilnija“. Savo korporacijas turėjo skautai, šauliai, ypač nemažai buvo ateitininkų studentų korporacijų, „Giedra“, „Kęstutis“, „Gaja“, „Grandis“, „Narsa“, „Birutė“. Į ateitininkų ir skautų korporacijas dažniausiai įsitraukdavo studentai, dar iki universiteto susipažinę su ateitininkijos ar skautijos principais, priklausę įvairiems ateitininkų ar skautų moksleivių dariniams. Profesinės pakraipos organizacijų buvo tarp visų universitete esančių specialybių. Veikė medikų korporacijos „Gaja“, „Ąžuolas“, „Fraternitas Lituanica“, juristų ir ekonomistų korporacija „Justitia“, inžinierių „Plienas“ ir t. t.

Tautiniu pagrindu universitete veikė žydų, lenkų, vokiečių, latvių, rusų ir gudų organizacijos. 1930 metais universitete buvo mažiausiai aštuonios žydų korporacijos, po vieną lenkų, latvių, vokiečių korporaciją. Kai kuriose iš šių korporacijų nariais galėjo būti ir vyrai, ir moterys (pavyzdžiui, „Gaja“, „Activitas“), tačiau kitos buvo vien tik vyriškos („Kęstutis“, „Fraternitas Lituanica“, „Vytis“) arba vien moteriškos korporacijos („Birutė“, „Giedra“, „Rimtis“). Moterų korporacijos išsiskyrė tuo, jog be religijos ir visuomenės klausimų, joms rūpėjo šeima, kulinarija, moters padėtis visuomenėje. Pavyzdžiui, įsikuriant VDU korporacijai „Giedra“ aktyviai dalyvavo prof. Stasys Šalkauskis, parinko jai šūkį „Į kalną, į viršūnes!“, jos garbės narė buvo rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.

Anot tarpukario laikus menančių korporantų, studentiškas, visuomeninis, sportinis gyvenimas universitete buvo susijęs su korporacijų veikla. Jos ne tik kvietė universiteto bendruomenę į viešas paskaitas, susitikimus su rašytojais ar to meto Lietuvos inteligentija, patys rūpinosi provincijos švietimu, skaitydavo paskaitas sodžiuje. Archyvuose rasti pageltę kvietimai liudija apie šokių vakarus ateitininkų rūmuose, apie porą kartų per metus vykdavusius „alučius“ (tradicinis tik korporantams skirtas susiėjimas su specialiomis taisyklėmis) su draugiškomis korporacijomis, apie studentų pavasario šventę „Ąžuolyne“ vadinama „Valpurgijos naktimi“, ar apie išvykas į gamtą, gegužines. Antai vyrija „Plienas“ kasmet sėsdavo į garlaivį ir Nerimi plaukdavo į Kačerginę, kur vykdavo sporto varžybos, pokalbiai su vyresniais korporantais, skambėdavo sutartinės. Populiarios buvo korporacijos, susikūrusios politiniu pagrindu. Pavyzdžiui, tautininkų „Neo-Lithuania“, valstiečių liaudininkų „Žalgiris“ arba, priešingai, pabrėžusios savo apolitiškumą – korporacijos „Šarūnas“, „Romuva“, kurios pagrindinis tikslas buvo aisčių tautų vienybė.

Tarpukario studentija buvo aktyviausioji visuomenės dalis, nesibodėjusi įsitraukti į pilietines akcijas, turėjusi aiškias nuostatas, bei jautusi pareigą už jas kovoti. 1926 m. lapkričio 21 d. studentai ateitininkai ir neolithuanai surengė mitingą, nukreiptą prieš liaudininkų valdžią, bei eitynes per miestą iki Karo muziejaus, kurios vėliau peraugo į riaušes. Kai kas tokias studentijos akcijas, mažinusias valdžios legitimumą, laikė pirmaisiais būsimo perversmo šaukliais. Nors dauguma korporacijų turėjo aiškias ideologines nuostatas, o tarp priešingų neretai tvyrojo įtampa ir įsiplieksdavo konfliktai, tačiau Lietuvos valstybingumui svarbiais klausimais vienybės netrūko. Vilniaus krašto problematika tampa nuolatiniu tarpukario studentijos veiklos leitmotyvu.

VDU korporacija „Giedra“ 1932 05 22

Skaitant archyvinę medžiagą bei tarpukario korporantų prisiminimus, ne kartą lūpų kampučius kilstelėjo nuostabos šypsnys – dėl netikėtos studentų akcijos, dėl naivoko idealizmo, dėl garbės teismo, dėl korporanto, pamynusio korporacijos principus, išmetimo ar tiesiog dėl neįprastos mūsų ausiai kalbos. Turbūt vienos žaviausių tyrimo akimirkų – tai netikėti atradimai, bylojantys apie tarpukario aktualijas. Niekada negali žinoti, ką aptiksi atvertęs kitą bylos lapą.

 

Tarpukario Lietuvoje būdavo populiarūs garbės teismai, o 1929 m. Lietuvos universitete garbės teisme buvo teisiama, nepatikėsite, tiesiog mada. Kaltinamasis aktas skelbia: apie madų nepadorumą moraliniu atžvilgiu, turime galvoje kūno apnuoginimą, per trumpus ir per ankštus rūbus, kurie perdaug iškelia aikštėn moters kūno savybes; tokia mada demoralizuoja atskirus asmenis ir stumia visuomenę prie doriško ištižimo, savo vertėspajautimo stokos, palinkimo eiti prieš prigimties natūralius reikalavimus, ardymo psichinės ir fizinės pusiausvyros, seksualinio erzinimo, mados atsipalaidavimo nuo idėjingumo ir tikslingumo, be kurio negali būti tikro estetinio vertingumo ir t.t. Teismo sprendimas skelbia: pasmerkti ir sykiu pasigailėti tą Lietuvos visuomenės dalį, kuri pasiduoda mados kraštutinumams, kaip susidedančią iš žmonių, neturinčių nei kritiškumo, nei padorumo, nei estetinio skonio, nei inteligencijos laisvos nuo plėšrių spekuliantų sugestijų. Ateitininkų organizuoto teismo įžvalgos kviečia susimąstyti ir šiandien, įdomu, kiek mūsų turi individualų stilių, renkasi tai, kas iš tikro estetiškai gražu, o gal visgi vaikosi reklamų ir yra valdomi komercinio pasaulio diktato.

Antai žinutė „Lietuvos aide“: Romuvos korporantai pasižada visur ir visada varyti savos pramonės propagandą ir nevartoti tų užsieny gaminamų prekių, kurias gali atstoti Lietuvoje gamintos prekės. Kiek šiuo pasižadėjimu Romuva parodė tikro patriotizmo, tėvynės meilės ir jos reikalų supratimo – aiškinti turbūt nereikia (1931 m. lapkričio 16 d. F! Edmundas Racevičius „Vytauto Didžiojo Universiteto Studentų Korporacija „ROMUVA“ spaudos informacijos šviesoje“). Pasirodo politizuotas vartojimas anokia šių dienų naujiena.

1938 m. sustiprėjus įtampai tarp Lietuvos ir Lenkijos, Vilniaus krašte įsivyravo antilietuviškumo nuotaikos, vyko mitingai, nukreipti prieš lietuvius. Tokiame tautinės savigarbos pažeminimo kontekste, ypač po Lenkijos ultimatumo Lietuvai priėmimo, skautas korporantas Pranas Žižmaras lietuviškoje tarpukario spaudoje netruko tapti Lietuvos herojumi. Ne tik dėl to, kad prieš keletą metų jis Gedimino pilies bokšte su draugais nukabinę Lenkijos vėliavą jos vietoje iškėlė Lietuvos trispalvę, bet dėl dvikovos špagomis už Lietuvos garbę. Jo kantrybės taurę perpildė lenkiškos propagandos mitinge lenkų studento Jerzy Chomo Chomsky pasakyta kalba, kurioje lietuviai buvo pavadinti neūžaugų tauta, išsigimėlių gentimi, tautų pastumdėle. Vilniaus kavinėje viešai skėlus antausį kalbėtojui, pastarasis buvo iškviestas į dvikovą. Dvikova vyko rapyromis iki trijų kirčių, be jokių apsaugos priemonių. Lietuviui pavyko dvikovą dar ir laimėti. Įdomu tai, kad toli gražu ne visi lenkų inteligentai buvo patenkinti lenkų varoma propaganda Vilniaus krašte ir dvikovoje rėmė P. Žižmarą. Fechtavimosi paslapčių neatlygintinai jį mokė Lenkijos kariuomenės karininkas, o pačią idėją tokiu būdu apginti Lietuvos garbę pametėjo Stepono Batoro universiteto profesorius, taip pat lenkas. Po 1938 m. antilietuviškų mitingų buvo išdaužyti lietuviškų įstaigų langai, tačiau būtent lenkų skautai su visuomenės parama juos savo lėšomis ir įstiklino (Fil. Darius Rakutis „Pranas Žižmaras – idealaus skauto įvaizdis“, Mūsų Vytis, nr.1/2, 2009). Tokios studento korporanto papasakotos istorijos kuria kur kas įvairiapusiškesnį tarpukario vaizdą: nebuvo viskas tik balta ir juoda.

Korp! Romuvos jaunių coronos (korporantų susirinkimo) protokolas skelbia: Kiekviena korporacija lyg atskira valstybė, turinti ideologinę teritoriją. Visus korporantus riša draugiškumas. Korporacijos gyvenime draugiškumas įgyja pastovaus pobūdžio, tačiau nedirbtinio. Korporantai vienas kitą greit supranta, suprastintas santykis palengvina bendrą gyvenimą. Korporacija turi daug savotiškumų. Klausimas, ar tie savotiškumai mums naudingi? Tai paaiškėja mums pažvelgus į kariuomenę, kur viskas kareivių šabloniškai vykdoma. Šablonizmas draugiškuose santykiuose būtinas“ (Korp ! Romuvos fuksų corona, 1932 m. gegužės 3 d. ). Galbūt šiose jaunio ranka išraitytose eilutėse slypi atsakymas į dažnai žmonių iš šalies užduodama klausimą: ar postmodernumu alsuojančiame XXI amžiuje korporacijos idėja apskritai dar gali būti aktuali? Hierarchija, pagarba vertybėms ir idealams, įsipareigojimas bendruomenei, valstybei, savišvieta, visuomeniškumas – ar šiomis dienomis dar yra norinčiųjų taip gyventi? Apie tai kitame straipsnyje.