Rinkimai į Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą Radviliškyje. 1920 m. balandžio 14-15 d. Nuotrauka iš LCVA fondų

Šiandienėje Lietuvos visuomenėje žodis „Seimas“, kaip matyti iš žiniasklaidoje periodiškai pateikiamų sociologinių apklausų, vertinamas labai prieštaringai, o gyventojų pasitikėjimas šia šalies valdžios institucija nėra aukštas. Kita vertus, demokratinėje visuomenėje suvokiama, kad visų piliečių reguliariai renkamas parlamentas yra būtinas. Reikia džiaugtis, kad po 1990 m. iki šiol Lietuvos vidaus politikoje didelių vidaus politinių krizių išvengta, nuo demokratinių nuostatų nenukrypta. To įrodymas – reguliariai vykstantys demokratiniai Seimo rinkimai – juos laimėjusios partijos formuodavo vyriausybę. Visais atvejais valdžia laimėjusioms politinėms jėgoms buvo perduodama taikiai. Nors pasitaikė vyriausybės krizių, šalis savo jėgomis sugebėjo atsitiesti ir išlaikyti demokratinę santvarką. Lietuva išvengė sukrėtimo, koks buvo 1926 m. gruodžio perversmas, po kurio šalyje susiformavo autoritarinis prezidento A. Smetonos valdymas, kuriam demokratiškai išrinktas Seimas nieko nereiškė.

Publikaciją paskatino parašyti prieš keletą metų atsitiktinai Lietuvos ypatingajame archyve tarp pavienių rankraščių surastas III Seimo prezidiumo protokolas*, datuotas 1936 m. rugpjūčio 27 d. Priminsiu, kad dokumentas nebuvo žinomas net akademinei visuomenei ir mokslinėje literatūroje nebuvo cituojamas.

Minėtą III Seimo prezidiumą sudarė trys nariai – pirmininkas, buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, vicepirmininkas – Mykolas Krupavičius ir sekretorius Kazys Ambrozaitis. Visa trijulė atstovavo vadinamajam krikščionių demokratų blokui, ir šis prezidiumas buvo išrinktas dar 1926 m. gruodį po įvykusio valstybės perversmo.

Turint omenyje, kad, vykdant valstybės perversmą, tautininkai ir krikščionių demokratų blokas buvo sąjungininkai, už tokios sudėties prezidiumą balsavo ir tautininkai. 1927 m. balandį paleidus III Seimą, valstybė, kaip buvo konstatuota tautininkų spaudoje, pradėjo kovą su partijomis: po mėnesio tautininkai iš valdžios išstūmė krikščionis demokratus, buvo sužlugdytos prasidėjusios derybos su opozicija dėl naujo Seimo rinkimų, viešai pradėtas ignoruoti III Seimo prezidiumas, apie kurio ir valdžios santykius 1927–1936 m. sužinome iš publikacijos dėstyme trumpai pristatyto III Seimo prezidiumo protokolo.

Šiame pastate 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas susirinko į savo pirmąjį iškilmingą posėdį.

Tomas Urbelionis
© Baltijos fotografijos linija

Padėtis XX a. pradžioje ir nepriklausomoje Lietuvoje 1920–1926 m.

Nors moderniais laikais Lietuvoje Seimo pradžia siejama su 1920 m. darbą pradėjusiu Steigiamuoju Seimu, istorikai jo ištakas truputį paankstina. Išskiriami net keli panašaus pobūdžio ir svarbos lietuvių tautai įvykiai: 1905 m. gruodžio 4–5 d. dirbo Didysis Vilniaus suvažiavimas, 1917 m. gegužės pabaigoje–birželio pradžioje Rusijoje posėdžiavo Petrapilio lietuvių seimas, 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių inteligentų Vilniuje buvo sušaukta vadinamoji Vilniaus konferencija.

Minėti įvykiai iš esmės nesiskyrė: visuose renginiuose jo dalyviai daugiau ar mažiau atstovavo visiems lietuvių tautos socialiniams sluoksniams (dalyvavo inteligentai, dvarininkai, kunigai, valstiečiai, darbininkai, amatininkai), kurie buvo tautos deleguoti arba išrinkti, o priimti nutarimai pripažinti visos lietuvių tautos. Nereikėtų stebėtis, kad carinės Rusijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos okupuotai Lietuvos visuomenei XX a. pradžioje žodis „Seimas“ įgavo sakralinę prasmę ir buvo suvokiamas kaip visai tautai atstovaujanti valdžios institucija, kurios sprendimai turėjo būti visiems gyventojams privalomi. Antai 1905 m. didysis Vilniaus suvažiavimas dėl įvykių dalyvių masto, suvažiavimo dalyvių priimtų sprendimų ir jų atgarsių visuomenėje po kelių mėnesių spaudoje pradėtas vadinti Didžiuoju Vilniaus Seimu. O naujausioje istoriografijoje Lietuvos Taryba, 1917 m. rudenį darbą pradėjusi ir veikusi iki 1920 m. pavasarį vykusių Steigiamojo Seimo rinkimų, laikoma aukščiausia teisėta Lietuvos institucija, pagal funkcijas prilyginama Lietuvos Seimui. Pagrįstai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos priimtame Lietuvos Nepriklausomybės akto pabaigoje nurodyta: „Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. (...)“.

1920 m. pavasarį vykstant rinkimams į pirmąjį demokratinį šalies parlamentą – Steigiamąjį Seimą, Lietuvos gyventojai išgyvento tikrąją euforiją: rinkimų agitacijoje aktyviai dalyvavo politinės partijos, balsavimo metu rinkimuose konstatuotas didelis rinkėjų aktyvumas, o siekiant pabrėžti rinkimų svarbą – išrinktieji parlamentarai žiniasklaidoje buvo įvardyti „tikraisiais šalies šeimininkais“ arba „112 karalių“. Tokiomis aplinkybėmis išskirtinio dėmesio sulaukė 1920 m. gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo sušaukimo diena. Demokratiniu laikotarpiu šiai dienai būdavo skiriamas ypatingas dėmesys (tik 1923 m. ši data buvo visai nebuvo švenčiama. Tam lemiamos įtakos turėjo valdančiosios koalicijos ir opozicijos nuolatiniai nesutarimai I Seime ir šio parlamento greitas paleidimas, 1923 m. gegužės mėn. įvykę rinkimai į II Seimą), o II Seimas 1923 m. gruodžio 14 d. pritarė siūlymui, kad gegužės 15 vietoje vasario 16 d. būtų įteisinta kaip Lietuvos Nepriklausomybės šventė. Ji suvokta ne tik kaip Steigiamojo Seimo sušaukimo, bet ir kaip Lietuvos Nepriklausomybės proklamacijos diena. Nuo 1924 m. gegužės 15 d. buvo švenčiama pagal jau nusistovėjusią 1919-1923 m. vasario 16 d. šventės minėjimų tradiciją (tik Seime nebuvo rengiamas iškilmingas posėdis; vasario 16 d. ir toliau būdavo iškilmingai minima).

Lietuvos Steigiamojo Seimo sesija. Kaunas, 1920 m. Nuotrauka iš LNM fondų

Požiūris į Seimą autoritariniu laikotarpiu (1927–1940 m.)

Įsitvirtinus autoritarinei valdžiai, gegužės 15 d. šventė palaipsniui neteko savo svarbos ir nuo 1929 m. gegužės 15 d. Lietuvoje tapo eiline diena. Dar kitais metais valdžia ypatingą dėmesį paskyrė rugsėjo 8 d. šventei – prieš penkis šimtus metų tą dieną Vytautas Didysis turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi. Prezidento A. Smetonos supratimu, šventės tikslas ir prasmė – „priartinti“ prie garbingos senovės, nes tai daro tautą tvirta ir vieninga. Todėl rugsėjo 8 d. – Tautos šventės diena greta Vasario 16-osios, kaip „Valstybės šventė“, buvo įteisinta 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje: „rugsėjo aštuntoji – Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti“. Kiekvienais metais rugsėjo 8-oji valstybiniu mastu švenčiama visoje šalyje, o didžiausios iškilmės vykdavo laikinojoje sostinėje Kaune. Šventė prasidėdavo pamaldomis ir Vytauto vėliavos pakėlimu pagrindinėje aikštėje; būdavo rengiami kariuomenės ar Lietuvos šaulių sąjungos parodomieji paradai, sakomos proginės kalbos, vakare rodomi spektakliai. Šventėje ypač aktyviai dalyvaudavo valdžios pareigūnai su prezidentu A. Smetona priešakyje, Lietuvos kariuomenė. Šventė baigdavosi vėliavos nuleidimu.

Tokiomis aplinkybės žodis „Seimas“ neteko pirminės prasmės. A. Smetona, po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo įsitvirtinęs valdžioje, atmesdamas demokratinio Seimo sušaukimo idėją, nuo pirmųjų savo valdymo metų valstybės mastu ėmė diskredituoti vadinamuosius seimų laikus (turėti omenyje 1920–1927 m. Lietuvoje dirbę demokratiškai išrinkti seimai), o nuo 1927 m. vasaros net ėmė likviduoti demokratinio šalies parlamentarizmo likučius: Seimo rūmai buvo paversti mergaičių gimnazija, visiškai nesiskaityta su III Seimo prezidiumu, savavališkai paimti Seimo rūmuose saugoti dokumentai.

Trečiasis Lietuvos Seimas (1926-1927). Nuotrauka: www.lrs.lt

Apie tokios valdžios politikos kai kurias detales sužinome iš to meto spaudos. Valdžios požiūrį atspindėjo tautininkų, o opozicijos nuomonę – valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų ir socialdemokratų spauda. Joje aštri polemika kilo jau 1927 m. rugpjūčio pabaigoje, kai tautininkų periodiniame leidinyje „Lietuvis“ viename iš straipsnių visuomenei buvo pranešta, kad Ministrų kabinetas Švietimo ministerijai pavedė Seimo rūmus perduoti mergaičių gimnazijai. Šiam tikslui buvo numatytos reikalingos lėšos, į Seimo rūmus jau pradėti vežti suolai. Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad „tuo tarpu ir atsiliepė nabašninkas seimas (...) jau senai nebesamasis III seimo prezidiumas“, kuris Švietimo ministerijai adresuotame rašte nurodęs, jog iš Seimo neisiąs ir rūmai „esą reikalingi pačiam seimui ir kad jų nieks neturįs teisės tvarkyti ar kam kitam pavesti, kaip tik pats seimas“. Valdžia vadovavosi nuostata, kad nuo balandžio 12 d. Seimas neposėdžiauja, todėl jam nereikia nei posėdžių salės, nei komisijoms, nei frakcijoms kambarių. Vyriausybė paskyrė valstybės spaustuvės rūmuose penkis kambarius III Seimo prezidiumui, o naujasis Seimas turėjo dirbti naujai baigiamuose statyti Teisingumo ministerijos rūmuose.

Tautininkams buvo nesuprantamas III Seimo prezidiumo pareikštas protestas dėl Seimo rūmų perdavimo mergaičių gimnazijai. Atsižvelgiant į tai, kad „sau vaikai dūsta dar vieną žiemą tvankiame ore“, buvo pareikšta nuomonė, kad Ministrų kabineto nutarimas dėl Seimo rūmų turėtų būti vykdomas į nieką neatsižvelgiant. Kartu nebuvo kreipiamas dėmesys į Seimo statuto 23 §, kuriame aiškiai buvo pasakyta, kad senasis Seimo prezidiumas eina savo pareigas iki išrenkamas naujas. Todėl prieita prie išdavos, kad „vyriausybė be reikalo mano, kad seimo prezidiumas tebėra, ir be reikalo tariamajam seimo prezidiumui algas moka“.

Opozicija laikėsi kitokios pozicijos. Valstiečių liaudininkų spauda priminė tautininkams, kad visuose kraštuose, kai Seimas išsiskirsto atostogų arba kada jis paleidžiamas, Seimo rūmai stovi tušti, kol susirenka naujas Seimas. Esą, vadovaujantis šia logika, rūmus reikėtų atimti ir Ministrų kabineto, kai jis atostogauja. Panašiai sureaguota į tautininkų spaudoje išsakyta mintį dėl III Seimo prezidiumo nepripažinimo. Panašią poziciją išdėstė krikščionių demokratų dienraštis „Rytas“, pažymėdamas, jog „Seimas yra įstatymdavystės įstaiga – Tautos atstovybė. Jis yra savarankiška konstitucinė galia ir visose kultūringose šalyse Parlamento rūmai yra visiškoje Parlamento žinioje. (...). Negirdėtas ir nesuprantamas yra dalykas, kad vykdomoji galia – vyriausybė galėtų daryti kas jai patinka su Seimo rūmais. Taigi pats vyriausybės įsikišimo faktas yra įžeidimas parlamento teisių ir garbės“.

1938 m. gruodžio 12 d. Respublikos Prezidentas vyksta prisiekti IV Seimui. Nuotrauka: www.lrs.lt

Valdžia ir tautininkai, kaip taikliai buvo rašoma valstiečių liaudininkų spaudoje, „pašiepdami ir tyčiodamies iš Seimo, (...) visai nesirengia jo daugiau šaukti“, savo pozicijos laikėsi tvirtai ir neketino nuolaidžiauti III Seimo prezidiumui ir opozicijai. Tautininkai, polemizuodami su opozicija dėl Seimų rūmų, viešai pripažino, jog „Seimas, kuris buvo privedęs Lietuvą prie pražūties slenksčio, senais pagrindais nebėra sušaukiamas, kol bus išdirbti nauji“. Kaip vėliau paaiškėjo, naujasis nedemokratiškai išrinktas Seimas buvo sušauktas tik 1936 m. ir savo darbą pradėjo ne senose Seimo patalpose, kuriose nuo 1927 m. rudens buvo įsikūrusi mergaičių gimnazija, o Teisingumo ministerijos rūmuose. 1936 m. rugpjūčio pabaigoje, vadovaujantis Seimo statutu, savo veiklą baigė ir III Seimo prezidiumas.

Keisčiausia, jog tarpseiminiu laikotarpiu valstybės biudžete Seimui buvo numatytos lėšos. Neatsitiktinai 1933 m. kovo 5 d. Valstiečių liaudininkų partijos visuotiniame atstovų metiniame suvažiavime buvęs prezidentas Kazys Grinius, aptaręs Lietuvos finansus, įžvelgė kai kurių biudžeto keistenybių. Viena jų – valstybės biudžeto pinigų skyrimas nesančiam Seimui: „Seimo nėra jau 5 metai, o kasmet jam paskiriamos žymios išlaidos“.

Pabaigai būtų galima pabrėžti, kad autoritarinė valdžia valstybiniu mastu diskreditavo demokratinį parlamentarizmą iki pat Lietuvos okupacijos; o valdžios požiūrį į Steigiamąjį Seimą ir kitus demokratinius seimus geriausiai atspindėjo 1940 m. pagrindiniame valdžios dienraštyje išspausdinta paniekinamo pobūdžio karikatūra, pavaizduojant Steigiamąjį Seimą nusibaigusiu kuinu, dėl kurio neva pešasi Steigiamajame Seime dirbusios partijos. Karikatūra ne tik iliustruoja valdžios nepagarbą Steigiamajam Seimui, joje dirbusioms partijos, bet ir valdžios išlikusį negatyvią poziciją politinių partijų atžvilgiu. Karikatūros pasirodymas tik patvirtino, kad A. Smetona ir tautininkai liko nuoseklūs Seimo ir politinių partijų kritikai.

1940 m. gegužės pabaigoje valdžios dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdinta karikatūra, vaizduojanti Lietuvos Steigiamojo Seimo 20-ąsias metines. Kairėje – Kazys Grinius, šeriantis arklį; moteris, mėginanti užlipti ant arklio, – Felicija Bortkevičienė; pirmas iš dešinės – kun. Mykolas Krupavičius.

Dvi išvados

XX a. pradžioje ir nepriklausomos Lietuvos demokratiniu laikotarpiu (1920–1926 m.) žodis „Seimas“ lietuvių visuomenėje buvo laikomas šventu, kaip idealas, dėl kurio reikia kovoti ir stengtis, siekiant sukurti visų šalies gyventojų gerovę. Todėl 1920 m. gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo susirinkimo pradžia - buvo laikoma visos lietuvių tautos „Lietuvos Nepriklausomybės švente“, nuo 1924 m. net nukonkuravusi 1918 m. vasario 16 d. datą. Tai reiškia, kad Lietuvos visuomenėje iki 1926 m. pabaigos demokratiniam parlamentarizmui buvo skiriamas ypatingas vaidmuo ir valstybiniu mastu jam skiepyta pagarba.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo šalyje įsigalėjus autoritariniam valdymui, žodis „Seimas“ ne tik neteko pirminės prasmės, bet ir demokratiškai išrinkto Seimo institucija valstybiniu mastu buvo diskredituojama. Tuo tarpu opozicijai demokratiškai išrinkti šalies parlamentai, ypač Steigiamasis Seimas, buvo traktuojami kaip „aukso amžius“ Lietuvos politiniame gyvenime. Tai leidžia kalbėti apie vienybės nebuvimą lietuvių tautoje autoritariniu laikotarpiu. Turint omenyje autoritarinės valdžios požiūrį į III Seimą ir veiksmus prieš minėto Seimo prezidiumą, nepriklausomos Lietuvos Seimo fondo dingimą ar galbūt jo sunaikinimą tikriausiai reikėtų susieti ne kiek su 1940 m. vasarą prasidėjusia Sovietų Sąjungos okupacija, o drįsčiau teigti, jog Lietuvos autoritarinė valdžios veikla galėjo turėti lemiamą įtaką, kad minėti dokumentai nebūtų išsaugoti.

* Dokumentą ir jo komentarus žr.: Tamošaitis M. Lietuvos III Seimo prezidiumo 1936 m. rugpjūčio 17 d. posėdžio protokolas

Daugiau apie Seimų istoriją šiame puslapyje

Dr. Mindaugas Tamošaitis – istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas. Tekstas parengtas pagal straipsnį originaliu pavadinimu: „Žodžio „Seimas“ prasmė ir parlamento vaidmuo Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje.