Sigitas Parulskis (g. 1965 m. vasario 10 d. Obeliuose, Rokiškio r.) – poetas, rašytojas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, kritikas (literatūros ir ne tik). 1983 m. baigė Obelių vidurinę mokyklą. 1990 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo „Aitvaro“, „Literatūros ir meno“, „Lietuvos aido“, „Lietuvos ryto“ ir „Šiaurės Atėnų“ redakcijose, 2003–2007 m. buvo „Šiaurės Atėnų“ redaktorius. 2002–2003 m. turėjo skiltį savaitraštyje „Veidas“. 2004 m.

Nacionalinės premijos laureatas. Jo esė knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ skaitytojų išrinkta geriausia 2007 metų knyga, o neseniai S. Parulskis už naują savo romaną ,,Tamsa ir partneriai” pripažintas 2012 metų Tolerancijos žmogumi.

Rašytojas yra pastabus, ironiškas visuomenės kritikas, reiklus kitų ir savo kūrybai. Išleido eilėraščių, esė rinkinių, romanų, pjesių,  sudarė poezijos rinkinius. S. Parulskis taip pat ir puikus vertėjas iš anglų ir rusų kalbų. Jis  daugiausia į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis lietuvių rašytojas.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Neieškojau pašaukimo. Tiesiog rašiau, ir tiek. Neklysta ir neabejoja tik silpnapročiai ir numirėliai.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Nemėgstu žodžio autoritetas. Tikruosius Mokytojus žmonės susiranda patys, jeigu jiems tikrai to reikia. O kitų mokyti dažniausiai lenda visokie apsišaukėliai ir apsišikėliai.

Tiesioginių mokytojų taip pat neturėjau, išskyrus, žinoma, mokyklą.

Kita vertus - kai buvau vaikas, autoritetas buvo Dievas, paskui pusbrolis Augis, nes atidavė man savo senus, sunešiotus „Levis“ džinsus, paskui treneris, buvęs disko metikas, gražus, šmaikštus, tvirtas vyras, paskui daugybė rašytojų, roko muzikantų, pvz, „Kiss“, „Slade“, „Nazareth“, nors jie nebuvo tikri autoritetai, šiaip šikniai, kuriais žavėjausi būdamas paauglys, dabar gyvenu autoritetų dykumoje, maitinuosi puikybės skėriais, kartais užgerdamas „Jameson“ viskiu (labai gerbiu šią rūšį, galima ją vadinti autoritetu).

Gali būti, kad ratas apsisuks, ir galiausiai mano autoritetas vėl bus Dievas, kuriam atiduosiu savo  dėvėtą, išblukusią, vietomis kiaurai pratrintą džinsinę sielą.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Mane įkvepia malonumai. Kadangi atstovauju tai netikusiai žmonijos daliai, kuri ir kančią supranta kaip malonumo atmainą... taip, mane labiausiai įkvepia visų rūšių malonumai.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Galvoju, kad jaunimas, kuris klausinėja, ką apie jį galvoju, yra vulgarus, nes tokiu būdu nori sulaukti komplimentų. Kita vertus, man nepatinka sąvoka „jaunimas“, aš galvoju apie atskirus individus, apie asmenis, ne apie kažkokią beveidę masę, kuri kažkam patinka arba nepatinka. Todėl manau, kad šūdžius gali būti ir jaunas, o garbus amžius neužtikrina nei išminties, nei padorumo.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Kai buvau jaunimas, turėdavau važiuoti arba žingsniuoti į Liudo Giros gatvę, išsikeisti daug monetų po 15 kp ir skambinti merginai į kitą miestą, nes Universiteto bendrabutyje nebuvo tarpmiestinio telefono. Dar geriau būdavo mano gimtajame miestelyje: reikdavo nueiti į paštą, užsakyti pokalbį, laukti, kol sujungs (o tai kartais užtrukdavo keliolika minučių), paskui kabėti žinant, kad visos pašto bobos klausosi kiekvieno tavo žodžio, o su merginomis kalbėtis telefonais anais laikais ir taip jau buvo nelengva, mes neturėjom tokių įgūdžių – apskritai labiau pasikliovėme jausmais nei žodžiais. Skamba keistai, nors senstantys žmonės tokius dalykus kilniai vadina romantiška.

Laukti ko nors, ko nori, bet negali gauti iš karto, buvo įdomu, kaitino vaizduotę. Visos tos informacinės technologijos leidžia mums gauti ko norime akimirksniu, bet atima vaizduotę. Už viską reikia mokėti.

Nežinau, kaip ir ką jos visuomenėje keičia. Kartais atrodo, kad masinis viešumas suteikia žmonėms galimybę pademostruoti savo idiotizmą kuo greičiau ir kuo didesniam kiekiui. Nesinaudoju socialiniais tinklais, nors kažkas yra sukūręs mano puslapį ar kaip ten vadinasi. Girdėjau, kad ten kažkas su manim net kalbasi ir pykstasi. Niekuo negaliu padėti, nes nebūdamas Facebooko dalyvis, negaliu jiems atsakyti. Mačiau tą puslapį ir jaučiausi taip, lyg būčiau žvilgtelėjęs iš anapus pro antkapio rėmą – štai kaip atrodys, kai manęs jau nebus. Juokingai atrodys.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tautinė tapatybė yra ir dalis asmens tapatybės. Kad žmogus jaukiai ir patogiai jaustųsi šiame pasaulyje, jis turi su kuo nors tapatintis. Vieniems, silpnesniems, tautiškumas kartais tampa vienintele atspara, kitiems, stipresniems, tai nėra taip svarbu. Nacionalizmas dažniausiai atsiranda iš silpnumo, iš nepasitikėjimo savimi. Iš esmės tai priklauso nuo žmogaus sąmoningumo – kuo žmogus sąmoningesnis, tuo mažiau jis sau galvą suka dėl tautiškumo ir kitų tapatybių.

Su Lietuva nesu užmezgęs seksualinių santykių, todėl apie ištikimybę kalbos negali būti. Beje, Vincas Mykolaitis-Putinas yra juokingai leptelėjęs apie ištikimybę: „aš liksiu ištikimas žmogui ir sau pačiam“. Man vis kyla nepadorių įtarimų, kad galbūt jis nelaikė savęs žmogumi...

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Kad kuo greičiau paliktų mane ramybėje.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Nežinau, prisiminimo ryškumas priklauso nuo to, ką ir kaip ir kodėl prisimeni. Vieną kartą tai gali būti elektrikas Bučiūnas, geriantis šiltą ką tik paskerstos kiaulės kraują ir čia pat viską išvemiantis ant ryškiai balto, aštriais vasario ašmenimis spindinčio sniego, kitą kartą milžiniška vandens žiurkė, kertanti pavasariškai sraunų, putojantį upelį, arba akordeonas, kurį atnešė dėdė Antanas, ir kuriuo grojau kokį pusvalandį, kol tėvas su dėde laistė būsimo Ločerio karjerą, nes paskui atėjo teta ir atėmė akordeoną ir muziko karjerą. Prisimenu daugybę pelių, varnų, traukinių, sapnų, košmarų, potvynių, vyrų, lipančių į elektros stulpus, automobilių, gaisrų, mirčių – nežinau, kurie prisiminimai ryškiausi. Nėra tokių. Mano santykis su jais reguliuoja ryškumą, o ne atvirkščiai.

O kartais imu galvoti, kad nėra jokių prisiminimų, kad tai tik mūsų pasąmonės pokštas, ji sukuria tam tikrus vaizdinius, įvykius, su jais susieja išgyvenimus, kitaip tariant, sukuria mums praeitį, kad mes neišprotėtume supratę, jog esame įkalinti dabarties vakuume.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinų grandinę?

Harmonija ir grožis - turite galvoje Dievas? Ir harmonija, ir grožis, ir atsitiktinumai – mūsų pačių sukurtos sąvokos. Dėl pasirinkimo laisvės – kreipkitės į filosofus, nemėgstu malti šūdo apie tai, ko neišmanau. Viskas šiame paaulyje daugiau ar mažiau sąlygiška, viskas priklauso nuo daugybės įvairių aplinkybių ir pan. Abstraktus mąstymas man kelia klaikų nuobodulį.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Labiau linkęs pirmiausia kreiptis į gydytojus, o tik paskui į metafizines instancijas. Na, yra tokia tradicija ištikus bėdai kreiptis į ką nors aukštesnį, bet manau, kad tai labiau įprotis, inercija. Kita vertus, tai ir terapija – kuo karščiau mes kreipiamės, tuo intensyviau mūsų imuninė sistema, mūsų savisaugos instinktai ieško kokių nors išeičių ir pakiša kokį nors paguodos prizą.

Vieni mano, kad tai apvaizda ar Išganytojas, ir skelbiasi atradę tikrąjį tikėjimą, kiti – iš džiaugsmo nusigeria ir vėl krenta į banalių pramogų liūną. Matyt, toks likimas.