Audriaus Bagdono nuotrauka

Praėjusio amžiaus viduryje – kaip keistai tai skambėtų – VGTU profesoriai emeritai kūrė techniškąjį universitetą. Gynėsi disertacijas, rašė vadovėlius, skaitė paskaitas, kai dabartinė studentų karta dar nebuvo gimusi. Ilgi darbo dešimtmečiai universitete. Santvarkų pokyčiai, technologinė evoliucija, ilgo kūrybinio darbo devalvacija. Turbūt neišvengimas ir deja vu fenomenas. Paklausti, ar yra dalykų, kurie sukelia šypseną, nors mes, jaunoji karta, interpretuojame labai rimtai, profesoriai emeritai vieningai tyli...

 Universitete dirbote ir dirbate ne po vieną dešimtmetį. Be abejonės, per šiuos metus pasikeitė ir universitetas. Kokie studijų, mokslo, tarpusavio bendravimo pokyčiai Jums atrodo patys ryškiausi? O gal yra dalykų, kurie, nepaisant laiko, dėsningai kartojasi? 

Prof. Raimundas Kirvaitis. Niekuomet nepritariau tiems, kurie sako: „Mes buvome ir tokie, ir tokie, o dabar...“  Žmogus iš esmės nesikeičia, tą įrodo ir graikų mitai, ir Šekspyro sonetai. Keičiasi tik išorinis apvalkalas: prisitaikymas prie besikeičiančios aplinkos. Vieni tai įvaldo greičiau ir geriau, kiti – prasčiau ir skausmingiau. Man atrodo, kad tarp dabartinių studentų yra net daugiau suvokiančių, ko jie nori, ir kryptingai to siekiančių.

Audriaus Bagdono nuotrauka

Bet amžius daro savo... Štai ir aš paniurzgėsiu: didžiausia vertybė – bendravimas, deja, man atrodo, kad ir studentiškose grupėse, ir katedrose bendravome labiau. 

Prof. Stanislovas Štaras. Dabar didžiules galimybes teikia šiuolaikinės informacinės technologijos. Atsivėrė stažuočių, bendradarbiavimo su Vakarų šalių institucijomis galimybės.

Iš esmės toje pačioje katedroje (nors jos pavadinimas ir keitėsi) dirbau nuo 1965 m. pradžios. Per beveik 50 metų katedra buvo KPI Vilniaus filialo, VISI, KPI Vilniaus fakulteto, VTU, pagaliau VGTU padalinys. Be abejo, visose srityse įvyko milžiniški pokyčiai. Gal juos suvokti padėtų tokie palyginimai: kai katedroje pradėjome mokslinį darbą, skaičiavome sukdami mechaninę skaičiavimo mašinėlę, o dabar ant kiekvieno doktoranto, mokslo darbuotojo, dėstytojo stalo stovi galingas ir spartus kompiuteris... Studijų metais dar buvo vakuuminės elektronikos era. Studijų pabaigoje vakuumines lempas jau keitė tranzistoriai, vėliau juos – mikroelektronikos gaminiai. Dabar mikroelektronika transformuojasi į nanoelektroniką...

Anais laikais katedros ir dėstytojai turėjo dirbti pagal primestus sąjunginius studijų planus ir programas. Buvo kita epocha... 

Prof. Algirdas Čižas. Nėra paprasta atgaminti nuotaikas, norus, siekius, kurie prieš pusę šimtmečio lydėjo mūsų žingsnius – pirmuosius žingsnius aukštojoje mokykloje, lėmusius tos mokyklos, o ir mūsų pačių ateitį, perspektyvas.

Tuometinio KPI Vilniaus filialo prorektoriaus Aleksandro Čyro pakviestas, 1964 metų pabaigoje tapau jo aspirantu. Nuo to laiko kone visa mano veikla buvo susijusi su mokykla, išaugusia iš to filialo. Neturėjome tuomet aiškių nuorodų, ką reikia nedelsiant nuveikti, kad mokykla taptų pripažinta aukštojo mokslo bendruomenės, kad ji įgytų pakankamai tvirtus pagrindus tiek moksle, tiek rengiant inžinierius. Teko viską patiems sugalvoti, padaryti, taisyti savo klaidas ir iš tų klaidų nuolat patiems mokytis.

Net ir mokslinio darbo tematika nebuvo „iš viršaus“ nuleista, priklausė nuo mūsų pačių žinių, supratimo ir nuovokos. Antai mano disertacijos tikslu iš pradžių mokslinio vadovo buvo parinkta iš anksto įtemptų tamprių-plastinių deformuojamų sistemų optimizacija. Po pusmečio mokslinių studijų teko pačiam suprasti ir kitiems įrodyti, kad numatytosios optimizacijos objektas nėra pakankamai svarus būti disertacijos pagrindu. Anoji tema liko mokslinio straipsnio pagrindu ir tapo tiktai disertacijos skyriumi, o išplėsta tematika vėliau išsivystė iki antros disertacijos ir kelių mano vadovaujamų aspirantų bei doktorantų darbų.

Pripažinimas priklauso ne vien nuo atliekamų darbų, nuo mokslinio darbo rezultatų. Reikia sugebėti ir parodyti save kitiems. Be abejo, svarbiausias kelias yra publikacijos mokslinėje spaudoje. Tai suprantant, buvo pradėtas leisti „Lietuvos mechanikos rinkinys“, tapęs ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose šalyse plačiai pripažintu mokslo leidiniu. Vilniaus mokyklos pripažinimą lėmė gerai prof. A. Čyro apgalvotas organizacinės veiklos planas: plačią tuometinės SSRS mechanikos mokslininkų auditoriją sutelkusių konferencijų reguliarumas, ryšių su reikšmingais mokslo centrais užmezgimas ir stiprinimas, žymių mokslininkų kvietimas oponuoti vilniečių disertacijas. Aktyvūs konferencijų organizatoriai buvo ir jaunieji mokslininkai, taip nuolat bendraudami su žymiais mokslininkais. Anot anuomet populiaraus anekdoto, ekspertai, susipažindami su kurio nors vilniečio daktaro disertacija, neklausdavo, kas jis toks, atvirkščiai, jie nustebdavo – argi jis dar ne daktaras?

Ir didelę dalį pedagoginio darbo atlikome mes, aspirantai, vėliau – jauni mokslininkai. Nors dėstėme daugiausia klasikinius dalykus, kurių moksliniai pagrindai buvo gerai žinomi, dėstymo metodika priklausė nuo mūsų pačių. Kūrėme originalius metodinius leidinius, ieškojome geriausių kelių, kaip studentą išmokyti, kaip padaryti, kad dėstomas dalykas (pavyzdžiui, medžiagų atsparumas) nebebūtų jam baubas. Per vienus mokslo metus surengėme kassavaitinį metodinį medžiagų atsparumo seminarą, kuriame išnagrinėjome visas dėstomo dalyko pratybas. Ne tik mūsų pačių dėstymas patobulėjo, liko aprašytos metodikos, kurių pagrindu atsirado net du uždavinyno leidimai, kita metodinė literatūra. Visa tai prisiminus, reikėtų apgailestauti, kad dabartiniai jaunieji dėstytojai neturi galimybės tokiam kūrybiniam tobulėjimui: palaipsniui išeinant iš universiteto vyresniesiems, jaunieji naudojasi jų suvirškinta metodika, nebepriversti gilintis į jos esmę.

Audriaus Bagdono nuotrauka

Lygindamas ano meto ir dabartinį universitetą, visų pirma pastebiu mokyklos mastą. Anuo metu kone visi dėstytojai ir mokslininkai pažinojo vienas kitą, juos siejo ne tik darbo vieta, bet ir įvairiapusis bendravimas, dažnai peraugdavęs į draugystę. Dabar, vis labiau universitetui augant, retėja galimybių visiems dėstytojams susitikti – nyksta dėstytojų sporto varžybos, meno saviveikla, jokios kitokios „užklasinės“ dėstytojų veiklos nematyti... Mokslinė ir pedagoginė veikla – tiktai ji yra vertinama ir puoselėjama, tik jai atiduodamas visas laikas. Tačiau brandžiam, visaverčiam kolektyvo gyvenimui to negana. 

Prof. Gediminas Marčiukaitis. Daugiau nei 60 metų dirbu aukštojoje mokykloje: 17 metų – Kauno politechnikos institute ir 43 – dabartiniame VGTU. Šiame universitete dirbu nuo pat jo įkūrimo, t. y. 1969-ųjų. Teko neatsiejamai dirbti mokslinį, pedagoginį darbą, kurti mokslines laboratorijas, plėsti bibliotekos infrastruktūrą – tuomet pačią pagrindinę mokslo laboratoriją… 

Nors akademinis krūvis studentams ir iš dalies dėstytojams buvo didesnis: ir paskaitinių valandų, ir kursinių projektų, ir kelios gamybinės bei mokomosios praktikos, niekas dėl to nesiskundė. O kursinius projektus tuomet sunkiau buvo atlikti – nei interneto, nei kompiuterių. Nebuvo ir skundų, kad per daug reikalaujama, kad studentai egzamino neišlaikė.

Vienas iš labiausiai gerbiamų Lietuvos statybos konstruktorių, buvęs mano mokytojas ir bendradarbis Viktoras Ražaitis, baigęs aukštuosius statybos mokslus dar tarpukario laikais Belgijoje sakė: „Ten tada į studentus buvo žiūrima taip: jeigu esi atvykęs iš svetur, mokykis kaip nori ir visuomet gausi ne mažiau kaip trejetą penkiabalėje sistemoje, vis tiek tu išvyksi, bet saviems studentams reikalavimai ir vertinimas – pagal žinias ir jų supratimą.“

Tad gal ir mes nesijaudinkime ir ramiai gyvenkime rašydami vien teigiamus balus „už žinias“, o gyvenimas atsijos mūsų mokinius, o gal ir bijančius atsakomybės už tas „žinias“ dėstytojus. 

Prof. Pranas Baltrėnas. Naujausios technologijos šiandien leidžia visai kitaip studentams pristatyti mokomąją medžiagą. Kita vertus, fundamentinių mokslų turinys nepasikeitė. Mokslo srityje labai pasikeitė tyrimų įrankiai – šiandien turime vakarietiškas tyrimų laboratorijas, apie kokias prieš trisdešimt metų net negalėjome svajoti.  

Esate mokytojai, turintys ilgametę pedagoginę patirtį. Kas džiugina stebint savo mokinių darbą? Ar pastebite savo mokinių klaidas, kurias galbūt kažkada darėte patys? 

Prof. Vladas Vekteris. Manau, kad mokiniai gerai įsisavino šiuolaikines technologijas ir gerai jomis naudojasi. Kiti laikai, taigi ir kitos klaidos. Jaunimas yra aktyvus ir ambicingas.

Prof. Gediminas Marčiukaitis. Mokinių – buvusių studentų, diplomantų, magistrantų, doktorantų – buvo šimtai. Neteko girdėti, kad kas nors skųstųsi: „Tavo mokinys daro gėdą ar nieko neišmano.“ Aš ir šiais laikais visaip spaudžiamas negaliu rašyti teigiamo įvertinimo, jei studentas nesupranta dalyko esmės. Klausk, ko nesupranti, ir eik pasimokyk. Neatsimenu atvejo, kad dėl mano kaltės, t. y. dėl neigiamo įvertinimo, studentas būtų iškritęs. Nors yra buvę gal du atvejai, kad reikėjo tos „laimės“ ieškoti net keturis kartus. Dabar pagalvoju, kam tą dariau, juk be laiko gaišimo galėjau iš karto parašyti gerą pažymį. Bet malonu, kai po kiek metų tas „kamantinėtasis“ studentas sutiktas sako: „Gerai, kad mane tada prispaudėte, dabar aš darbe su tokiomis problemomis kartais susiduriu.“ Dar ir pasikonsultuoti kreipiasi.

Dabartinių doktorantų gyvenimą, mano nuomone, apsunkina kitokia nei prieš kelis dešimtmečius buitis. Man pačiam teko atsisveikinti su gabiu doktorantu. Į gamybinę veiklą pasukęs, jis man pasakė: „Mano šeimai reikia buto ir man siūlo atlygimą, turbūt du kartus didesnį už Jūsų. O kiek man laukti, kada aš būsiu profesorius ir gausiu tokį atlyginimą?“ Jau praėjo beveik 10 metų, o turbūt ne visi profesoriai gauna tokį atlygį kaip jis.

Iš mano mokinių 13 tapo mokslų daktarais, vienas – habilituotas mokslų daktaras, profesorius. Jis vienas rado jėgų ir galimybių atsikratyti visokių gyvenimą gerinančių pasiūlymų ir pasinerti beveik vien tik į mokslą. Šiandien jau yra pasiekęs pasaulinį lygmenį gelžbetonio teorijos srityje.

Gerai vertinami ir kiti penki buvę mano mokiniai, dirbantys universitete. Gaila, kad ir jie „išgraibstyti“ į administracinį darbą ir mokslinei veiklai pritrūksta laiko. Savo buvusiems mokiniams primenu pasakymą: „Vienašališkas specialistas yra arba apgrabus empirikas, arba nieko daugiau neišmano.“ Man pavyko išvengti šios tiesos, nes turėjau gerus mokytojus. Nepakanka vien tik kaupti žinias, reikia išmokti jomis naudotis ir perduoti kitiems. Juk mokslas yra bet kokio, net ir asmeninio, progreso pagrindas, kokie bebūtų gyvenimiški pasikeitimai, duonos kąsnį duos visada. Būtina suprasti, kad ten, kur yra tikra mokslo dvasia, mažomis priemonėmis kuriami dideli dalykai. 

Prof. Raimundas Kirvaitis. Besimokydamas pirmame kurse labai pykau, kad pas mus pirmą savaitę neatėjo baigiamojo kurso studentas ir nepapasakojo, ką universitete reikia daryti ir ko nereikia daryti. Tik daug vėliau supratau, kad galima mokytis tik iš savo klaidų.

Prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas. Visada džiaugiuosi savo buvusių studentų bei doktorantų sėkme. Džiaugiuosi, kad pasisekė parengti 5 profesorius, 31 daktarą. Džiaugiuosi, kad mano buvę doktorantai, dabar jau profesoriai, sėkmingai rengia daktarus, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, jiems vadovauja. Profesorius Artūras Kaklauskas tapo Valstybinės premijos laureatu ir išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. Didžiausia buvusių doktorantų klaida, kad jie nustoja bendrauti su universitete dirbančiais kolegomis. 

Prof. Pranas Baltrėnas. Prieš 30 metų į šį universitetą atėjau tik su portfeliu... Pradėjau dirbti taip vadinamąjį ūkiskaitinį darbą su keliais Statybos fakulteto studentais. Vėliau įkūriau Aplinkos apsaugos katedrą, kurioje šiandien dirba 30 žmonių, iš kurių 20 yra mano mokiniai. Kokios šių dienų jaunų žmonių klaidos? Maža susidomėjimo, tikrojo užsidegimo savo tyrimams. Pastebiu, formalų požiūrį į darbą. Jaunimas turi ir daug teigiamų dalykų, kurių neturi vyresnioji karta: įvaldę informacines technologijas ir įgiję puikias anglų kalbos žinias jauni žmonės daug greičiau integruojasi į tarptautinę mokslininkų bendruomenę.

Prof. habil.dr. Jurgis Vanagas

Audriaus Bagdono nuotrauka

Prof. Jurgis Vanagas. Deja, dabar studentai architektai labai mažai piešia. Mažai piešimo jų profesiniame rengime, neskatinamas piešimas kaip būtinybė.

Pavartykite senuosius pokario KPI, ankstyvųjų metų VISI architektūros (ne Dailės akademijos!) studentų darbus, jų „ranka“ pagal braižomosios geometrijos dėsnius sukonstruotas ir spalvomis atliktas perspektyvas. Galiu lažintis, kad vargu ar kas nors iš dabartinių studentų taip sugebėtų. Girdžiu oponentų balsus: „Dabar viso to nereikia.“ Taip, dirbant kompiuteriu, kuris keliais klavišo paspaudimais sukonstruoja sudėtingą statinio perspektyvą, be to, norimu rakursu. Jos jau nereikia konstruoti kelis metrus nuo židinio ištempus siūlus, braižyti ranka, dažyti teptuku. Nereikia ir piešti šešėlių, atspindžių, „oro“, tolumos planų, būtinų antūražo (aplinkos) elementų – medžių, krūmų, vejos, gatvės, takų, žmonių, automobilių, debesų(!)... Taip ir gimsta architektūra, veikiau išprotauta, sukonstruota, paprasčiausiai tiesiog vien tik nubraižyta. Architekto darbas darosi mechaniškas, be jokio artistiškumo, kūrybinio polėkio... Todėl nuosekliai ir pastebimai susilpnėjo architektūros estetinės kokybės lyginamasis svoris. Tašką, deja, padėjo kompiuterinis projektavimas. Jis, galima sakyti, galutinai išstūmė iš architektūros tai, dėl ko anksčiau ji buvo vadinama kilnių formų, „išjausta“, jautriai išieškota, aukšto profesionalumo... Užuot ėmęs tarnauti tik kaip labai patogus kūrėjo raiškos įrankis, kompiuteris, deja, tapo kūrybos vedliu. Kaip sakoma, „uodega ėmė vizginti šunį“...

Kas yra geras mokslininkas? Kas, Jūsų nuomone, turi tilpti šiandien į šią sąvoką? Sėkmę lemia talentas ar darbas?

Prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas. Visiems rekomenduočiau perskaityti akademiko Vlado Bumelio knygą „99 %“. Talentingas mokslininkas teigia, cituoju: „Svarbiausia ne nekilnojamasis, o kilnojamasis turtas – žmogaus žinios, išmintis. Sėkmės nėra, yra tik kruopštus ir ilgas darbas: 99 proc. darbo plius 1 proc. talento.“ Tačiau svarbiausia yra turėti drąsos užsibrėžti tikslus ir jų siekti. Neatsitiktinai mūsų universiteto herbe įrašyta „Sapere Aude“ – išdrįsk būti išmintingas.

Prof. Vladas Vekteris. Geras mokslininkas yra tas, kuris savo darbais ne tik reprezentuoja Lietuvą, bet ir kelia jos ekonominį bei inžinerijos mokslų lygį.

Prof. Stanislovas Štaras. Geras mokslininkas sprendžia šiuolaikines praktiškai svarbias problemas. Sėkmę lemia ir talentas, ir darbas, ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės. 

Prof. Raimundas Kirvaitis. Geras mokslininkas visų pirma yra tas, kuris veda paskui save būrį jaunųjų mokslininkų ir išmokina juos vesti paskui po būrį dar jaunesnių. Geras mokslininkas įtikina savo mokinius, kad dirbdami dviese padarys keturis kartus daugiau, todėl darbo rezultatų dalybos niekuomet nebus skausmingos. Tikras mokslininkas ne tik nelaukia darbo dienos pabaigos, bet ir nežino, kada ji pagal universitete nustatytą tvarką baigiasi ir kada prasideda. 

Prof. Pranas Baltrėnas. Yra geras posakis, kad mokslas iš mokslininko pareikalauja viso gyvenimo. Jei nori kažką nuveikti moksle, turi daug daug dirbti, vien talentas nepadės. 

Prof. Gediminas Marčiukaitis. Nuo senų laikų mokslininko sąvoka yra labai plati. Šiandien ji dar daugiau susipynusi su daugeliu aplinkos veiksnių. Mokslininkai šiandien dažnai net nežino, kur kreipti savo jėgas: į teoriją, į straipsnių rašymą ar taikomąją pusę, paremtą eksperimentiniais tyrimais. Juk be jų bet kokia teorija gali metus pragulėti ant stalo, gal tik vienas kitas straipsnis bus kur nors paskelbtas... 

Aukštosios mokyklos mokslininkas negali sėdėti vien su savo teorijomis. Jis turi sugebėti derinti du dalykus – mokslinį ir mokytojo darbą. Ilgametė mano patirtis rodo, kad mokslas negali būti atskirtas nuo pedagoginės ir švietėjiškos veiklos. Mokslininkas, per daugelį metų nesugebantis parašyti vadovėlio, monografijos, paruošti nors kelių savo idėjų ir minčių pasekėjų – mokslų daktarų, nėra tikras aukštosios mokyklos profesorius.

Sėkmę moksle lemia ne tik smegenų veikla, bet ir darbas, kantrybė. Juk niekas nesukuriama tik galvojant, o tik kantriai ir nuosekliai dirbant. Genijai negimsta, reikalingas ir darbo pomėgis. Nežinau, kas aš, bet, matyt, turėjau šiek tiek ir praktinių gebėjimų, nes, kur besimokiau, teko būti tarp pirmaujančių mokinių. Tolimesnę sėkmę lėmė darbas. Kai pagalvoji, iš kur ėmėsi tiek jėgų: be jokio meilikavimo ir tiek nemažai padaryta... 

Prof. habil. dr. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis

Audriaus Bagdono nuotrauka

Prof. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis. Geras mokslininkas – inovatyvių mokslo tyrimų iniciatorius, gebantis dirbti komandoje, išradingas ir darbštus. Manau, kad sėkmę moksle lemia ne tik talentas, bet ir „juodas“ kolektyvinis darbas. Ypač „juodas“ kolektyvinis darbas aktualus architektūroje, nes architektūra yra ne tik mokslas, bet ir menas. Kūrybinė architekto veikla siejama su naujausių konstrukcijų, technologijų pažinimu, su kryptingu statybos specialistų bendradarbiavimu, su gebėjimu įvertinti tradicines ir naujas architektūros formas ir jų tarpusavio sąveiką. Būtent šios harmoningos sąveikos šiandien trūksta ne tik architektūroje, bet ir kitose meno šakose. Pastebiu, kad dažnai kultūros vertybe tampa bet kuri, atsitiktinė naujovė – vien tik dėl to, kad ji naujovė. Tokių kultūros vertybių matome Vilniuje, kur Neris pagražinta surūdijusiu vamzdžiu, „Fluxus“ paviljonu, žemės „kapčiumi“ ir kitomis inovatyviomis, „vertingomis“ kompozicijomis. Todėl šiandien architektūrologijoje daug problemų galima išspęsti tik kolektyvinėmis mokslininkų ir kūrėjų pastangomis. 

Kiek gero architekto sėkmę lemia įgimti sugebėjimai? 

Prof. Jurgis Vanagas. Pritariu kolegų nuomonei, kad čia svarbu darbas. Architektūroje meninis skonis, kompozicijos, harmonijos, spalvų derinimo, grožio pojūčiai neatsiranda savaime. Gal tik apie 20 procentų šios Dievo dovanos žmogus atsineša gimdamas, paveldi, perima su genais. Bet absoliuti jos dalis išugdoma, išlavinama. Tam būtina labai daug dirbti: piešti, lieti akvareles, tapyti, lipdyti. Lygiai taip, kaip literatūriškai turtinga kalba, žodynas, minties polėkis, meniniai vaizdiniai atsiranda daug skaitant geros grožinės literatūros, taip ir meninė fantazija, formų estetikos pojūtis, „lengva“ ranka, išradingų formų kūrimo įgūdžiai gali būti „ištreniruojami“. Kaip teigia I. Pavlovo refleksų teorija, čia abiem kryptimis veikia impulsų grandinė „akis–ranka–dešinysis smegenų pusrutulis“. Tik tada, kai dėl ilgos ir reguliarios praktikos šis veiksmas pirmyn–atgal tampa instinktu, kartu išsivysto ir laki kūrybinė vaizduotė, ir turtingas jausmų, minčių, paveikslų pasaulis galvoje. Tik tada ir gimsta menininkas. 

Stažuojantis Helsinkyje, žymaus suomių architekto Alvaro Aalto dirbtuvėje-muziejuje teko matyti Meistro eskizus. Sklype iš pradžių jis piešte išpiešdavo savo statinių konfigūraciją, formą, siluetą, tūrį. Atlikti minkštu pieštuku, iš pradžių jie panašėdavo veikiau į nerūpestingą linijų raizginį, kamuolius, abstrakčias kombinacijas, mįslingus ornamentus. Kantriai, palaipsniui, palengva iš jų išsirutuliodavo, „materializuodavosi“ ir gimdavo architektūrinė forma.

Paklauskite, ar mūsų studentų architektūrinio projektavimo metodikoje reikalaujama panašaus darbo etapo? Ar mokomi jie to, užuot jau nuo pat kūrybos pradžios vien tik reišina ir trikampiu „sausai“ braižyti lygiagrečias ir sukirstas būsimo statinio kontūrų linijas? Ar stengiamasi projektuojamą statinį padaryti „gyvą“, „įpiešti“ jį į būsimą gamtinę, urbanistinę aplinką, kartu su visais anksčiau minėtais elementais neatplėšiamai prisiderinti prie jos?

Taip ir gimsta bejausmės stačiakampės stiklo dėžės, anemiški kataloginiai konstrukcijų ir apdailos medžiagų rinkiniai, svetimi aplinkai, nesuaugę su ja, tarsi parašiutu nutupdyti... 

Jei atsuktumėte laiką atgal, ar tiek pat daug laiko skirtumėte darbui? Kokių klaidų nekartotumėte? 

Prof. Gediminas Marčiukaitis. Taip susiklostė mano gyvenimas, kad nuo vaikystės teko dirbti daug kaimiškų darbų, todėl žodžio „atostogos“ nesupratau. Pamokas ruošdavau tik dviem būdais: arba pabaigus visus ūkio darbus, arba pasislėpus nuo tų darbų. Iš to matyt išaugo mano įsitikinimas, kad jei būsiu „mokytas“, nereiks dirbti sunkaus, kartais sunkiai fiziškai pakeliamo darbo. Kaip besukinėčiau gyvenimo laikrodį atgal, vis prisiminčiau tik darbą. Kartais trumpam atsitraukus nuo darbo pagaudavau save galvojant, kad jei nedirbu, vadinasi, nusikalstu... Bedirbdamas siekdavau kiek įmanoma greičiau pasiekti rezultatą. Dar gimnazijoje įsirėžė vieno mokytojo žodžiai: „Reikia sustoti tik nakties miegui ir tik tam, kad atstatytum savo jėgas. Sustojęs gyvenimas – mirtis.“

Atsukęs laiką atgal, nekeisčiau savo požiūrio į darbą, mokslo svarbą. Atidžiau vertinčiau visuomeninę aplinką, veiklos perspektyvas, nors, kaip sakoma, koks į lopšį, toks ir į karstą... Vengčiau visuomeninių įsipareigojimų, nes nemėgau jų atlikti paviršutiniškai, o tai kainuoja ne tik daug laiko, bet ir nervų. Daugiau planuočiau savo laiką. Būčiau „protingesnis“ – daugiau tylėčiau, mažiau savo pastabas išsakyčiau.

Blogas bruožas, kurio negalėjau iš savęs išgyvendinti – patiklumas, daryti gera neprašomam. Dėl to turbūt esu daugiausiai nukentėjęs, net ir nuo vieno savo buvusio ir gabaus mokinio, kuriam padėjau ne tik moksle.

Atrodo, esminių klaidų nepadariau, išskyrus tą savo nebijojimą sakyti taip, kaip galvoju. Tai ne visiems patinka. 

Prof. habil. dr. Stanislovas Štaras

Audriaus Bagdono nuotrauka

Prof. Stanislovas Štaras. Daugeliu atveju viską lemia tai, kad susiklosto tokios aplinkybės, kad įpareigojimus arba paties užsibrėžtus darbus REIKIA atlikti. Daug dirbti skatina užsibrėžtų tikslų siekimas. Malonu, kai nesiblaškant galima pasinerti į mėgstamą darbą. Kaip bene maloniausią prisimenu pusės metų kūrybinių atostogų laikotarpį baigiant technikos mokslų daktaro disertaciją. Tas pusmetis buvo labai produktyvus...

Per nesibaigiančius mokslinius, studijų, metodinius ir kitus darbus per mažai laiko skirta šeimai ir šeimos gerovei...

Prof. Vladas Vekteris. Laiko niekas nesustabdys, todėl atsukti laiko negalima ir nėra prasmės, kas buvo, tas buvo.

Tada ir dabar. Šiandien daug kalbama apie verslo ir mokslo bendrystę, mokslo taikymo praktikoje būtinybę. Bet turbūt ir ankstesniais dešimtmečiais buvo sprendžiamas šis klausimas, buvo bendradarbiaujama su gamybos organizacijomis? 

Prof. Vladas Vekteris. Nauja – tai pamiršta sena.

Prof. Raimundas Kirvaitis. Niekada nepasakysiu, kad sovietmečiu buvo geriau – pakanka prisiminti mūsų parduotuves ir koks stebuklas atrodė parduotuvės „ten“ (dabartiniai studentai šito suvokti jau nebegali). Tačiau jūs teisingai sakote, kad „šiandien daug kalbama apie verslo ir mokslo bendrystę“, o tada nereikėjo apie tai kalbėti – ji tiesiog buvo ir niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip. Sprendėme uždavinius, kurie buvo mirtinai aktualūs milžiniškoms įmonėms ir mokslo institucijoms. Aš nieko nekaltinu dėl dabarties – tiesiog skirti lėšų mokslui gali tik labai didelės įmonės, kurios jau pradeda rastis ir Lietuvoje. Užsienio užsakovai visų pirma ieško vykdytojų savo šalyje ir reikia būti visa galva už juos aukštesniems, kad atkreiptum užsakovų dėmesį. Ačiū Dievui, Lietuvoje pradeda rastis ir visa galva aukštesnių.

Prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas. Kai mums, dabartiniams emeritams, reikėjo ginti savo disertacijas, visi turėjome pateikti ministerijų bei įmonių vadovų pasirašytas pažymas apie panaudojant darbo rezultatus gautą ekonominį efektą. Nebendradarbiaujant su gamybininkais parengti ir apginti habilituoto daktaro disertaciją būtų neįmanoma. Be to, buvo reikalaujama paskelbti monografiją. Taip buvo siekiama, kad gauti rezultatai būtu paskleidžiami kuo platesniam skaitytojų ratui. 

Prof. Stanislovas Štaras. Tada buvo glaudesni ryšiai su gamyba ir praktiniais poreikiais. Atestacijų metu (ginant disertacijas) daugiau dėmesio buvo skiriama mokslinių darbų rezultatų įdiegimui. Nors dabar sąlygos yra labai pasikeitusios (Lietuvoje nunyko daug pramonės sričių), reikėtų atkakliau ieškoti užsakomųjų mokslinių darbų ir daugiau dėmesio skirti mokslinių darbų praktinei vertei ir įdiegimui. Nederėtų apsiriboti vien kalbomis. Siekiant proveržių, reikėtų diegti reikalavimus, kurie atitinkamai nukreiptų padalinių, mokslo darbų vadovų, doktorantų ir kitų mokslo darbuotojų pastangas. 

Prof. Gediminas Marčiukaitis. Apie mokslo ir verslo bendrystę kalbama nuo senovės laikų, kai dar beveik 300 metais prieš mūsų erą senovės graikų matematikas Archimedas pasakė: „Duokite atramą – pajudinsiu žemę...“

Mokslas negali būti tik mokslui, nes nebus pažangos. Šalis, kuri nekuria mokslo ir nepritaiko jo rezultatų praktikoje, tampa kolonija.

Man atrodo, išsikreipė pats terminas „taikomieji mokslai“. To anksčiau nebuvo. Iš siekiančių mokslinio laipsnio buvo reikalaujama parodyti, kartais net konkrečiais skaičiais, kokia praktinė nauda bus, pristatyti iš giminingų įmonių atsiliepimus apie darbo naudingumą, o dabar nereikalaujama nieko konkretaus apie naudą verslui. Žinoma, ir anuomet tie reikalavimai kartais buvo tik formalumas, bet jei užkliūdavai – tekdavo ir iš naujo pagrįsti savo mokslinį darbą.

Žinoma, šiandien dėl ekonominės padėties, dėl pigaus vienadienio pelno vaikymosi verslas mažiau bendrauja su mokslu, o ir mokslininkai dėl savo ramybės ir mokslinės „garbės“ negali skirti daug laiko taikomiesiems tyrimams. Anksčiau buvo daug bendradarbiaujama su gamyklomis. Pagrindinėms pramonės šakų įmonėms buvo atliekami konkretūs teoriniai ir praktiniai užsakomieji (ūkiskaitiniai) darbai. Beveik pusė gautų pinigų buvo skiriama laboratorinių bazių stiprinimui. Tam įmonės specialiai skyrė lėšų.

Pastebiu, kad šiandien verslininkams reikia greitos naudos, dažnai ir nemokamai. Pastebiu, kad kai kurių verslininkų požiūris į mokslą kiek keistokas: darbus, kuriuos kvalifikuotai galėtų atlikti tik aukštosios mokyklos mokslininkai, patiki studentams. Tačiau kai reikia studentus priimti į praktiką, sako: „Mes neturime žmonių, kurie sutiktų nemokamai gaišti su praktikantais.“ To anksčiau irgi nebuvo. 

Prof. Pranas Baltrėnas. Taikomasis mokslas, kuris nėra įdiegtas į konkrečią gamybą, naudos neduoda. Dar sovietiniais laikais turėjau apie 70 patentų (lietuviškų turiu 18). Remiantis tais patentais buvo sukurtos technologijos, oro valymo įrenginiai, kurie ir tais laikais buvo naudojami stambiose gamyklose. „Tada“ gamyklos turėjo specialius fondus, kurių lėšos buvo skiriamos mokslui. Nepriklausomybės metais stambiosios gamyklos bankrutavo, o naujosios smulkios gamybos įmonės pasirinko pigesnį variantą – naudojosi jau sukurtomis vakarietiškomis technologijomis. Šiandien verslininkai taip pat kreipiasi dėl mokslinių tyrimų, bet dažniau tik dėl tokių, kurių reikalauja aplinkos apsaugos institucijos. Sudėtingesniems tyrimams dabar naudojame tarptautinių projektų lėšas.   

Mokslininkai daugiau linkę kurti po vieną, nors vis daugiau kalbama apie tarpdisciplininius tyrimus ir skirtingų sričių mokslininkų bendradarbiavimą. Ar įmanomas kolegialumas mokslinėje veikloje? 

Prof. Vladas Vekteris. Šiais laikais kolegialumas mokslinėje veikloje būtinas, Leonardo da Vinci laikai praėjo.

Prof. Raimundas Kirvaitis. Niekas neabejoja, kad šiandien didžiausi laimėjimai moksle randasi skirtingų mokslo sričių sandūrose. Tačiau pabandyk apsiginti tokią „sandūrinę“ disertaciją. Mokslo laipsniai sandūrose nesuteikiami – aiškinama, kad kuri nors sritis (kryptis) vis tiek vyrauja. Ir tada A krypties mokslininkai sako, kad darbas šiek tiek „netraukia“ A kryptyje. Jiems antrina B srities mokslininkai. 

Prof. Stanislovas Štaras. Elektronikos, informacinių technologijų srityse progresas nepaprastai spartus. Vienišių galimybės, švelniai tariant, labai ribotos. Geresnių rezultatų gali pasiekti tik pakankamai didelės mokslinės grupės, vadovaujamos autoritetingo mokslininko lyderio, turinčio pakankami žinių, patirties ir gerų organizacinių gebėjimų. Dabartinėmis sąlygomis vienas iš sunkiausių uždavinių – susikurti tyrimų materialinę bazę.

Sėkmingos veiklos pavyzdžiu gali būti šviesaus atminimo profesorius Zenonas Vainoris. Subūręs veiklių absolventų komandą, jis ugdė jaunus mokslininkus, kėlė aukštus reikalavimus jų moksliniam, pedagoginiam, metodiniam darbui, laboratorijų kūrimui, materialinės bazės tobulinimui, plėtojo teorinius ir eksperimentinius tyrimus. Taip susiformavo stipri elektrodinaminių sistemų tyrimo kryptis ir mokykla. 

Prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas

Audriaus Bagdono nuotrauka

Prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas. Mokslininkas, kuris yra linkęs dirbti vienas, vargu ar gali pasiekti didesnių rezultatų. Ypač pastaraisiais metais. Vien skaitant mokslinius straipsnius galima pastebėti, kad daugelyje sričių beveik nėra publikacijų, parašytų vieno autoriaus. Yra eksperimentinių sričių, kur vieno straipsnio autoriai būna kelios dešimtys mokslininkų. Geriausių rezultatų pasiekiama, jei sugebama atlikti tarpdisciplininius tyrimus ir jei juose dalyvauja didesnis tyrėjų kolektyvas. Kolektyviai dirbant pradeda veikti sinergetinis efektas. 

Prof. Gediminas Marčiukaitis. Jeigu mokslinė institucija nori kurti mokslą ir suteikti jam ne tik teorinę, bet ir praktinę vertę, tai bendravimas tarp atskirų mokslo šakų ir specialistų yra būtinas. Daug klausimų iškyla ties mokslų lietimosi riba ir čia atskirų sričių specialistai greičiau gaus reikiamą rezultatą.

Didesnių mokslinių problemų išsprendimas iki galutinio naudingo rezultato neįmanomas be kolektyvo, laboratorijos, instituto, kuriuose vieningai dirbtų įvairių sričių specialistai. Kaip teigia užsienio šalių mokslotyros specialistai, atskirai dirbančių specialistų produktyvumo rodikliai (vertinant monografijomis, moksliniais straipsniais, darbų įdiegimu į praktiką, parengtų daktarų skaičiumi) gali būti keletą kartų mažesni. Pavyzdžiui, monografijų – 2–4 kartus, straipsnių – apie 2 kartus ir t. t.

Skirtumas tarp teorinių ir taikomųjų tyrimų, be abejo, sukelia keblumų. Teoretikams beveik nereikia techninės įrangos, pagalbinės jėgos. Matematiniams ir kitiems teoriniams tyrimams dažnai pakanka kompiuterinės įrangos, o tiksliųjų ir taikomųjų mokslų tyrimams reikalinga gera laboratorinė bazė ir atitinkamas personalas bandinių paruošimui, jų bandymui ir inžineriniam parengimui perduodant į pramoninę gamybą. Žinoma, kitokios sąlygos socialinių ir humanitarinių mokslų srityje. Vis dėlto beveik visose mokslo kryptyse egzistuoja laiko faktorius, kurį lengviau nugalėti kolegialiu darbu. Tačiau čia svarbus mokslininko lyderio ir bendros mokslininkų kolektyvo motyvacijos klausimas: ar vadovas mokslininkas savo lyderyste sugebės įkvėpti kitus bendram darbui? 

Jūsų nuomonė apie aukštojo mokslo reformą: kas pavyko, kas nepavyko? Kokias mokslo sritis turėtų stiprinti pati valstybė? 

Prof. Pranas Baltrėnas. Mano nuomone, universitetinių studijų pagrindai, principai yra susiformavę maždaug prieš keturis šimtus metų. Pasikeitė tik mokomosios medžiagos pristatymo technologijos. Jei mes pradedame išradinėti dviratį, grįžtame vėl į tą patį tašką. Ir sovietiniais laikais buvo stengiamasi reformuoti jau esančią studijų sistemą. Skirtumas tik toks, kad šiandien reforma vyksta intensyviau. 

Prof. Stanislovas Štaras. Skaudžiausia tai, kad nepavyko viduriniojo mokslo reforma. Vidurinis mokslas turėtų suteikti visų sričių būtiniausių žinių ir gebėjimų, kurie reikalingi net kasdieniame gyvenime. Viduriniojo mokslo reformos klaidos skaudžiai atsiliepia tiksliųjų mokslų ir inžinerinės krypties studijoms. Siekiant ugdyti potencialius ateities specialistus, kurie sugebėtų įveikti jų laukiančius iššūkius ir būtų naudingi valstybei, reikia sugriežtinti priėmimą į visas aukštąsias mokyklas. Stipresnis studentų kontingentas leistų pakelti bendrą studijų lygį. Dėstytojai daugiau laiko, pastangų, dėmesio galėtų skirti gabiausiems studentams.

Prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas. Valstybė turėtų finansuoti ne tik pačias moderniausias ir galinčias ateityje prisidėti prie didelės pridėtinės vertės produkcijos kūrimo mokslo kryptis. Būtina finansuoti ir remti tradicines techniškąsias mokslo kryptis: mechaniką, statybą, elektrotechniką, energetiką, transportą. Juk šios ūkio šakos sukuria didžiausią dalį bendrojo vidaus produkto.

Prof. Algirdas Čižas. Man, keletą metų vadovavusiam Studijų kokybės vertinimo centrui, teko gerai susipažinti su visų šalies aukštųjų mokyklų studijų programomis, su mokyklų siekiais ir pajėgumais. Teko vertinti buvusio specialiojo vidurinio mokslo įstaigų (buvusiųjų technikumų) galimybes tapti aukštosiomis mokyklomis. Dalis technikumų vertai ėmėsi savo veiklos reformų ir dabar tvirtai užpildo aukštojo profesinio lavinimo nišą. Tačiau, manau, buvo klaidinga šios srities reformą paversti ieškojimu būdų, kaip egzistuojantiems technikumams išsaugoti vietą aukštojo mokslo sistemoje – paverčiant kolegijomis net ekspertų akivaizdžiai blogai įvertintas mokyklas. Būtų buvę geriau visų pirma suplanuoti optimalų šalies profesinio aukštojo mokslo įstaigų tinklą ir tik po to nagrinėti, kaip jį realizuoti – ar panaudojant buvusius specialiojo vidurinio mokslo pajėgumus, ar nukreipiant į šią sritį kai kurias universitetų programas, ar sukuriant visiškai naujas mokyklas. 

Prof. Gediminas Marčiukaitis. Aukštojo mokslo problemos iškilo įsiūbuojant viduriniojo mokslo reformą. Teisingiau – griaunant ten nusistovėjusias tradicijas, sampratą, kas yra brandos atestatas, „ugdant“ moksleivių demokratiją ir viršenybę.

Vargu ar devintoje klasėje besimokantis moksleivis gali pasirinkti, ką jis turėtų mokytis ir kuo tapti. Kita blogybė, kad abiturientas gali mėginti laimę stodamas į daugybę profesijų. Tuomet jam ir „pavyksta“ – įstoja į statybos mokslo kryptį, nors mokykloje ruošėsi tapti meno tyrėju ar vaikų gydytoju. Pirmiausia abiturientas turi turėti bendrus visų žinių pagrindus.

Studentų, kaip ir moksleivių, „demokratija“ irgi neduoda naudos, kadangi dėstytojas, ypač jei silpnesnių nervų, į egzaminą eina su didesne baime nei studentas, nes nežino, kaip vertinti, kiek gali būti skundų ir pan.

Mokslo didybė ir šlovė yra ne garsiuose žodžiuose ar rašiniuose, bet tame, kokią naudą mokslas duoda žmonėms, jų gyvenimo kokybei. Būtina, kad finansinė parama būtų teikiama daugiau toms mokslininkų grupėms, kurių teoriniai sprendimai pagrindžiami atliktais praktiniais technologiniais darbais. Kas iš tos teorijos, jei jos kūrėjas nežino, kaip ji gali būti praktiškai įgyvendinta.

Reikėtų priminti, kad po karo sugriautos Japonija ir Vokietija visą finansinį dėmesį sutelkė taikomiesiems ir technologijos mokslams, o tik atsigavus ekonomikai pradėta skirti lėšų ir humanitariniams, socialiniams mokslams. Pas mus, atrodo, daroma atvirkščiai.

Prof. Vladas Vekteris. Man atrodo, kad mokslo reforma vyksta nuo Kristaus laikų.

Edita Jučiūtė

Gedimino universitetas