„Siekiu, kad mano sūnus užaugtų laimingas, kad gebėtų sėkmingai gyventi visuomenėje bei bendrauti su kitais žmonėmis. Kyla klausimas – kaip to pasiekti?“, - kalbą pradėjo pašnekovas – tėvas, kurio sūnus visai netrukus sulauks mokyklinio amžiaus.

Toliau jis dėstė, kad viena priemonių jo apibūdintam tikslui pasiekti gali tapti vaiko leidimas į bet kurią valstybinę mokyklą Lietuvoje, kita – netipinės mokyklos, tokios kaip Summer Hill mokykla Jungtinėje Karalystėje ar Montessori mokykla. O kas, jei nei Lietuvoje esančios mokyklos, nei užsienyje įkurtos neatrodo tinkamos?

Pradėjęs su mintimi, kad nežino, koks ugdymo būdas yra geriausias, šis tėtis ieškojo atsakymų: domėjosi ugdymu ir jo sistemomis, taip pat aiškinosi, kiek jos veikia teoriškai, o vėliau – ir praktiškai. Galiausiai visi mokymo būdai atkrito ir liko „unschooling“, išvertus tai reikštų „nemokyklinimas“, kitaip tariant, gyvenimas ir mokymasis be mokyklos. Žodis apibūdina vaiko mokymą, neatsižvelgiant į švietimo sistemos keliamus reikalavimus.

Apie tai kalbėjomės su žmogumi, kuris yra kategoriškai nusiteikęs prieš mokyklą ir tikina, kad ji daro daugiau žalos, nei duoda naudos. Kad tai – institucija, prilygstanti kalėjimui, nė iš tolo nepanaši į „žinių šventovę“.

Kodėl manote, kad unschooling‘as yra pranašesnis už mokyklą ar kitus ugdymo būdus?

Turiu pakankamai tvirtų argumentų, kodėl privaloma mokykla nėra būtina, kaip ir visa dabartinė švietimo sistema. Pasakyčiau ir dar tvirčiau: ji yra žalinga. Mokyklos šalininkai sako, kad žmogui, norint normaliai gyventi, būtina kažkokia žinių bazė ar debesis. Jei žmogus to debesies negauna, jis tampa nevisaverčiu ir esą nesugeba funkcionuoti visuomenėje.

Galiu sutikti su tuo, tačiau reikia permąstyti, kokie tie įgūdžiai galėtų būti. Mano nuomone, tokių įgūdžių nėra daug: žmogus privalo mokėti vertinti informaciją kritiškai, gebėti apsispręsti, kas patinka, o kas ne. Būtina mokėti vaikščioti, kalbėti, naudinga skaityti, nors dabar populiarėja klausymas. Naudinga skaičiuoti, rašyti. Ranka rašyti jau nebūtina, svarbiau – mokėti rišliai mintis perteikti kompiuteriu. Šiuos įgūdžius galima įgyti ir iki mokyklos, o visa kita yra subjektyvu. Nemanau, kad yra daugiau dalykų, dėl kurių žmogus prapultų. 

Taigi net jei ir galime priimti, kad egzistuoja visiems privalomas informacijos paketas, man kyla abejonių, ar tikrai Švietimo ir mokslo ministerija ar bet kas kitas kompetentingas nuspręsti, koks tas paketas kiekvienam žmogui turi būti. Ar šiuo metu jis nėra perteklinis? Ar jis tinkamas visiems? Daugelis žmonių sutinka su tuo, ką sako ekspertai, o aš jais abejoju ir turiu kitokią nuomonę.

Dar vienas man abejonių keliantis dalykas yra mokymosi sąlygos: nemanau, kad, švelniai tariant, pats veiksmingiausias būdas perduoti žinias yra prievartinis vaiko uždarymas vienoje mokyklos patalpoje tam tikram valandų skaičiui kasdien: vaikas turi ateiti nustatytą valandą ir daryti tai, ką liepa kažkas kitas. Septynerių metų vaikui ar bet kokiam žmogui yra nenatūralu gyventi tokiu režimu: 45 minutės sėdėjimo ir mokymosi, penkios – žaidimų, tada – skambutis ir vėl klasė, vėl kažkas kalba... Tai tęsiasi 12 metų, o tada – daugiau ar mažiau laisvu noru, visi keliauja į universitetus.

Manau, kad mokykla yra disciplinuojanti institucija ir, tiesą sakant, ji yra labai panaši į kalėjimą. Pirmiausia būti tiek mokykloje, tiek tikrame kalėjime, ar nebūti, žmogus neturi pasirinkimo. Taip pat ten būdamas turi daryti tai, ką pasako kažkas kitas: tariamas autoritetas, prižiūrėtojas, sakysime, mokytojas. Tai, kad mokykloje, skirtingai nuo įkalinimo įstaigos, privaloma būti tik dalį paros, esmės nekeičia.

Be to, suaugusieji iš savo patirties galėtų pasakyti, kad mokytis penkis–septynis skirtingus dalykus kasdien yra nenatūralu. Jei žmogus kažkuo susidomi, jis nesiblaško ir, vedamas motyvacijos, gilinasi į tai, kas jam tuo metu įdomu, nesimėto į šalis nuo vieno užsiėmimo prie kito kas 45 minutes.

Daugelis, kalbėdami apie unschooling‘ą tikina, jog tai yra radikali kryptis. Ar tiesa, kad vaikas tokiais atvejais tampa atsakingas už save, kad jam yra paliekama visa sprendimo laisvė dėl jo veiklos ir užsiėmimų, žinių? Atrodytų, jog jis tarsi paliekamas likimo valiai.

Unschooling‘as yra labai siaura bendros filosofijos, kaip reikėtų elgtis su vaikais, dalis. Tai apima tik santykį su mokykla, tačiau, pažvelgus plačiau, ją galima pritaikyti daugeliu gyvenimo atvejų.

Aš į vaiką aš žiūriu kaip į žmogų. Atrodo akivaizdu, kad vaikas yra žmogus, tačiau pasižiūrėjus, kaip daugelis tėvų elgiasi su vaikais, žmonėmis jie nėra laikomi. Žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybė. Tokiu atveju ir vaikas negali būti tėvų nuosavybė. Todėl vaikas neturi tėvams paklusti, mat paklusti privalo tik vergas ar tarnas. Ar toks požiūris yra radikalus? Ar radikalu manyti, kad vaikas yra žmogus? Man atrodo, kad daug radikaliau laikyti vaiką vergu ir reikalauti paklusnumo, o neišsireikalavus – bausti. Jokiame kitame kontekste žmonės su kitais žmonėmis taip nebendrauja.

Aš ir vaikas esame partneriai. Taip, esu atsakingas už jį, tačiau jis man nėra skolingas, jis manęs nieko neprašė, mes neturime jokios sutarties. Tai mes su žmona nusprendėme, jog jo norime, taigi esame skolingi jam viską – maistą, pastogę, rūpestį, meilę.  Gyvename su juo kartu, stengiamės padėti jam suprasti pasaulį, pažinti jį, atrasti pomėgius, įsigilinti.                               

Nemanau, kad toks kelias gali būti pavadintas vaiko palikimu likimo valiai. Tai – daug didesnis iššūkis ir daug sunkesnis darbas nei atiduoti vaiką į mokyklą ir pamiršti jį, arba siekti savo tiesos trankant kumščiu į stalą.

Kodėl laikote tai esant sunkesniu keliu?

Įsakyti ar liepti yra daug lengviau nei padėti suprasti reikalo esmę, išsiaiškinti priežastis, padėti atsirasti vidinei motyvacijai būti atsakingam už savo veiksmus. Kol vaikas dar mažas, tai ir jo atsakingai priimami sprendimai nėra dideli, o jam augant – atsakomybės didėja, sprendimų pasekmės rimtėja. Tam lemtingų sprendimų laikui jis gali pasirengti tik nuo mažens praktikuodamasis.

Man būdavo keista, kodėl visi tikisi, kad žmogus, sulaukęs savo aštuonioliktojo gimtadienio, turėtų tapti atsakingas. Juk visą jo gyvenimą kiti sprendė už jį, o išaušus gimtadieniui reikalauja atsakomybės už save. Kaip? Juk jis to nebandė ir nemoka! Norėtųsi, kad mūsų vaikui taip nenutiktų.

Tarkime, mano sūnus nuo kokių 3-4 metų dantis valosi beveik kiekvieną vakarą, nors jam tai ir labai nepatinka. Aš jam nesu liepęs to daryti, bet jis su savo mama ilgai apie tai kalbėjosi, žiūrėjo begalę filmukų, sužinojo kaip dantys genda, kokį poveikį bakterijos turi. Tada atsirado motyvacija ir dantis valytis, mat pasidarė aišku: reikia padaryti kažką nemalonaus šiandien, kad būtų išvengta nemalonesnių pasekmių rytoj.

Labai stengiuosi, kad namuose nebūtų jokių taisyklių, tačiau remiamės principais: jei man vaikas įrodys, kad principas, kurį iškėliau, yra klaidingas, pripažinsiu. Bet jei jis yra teisingas, tai jo laikomės visi. Tarkime, turime principą nesimušti, nes kitas žmogus – nėra mano nuosavybė, taigi darome išvadą, kad man negalima muštis, tau – taip pat, kaimynas tam irgi neturi teisės.

Koks Jūsų, kaip tėvų vaidmuo, vaiko ugdyme?

Galėčiau pasiremti Davido Friedmano – Nobelio ekonomikos premijos laureato Miltono Friedmano sūnaus – fraze. Jis užaugino savo vaikus nemokydamas ir savo vaidmenį apibūdino taip: „Mėtyti knygas ir žiūrėti, kurios prilimpa.“ Kitaip tariant, suteikti pasirinkimą. Jei vaikas gyvens tuščiame kambaryje, tai kaip jis galės sužinoti apie šio pasaulio įvairovę? Mūsų kaip tėvų pareiga yra suteikti jam turtingą kiek tik įmanoma aplinką, kad jis matytų, ko yra šiame pasaulyje. O jam atradus patinkančių dalykų, pasirūpinti, kad būtų galimybių gilintis į juos.

Vienas puikiausių būdų mokytis – kelionės. Kai mes buvome Barselonoje, žmona su sūnumi keliavo į mokslo muziejų, tai sūnus ypač mėgsta. Jie priėjo stalą, prie kurio sėdi personalas, o greta – vaškinės Darvino ir Einšteino skulptūros. Priėjęs prie Darvino, jis jau galėjo papasakoti, kas tai per žmogus, tačiau Einšteino nežinojo. Aš pats esu mokęsis fizikos ir mokiausi reliatyvumo teorijos, tačiau to išaiškinimui nepakako. Sėdėjome kartu su sūnumi prie kompiuterio, žiūrėjome  filmukus, skaitėme ir galiausiai perpratome visą reliatyvumo teorijos esmę. Tikiu, kad 5 metų vaikas suprato daug daugiau nei 90 proc. studentų, be vidinės motyvacijos klausančių (ar apsimetančių, kad klauso) fizikos kursą universitete.

Paprastai visi vaikai eina į mokyklą, tada užaugę keliauja į universitetus. Galima daryti išvadą, kad, perėję tai, jie supranta, kaip sukasi pasaulis, kitaip tariant, kaip veikia aplink esanti sistema. Ar nebijote, kad užaugęs jūsų vaikas gali tiesiog nepritapti prie jo?

Man atrodo, kad norint suprasti, kaip veikia kalėjimas, nebūtina ten praleisti dvylikos metų. Jeigu įdomu, gali ir kitais būdais pasidomėti, kaip jis veikia, galų gale apsilankyti kartą kitą smalsumo dėlei.

Ar nebijote, kad, nelankęs darželio ar mokyklos, jis gali neturėti atitinkamų bendravimo įgūdžių?

Kaip ir namų mokymo atveju, tenka girdėti argumentų, kad vaikui būtini kiti vaikai. Tai yra tikra tiesa, tačiau kas iš to, kad grupė vaikų, uždaryti darželyje ar mokykloje, skriaudžia kitus vaikus ar patys yra skriaudžiami? O uždaroje patalpoje tai net galimybės pasitraukti nelieka. Mokykloje vyrauja taisyklė, kad jei tau kas nors daro ką nors blogo, tu turi sugebėti būti su tuo žmogumi kolektyve. Jei darbe kas nors sistemingai skriaustų kolegą, ir nebūtų galimybės šios problemos išspręsti, visi skriaudžiamajam patartų palikti tokį darbą dėl žalingos ten vyraujančios atmosferos. Nematau nė vienos priežasties, kodėl įstaiga, kurioje žmonės laikomi prieš jų valią ir kurioje pagrindinis užsiėmimas yra sėdėti tyliai ir klausyti, galėtų būti laikoma gera vieta mokytis bendrauti.

Man atrodo, kad vaikas gali ir turi bendrauti taip, kaip mes visi bendraujame realiame gyvenime. Yra interesai, jų vedami žmonės susipažįsta, būna kartu. Tarkime, kai sūnui buvo beveik ketveri metai, jis itin domėjosi visu pasauliu, kuris nematomas – didžiuoju kosmosu ir smulkiuoju mikropasauliu. Bičiulis, dirbantis teleskopų ir mikroskopų parduotuvėje,  parodė mūsų jaunuoliui ką tik galėjo: patyrinėjo jie ir klumpeles, ir žvaigždes.  Jie turėjo bendrų interesų ir bendravo ta tematika. O ir šiaip vaikams daug įdomiau bendrauti su vyresniais žmonėmis, nes jie yra ne tokie emocingi kaip kiti vaikai, bendravimas turtingesnis.

Į darželį sūnus buvo nuėjęs keliskart, aš jį lydėjau. Nors iš pradžių ir atrodė, kad smagu su kitais vaikais kažką bendro veikti, tačiau po keleto kartų darželio jis nusprendė atsisakyti, nes ten jam nepatiko ten vyraujanti atmosfera. Man ir pačiam buvo sunku stebėti vaikų sielvartą, mat kai kurie buvo priėję ir klausė, ar negalėčiau būti jų tėčiu, jei jų neateis pasiimti vakare.

Mokymo namuose šalininkai tikina, kad vaikas bendravimą su bendraamžiais kompensuoja būreliuose. Ar jūsų vaikas į juos eina?

Kol kas viskas yra labai nepastovu. Kurį laiką jis buvo pasinėręs į lipdymą iš molio: vaikščiojo į dirbtuves gerą pusmetį ar metus, sėdėdavo ten po pusę dienos, lipdydavo, degdavo, keliaudavo pasiimti dirbinių, tačiau vieną dieną pasakė, kad jam tai pabodo.

Jam patinka turkštis vandenyje, taigi keliaujame prie jūros, į vandens parkus. Buvome nukeliavę ir prie alpinistinės sienelės, tačiau sūnui ten nepatiko, nors laipioti su draugais kieme jis mėgsta. Turiu įtarimą, kad jam nepriimtina visa disciplinuojanti tvarka: numatytos valandos ir nustatytas laikas, skirtas apšilti, laipioti. O gal jis rado kokį įdomų vabalą ir šiuo metu sėdi ir su juo bendrauja? Kartais atrodo, kad iš vaikų suaugusieji tikisi, jog šie elgsis tiksliai pagal instrukcijas. Vaikas nėra robotukas, o to būrelių organizatoriams dažnai neįmanoma įteigti.

Kokiais dalykais jūsų vaikas domisi ar domėjosi? Gal pradeda ryškėti polinkiai?

Geriausias jo draugas šiuo metu yra kompiuteris, prie kurio sūnus praleidžia labai daug laiko. Mano manymu, tai yra viena veiksmingiausių šiandien egzistuojančių mokymo priemonių. Taip pat geru mokymosi būdu laikau bendravimą su žmonėmis, keliones, tačiau tokios pat svarbos priemonės yra ir kompiuteris su internetu.

Šiuo metu valdo žaidimas „Mine Craft“, kuris yra netgi privalomas vienoje Skandinavijos šalių nuo trylikos metų. Jis šiuo žaidimu susidomėjo būdamas penkerių. Ten mokomasi – skaičiavimo, ekonomikos, architektūros, anglų kalbos, chemijos... Sūnus sprendžia klausimus, kokios medžiagos su kokiomis reaguoja, kaip iš jų galima ką sujungti ar sudėlioti. Kas nors gal pasakytų, kokiomis čia nesąmonėmis vaikas užsiima, tačiau niekas neįvertina to, kiek jis išmoksta žaisdamas.

Tiesa, kartais jaučiuosi nejaukiai, kai jis visą dieną sėdi prie kompiuterio, tačiau stengiamės palaikyti ir pasirūpinti, kad būtų alternatyvų kompiuteriui –  daugiau užsiėmimo vertų kitų veiklų.

Anksčiau, kaip minėjau, buvo įdomus lipdymas, taip pat buvo biologijos laikas, kai kilo klausimų apie gyvybę, ląsteles, žmones, taip pat kosmosą ir kaip jame viskas vyksta.

Į mūsų kalbą vis įsipina mokykla. Ją vis palyginate su kalėjimu. Kaip pradėjo kilti tokios mintys? Kaip nusprendėte nevesti vaiko į mokyklą? Kokia jūsų paties patirtis?

Man atrodo, kad liūdnų patirčių iš mokyklos turi visi, tik gal ne visi jau atsimena. Man joje buvo labai liūdna. Dėl to labai anksti supratau, kad jei kada nors turėsiu vaikų, tai tikrai neisiu į darbą, nes negaliu praleisti ten visos dienos ir tik vakare šiek tiek dėmesio skirti vaikui. Išsikėlęs šią sąlygą ieškojau būdų, kaip savo tikslą įgyvendinti. Tai buvo pirmoji mintis, kuri vedė „unschoolinimo“ link.

Kitas dalykas tas, kad labai domėjausi ekonomika, taigi pradėjau skaityti jau minėtojo Davido Friedmano tinklaraštį „Ideas“, kuriame jis rašo apie viską, kas tik jam įdomu. Viename jo įraše aptikau ir pasakojimą apie „unschooling‘ą“, mat šis garsus ekonomistas savo vaikus užaugino remdamasis šia filosofija. Tiesą sakant, jis buvo tas žmogus, kurio mintys mane ir įkvėpė, mat aplink tuo metu nebuvo nė vieno žmogaus, mąstančio panašiai. O aš jau buvau pradėjęs domėtis filosofija, nagrinėjau žmogaus teisių sampratą ir buvo akivaizdu, kad vaikas yra toks pat žmogus, kaip ir mes visi, tik dar mažas. D. Friedmano istorija buvo argumentuota, jis paaiškino, kodėl pasirinko būtent tokį vaikų ugdymo kelią, aiškiai sudėliojo argumentus, kodėl mokyklos nėra ekonomiškai efektyvios, kodėl jų sistema neveikia.

Kai gimė sūnus, buvo abejonių, koks ugdymo būdas yra geriausias. Tačiau su žmona pasigilinę į ugdymo sistemas, internetu pabendravę su žmonėmis, užauginusiais vaikus ar užaugusiais be mokyklos, nesunkiai apsisprendėme.

Ar teko girdėti apie tokį vaikų ugdymo būdą praktikuojančius žmones Lietuvoje? Galimybių tuo užsiimti čia nėra, taigi ką darysite, kai vaikui sueis septyneri metai?

Apie tokius žmones girdėti neteko: arba jų nėra, arba nesu apie juos girdėjęs, mat tai iš tiesų yra draudžiama. Egzistuoja galimybė, jog jie nesiskelbia, apie tai nepasakoja.

Kiek domėjausi, Lietuvoje 7–16 metų vaikas privalo eiti į mokyklą. Įstatymuose tai apibūdinta kaip vaiko teisė į išsilavinimą, kurį galima gauti tik priverstinai jį laikant Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotoje įstaigoje. Domėjausi, kas būtų, jei vis dėlto vaikas neatsidurtų mokykloje. Tokiu atveju gali atkeliauti Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir išrašyti baudą. Jei baudą sumokėtume, o vaikas į mokyklą ir toliau neitų, įstatymuose numatyta paimti vaiką iš tėvų, o tada laikyti jį internatinėje mokykloje. Įstatymuose sveikiems vaikams nenumatyta jokių išimčių.

Žinau, kad kai kuriose JAV valstijose, dar keliose šalyse leidžia mokyti vaikus tokiu būdu, tačiau daugelyje pasaulio šalių tai nėra legalu. Kol kas su žmona tikimės, jog viskas bus gerai ir niekas nesužinos, kad vaikas yra namuose, kad jo ugdymas vyksta kitaip, be mokyklos. Tikimės, jog Lietuvoje visos biurokratinės procedūros strigs, o mes darysime taip, kaip norime daryti. Jei ne, visada galime išvažiuoti.

Kristina Urbaitytė