Pamenu, kai man buvo 13-14 metų, parašiau skelbimą į paauglėjančių vaikų itin mėgstamą žurnalą, kad noriu susirašinėti su bendraamžiais. Tais laikais tai buvo populiaru. Kiekviename numeryje galėdavai rasti daugybę bendraamžių, kviečiančių draugauti, bičiuliautis, bendrauti, adresų. Ir taip prasidėjo mano laiškų rašymo epopėja...

Apie ką mes tada bendravome? Nežinau... Apie tai, ką veikėm per dieną, savaitę, apie tai kaip sekasi, kuo gyvename ir kvėpuojame, keisdavomės nuotraukomis, puikiai pažinojome laiškų draugų klasiokus, gimines ir meiles... Vėliau tų laiškų draugų atsisijojo, liko keletas, su kuriais bendrauti laiškais tapo įprasčiau nei rašyti dienoraštį. Iki šiol tam susirašinėjimui likusi nepaprasta nostalgija.Sulaukiau tikrai daug atsakymų. Pamenu, kad vienu metu susirašinėjau su dvidešimt keliais bendraamžiais. Didžiavausi tuo ir gyriausi. Ir iki šiol prisimenu nuostabų jausmą, kai pašto dėžutėje rasdavau po keletą laiškų. Net ir tomis dienomis, kai nenešdavo laikraščių.

Susirašinėjau ir su tais, su kuriais susidraugaudavau stovyklose. Tai buvo įprasta. Tai buvo pramoga ir puiki bendravimo forma. Ir pradžių ji buvo kiek vaikiška, naivi, kartais net juokinga. Pamenu, vieną kartą gavau draugės laišką, kuriame ji visą puslapį prirašė muzikos grupių, kurios jai patinka. Ir viskas – nei labas, nei ate.

Aišku, kad ir virtualioje erdvėje turiu bičiulių, su kuriais susirašinėjame ne tik apie darbą. Tačiau kasdieniuose el. laiškuose aš kažkaip nesugebu aprašyti tokių būties dalykų – paprastų, bet esminių – apie savo dvasios būseną ir jauseną, išgyvenimus, nuojautas... Apie stabtelėjimo akimirkas – o ir stabtelėti nėra kada: tavo išsiųstas laišką gavėją pasiekia per kelias sekundes. Nesugebu paklūsti oficialiai atrodančiam elektroniniam laiškui, mygtukų klinksėjimui, formai... Negali tokio laiško pačiupinėti, laukti vakaro ar ramios minutėlės vokui atplėšti, atpažinti mielą rašyseną, užuosti kvapą, rasti rankų darbo staigmeną... Dabar gi pašto dėžutėje rastas vokas ypatingų emocijų nesukelia – juk tai eilinė sąskaita arba reklaminis triukas. Tapo tarsi įprasta užsidėti varnelę – atsakiau, papasakojau, kaip gyvenu, kontrolinės sausos frazės. O ranka rašytas laiškas visada savyje talpina ir neįtikėtiną lengvumą, ir gilumą. Laiškai, rašomi ranka, dabar nueina į praeitį... Mobiliųjų telefonų ir interneto laikais jie tampa archajiniais. Dabar geriausiu atveju parašome sveikinimą Kalėdoms ar gimtadieniams – bet ir tai vis rečiau siunčiame, tiesiog paduodame susitikę... O ir ne paslaptis, kad dabar dažname atviruke jau ir tekstas būna įrašytas. Pati vargiai beprisimenu, kada rašiau laišką ranka. Užtai kiekvieną dieną dabar  parašau ir sulaukiu mažiausiai keliolika elektroninių laiškų. Dauguma jų – darbiniai, namų reikalus kuruojantys, kažko iš manęs reikalaujantys ar reklamuojantys, primenantys man apie facebook‘o palaikinimus ar kviečiantys darkart užsukti į kažkada netyčia paspausto puslapio nuorodą. Žinoma, negalima atmesti šiuolaikinių bendravimo formų – elektroniniais laiškais, mobiliaisiais, skyp‘u – efektyvumo: būdamas net kitame pasaulio krašte bet kurią akimirką gali bendrauti su artimaisiais. Čia ir dabar (tai taip patogu ir gerokai įdomiau). Apie tai, kas su tavimi vyksta, ką matai, gali spręsti problemas online. Bet mūsų vaikai, neberašydami laiškų ranka (ir jų nebegaunantys patys), netenka kažko itin savito ir subtilaus – juk laiškas, tam tikra prasme, tarsi fizinis artimojo prisilietimas.

Mąstau, o ir kokį laišką dabar galėčiau parašyti? Ar išspausčiau bent puslapį ranka papasakoti kuo gyvenu, o ne apie tai, kas praeinama ir laikina... Tada laiško laukdavom kad ir savaitę ar dvi – dabar gi rodosi, kad per tiek laiko viskas pasensta ir pasikeičia keletą kartų. Gal anksčiau laiško rašymas buvo savotiška psichoterapija, kuria užsiimdami turėjome galimybę apsvarstyti daugybę ir savo pačių gyvenimo klausimų. Juk ir po daugelio metų laišką galima paimti į rankas, pajusti jo išskirtinumą ir svorį, bičiulio laiške išvysti save. Taip taip, buvo įprasta laiškų neišmesti, skaityti senus laiškus.

laiškas

Ranka rašytas laiškas tampa stebuklu. Taip retai jų begauname. O dar rečiau, matyt, rašome patys... O juk būta laiškų – draugiškų, meilės, mokytojų... Laiškais mes kalbėjomės, pasakydavome daugiau nei akis į akį, vienas kitam. Mokėjome jausmus išreikšti subtiliau, nei relation ship nustatymu facebook‘e ar mobiliojo telefono fone užsidedant zuikučio nuotrauką. Ieškojome tinkamo žodžio papasakoti apie save. Tai rašydama jaučiuosi šiek tiek pasenusi... Ir šiek tiek pradedu suvokti, kodėl vyresni žmonės mano, kad jaunimui sunku suprasti tai, kaip buvo anksčiau... Suprasti ir nesmerkti. Ir tinkamai įvertinti.

Vis bandau svarstyti, ar tikrai laiškų neberašome todėl, kad tai nebeaktualu. O galbūt dar ir todėl, jog vis mažiau turime laiko pamąstyti, kas esame ir kaip – esame?.. Laiške vingiuojančios raidžių eilutės leisdavo nepaskęsti nereikšmingose detalėse ir išgyventi tai, ką rašydamas jautė tavo draugas, bičiulis, mylimasis. Laiške visam laikui užkonservuojamos mūsų emocijos ir jausmai, tarytum fotografijoj. Šiandien esame pamiršę, kaip laiškai gebėjo jungti žmones, padėjo jiems būti. Sakysite, sentimentalu? Bet juk XXI amžiuje nenustojome skaityti knygų (nors yra neįtikėtina technikos pažanga, kad tai galėtų įvykti) ar eiti žaisti į lauką (nors puikiai tai galime padaryti virtualioje erdvėje), tai kodėl gi neberašome laiškų?