Richard ir Linda Eyre. Duok pinigų! Kai vaikai viską nori gauti veltui. –Vilnius: Vš. Į. „Abigailė“. – 2012. 208 psl.

Šios knygos autoriai R. ir L. Eyre nagrinėja skaudžią vaikų auklėjimo temą ir auklėjimo klaidas. Autoriai dalinasi patirtimi, kaip tėvai galėtų: išmokyti vaikus prisidėti prie savo norų įgyvendinimo; paskatinti atsakomybę ir motyvaciją vaikuose; išugdyti gudrius ir ekonomiškai išprususius vaikus.

Knyga „Duok pinigų“ (angl. „The Entitlement Trap“) tapo „NewYork Times“ bestseleriu Nr. 1. Kaip pasakoja autoriai, „nepelnytos teisės“ yra geriausias pavadinimas apibūdinti požiūriui, kai vaikai mano galį turėti, privalą turėti ir nusipelnę visko, ko tik užsimano, bei to, ką turi jų draugai – ir kad turi turėti tai dabar, be to, jiems nereikia to užsidirbti arba ką nors dėl to paaukoti.

Jie mano turį teisę daryti ką panorėję, daryti tą patį, ką daro jų draugai, dabar ir nieko už tai nemokėti.

Dėl šio nepelnytų teisių turėjimo jausmo vaikai tampa netvarkingi, neturi stimulo, nuobodžiauja, daro prastus pasirinkimus, jų norai turi būti patenkinami neatidėliojamai, jie nuolat reikalauja daugiau ir tampa priklausomi nuo įvairiausių dalykų (įskaitant ir priklausomybę nuo technologijų).

Galbūt didžiausia nepelnytų teisių problema ta, kad tarpstant iliuzijoms nėra realių gyvenimo pasekmių ir apskritai jokios motyvacijos dirbti, kad ką nors gautum. Kas nors visada išgelbės, ištrauks iš bėdos, nupirks naują daiktą, išteisins, suteiks dar vieną progą, sumokės skolą ir įteiks tai, ko prašai.

Nepelnytos teisės yra dvigubi spąstai vaikams. Viena vertus, jie suteikia vaikams viską, ko jiems nereikia: nuolaidžiavimą, nuobodulį, išpuikimą ir tingumą. Kita vertus, atima viską, ko jiems tikrai reikia: motyvaciją, savarankiškumą, išradingumą, pasitenkinimo jausmą, atsakomybę bei galimybę realiai dirbti, kad gautų daiktų ir patirtų pasitenkinimo savimi pačiu bei savigarbos jausmą.

Knyga platinama knygynuose bei įvairiose krikščioniškose bendruomenėse.

Knygos ištrauka:

Nereikia laukti, kol vaikai pakankamai užaugs, kad galėtų įsijungti į šeimos ekonomiką. Pradėkite juos mokyti vertinti savo daiktus ir jais rūpintis nuo mažumės. Geriausias būdas anksti pradėti siekti šio tikslo yra laikytis nuostatos, kad viskam yra sava vieta ir viskas turi būti savo vietose. Tegul jūsų ikimokyklinukas padės jums nuspręsti, kur viskas „turi būti padėta“, ir negailėkite pagyrimų, kai jis susitvarko daiktus.

Vienas iš stropiausiai sutvarkytų vaikų kambarių, kuriuos mums kada teko matyti, panašėjo į tvarkos fanatiko mechaniko dirbtuves. Panašiai kaip ten veržliarakčių ir įrankių kontūrai būna išpieštos ant sienos ties kiekvienu kabliu, taip aname miegamajame kiekvieno žaislo kontūrai buvo išpiešti ant sienos tiesiai už lentynos, kur jis buvo laikomas. Padėti žaislus į vietą buvo tarsi sudėlioti dėlionę, ir vaikas jausdavo didžiulį pasitenkinimą, kai kiekvienas žaislas atsidurdavo ant lentynos pagal savo kontūrus.

Ne tokies pedantiškiems tėvams gali praversti įvairios žaislų dėžės, ant kurių pažymėta (arba nupiešta), kur to ar kito žaislo vieta. Panašūs užrašai gali atsirasti ant vaikų komodų, kuriose laikomi drabužiai. Kai kurios mūsų pažįstamos šeimos įsivedė paprastas taisykles, tarkime, „vienu metu galima išimti tik du žaislus“.

Turime pripažinti, kad geriausias mūsų surastas metodas, kaip priversti ikimokyklinuką susitvarkyti savo daiktus – tai veikėjas Ryjantis maišas. Štai kokia jo istorija:

Mes viską išmėginome, kad mūsų netvarkingi vaikučiai susitvarkytų ar bent jau kartais susidėtų daiktus. Mėginome juos bausti 25 centais už kiekvieną jų daiktą, kurį turėdavome pakelti. Sumesdavome visus jų daiktus ant lovos, kad prieš atsiguldami, jie būtų priversti juos pasidėti. (Tačiau kai kurie vaikai vis viena įsiropšdavo į lovą ir atrodė visai patenkinti miegodami su visais savo žaislais!) Mes netgi mėginome laikyti visus jų drabužius ir žaislus didelėje pagalbinėje patalpoje-skalbykloje, o ne jų miegamuosiuose, kad visa netvarka būtų vienoje vietoje.

Nepadėjo niekas!

Ir štai vieną gražią dieną kaimynas, kuris žinojo, kaip aš (Richardas) esu nusivylęs dėl savo vaikų netvarkingumo, pasiūlė geriausią ikimokyklinukams tinkamą metodą. Jis patarė man paimti didžiulį skalbiniams skirtą maišą ir ant jo nupiešti arba užsiūti „veidą“, kad krepšio užrišimo virvelė atsidarytų kaip burna. Tada pristatyti Ryjantį maišą vaikams ir pasakyti, kad jis gyvena pastogėje arba ant aukščiausios virtuvės lentynos ir kartais (jūs ir pats nežinote, kada) nulipa žemyn ir SUVALGO visus išmėtytus žaislus ir drabužius. Šeštadienio rytą jis grįžta atgal ir „atryja“ visus daiktus, tačiau jeigu jie lieka išmėtyti, tai jis vėl juos suvalgo.

Kai mes savo šeimoje pristatėme Ryjantį maišą, ikimokyklinukams jis sukėlė dviprasmiškus jausmus. Jiems patiko linksmybės ir žaidimai, tačiau buvo ne prie širdies, kad šis veikėjas gali praryti jų daiktus.

Viskas nuostabiai pasikeitė. Sugrįžęs į namus po darbo, užuot pagal seną įprotį rėkęs ir moralizavęs vaikus apie tvarką bei ištisą pusvalandį prižiūrėjęs, kaip jie priverstinai tvarkosi, dabar išsiugdžiau naują smagų įprotį. Aš tiesiog pasakydavau: „Ei, ar girdite tą krebždėjimą?... Man rodos, ateina Ryjantis maišas!“ Jie imdavo lakstyti kaip pašėlę ir susidėliodavo visus žaislus ir drabužius į vietas, kad Ryjantis maišas jų nesuvalgytų. Ryjantis maišas eidavo iš kambario į kambarį, ieškodamas, ką praryti, ir raudodavo nieko neradęs. O vaikai kvatodavosi. (Kartais pravirkti tekdavo vaikams, kai Ryjantis maišas ką nors radęs prarydavo, jiems nespėjus to daikto pačiupti ir padėti į saugią vietą.) Šis žaidimas patiko visiems, o namai tapo daug tvarkingesni.

Beje, Ryjantis maišas turėjo ir netiesioginės naudos: šeštadienį, kai jis atrydavo ką prarijęs, vaikai greitai pačiupdavo mėgstamus daiktus ir pasidėdavo. Tačiau visuomet likdavo krūvelė nepaimtų daiktų. Aš sakydavau: „Nagi, greitai čiupkite, kol jis vėl jų nesuvalgė!“

„Ak, mums jų nereikia“, – atsakydavo jie. – „Mes net nežinome, kieno jie!“

Mes pamatėme turį įvairiausių daiktų, kurie niekam nerūpi ir kurių niekas nepasigenda, tad Ryjantis maišas tapo mūsų „šlamšto rinkėju“ – ir dideliu geradariu vietinei labdaros parduotuvei.