Rimantas Dichavičius (g. 1937 m. kovo 1 d. Grimzelėse, Kelmės r.) – fotomenininkas, grafikas. 1945 metais su šeima buvo ištremtas prie Uralo, kur praleido penkerius metus. Grįžęs mokėsi Šiauliuose, vėliau - Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, o 1957–1963 m. studijavo Vilniaus dailės instituto Grafikos fakultete. 1963 metais dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje grafiką. 1969–1978 leidyklos Mintis meninis redaktorius. Nuo 1978 kūrybinis darbuotojas, leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis.

Nuo 1970 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Jo aktų fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ sukėlė milžinišką visuomenės susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Buvo sugriautas nuogo moters kūno Sovietų Sąjungoje tabu. Maskvoje menininko parodoje per dieną apsilankydavo per dešimt tūkstančių žmonių.

Surengė daugybę asmeninių parodų įvairose šalyse, grupines parodas JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Čekijoje, Italijoje, Lenkijoje bei daugelyje kitų šalių. Iliustravo ir apipavidalino per du šimtus įvairių leidinių, per 30 knygų. Svarbiausi darbai -„Žiedai tarp žiedų“ (1965–1989); „Lietuvos etnografija“ (1960); „Formų pasaulyje“ (1965); „Vizijos“ (2000); „Kultūros darbuotojų portretai“. 2012 m. parengė fotoalbumą „Laisvės paženklinti“.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

 Neabejojau. Nuo ketvirtos klasės žinojau, kad būsiu dailininkas. Taip ir įvyko. Tą supratau dar būdamas Sibire – ten piešdavau paukščiukus, žvėriukus, o Leniną ir Staliną net mokėjau mintinai. Nebuvo nei popieriaus, nei dažų, nei pieštukų. Rašalą darydavome patys. Aš pajutau žavesį - linijoms, spalvoms. Man buvo įdomios primityvios brošiūros, vaikiški gaideliai. Grįžus į Lietuvą man padėjo brolis Jonas ir teta, kuri mane parvežė iš Uralo. Taip įstojau į dailės mokyklą, o paskui jau ir į Dailės institutą. Kai man buvo keturiolika ar penkiolika metų,  nebuvo jokios informacijos - nei knygų, nei brošiūrų. Tik dabar jos yra pilna. Vienintelis buvo toks žurnalas, kuriame buvo publikuojama keturios kokios nors spalvotos reprodukcijos ir dėl kurio aš eidavau į kino teatrą, nes nusipirkti jo aš negalėdavau, kainavo trisdešimt kapeikų, bet teatre buvo galima jį pavartyti ar net nusibrėžti kokį lapą. Toks buvo mano kelias į meną.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Turėjau labai daug autoritetų. Kiekvienam etape buvo kažkoks autoritetas. Visų pirma, tai pirmieji mokytojai dailės mokykloje – piešimo mane išmokė Andrius Valius, mokė Šečkus, truputėlį dėstė Liudas Truikys. Vėliau dar buvo kitų dėstytojų, tų, kuriais irgi patikėjau, tų, kurie išmokė abėcėlės. Apie kitus dailininkus sužinojau jau vėliau, nors ir gerai žinojau dailės istoriją. Mane žavėjo Vasnecovas, iliustravęs pasakas, Jerošenko, Ivanovas, Perovas, Avrasovas. Jie buvo mano idealai. Rimtus ir didelius autorius prancūzus pamatėm gal tik trečiame kurse, nuvykę į Maskvą. Tada supratau, kad meno kalbos supratimą savyje reikia ugdyti, kitaip tu paprasčiausiai nieko nesuprasi. Kai kuo ir stipriai nusivyliau, bet po kiek laiko supratau, kokie tai buvo meistriški kūriniai ir potėpiai. Suvokimas atėjo su laiku, darbu ir su patirtim.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Daug kas. Bala. Samanotas kelmas. Mane visų pirma įkvepia forma. Ypač gamtos formos. Jei forma yra intriguojanti, ji įkvepia. Atsimenu, buvau įsimylėjęs mergaitę – pamačiau prie ausies labai gražią garbaną, o tada ėjau per miestą ir galvojau apie tą detalę, apie tą garbaną. Ta detalė mane tiesiog pagavo.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Įvairus jaunimas, įvairiai ir galvoju apie jį. Vis dėlto šiuolaikinis jaunimas daug ką praranda dėl savo mokytojų. Paprasčiausiai nemaža dalis mokytojų kadaise negavo to, ką jie turėjo gauti, todėl neturi ir ką perduoti jaunimui. Atsirado spraga - daug svarbių žmonių karo metu iššsaudyta, sovietų ištremta.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Nesinaudoju socialiniais tinklais. Man užtenka radijo, kartais pažiūriu televiziją ir pasidaro labai liūdna. Daug melo, tuštybės, netikrumo. Kas sumoka, tam groja, tam dainuoja. Reikia pačiam ieškoti, pačiam kapstyti, jei nori kažką sužinoti.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Manau, kad čia fundamentalus klausimas. Man buvo sunku, nes buvau tremtinys. Sibire svetima aplinka, svetimi žmonės, svetimas klimatas, badas, barakas ir jo utėlės, prievarta, mirtis. Nebuvo kam laidoti mirusiųjų. Tada dar buvau vaikas, bet pajutau tėvynės ilgesį ir supratau, kad geriau būčiau nuogas, basas, plikas vidury lauko, bet Lietuvoje - būčiau laimingas, o dabar esu nežinia kur ir nežinia kodėl, nežinia kas vyksta. 

Grįžęs iš tremties net nustebau, kad čia dar kažkas ir šneka lietuviškai, ir parašyta kažkas lietuviškai, nes ten praleidau šešerius metus, o vaikui tai buvo didelis etapas. Į pirmas klases ėjau tremtyje ir grįžau jau gerokai surusėjęs, daug ko netekęs, bet vis dėlto jaučiau, kad esu lietuvis. Vis vien buvo noras save identifikuoti, išsiskirti ir kitų, būti tuo, kas esi. Aišku, bet ką suabsoliutinti ar suvienodinti yra blogai.

Pavyzdžiui, išrinkim gražiausią gėlę. Tarkim, rožę. Ir tegul visos gėlės būna tik rožės. Koks skurdus būtų pasaulis! Gamta ir yra įdomi savo įvairove. Kiek medžių, tiek ir siluetų: kiekvienas turi savo liniją, stilių, yra unikalus. Privalai būti savimi.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Kad jis būtų protingesnis už mane. Kad jis kažką man pasakytų, ko aš galėčiau iš jo pasimokyti. Kažkada man vienas dėstytojas sakė: „Jei neturi knygos, tai skaityk žmones.“ Aš juos skaitau ir jie mane skaito. Sutikti įdomų žmogų, įdomią asmenybę yra didelė laimė

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Anksčiausias mano prisiminimas yra Sibiras – nuo pirmos iki penktos klasės. Vėliau – kasdienybė. Tai, kas ryškiausiai išliko, nebūtinai yra geriausi atsiminimai. Žinoma, įsimintiniausi, ryškiausi atsiminimai yra tarsi kamertonas visam gyvenimui.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinų grandinę?

Nežinau, kaip pasirinkimo laisvę suprasti. Aš pasirinkau, ką norėjau, bet ne visai pasirinkau - norėjau būti tapytoju, o klausydamas Vytauto Valiaus patarimo pasirinkau grafiką, nors to ir nesigailiu. Žmonos irgi nesirinkau, ji mane išsirinko, nors visada norėjau būti laisvas. Bet šito irgi nesigailiu. (juokiasi). Norėjau apžergti motociklą ir išvažiuoti su fotoaparatu per Lietuvą, sėdėti kaime su paveikslais ir piešti, o čia dabar -  žmona, vaikai tuoj bus, gi kaip vergovė!

Žinoma, kad yra harmonija, sistema, pati gamta tvarkosi. Viskas yra užprogramuota, pavyzdžiui, sudygsta penkių tūkstančių metų senumo grūdai. Yra dėsniai, kurių mes nematome, nepastebime, bet jie yra. Sanča Pansa sakė, jog nesvarbu, ar akmeniu duosi į ąsotį, ar ąsočiu į akmenį – vis vien nukentės ąsotis.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Mano gyvenime buvo gal kokie penki atvejai, kai mirtis buvo per tiek (rodo sprindį nuo nosies). Pirmą kartą kažką panašaus pajutau vaikystėje, kai mirtis buvo labai arti. Iš Sibiro grįžau tik aš vienas – mama mirė pakeliui, senelis – iškart, tėvelis lageryje mirė. Arba, pavyzdžiui, belaipiojant su draugais kalnuose, kažkas pajudino viršutinius akmenis, prasidėjo akmenų griūtis, ir į mane besiritantis akmuo pataikė tiesiai į diržo sagtį. Būtų pataikęs kiek aukščiau – galva kaip kopūstas būtų nulėkus.

Dar kitas atvejis – stojant į institutą, per stojamuosius egzaminus dėl maisto stygiaus buvau toks išsekęs, kad nualpau. Pasėdėjęs prie lango šiek tiek atsigavau, bet egzaminą stebėję dėstytojai pamanė, kad aš girtas. Atsitiktinai tuo metu Vilniuje buvo ir vienas mano buvusių dailės mokytojų, kai jį pasiekė žinia apie mane. Dėstytojai pasakę, kad girtuoklių nepriima, man surašė visus dvejetus.

Mano mokytojui mane pamačius ir išsiaiškinus situaciją, visi tie dvejetai buvo pakeisti penketais ir taip, nors nedaug trūko, bet per plauką įstojau. Per visus šiuos, atrodytų, atsitiktinumus ir pasireiškė likimas.

Parengė Mantas Tamošaitis