Azijoje patekome į svetingumo glėbį, nes į savo pastogę (kaip ir kiekvieną mums žinomą keliautoją) nuolat kviesdavo vietiniai žmonės, vaišindavo tuo, ką turi skaniausio. Anot musulmonų tikėjimo – „svečias į namus, Dievas į namus“. Australijos žemyne pakliuvome į sterilų civilizuotą pasaulį, kur tvarka, švara, tyla, ramybė, tačiau ir didmiesčių svetimumas, atitolimas ne tik mums, bet ir tarpusavyje. Kita vertus, susipažinome ir su „senojo kirpimo“ keliautojais, kurie, turėdami patirties, dalijosi savo gyvenimo istorijomis, o mes toliau keliavome dykumomis ir pietinio okeano pakrantėmis. Be to, Australijos lietuviai šiltai priėmė, padėdavo kaip įmanydami. Atsisveikinę su dar vienu žemynu, traukėme aukštyn, į Šiaurės Ameriką.

Aliaskos žavesys ir pavojai

Šiaurės Amerikoje mes visiškai atsidavėme gamtai. Smagu pažinti daugelį širdis dalijančių žmonių, tačiau bėgome nuo triukšmo, troškome pajusti save, ištrūkti į gamtą. Azijos ir Australijos gamta tikrai turi kuo didžiuotis, vos tik pradėjome kelionę Aliaska, ją iškart įsimylėjome. Šis kraštas mus tiesiog įtraukė – su laukine gamta ir pavojais. Nenorėjome ja praskuosti, troškome apčiuopti, užuosti, paliesti. Todėl ir patraukėm į savaitės gyvenimą visiškai be civilizacijos. Pasiėmėme maisto atsargų, vandens sėmėmės iš kalnų upių, gavom žemėlapį (be jo – nė iš vietos! Aliaska – mažiausiai apgyvendinta valstija. Paklysi, bus kaip pagrindiniam „Into the Wild“ filmo herojui, deja, atspindėjusiam tikrą jo gyvenimo istoriją), ir iškeliavome savais takais.

Kelias per tundrą ir taigą – tai nesibaigianti iššūkių virtinė. Visai nesvarbu, kad čia Denalio Nacionalinis parkas. Jame nėra jokių takų. Pagrindinis šio parko principas – leisti pajusti žmogaus ir gamtos ryšį, taigi tenka pačiam nusitiesti tą takelį. Tad dienų dienas eini kemsynais, kalnais ir perėjomės, miškais ir samanomis, o sutinki tik gyvūniją ir nuogą, tokią pat kaip prieš kelis šimtmečius nepaliestą, gamtą. Briedžio ragai – gal atsitiktinai kada nors ir paliesti kokio keliautojo, tačiau palikti ten, kur buvo. Nes jie priklauso ne ant sienos kabėti, bet grįžti į tundros samanas. Čia gyvenantys atapaskai, vieni iš vietinių genčių, žino „kas gamtai – gamtai“ principą, todėl dar ir dabar nestinga žuvies (nes sugauta tiek, kiek reikia stalui), mėsos (gyvūnai gerbiami ir medžiojami tik būtinoms maisto reikmėms).
Aliaskoje, kaip ir kaimyninėje Kanadoje, gausu miškų, todėl galima pamatyti ne vieną žvėrį. Pagirtina, kad parko darbuotojai skatina gerbti žvėrių ramybę, neerzinti jų. Dauguma keliautojų sumanūs ir, pamatę gyvūną, suka į šoną. Mes esame tik svečiai, tegul jis viešpatauja šioje teritorijoje. Tačiau ir mums visai netikėtai teko susitikti grizlių šeimynėlę. Apsimetėme dideliais žvėrimis, ūbavome, šūkavome, ir motina su dviem jaunikliais nukiūtino į šalį. Laimė, susilaikėme nuo nelemto noro bėgti nuo pavojaus. Grizliai skuodžia daugiau nei 50 km per valandą, tad su jais lenktynių geriau nė neiti.

Mūsų nešuliai nemenki, su visomis maisto atsargomis siekia beveik 40 kilogramų. Kadangi tvirto, išmindžioto paviršiaus nėra, tundros ir taigos žemė gali būti labai įvairi. Kai kur it ant tramplino žengsi į minkštas samanas, gal prieš tave atsivers neperžengiami krūmynai, ne kartą reikės bristi per sraunią upę ar kepurnėtis per kalnų perėją. Kai nuvargsti, gali įkristi į mėlynes ar kitas uogas ir šlamšti jas saujomis. Jos didelės ir dailios, sveikos ir saldžios. Tačiau esi tik tu ir gamta. Galbūt kažkur kauks vilkai, gal kur praeis briedis ar karibų šeimynėlė.

Aliaskos laukinę gamtą patyrėme ne tik savais batais, bet visai netikėtai į ją gavome dirstelėti iš paukščio skrydžio. Mus pavėžėjęs amerikietis Džošas – pilotas. Visai mums nesitikint, jis pasisiūlė nemokamai paskraidinti virš kalnų ir taigos. Nepaliaudami šūkčiojom, kol išseko žodžiai: skrendi visai arti upės, ir atrodo – tuoj paliesi tą švarų, skaidrų paviršių, o galbūt visai arti kalnų viršūnių, kol iš šalčio net dantys pradeda tratėti, apsuksi porą ratų aplink šniokščiantį krioklį arba leisies pasižiūrėti besiganančio briedžio. Atrodo, Aliaską, amžino įšalo, rudenėjančių spalvų ir laukinės gamtos krašto, patyrėme kiek ir svajojome.

Misisipės bangos ir krantų ramybė

Perkeliavę Kanadą ir atkakę iki Čikagos, mes nusprendžiame patyrinėti JAV kitaip. Netikėtas pasirodė šis žingsnis mūsų artimiesiems, ir gal kiek bauginantis, kai sužinojo, kad trauksime didžiausia Šiaurės Amerikos upe. O mums pasitaikiusi galimybė – draugų paskolinta kanoja – tiesiog neįmanomas atsisakyti iššūkis. Taigi mūsų vandeninėje sąskaitoje – 5 savaitės mosavimo irklais, leidimosi šliuzais, miegojimo salose, kol galiausiai per vėjus ir saulę nuplaukėme maždaug 700 kilometrų Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis.

Rytas. Saulė kyla, ir mes jau ruošiame kanoją dar vienai dienai. Kas mūsų lauks, nežinia. Vakar prakaitavome gal septynias valandas, tačiau vėjas nepaliaudamas galynėjosi su mumis, todėl pažanga nedidelė. Pirmą kartą pajutau baimę – o kas, jei tos didžiulės bangos ims ir apvers valtį. Ir visi mūsų namai – kuprinės nugarmės į vandeninę prarają. Kanoja, pagavusi pro šalį plaukiančių baržų ir vėjo sukeltas bangas, laigė it patrakusi. Tačiau ši diena gali būti visai kitokia. Vėjas nurims, Misisipės vandenys bus dosnūs, ir mes tikriausiai įveiksime galbūt net asmeninį rekordą.

Vakare, suradę vieną iš tų nežinomų krantų, gal mažutę negyvenamą salą, o gal vėjo pustomą smėlį, mes statomės laikinus namus, kuriame laužą. Bus vakarienė. Raumenis skauda jau mažiau, tad ir šaukštą galime nulaikyti puikiai. Vakarinis patiekalas – jau iki skausmo pažįstami lęšiai ir ryžiai, žuvies konservai ir žirneliai. Gurkšnodami šiltą arbatą po sunkios darbo dienos, atsidūstame. Gyvename gerai. Ištiesiame nugaras, užmerkiame akis – kažkur vis dar kaukia kojotai. Naktis greičiausiai bus rami, nebent vėl kils siaubinga audra, ir mums teks taisyti lūžusį palapinės kuoliuką, kai vėjas žeria į akis smėlį, o tuo metu taip norisi būti šiltai viduje. O jei švies visa apimanti pilnatis, gal net ir miegosime po atviru žvaigždėtu dangumi.

Fokso, Ilinojaus ir Misisipės krantai gali stebinti įvairiaspalvėmis uolomis, bauginti apleistais ar tebeūžiančiais gamyklų pastatais, atsikratytomis baržomis – vazonais, kur augalai stengiasi paslėpti pamestą metalo laužą, žavėti miškais ir elegantiškomis gervėmis.

Plaukiant turi apie daug ką pamąstyti. Pabūti su Viešpačiu arti, tik tu, Jis ir pliauškantys bangose irklai. O kai pabūni, tada pabūni dar, nes irkluoji ilgai. Pritrūks man žodžių, kaip išreikšti buvimo su savimi ir gamta – Kūrinijos ir Kūrėjo pajutimą. Mintimis nukeliauju upėmis prieš srovę iki Čikagos lietuvių, kurie taip dosniai mus palaikė, vėl atgal į Australiją, Aziją, Europą. Perbėgu mintimis mus kažkada priėmusias šeimas, sutiktus žmones, gatves, kalnus, dykumas ir jūras. Kaip sunkiai tegaliu aprėpti tą pulsuojantį pasaulį, tačiau jo istorijos, gyvenimai, grožis manyje gyvena ir tik dar labiau atskleidžia gamtos bei kultūros šokį, harmoniją ir gerą žmonijos dvasią.

Kai turi tiek daug laiko, nejučia į viską pradedi žiūrėti iš amžinybės ar begalybės perspektyvos. Juk kasdienybėje ne visada (o gaila) galime sau leisti tiesiog nebėgti, neveikti, neprapulti kažkur. O būti tiesiog su savimi, bangomis, medžiais, dangumi, tyloje gal su kitu žmogumi, o gal tiesiog su savimi. Tiek daug mintimis gali papasakoti, tiek daug pašnabždėti gali Dievas. Ir ne kartą, leidžiantis saulei ir atsispindint bangose, keliaudami vis labiau suprantame, kad nesvarbu, Nemunu mes plauksime ar Misisipe, eisime į dykumą ar pušynėlį namuose, mes galime justi planetos širdies plakimą, nurimti, apčiuopti, užuosti, suprasti.
Tai buvo ypatingas metas – it hekleberiai finai mes buvome labai arti gamtos, panirome į ją savimi. Tačiau leistis užliūliuoti bangų ilgiau jau negalėjome, nes laukė kitas etapas – Centrinė Amerika.

Centrinė Amerika

Pirmą kartą šioje kelionėje pajuntame baimės skonį. Ir ne dėl to, kad kažkas būtų nutikę, bet tiesiog kiekvienas sutiktasis kaip įmanoma mus gąsdino Meksikos baubais. Tikrai nepulsiu įrodinėti atvirkščiai, narkotikų verslo situacija čia kritiška, tačiau mus tiesiog lydėjo nepabūgę svetimšalių žmonės. Kol visi ruošėsi ateinančiai pasaulio pabaigai arba naujai erai, mes palikome Meksikos Palenkės ir Tikalio (Gvatemalos) majų piramides, pasislėpusias atogrąžų miškuose ir menančias didingas civilizacijas. Gvatemalos ar El Salvadoro žmonės mūsų atmintyse išliks šviesūs ir nuolat besišypsantys. Už nugaros liko rymoti ir Nikaragvos ugnikalniai prie Managvos ir Nikaragvos ežerų.

Kosta Rika – ekologinis ūkis atogrąžų miškų apsuptyje

Keliaudami Nikaragva pajutome, jog nuovargį gali įveikti mūsų užsispyrimas. Karštis garuoja nuo dulkėto asfalto, autobusai ar motociklai spiegia, o mūsų kelionei jau beveik visi metai. Artėja šv. Kalėdos, kai norisi nurimti namų aplinkoje.

Padirbėti ekologiniame ūkyje mintį puoselėjome jau seniai, todėl dabar buvo puiki proga tai išbandyti. Pasklaidėme WWOOF (world wide opportunies for organic farming – pasaulinė ekologinių ūkių programa) internetinius puslapius (www.wwoof.org), suradome kelis patinkančius ūkius, susisiekėme, ir vienas jų iškart mums atrašė.

Tad nieko nelaukdami, iš Nikaragvos skuodžiame į Kostą Riką. Guminiais batais nešini mes jau pasirengę darbui atogrąžų ūkyje. Tokių ūkių yra visame pasaulyje – ir Europoje, Amerikoje ar Australijoje. Juose gali praleisti nuo mėnesio ir ilgiau, dirbdamas penkias – aštuonias valandas tik už maistą ir nakvynę. Savanoriai sužino, kas yra permakultūra – pagarba žemei, ir kaip natūraliai padėti augalams tarpusavyje derėti, kaip perteklių išnaudoti ūkiui gerinti, kaip prižiūrėti ūkį ekologiškai, nenaudojant herbicidų, o gyvulius auginti jų nekankinant. Bet jūs man pasakysite – juk taip gyveno mūsų seneliai (galbūt dažnas ir tebegyvena) – tikrai taip. Ekologiniai ūkiai iš tiesų grįžta į tai, kas anksčiau buvo suprantama kaip natūralus dalykas. Gaila, tačiau pamirštame, kokie skanūs tie pomidorai iš vaikystės daržo. O čia, Kosta Rikoje, pakliuvę į ekologišką fermą, mes ir vėl mėgavomės skonio pojūčiais. Nereikėjo įmantrių prieskonių ar specialaus paruošimo. Špinatai, baklažanai, kvepiantis bazilikas. Mūsų šeimininkė, Džinė iš JAV, nuolat prie puodų sukdavosi kaip prie meno kūrinių ir pietums paruošdavo ką nors ypatingo – gal bananų ar moliūgų sriubos, gal picos su ką tik skintu kvepiančiu baziliku ir kutukais (Kosta Rikos daug geležies turintis augalas).

Mūsų kasdienybėje įsisuka pasiilgta, nors ir gana egzotiška rutina. Rytais kavos puodelis žvelgiant į bundančius atogrąžų miškus. Šiltnamyje tarp sėklų ir sodinukų, grįžteliu atgalios, o ten jau saulė ką tik prasiskverbė pro stačius kalnų kuorus. Vakarop būtinai reikia įšokti į atvėsinantį kalnų upelį, o po to paskaitinėti knygą besisupant hamake. Pirmadieniais kaustom arklius ir jodinėjam. Galų gale išvystame tolumoje nerimstantį Turialbos ugnikalnį. Šis mėnuo – ramybės paieškos, susiliejimas su gamta, kūno atgaiva. Mes pasirengiame keliauti tolyn – laukia nežinomybės kupina kelionė į kitą, pietinį žemyną.

Tarpžemyninė kelionė

Jei bent akimirkai buvau išsigandusi Misisipės bangų, tai ji tik apgailėtina baimės nuotrupa palyginti su tuo, kaip keliavome Karibų jūra. Iš Panamos į Kolumbiją, Centrinės Amerikos į Pietinę, keliu nenukaksi. Skristi reikia lėktuvu arba plaukti kuriuo nors vandenynu. Turtingesnieji renkasi jachtas, o mes draugiškai su Lotynų Amerikos gyventojais sėdame į motorines valtis. Septynios valandos laigymo per milžiniškas bangas, peršinčios akys nuo sūraus vandens ir sulaikytas kvapas varikliui atsidavus tylos minutei. Karibų jūros smaragdas salose gal ir viliojantis, bet plaukiant paprastuoju būdu jis veikiau primena piratų supamus laivus. Giliai atsidusome, pasiekę tvirtą Pietų Amerikos žemę. Neįtikėtina – mes jau kitame žemyne.

Europą palikome šaltuko speige. Šilko keliu nudardėjome iki pat Kinijos. Kepėme Pietryčių Azijos džiunglėse, o Australijoje svaigome nuo eukalipto lapų aromato, kol koalos juokino savo lėtais judesiais ir bauginančiais balsais. Šiaurės ir Centrinė Amerika – tai ilga meditacija gamtoje. Kokie išgyvenimai mūsų lauks ateityje – nežinomybė, su kuria jau susidraugavome. Tereikia tikėtis palankaus vėjo, neblėstančio žmonių gerumo ir nuolat lydėjusios Dievo palaimos.
Ilga mūsų kelionė į Lietuvą. Pastebime, kad mes vis labiau trokšte trokštame tikrumo, paprastumo, nuoširdumo. Esame taip arti lietaus ir saulės, atogrąžų ir taigos. Gamtoje – nors pavojai tyko, jaučiamės it namuose. Tyloje tarpstame, o sutikę atvirų žmonių, ieškome tikrų jų širdžių. Iki skausmo ir džiaugsmo pažindami save netikėčiausiose situacijose, jau mąstome, kaip teks grįžti su naujai sukauptu turtu. Bet kelias dar ilgas.

Daugiau mūsų istorijų ieškokite www.itervitae.me

„Ateitis“, 2013 m., Nr.3