Angelė Joknytė. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Angelės Joknytės kūryba jau du dešimtmečius skamba Lietuvos bažnyčiose ir krikščioniškos muzikos koncertuose bei festivaliuose. Simboliška, kad šiemet kaip tik sukanka 20 metų nuo pirmojo A. Joknytės albumo „Vilties medžiui“ pasirodymo 1993 m. Per šį kūrybos laikotarpį išleisti 6 albumai, menininkės giesmės tapusios neatsiejama Bažnyčios liturgijos dalimi. Pati Angelė, pasak apžvalgininko Tomo Vilucko, įsitvirtino kaip krikščioniškos muzikos žanro Lietuvoje klasikė, o jos kūriniai, be jokios abejonės, sudaro krikščioniškos Lietuvos muzikos aukso fondą.

Šiais metais pasirodė naujasis Angelės albumas „Tavo artume“, kupinas skaidrumo ir ramybės. Būtent šia proga „Bernardinai.lt“ pakalbino Angelę Joknytę apie naująjį albumą, Tikėjimo metus, žodžius ir tylą, ikonų tapymą ir savęs atsižadėjimą...

Naujausias Jūsų albumas „Tavo artume“ pasirodė po aštuonerių metų. Ankstesnius albumus „Šuliniai iš tylos“ ir 2004 metais pasirodžiusį „Kol meilė miega“ skiria panašus laikotarpis – 7 metai. Tiek laiko Jums prireikė sukurti ar labiau subrandinti kūrinius?

Nepasakyčiau, kad dainos ar giesmės lengvai gimsta, tam reikia laiko. Žinoma, per šiuos aštuonerius metus buvo skurta daugiau kūrinių, bet ne visi jie sugulė į albumą. Kitiems teks palaukti savo eilės.

Albumas „Tavo artume“ yra proginis, jis skiriamas Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios 100-ajam jubiliejui. Man buvo svarbi paskata būtent šiai datai išleisti albumą. Jei ne ši paspirtis, albumas būtų galėjęs palaukti gal ir dar metus (juokiasi).

O tos pauzės kūryboje, manau, visiškai natūralios. Svarbu išlaukti, neskubėti. Ir nors jau dabar yra naujų kūrinių, bet nepuolu jų įrašinėti, norisi juos pabrandinti, pagalvoti, kaip galėtų tinkamai skambėti, kokios reikia instrumentuotės, ir tai dar kiek užtruks.

Šis albumas kitoks nei prieš tai buvęs „Kol meilė miega“ visų pirma tekstais, kurie naujajame albume daugiau šlovinamieji, artėja prie maldos. Būtent tuo albumas „Tavo artume“ primena pirmąjį Jūsų darbą –1993 metais išleistą albumą „Vilties medžiui“.

Taip, daug kas tai pastebi.

Angelė Joknytė „Ačiū Tau“

Kai su Jumis kalbėjomės 2006 m., sakėte, jog turbūt tik pirmasis albumas „Vilties medžiui“ yra maldos albumas. Man rodos, kad šis naujasis – taip pat. Anuomet giedodavote Kretingos bei Šventosios bažnyčiose, o dabar – Londono...

Išties dauguma giesmių gimė Londono lietuvių bažnyčioje adoracijų metu. Pačioje albumo užuomazgoje svarsčiau, kaip jis turėtų atrodyti, kokius kūrinius atrinkti, ar dėti viską, ką esu sukūrusi per tuos metus. Tačiau ilgainiui net sąmoningai atrinkau ir sudėliojau vien tik giesmes, kad šis albumas vestų į maldą ir šlovinimą. Nesinorėjo slėptis už klampių simbolių ar metaforų. Ir (šiame albume) buvo svarbu minėti Dievo vardą, nes visa per Jį su Juo ir Jam.

Beje, painiausia yra su kūriniais, kuriuos nežinia kur įdėti ir kaip juos įvardyti, ar čia daina ar giesmė (juokiasi).

O Jūs pati sau kaip įvardytumėte, kur giesmė, o kur daina?

Pirmiausia galvoju, kur tai labiau tinka atlikti – bažnyčioje ar scenoje. Dar svarbu, ar kūriniai kviečia maldai, pakylėja sielą šlovinimui. Tad tokius ir įvardyčiau kaip giesmes. O dainos – tai labiau saviraiška, nors maitinama iš to paties šaltinio.

Neretai religinė poezija, šiuolaikinių giesmių žodžiai balansuoja ant saldumo ir banalumo ribos, tuo tarpu Jūsų tekstai ir subtilūs, ir kartu gilūs. Iš kur tie žodžiai?

Dauguma tekstų ateina iš Šventojo Rašto, ten visi žodžiai jau yra užrašyti, belieka juos pasiimti. Nuolatos skaitant, girdint Psalmes ar Biblijos tekstus, jau maldoje, asmeniniame santykyje tie žodžiai ir jų prasmės gryninasi. Taip maldoje pamažu atrandu sau gyvų žodžių, kurie man pačiai yra reikšmingi. Jie ir susideda į giesmes.

O būna, netikėtai iš kažkur ateina visas posmelis, tik paskui jau reikia pačiai pabaigti kūrinėlį iki galo (juokiasi) Tad tenka savo dalį išsėdėti, tekstus taisant, gryninant ir perrašant. Nors, visa laimė, man nereikia daug žodžių.

Gal kartais patingite?

Taip, labai tikėtina (juokiasi).

Nei muzikos, nei teksto prasme nesu profesionalė, visa mano kūryba iš nuojautos ir tikėjimo.

Dabar noriu, kad kūryba skleistų ramybę ir džiaugsmą...

Angelė Joknytė „Būt su tavim“

Anksčiau atlikdavote dainas ir pagal poetų – R. Tagorės, Lacrimos, K. Trimako, O. Milašiaus, V. Mačernio, J. Marcinkevičiaus – žodžius.

Tiesą sakant, rasti tekstą, po kuriuo galėčiau pasirašyti ir jam sukurti atitinkamą melodiją, kad tai taptų mano daina ar giesme, nėra paprasta. Labiau renkuosi kurti savo tekstus, ar pagal Psalmes, arba remdamasi vieno ar kito autoriaus kūrinio motyvais. Nors naujausiame albume išimtis būtų Šv. Kryžiaus Jono „Tamsiąją naktį“.

Tačiau dainoje ar giesmėje man nereikia daug žodžių. Išdainuotas žodis turi didelį poveikį, todėl aš geriau keturis kartus pakartosiu vieną frazę, nei jos vietoje ieškosiu papildomų keturių žodžių. Tas kartojimas giliau įsigeria sielon ir tokiu būdu tampa malda.

Giesmėse man norisi minimalizmo, kuris veda į meditaciją. Šiuo atžvilgiu daug žodžių netgi trukdo.

Ar klausotės kitų muzikos? Ar ji veikia Jūsų kūrybą?

Pastaruoju metu buvau susižavėjusi Divna Ljubojevič, atliekančia Serbijos, Rusijos, Bulgarijos ir Bizantijos ortodoksų muziką. Anksčiau itin mėgstamo Boriso Grebenščikovo dabar klausausi retai. Niekada neatsibosta Diana Krall, Keren Ann ir Eva Cassidy.

Tačiau negalėčiau savęs vadinti melomane, puikiai apsieinu ir be muzikos.

Daugiau semiatės iš tylos?

Tyloj daug muzikos, mokausi ją išgirsti. Ir ne tik dabar, ne tik ruošiant šį albumą.

Gal todėl ir kūryboje dabar nesu linkusi daug eksperimentuoti, lyg vestų nuojauta, kad laikas trumpas, nebėr kada eksperimentuoti, jog suradau, kokiu keliu noriu eiti, ir man gražu tai, kas mano ausims patinka.

Rašėte, kad naujausias albumas „Tavo artume“ yra išleistas Tikėjimo metų malonėje. Kodėl svarbu tai buvo pažymėti?

Iš tiesų tai jau užrašiau ranka ant kai kurių egzempliorių po to, kai albumas pasirodė... Visa yra iš Jo malonės – ir kūryba, ir šis albumas, kuris buvo išleistas būtent šiais Tikėjimo metais.

Kaip pati išgyvenate šiuos Tikėjimo metus, ar jie skiriasi nuo kitų?

Man šie metai yra savo tikėjimo liudijimo metai. Albumo dėka iš tylos, labiau paslėpto gyvenimo, šiais metais einu į išorę, viešumą. Tad kūryba tampa ne tik maldos ir šlovinimo aktu, bet ir dalijimusi su kitais savo tikėjimu.

Kita vertus, niekur nedingsta ir vidinis klausimas, ką man asmeniškai reiškia tikėjimas, kaip juo gyvenu kasdienybėje.

O apskritai, kaip dažnai grojate viešumoje?

Mano koncertinis grafikas kol kas visiškai neįtemptas (juokiasi). Su naujojo albumo pasirodymu buvo ir dar bus jo pristatymų tiek Lietuvoje, tiek ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau dažniau tenka groti adoracijų, susitaikymo pamaldų ar šv. Mišių metu, kai ir aš, ir klausytojai žiūrim viena kryptimi – į Jį...

Angelė Joknytė „Tamsiąją naktį“ (Šv. Kryžiaus Jonas)

Šalia muzikos ne vienus metus tapote ir ikonas. Tai savotiška Jūsų pirmosios specialybės tąsa, juk baigėte dailės studijas. Ką Jums reiškia ikonų tapymas?

Tai nuolankumo mokykla. Jau seniai mane tai traukė, bet vis nepavykdavo tuo rimtai užsiimti, nors jutau kvietimą tai daryti. Prieš išvykdama į Londoną kurį laiką mokiausi pas Palangoje gyvenantį ikonografą Marių Vilucką, kur nupiešiau ir pirmąją ikoną. Vėliau dalyvavau pranciškonų brolių Karlo ir Pauliaus vedamuose kursuose Pakutuvėnuose, o Londone susiradau mokytoją Stephane Rene, ir nuo to laiko su ikonomis draugauju gan intensyviai.

Ikonų tapymas man yra tylaus vidinio gyvenimo tąsa, gal todėl ir tų žodžių reikia vis mažiau... Ikonos užpildo mano vidų ir mano laiką. Tai labai brangi veikla, nes tam sąmoningai turi paskirti savo laiką, neužtenka vien priebėgom padirbėti.

Tiesa, čia ir kūrybos, kaip mes ją gal suprantam, ne tiek jau daug, kur kas daugiau, kaip minėjau nuolankumo pamokų, nes ikonos tapymas – ne saviraiška, o nuolankus Šventojo Rašto užrašymas linijomis ir spalvomis. Yra atitinkami kanonai, kurių griežtai laikomasi, tad privalai nuolankiai jais sekti, atsižadant savo improvizacijų, o per tai paradoksaliai ir pats esi tapomas Aukščiausiojo...

Ikonų autoriai nepasirašinėja, panašiai yra ir su Jūsų giesmėmis, kurios dažnai skamba bažnyčiose, bet ne visi žmonės žino, kad tai Jūsų kūryba.

Viena vertus, visiškai neatsisakau tos kūrybos, tiesiog stengiuosi nesureikšminti. Man rodos, krikščionybė atveria kitų perspektyvų, kurios tinka ir kūrybai. Čia tampa svarbu ne „aš“, ne mano karjera ar šlovė, bet Kitas... Čia kūryba yra patarnavimas – gavai ir atidavei, nieko daugiau... Ir giesmės, ir ikonos sukurtos ima gyventi savo gyvenimą, todėl nebūtinas joms ir autorius. Viskas didesnei Dievo šlovei. Kas žino, ar nenusiviltų nepažįstamas žmogus, sutikęs mane prastos nuotaikos, ir sužinotų, kad jam brangios giesmės autorė yra štai ši mirtinga moteris be jokios aureolės... (juokiasi)

Jei tik savinies tą kūrybą, kažkas viduje ima trūkinėti, o tas „mano“ tampa našta, kurią labai sunku vilkti. Juk parašyta: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite...“ Vilius Orvidas sakydavo – Dievo buvo, Dievui ir palikime. Tai geriausia, ką galime padaryti...

Kalbino Gediminas Kajėnas